PRANEŠIMAI SPAUDAI 

Šiandien Vilniaus miesto savivaldybės taryba priėmė nutarimą dėl Šventojo Brunono įamžinimo, pavadinant vieną iš Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnijoje esančių gatvių jo vardu.

Seimo narys Emanuelis Zingeris kovo mėnesį kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę prašydamas pritarti, kad  viena iš Vilniaus miesto gatvių, o, galbūt, ir skveras būtų pavadintas  Bonifaco Brunono vardu.

„Nelengvais 2009 metais minime Lietuvos 1000–metį. Ta proga prisimename ir Vilniaus arkivyskupijos globėją, vienuolį benediktiną, imperatoriaus kapelioną, misijų arkivyskupą, Šv. Romos imperatorių Otono III bei Henriko II politikos vykdytoją, kankinį ir Katalikų Bažnyčios šventąjį kankinį Brunoną Bonifacą Kverfurtietį (gimęs apie 974 – miręs 1009)” –  teigia Emanuelis Zingeris.

XI a. pradžioje, vokiečių rašytiniame šaltinyje – Kvedlinburgo analuose, yra toks įrašas: „1009 metais šventasis Brunonas, kuris vadinamas Bonifacijus, arkivyskupas ir vienuolis, antrais savo atsivertimo metais, Rusijos ir Lietuvos (Lituae) pasienyje pagonių trenktas į galvą, su 18 saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų“.

“Nors sėkmingai prasidėjusi šv. Brunono misija baigėsi tragiškai – atskirai gyvenantis „karaliaus“ Netimero brolis Zebedenas, išgirdęs apie krikštą, nukirto šv. Brunonui galvą ir išžudė visus palydovus -  jei ne jo kankinystė ir mirtis už Šventraščio tiesas, nebūtų pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas 1009 metais,” – sako pasiūlymo autorius, parlamentaras E. Zingeris.

Jau nuo 1993 m. Emanuelis Zingeris, lankydamasis Strasbūro mieste, kiekvieną kartą aplankydavo Šv. Petro Jaunojo bažnyčią, kur vienoje iš freskų – "Tautos, žengiančios prie Kryžiaus" – yra pavaizduota Lietuva. Freskos fragmente vaizduojamos krikščionybės link jojančios tautos. Tuo tarpu vėliausiai krikščionybę priėmusios tautos, tarp kurių ir Lietuva, prie Kryžiaus žengia pėsčiomis. “Norėtųsi, kad XXI a. Lietuva nebūtų viena iš paskutiniųjų, esminių vertybių puoselėjimo prasme, net ir krizės metu , – sako parlamentaras E.Zingeris. Susitaikymas su praeitimi ir Europos krikščioniškosios civilizacijos pavertimas savąja, yra dabartinės Lietuvos brandos ženklas”.