Lietuvos Respublikos Seimas

Pranešimas XI-ajame Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume, Vilnius, 2000 m. birželio 21 d.

Lietuvos kelias į Nepriklausomybės atkūrimą

 

Malonūs simpoziumo dalyviai!

Atkurtos Nepriklausomybės dešimtmetis buvo proga ir paskatinimas istorikams ir politikams pareikšti įvairių refleksijų, apmąstymų, paskelbti tyrinėjimų apie Lietuvos pasipriešinimą ir išsivadavimą. Kaip žinome, tai buvo dvigubas išsivadavimas: ir iš komunistinės diktatūros, ir iš sovietų, tai yra svetimos valstybės okupacijos. Tos medžiagos, šiemet pasirodžiusios, yra daug, ir netrukus bus dar viena mokslinė konferencija, skirta specialiai Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dešimtmečiui. Taigi šiame fone, ką aš dabar ketinu prisiminti, tai bus mano mintys apie tam tikrų koncepcijų raidą, apie pokyčius Lietuvos politinėje mintyje ar galbūt valstybingumo ir nepriklausomybės filosofijoje, kuri yra labai gyvas ir besimainantis, nuolat praturtinamas baras - būtent valstybingumas.

Atgimimas ir Nepriklausomybė išmokė mus nuosekliau, fundamentaliau mąstyti apie valstybę. Tai, kas buvo mąstoma prieš dvidešimt, prieš dešimt metų ir šiandien nėra visiškai tapatu, nėra tik tam tikrų idėjų ir koncepcijų kartojimas, bet yra ir gilinimasis, naujų aspektų atskleidimas ir geresnis supratimas. Iš pradžių buvo suvokta koncepcija apie valstybės tęstinumą. Tai pagrindas, kuriuo konstituciškai, teisiškai ir buvo atkurta Lietuvos valstybė su adekvačiu tarptautiniu pripažinimu. Gal beliko viena valstybė pasaulyje, tik formaliai pripažinusi Lietuvos valstybės atkūrimą kaip tęstinį tos pačios valstybės egzistavimą (mūsų Tarpvalstybinių santykių sutartyje su Rusija 1991-1992 metais, nes ten pirmajame straipsnyje jau pasakyta, kad Rusija pripažįsta Lietuvos nepriklausomą valstybę pagal jos priimtus Kovo 11-osios aktus; o ten viskas yra pasakyta, ir Rusija tai pripažįsta). Bet praktiškai mes matome, kad tarp pagrindinio teisinio valstybinio pripažinimo ir valstybės pareigūnų galvojimo toje šalyje dar būna kartais labai ilga distancija. Vis dėlto apskritai Lietuva yra visiškai nuoširdžiai, išsamiai ir be išlygų pripažįstama atkurta valstybe ir tuo pačiu pripažįstamas valstybės tęstinumas. Tai reiškia, kad prieš dvylika metų, kilus Lietuvos Sąjūdžiui, remdamiesi tais mąstymais, kurie brendo pačioje Lietuvoje, ir tuo, ką mums patarė ir lietuvių politikai Vakaruose, mes suvokėme valstybės tęstinumą, kurio sieksime kaip nepanaikinto suvereniteto tolesnio įgyvendinimo.

Nepanaikintas suverenitetas – ir tai reikėjo suvokti, įsisąmoninti ir labai tvirtai to laikytis, nes kartais nepriklausomybė ir suverenitetas buvo ne tik buitiniame lygmenyje, bet ir tarptautinės teisės lygmenyje, politinėje filosofijoje šiek tiek sutapatinami: kadangi Lietuva neturi nepriklausomybės, tai ji tartum neturi ir suvereniteto. Mums padėjo gerais susivokti šioje srityje keli žmonės: amžinatilsį Stasys Lozoraitis, Algimantas Gureckas ir teisininkas Billas Houghas, kuris buvo gerai įsigilinęs į Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių aneksijos ir inkorporacijos neteisėtumo tarptautinės teisės aspektus. Taigi suverenitetas, kuris negali būti panaikintas, jeigu tauta jį jau buvo realizavusi, turėdama savo valstybę; jis negali būti panaikintas, nes negalima atimti tautos prigimtinės teisės į jos žemę. Galima tik sustabdyti, suvaržyti, sušaldyti, neleisti naudotis ta teise, net jeigu ištisus 50 metų “svetima galybė”, kaip sakoma Kovo 11-osios Aktuose, “neleido Lietuvos tautai realizuoti savo suvereniteto teisės”. Dabar ji pradeda per išrinktus atstovus, per Aukščiausiąją Tarybą vėl realizuoti visą valstybės suverenitetą. Jūs tas sąvokas prisimenate arba rasite Kovo 11-osios Aktuose. Tai konceptualūs dalykai, kuriuose reikėjo nepasiklysti ir nepaslysti, nes kai kada buvo tokių idėjų, ar reikalauti tautų apsisprendimo teisės, ar reikalauti tartum teisės iš naujo paskelbti valstybę arba steigti valstybę. Žinoma, tai būtų buvę labai klaidinga ir pavojinga, su implikacijomis net tolimai ateičiai. Bet buvo suvokta taip: kada nors ateina laikas, kai tauta vėl įgyvendina savo suvereno teisę, kuri negalėjo būti atimta. Ji vėl turi galimybę, turi valią ir vėl kuria savo valstybę tam laikui ir tai vietai, toje pačioje žemėje.

Iš to ir Kovo 11-osios Aktai, iš to ir vertinamasis klausimas apie okupacijos laikotarpį. Kaip atrodė valstybė nuo 1940-ųjų iki 1990-ųjų metų? Ar valstybės tuo laikotarpiu visai nebėra, ar ji kokiu nors būdu toliau reiškiasi ir veikia, dar primena apie save, o gal tiesiog egzistuoja ir ginasi nuo “svetimos galybės”?

Mes tai suvokėme turbūt ne iš karto visais aspektais. Žinoma, buvo ir nepamiršta, ir vertinama, ir branginama ginkluotosios rezistencijos atmintis. Ir disidentinis laisvos minties bei nepriklausomos valios reiškimasis pogrindyje, o iš dalies ir legalistiniuose rėmuose - kiek leisdavo (kol neuždrausdavo ir nebausdavo) komunistinė totalitarinė sistema.

Šiandien mes galime pasakyti daug išsamiau apie autentiškas valstybės struktūras, kurios ne visos buvo sunaikintos. Tai pirmiausia nepriklausomos Lietuvos Respublikos Diplomatinė tarnyba su valstybės įgaliojimais toliau veikianti ten, kur išlaikė savo pozicijas. Ji stengėsi kuo ilgiau išlaikyti pozicijas kuo platesniame valstybių areale ir, pasakysiu, nepaprastai ištikimai vykdė savo valstybės įpareigojimą. Turbūt niekada negalvojo apie ją kaip apie buvusią valstybę, o galvojo kaip apie tebesančią ir vėl būsimą toje pačioje žemėje, kur ji turi būti. Įvairių šalių istorijos pasaulio istorijoje žino tokių analogų, kaip egzilinės vyriausybės - kai šalis okupuojama svetimos valstybės, svetimos galios, jos teisėta valdžia gali atsidurti kitur ir ten toliau veikti bei atstovauti savo tautai, savo valstybei. Mes buvom pasiruošę ir tokiam atvejui po Kovo 11-osios. Kaip Jūs žinote, artėjant Sausio smurtui, buvo pasirengta: keli parlamentarai ir Užsienio reikalų ministras buvo deleguoti į užsienį, kad ten atstovautų Lietuvos valstybei, jeigu čia Lietuvos institucijos bus sunaikintos.

O dabar grįžtame prie 1940-1990 metų laikotarpio. Valstybė toliau veikia savo Diplomatinės tarnybos pavidalu. Tautos dalis, tai yra, Lietuvos valstybės piliečiai, atsidūrę laisvose šalyse, kuriose leidžiama veikti, galima veikti, kuria ir išlaiko švietimo, meno institucijas. Yra ir politinės struktūros, kurios veikia valstybės pasipriešinimo ir jos būsimo atkūrimo labui. Tai politinių partijų struktūros, sudariusios Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą – VLIK’ą, ir politika, kurią galima tam tikru pavidalu reikšti pasaulyje. Žinoma, saviškių tarpe ji kai kada gal pavirsdavo ir politikavimu, varžymusi, kaip būna ir normaliose valstybės.

O pačioje Lietuvoje turėjome svetimos valstybės ir svetimos santvarkos primestas falsifikuotas struktūras pagal svetimos valstybės modelį, dirbtinai įvestą prievartos būdu - vadinamąją sovietinę socialistinę “respubliką”. Mes ligi šiol turime vargo tarptautiniuose reikaluose, diplomatijoje ir tarptautinėje politikoje vis priminti, kad nebuvome sovietinė respublika (nelyginant kokia nors Sovietų Sąjungos steigėja, įstojusi, įsijungusi į Sąjungą). Mes buvome okupuota valstybė, o jai kita valstybė primetė tam tikrą administravimo formą, kuri vadinosi “sovietinė respublika” su tam tikrais pseudovalstybės bruožais. Tai įvardinta ir pačioje komplikuočiausioje teisinėje mūsų valstybingumo atkūrimo vietoje, o būtent viename iš Kovo 11-osios Aktų, kuris yra Deklaracija “Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų”. Ten duotas atsakymas į klausimą, kurį numatėme iš anksto, kurį kels abejojantys dėl Nepriklausomybės, abejojantys dėl tokio Nepriklausomybės atkūrimo kelio, - parlamentinio, politinio, be smurto, be sukilimų, be revoliucijos. Taigi turėjome atsakyti į tą klausimą. “Svetima jėga ilgainiui sugriovė Lietuvos valstybės struktūras, pakeisdama jas iš šalies primestomis.” Mes matome tą struktūrą, netgi pačią Aukščiausiąją Tarybą kaip primestą kitos valstybės. Tačiau “nuo 1988 m. randantis naujoms galimybėms tautos atgimimo ir nepriklausomybės sąjūdis pradėjo reikštis atvirai, ir tautos valia, viešai prabilusi pilietinėse akcijose, virto jos suvereninės galios raiška per esamas institucijas.” Būtent transformacija net tų svetimų, primestų esamų institucijų tapo ypatinga galimybe reikštis, bent iš dalies, tautos suvereninei valiai. Ir todėl “Lietuvai primestų svetimos valstybės struktūrų panaudojimas neturi būti interpretuojamas kaip jas primetusios valstybės suvereniteto lietuvių tautai ir jos teritorijai koks nors pripažinimas.” Tai, kad mes pasinaudojome struktūra, kuri tuomet buvo, nereiškia, kad ji mums buvo primesta teisėtai. Tam tikras autentiškumas atsirado dėka to sąjūdžio, kuris įvyko žmonių dvasioje ir visuomenėje ir kuris reiškėsi taip pat per “esamas” pseudovalstybines struktūras. Ir atėjo diena, kai pseudovalstybinė struktūra tapo valstybine struktūra dėka pirmųjų laisvų demokratinių rinkimų į Lietuvos Parlamentą, nors jis dar vadinosi taip pat, kaip prieš tai pseudoparlamentas.

Visiškai autentiška, itin autentiška krašte mažiausiai dešimtį metų po antrosios sovietų okupacijos (nes mes turėjome tris okupacijos – sovietų, Vokietijos ir vėl sovietų), - per tą antrosios sovietinės okupacijos dešimtmetį autentiškas reiškinys krašte buvo ginkluotasis pasipriešinimas. Laisvės armija, miško broliai, žaliukai, partizanai – čia žodžiai, kuriuos vartojo normaliai mąstantys žmonės. (Buvo ir kitų, baisių žodžių, kuriuos vartojo jau nebe normaliai mąstantys žmonės.) Tai buvo Lietuvos kariuomenė, kariaujanti gynybinį laisvės karą prieš svetimą okupantą, ir tuo pačiu Lietuvos karinė valdžia. Kariuomenė su savo struktūromis, apygardomis, štabais ir vieninga vadovybe. Kariuomenė su statutais, kurie veikia kaip įstatymai, nes pagal juos buvo reikalaujama ir baudžiama už nesilaikymą tų reikalavimų. Partizanai nubausdavo ir net mirtimi nubausdavo savo pačių narius už neleistiną elgesį - plėšikavimą ar nepagrįstus, be teismo nuosprendžio civilių gyventojų žudymus. Tai buvo ir Lietuvos teisminė valdžia tose ribose, kuriose ji galėjo reikštis. Žinoma, ir ryšių tarnybos, informacijos leidiniai, švietimas, netgi Konstitucija, provizorinė arba išankstinė 1949 metų vasario 16-osios Deklaracijoje, kur trumpai, bet labai išsamiai sudėstyti būsimos atkurtos valstybės pagrindai. Ir diplomatinis atstovavimas, kuriam buvo naudojamasi Lietuvos diplomatija užsienyje tais itin sunkiais ryšiais tarp kovojančio krašto ir kovojančios diplomatijos, kuriuos realizuodavo tokie vyrai, kaip Juozas Lukša ir kiti, einantys per sieną ir grįžtantys atgal su pranešimais ir su įgaliojimais. Tą mes dabar suvokiame ir turėsime dar geriau suvokti, kaip okupuotoje Lietuvoje toliau egzistavo Nepriklausoma Lietuvos valstybė, kovojanti net iš išorės visiškai kariškai okupuotame krašte, kuriame okupantas jau buvo sukūręs savo falsifikuotas pseudovalstybines struktūras.

Šios kadencijos Seimas daugelį šių sampratų įtvirtino įstatymais. Neseniai, kai vyko komunizmo nusikaltimų pasmerkimo kongresas, Seimas išleido tų įstatymų ištraukų knygelę “Svetima jėga. Iš Lietuvos įstatymų apie komunizmą, okupaciją, pasipriešinimą”. Ji buvo išleista, kadangi tarptautiniam renginiui, ir anglų kalba: “Foreign Power”. Mes dar atrasime šiek tiek tų knygelių, ir vėliau jos bus pristatytos norintiems pamatyti ir galbūt pasinaudoti savo darbuose.

Jau paminėjau Lietuvos diplomatiją ir jos kovą prieš okupacijos įteisinimą. Ji toliau vykdė valstybės įgaliojimus ir vykdė juos iki valstybės atkūrimo, tikėdama, kad taip turi būti. Aš manau, kad iki pačių širdies gelmių. Nežinau tų širdies gelmių, gal kuris nors diplomatas galėjo ir suabejoti, ar sulauks. Kaip man sakydavo mano tėvas: “Taip gaila, kad aš nebepamatysiu, kaip jie neš iš čia kudašių! Bet jūs pamatysit”. Mūsų senieji diplomatai tikrai ne visi sulaukė tos dienos, kai okupantas nešė kudašių. Bet kai kurie sulaukė. Ir visi žinojo, kam jie dirba, kam tai yra reikalinga. Būtent, kad valstybė tebėra, ji bus atkurta! Štai todėl Lietuvos diplomatijos uždavinys buvo kaip partizaniniame kare – išlikti. Partizanų uždavinys mat pirmiausia yra išlikti ir pačiu savo buvimu, savo veikla ginti teisę, teisėtumą ir principą.

Mes daug ką žinome, ypač mūsų mieli kolegos iš Vakarų valstybių, apie Kersteno komisiją, apie pono Antano Rudžio ir kitų lietuvių veiklą ir pasišventimą, kad JAV Kongreso Kersteno komisija padarytų būtent tas išsamias išvadas apie Baltijos valstybių okupaciją ir būtų visiems laikams įtvirtintas tos okupacijos nepripažinimas. Prisimintini čia, be abejo, ir Stasys Lozoraitis senjoras, ir Stasys Bačkis, ir Anicetas Simutis, Vincas Balickas, ir Stasys Lozoraitis junjoras. Kada nors turėtų būti aprašytos jų veiklos epopėjos ir pastangos ne tik išlikti, bet ir išlaikyti pripažinimą tose valstybėse, kuriose jie atstovavo Lietuvos valstybei. Taip net iki vėliausių laikų, kai rengiant M. Gorbačiovo vizitą į Vatikaną, paskutiniu momentu buvo pareikalauta: kažkoks nonsensas, atvyksta Sovietų Sąjungos prezidentas, o Vatikane dar tebėra kažkokia Lietuvos atstovybė, nesamos valstybės atstovybė! Aišku, sovietai tikėjosi, kad tokiu būdu jiems pavyks, - gąsdinant, kad gal atšauks vizitą, bus labai negražu. Bet jiems nepavyko. Stasys Lozoraitis apgynė šitą poziciją, o Vatikanas buvo nuoseklus ir tvirtas. Ir Michailas Gorbačiovas vis dėlto atvyko į Vatikano valstybę, kuri tebepripažino Lietuvos nepriklausomą valstybę. Tokių istorijų turbūt yra daug. Jas reikia žinoti ir reikia, kad Lietuvos visuomenė ir jaunimas, būsimosios kartos žinotų apie šią kovą.

Aš prisirašiau tezių, ir kai pabandžiau jas sudėti į pranešimą, pamačiau, kad kiekviena iš tų tezių gali būti pranešimas. Beveik taip ir išėjo. Aš išsėmiau savo laiką, kalbėdamas tik pirmų dviejų tezių ribose – apie ginkluotą partizanų kovą kaip valstybės pasipriešinimą okupacijai ir apie Lietuvos diplomatijos kovą prieš okupacijos įteisinimą. Tai buvo neginkluotas valstybės pasipriešinimas, diplomatų pasipriešinimas, - visų, kurie ištikimai stovėjo savo postuose, o turėjo dažnai patirti ir pažeminimų, ir neteisybių, ir mėginimų kaip nors juos sulikviduoti, kad jų buvimas “nekliudytų vystyti draugiškus santykius” su didžiąja Sovietų Sąjunga. Vis dėlto jie tarp tų girnų sugebėjo kaip grūdeliai išlikti nesutrinti. Jiems už tai garbė.

Iš tų mano tezių ir išeivijos darbai būsimai nepriklausomai Lietuvai. Labai trumpai atkreipiu dėmesį į žodį būsimai nepriklausomai Lietuvai, nes išeivija tikėjo, kad būsimai Lietuvai ir jos reikalo gynimui, jos atstovavimui reikės ne vien tos kartos žmonių pastangų. Reikia nusiteikti labai ilgai apgulčiai, ilgai okupacijai, reikia išauginti tokį jaunimą, kuris galėtų tęsti piliečių atstovavimą Vakaruose ir išlaikyti okupacijos nepripažinimo principą. Taigi nepaprastai svarbus darbas būsimai nepriklausomai Lietuvai. Iš čia ir didžiulės sovietų pastangos, kad būtų pakirstas to darbo idealizmas, kad išeivija praktiškai susitaikytų su okupacija. Kad aneksijos pripažinimas ir susitaikymas prasidėtų nuo pačios Lietuvos piliečių, gyvenančių užsienio valstybėse, kad jie pamotų ranka, pereitų į tam tikrą konformizmą, ir galbūt galų gale susidarytų tokia padėtis, kurios sovietai labai aiškiai siekė (mes ir 1990 metais dar tą matėme); kad būtų pradėta galvoti, jog nepripažinimo politika jau paseno ir kažkam kliudo. Gal kliudo dviejų tautos dalių tarpusavio kontaktams, gal tiesiog kliudo prekybai, verslui, transportui. Buvo parengtas naujų oro linijų iš JAV nustatymas sutartimi su M. Gorbačiovu, ir į tą sutartį įkišta Ryga. Kilo didelė kova ir Amerikoje, ir iš Lietuvos pusės, kad to negali būti. Amerika negali pasirašyti tokio dokumento su Sovietų Sąjunga, kur būtų Ryga arba tarp uostų būtų Klaipėda.

Tai platus frontas, ir čia Lietuvos išeivija irgi buvo atsidūrusi dvilypėje pozicijoje – ar visai nepalaikyti ryšių, ar siekti ryšių su okupuotu kraštu rizikuojant susilpninti nepripažinimo politiką. Galiu pasakyti, kad, matyt, pavyko išbalansuoti – šiek tiek to, ir šiek tiek to. Ir ryšiai buvo naudingi “veidu į Lietuvą”, ir jie nepadarė, kad išeivija pamotų ranka į okupacijos nepripažinimą - gal dėl kokio lengvo pragmatinio bendravimo ir naudos, ir tam tikrų vilionių, kurias siūlydavo sovietų struktūros, sovietų valdžia.

Visame tame glūdėjo skirtingi požiūriai į ateitį – ar bus Lietuva, ar jos vis dėlto nebus, tad reikia kaip nors gyventi toje sovietinėje tikrovėje ir galvoti, kaip kuo ilgiau išlaikyti identitetą ir puoselėti kultūrą tose ribose, kurias leidžia kita valstybė, jos režimas ar panašiai.

Čia reiškėsi skirtingi požiūriai į ateitį. Apie tai turbūt galima parašyti ištisą studiją. Aš atsimenu savo kartos žmones ir kas jiems būdavo sakoma. Ar galų gale išsilydyti “tarybų tautos” katile. (Žinote, kad “sovietskij narod” kartais į lietuvių kalbą būdavo verčiama “tarybų tauta”?) Tai tokia suprojektuota nauja esybė – įvairių tautų žmonės, kurie galų gale pasijunta esantys viena vienuma, žinoma, kalbanti rusiškai. (Galbūt šeimose, namuose, galbūt “vietinėse teritorijose” dar naudojantys ir savo buvusias kalbas.) Tai tokia perspektyva buvo. Mano buvęs klasės draugas dailininkas Vytautas Valius vienąsyk man pasakojo: vyresnės kartos garsus ir populiarus rašytojas įtikinėjo juos, jaunesnius menininkus: “Virkime tame katile, virkime.” Atseit, kodėl jūs atsiribojat, norit kur nors nuošalėje stovėti? Būkime tame dideliame dalyke ir įneškime savo indėlį, ko nors iš to gausime.

Į tai dažnas pats sau turėjo atsakyti, atsidūręs tarp dviejų polių, ir tuo pačiu, kaip jis vertina “sovietų Lietuvą”, satelitinę pseudovalstybę kaip kažką mums siūlomą vertinti - tariama vyriausybė, tariamas užsienio reikalų ministras, tariama “sovietų Lietuvos” užsienio politika. Ir ryšių organizacijos, prikimštos šnipų su specialiais uždaviniais, kaip pasiekti galutinio Maskvos tikslo.

Atėjo laikas, kurį mes suvokėme kaip progą – yra proga, galimybė atmesti visus tuos siūlomus klystkelius, būti tikra valstybe ir būti vėl viena tauta. (Čia kalbame ne apie lietuvius Lietuvoje ir lietuvius Vakaruose ir Rytuose.) Pačioje Lietuvoje formavosi, pagal vakarykštį Algirdo Patacko pasisakymą Seime, dvi tautos.

Aš nežinau, ar mes jau išėjome iš tos padėties ir to pavojaus, kad Lietuvoje gali būti dvi lietuvių tautos. Bet tik turėdami valstybę mes galime išeiti. Kaip man vieną kartą pasakė, kaip įkaitinta geležim įrašė į sąmonę kunigas Jonas Juraitis: “Be valstybės būtume sąvartynas”. Nebūkim sąvartynas.

Ačiū už Jūsų dėmesį.




Naujausi pakeitimai - 2000 06 22.
Genė Kurilienė

*
 Pradžia  >  Istorija  >  1996 - 2000 m. Seimas  >  Seimo vadovai  >  Seimo Pirmininko V. Landsbergio pareiškimai

LR Seimas