Lietuvos Respublikos Seimas

Kalba minint 125-ąsias M. K. Čiurlionio gimimo metines, Vilnius, 2000-09-22

Mintys apie Čiurlionį

 

Čiurlionis - tai vardas kaip muzika. Poetai randa jame įvaizdį ir įkvėpimą, jie girdi turbūt upelio čiurlenimą. Tačiau Čiurlionio protėviai buvo dzūkai Curlukai arba Čiurliukai, o tai paukščio vardas.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis užaugo Dzūkijoj, ir Antanas Žmuidzinavičius vadino jį tikru dzūku. Buvo jautrus ir svajingas, pamilęs miškus ir paukščius, kurių kalbą suprato.

Tiesą sakant, ne visų ir ne visur. Iš Leipcigo jis rašė draugui, kad štai vaikščiojo po parką ir nesuprato paukštelių, matyt, jie čirškia vokiškai. Lietuvoj tai visai kas kita. O dar prie Druskininkų! Tikri miškai, tikra upė plačiam slėny, languoti laukai, po kuriuos vėjas bastosi ir nevienodai kalbina - miežius vienaip šiurena, o grikius kitaip. Tik reikia išgirsti.

Kažkada jis įrašė dienoraštyje tokius žodžius:

"O virš tų krantų, virš to mylimo Nemuno dangus toks skaistus, švelnus, toks lietuviškas - žiūri žiūri ir negali atsižiūrėti. Tuomet širdis smarkiau pradeda plakti, o siela nudžiugus himną pradeda giedoti Tam, kuris tėvynę tau davė Lietuvą.

O! ir graži gi ta mūsų Lietuva. Graži savo liūdnumu, graži paprastumu ir širdingumu. Nėra čia kalnų, debesis remiančių, nėra kaskadų ūžiančių; pažvelk tik aplink! - koks graudus paprastumas tame reginyje.

Laukas kaip didelis šilkinis kilimas su tamsiai ir šviesiai žaliais langeliais; per lauką juokingai vingiuoja kelias ir pranyksta kažkur grioviuose; palei kelią kryžius, o šalia jo beržas stovi ir verkia. Toli horizonte mėlynuoja miškas. Prisiartink prie jo, tai jis tau paslaptingu kuždesiu seną seną legendą apsakys arba raudą graudžiai pradės ošti."

Tai buvo žmogus, kuris turėjo savo vietą pasaulyje, savo gimtąją žemę, ir tik joje gerai jautėsi.

O pasaulis vėrėsi be galo didelis. Jo masteliai svaigino nelyginant žvaigždėmis pasidabinusi Amžinybė, kuri yra ir klausimas apie visko prasmę - ir apie žmogaus prasmę.

Vienas atsakymas buvo čia pat. Tai Lietuva, tai žmonės, vos tik atgavę spaudą ir pradines mokyklas gimtąja kalba; jie tokie vargšai, taip nieko neturi, kad mes privalom jiems ką nors duoti, turime rasti raktą. Tai Čiurlionio mintys laiškuose kalbantis su Sofija Kymantaite.

O kitas atsakymas vėl iš klausimo - ar tiktai tam esi, žmogau? Ar nenori pasakyti visa, ką gali, ir sukurti, kaip Dievas, ką nors didinga ir stebuklinga?

"Kur yra tiesa, Viešpatie? Jau einu, einu.

Išdėstai prieš mane savo stebuklus ant rausvų kalnų viršūnių, ant pilkai žalsvų uolų - fantastiškų kaip užburtų karalaičių rūmai.

Arčiau einantieji aiškiai regi, bet tie, kurie prie upės arba lauke tebėra, kuomet jie išvys tuos Tavo stebuklus? O tie, kurie nė iš miško dar neišėjo?"

Tai iš Čiurlionio poezijos, iš jo kūrinio apie begalinę žmonijos procesiją.

Sunku gal įsivaizduoti, bet jis ėmė į rankas ginklą. Tai buvo vienąkart, 1906 m. žiemą, kai reikėjo ginti vieno Latgalos miestelio žydus nuo "juodašimčių" pogromo.

Architektas Vladas Zubovas, po daugelio metų tapęs jau seniai mirusio Čiurlionio žentu, buvo atvestas supažindinti su dėde Povilu Čiurlioniu. Dėdė Povilas ilgai ir įdėmiai žiūrėjęs jam į akis, šio to kalbinęs, padarė išvadą: "Gerai. Žmogus."

Matyt, galėjo būti ir kitokia išvada.

O tą patį Povilioką laiškais iš Leipcigo (dabar jau beveik prieš šimtą metų) auklėjo vyresnysis brolis Mikalojus Konstantinas.

"Sakai, jei nebūsi žmogumi, tai kirminu būti nenori. Labai gražu, bet kas, Tavo manymu, yra žmogus, jeigu Tu juo nesi? (…) Aš visuomet troškau, kad būtum žmogus toks, kaip aš suprantu, tai yra, žmogus, kuris viską jaučia, supranta ir siekia tiesos, gėrio ir grožio. Visa tai turi su kaupu, vadinasi, esi žmogus. Ir jei manęs kas paklaus, kas yra mano brolis, tai visuomet didžiuodamasis atsakysiu: "Mano brolis yra žmogus." Nori gal pasakyti, kad norėtum būti žmonėms labai naudingas, daryti daug gero ir taip toliau. O aš Tau į tai atsakysiu, kad Tu tuo nesirūpink. Ne tiktai tie, kurie turi milijonus, ir ne tiktai tie, kurie milžinais vadinami, daro gera kitiems. "Žmogus", gyvendamas tarp žmonių, visuomet daro gera, ir niekuomet jo gyvenimas nenueina niekais, net tuomet, kai žmonių akyse jis yra "niekas". Nes turbūt sutiksi su tuo, kad kartais geras, palankus žodis daugiau padaro gero, negu vežimas aukso; šiltas nuoširdus žvilgsnis - daugiau negu trys mechanikos tomai."

Tapęs menininku ir visuomenės veikėju, o visad išlaikęs savitą filosofinį ir humanistinį požiūrį į gyvenimą bei vertybes, Čiurlionis dažnai krimtosi, kad negali savęs visiškai išreikšti.

"Žodžiai tokie kieti, sausi", guodėsi jis laiške; "paveikslai kabo ant sienos kaip sąžinės priekaištas", neva bylodami autoriui apie jo braižo šiurkštumą, nesugebėjimą rasti dar švelnesnių atspalvių. Kai dailininkas K. Somovas Peterburge pagyrė Čiurlionį, kad priartėjęs prie žemės, esą, dabar jo paveikslai suprantamesni negu pernai, - Čiurlionis iš karto nutarė: "esu kiaulė ir pyksiu ant savęs, kol vėl nutapysiu ką nors gera."

Lietuvių dailės parodose Vilniuje, kur Čiurlionis dalyvaudavo ir pats jas rengdamas, matė, kad "gal tik vienas kitas ką nors pajuto, suprato". O būtent - pajuto. Nes ir savo tėvui Mikalojus Konstantinas yra pasakęs: "kas prieis prie mano paveikslų ir pajus kilusią jausmo bangą, tas jau nepasitrauks."

Čiurlionis yra tylus mokytojas. Jau šimtą metų jis moko mus žmoniškumo, jautrumo, atvirumo. Moko gėrėtis pasauliu, kuris yra gražus, nors kartais ir baisus. (Tai vėl Čiurlionio posakis.) Nesam geri mokiniai, o būtume jau nusipelnę gyventi žmoniškiau. Bet ne viskas blogai, nes Čiurlionis yra su mumis.




Naujausi pakeitimai - 2000 09 25.
Genė Kurilienė

*
 Pradžia  >  Istorija  >  1996 - 2000 m. Seimas  >  Seimo vadovai  >  Seimo Pirmininko V. Landsbergio pareiškimai

LR Seimas