Lietuvos Respublikos Seimas

Kalba Lietuvos Respublikos Seime minint Lietuvos okupacijos 60-metį, 2000 m. birželio 15 d.

Gerbiami kolegos Lietuvos Seimo nariai ir visi Lietuvoje, kurie mane girdite!

 

Prieš 60 metų Sovietų Sąjunga, su kuria Lietuva ligi tol du dešimtmečius palaikė gerus ir draugiškus santykius, pasiuntė kariuomenę užimti mūsų šalį, kartu reikalaudama nesipriešinti okupacijai, nušalinti bei pakeisti Vyriausybę ir išduoti du aukštus Lietuvos pareigūnus užsienio valstybei, SSRS teismui bei susidorojimui.

Lietuvos Vyriausybė tada pakriko, kapituliavo ir išdavė sovietų savivalei, niokojimui ir naikinimui visą šalį nuo Vilniaus iki Palangos, visus žmones, už kuriuos buvo atsakinga.

Tai nelaimės ir negarbės diena, kurią minime veikiau dėl apvalios datos, nes ligi šiol kaip nors iškilmingai ar oficialiai neminėdavome.

Seniai nesu citavęs kokių nors "Izvestijų", bet šiandien pacituosiu. Kaip tik prieš savaitę birželio 9 d. numeryje laikraštis primena, kad "trys Pabaltijo respublikos" pažymi šiemet "liūdną jubiliejų - Stalino okupacijos šešiasdešimtmetį".

Okupacija tame laikraštyje primenama ramiai, be kabučių ir stalininės propagandos, kurią nūnai stebėtinai pratęsė kai kurie nekompetentingi Rusijos URM pareigūnai. Tiek to, palikim tai kaip nesusipratimą, į kurį jau reagavome, nors per 60 metų nepasikeitusi Rusijos diplomatų galvosena yra tam tikras retas fenomenas. Molotovas paplotų per petį.

Prieš tris dienas Rusijos sąžinė - Sergejus Kovaliovas - čia, Vilniuje, atsiprašė Lietuvos. O Rusijos URM iš esmės nupiešė įvykius taip: atstatėme tada naganą jums į kaktą, ir jūs visiškai savo noru pakėlėte rankas; tai kokia čia prievarta?

Prisimindami tuos liūdnus ir gėdingus įvykius, po 60 metų tebeklausiame savęs: kodėl tuomet Lietuva nesigynė ginklu?

Taip, Vyriausybė tą naktį galutinai pakriko, nebepajėgė daryti reikiamų sprendimų; taip, kariuomenės vadas pasirodė esąs sovietų infiltratas; Prezidentas, gal nesitikėjęs, kad Vyriausybė nepalaikys jo kvietimo priešintis, nesukvietė Seimo, nesikreipė į tautą ir kariuomenę per radiją… Nenufilmuota, tad nežinome, kokiais veidais toji Vyriausybė liepė suimti kartu posėdžiavusius Augustiną Povilaitį ir Kazį Skučą.

Tiesą sakant, jie patys pasiūlė savo galvas, jeigu to reikia valstybei, jau žengiančiai į konformizmo ir kapituliacijos bedugnę.

Du aukšti Latvijos pareigūnai, gavę savo valdžios įsakymą įsileisti okupantų kariuomenę, nusišovė.

Du aukšti Lietuvos pareigūnai, galima sakyti, sutiko nusižudyti saviškių rankomis, - sutikę, kad būtų išduoti užsienio valstybei. Vidaus reikalų ministras po metų Maskvoje ir buvo nužudytas.

Čia buvo nuolaidų riba, kurios nederėjo peržengti, tačiau ji buvo peržengta.

Du Lietuvos piliečiai buvo ir tiesiogiai nužudyti, Sovietų armijai einant per sieną, tačiau Lietuvos kariuomenė ir šauliai buvo sunaikinti be šūvio. Ta gili dvasinė žaizda, pažeminimas ir negarbė šaukte šaukėsi paneigiami, kompensuojami; suomių didvyriškumas, ginant savo Tėvynę nuo užgriuvusio agresoriaus, buvo suvokiamas kaip tikras elgesio pavyzdys; iš viso to ėjo ir Sovietų valdžią atmetantis birželio sukilimas, ir Vietinės rinktinės ryžtas ir pokario karas, dešimtį metų trukęs ginkluotasis Lietuvos valstybės pasipriešinimas.

Nuostolių patyrėm šimtus kartų daugiau, negu norėta išvengti kapituliuojant. Šiandien ir istorikai, ir politikai sutinka, kad reikėjo priešintis. Todėl turime ir konstitucines nuostatas apie kiekvieno piliečio pareigą priešintis, ir joks pareigūnas, jokia valdžios grandis neturi įgaliojimų kapituliuoti tautos vardu. Anuomet to laikėsi tik Prezidentas Antanas Smetona, pasitraukęs į užsienį, kai Latvijos Prezidentas liko šalyje, gražiai paskelbęs tautai - esu kartu su jumis, - ir okupantų verčiamas nenusišovęs, bet pasirašęs, ko nereikėjo pasirašyti.

Užtat komunistai labai pyko, kad Prezidento A. Smetonos Lietuvoje nėra.

Likiminė valstybės drama, ištikusi Lietuvą prieš 60 metų, reikalauja nuolat mąstyti ir suvokti, kokia būna palaipsnio kapituliavimo metodika ir kaina.

Istorinė atmintis padėjo mums 1990-1991 m., kai patyrėm ir baisesnių ultimatumų, lydimų atviro teroro, beginklių Lietuvos piliečių ir pareigūnų žudymo. Laikėmės tvirtai, nuosekliai ir laimėjome. Įsitikinome, kad ir nedidelė šalis gali būti gerbiama ir apginti savo teises.

Pažeistą valstybės suverenitetą reikia ginti visais aspektais. Tą pripažino mums pati Rusija 1991 m. liepos 29 d. sutartyje pasmerkusi neteisėtą aneksiją, kurią prieš Lietuvą įvykdė SSRS.

Buvome okupuoti, patyrėme okupacijų nuostolius, didžiulę žalą. Normalizuodami valstybių santykius, normaliai keliame klausimą ir Vokietijai, ir Rusijai dėl žalos atlyginimo, steigiame reikiamus mechanizmus. Jeigu elgtumėmės kitaip, tai bene patvirtintume Molotovo pasekėjų teiginius: okupacijos nebuvo, Lietuva pati susigriovė ir pati išsitrėmė į vergų stovyklas. Kadangi buvo kitaip - svetima jėga visa tai padarė, - tad elgiamės valstybiškai nuosekliai, neturime nei kur, nei kodėl trauktis.

Pridėsiu ir dar dvi pastabas. Tuo metu, kai atkuriama Sovietų Sąjunga kelia į karinius vadovus Minske generolą kruvinomis rankomis, užtat gerai pažįstantį Vilniaus prieigas, turime būti itin vieningi ir pasiryžę, ištikimi nepriklausomos Lietuvos idėjai ir teisei.

Šiandien čia, Seime, galutinai svarstysime provokacinį pasiūlymą atimti finansavimą iš Lietuvos kariuomenės; kokiomis demagogijos gėlėmis jis bebūtų apkaišytas, tikiu, kad Seimas šį siūlymą vieningai atmes.

Ačiū už Jūsų dėmesį.




Naujausi pakeitimai - 2000 06 16.
Genė Kurilienė

*
 Pradžia  >  Istorija  >  1996 - 2000 m. Seimas  >  Seimo vadovai  >  Seimo Pirmininko V. Landsbergio pareiškimai

LR Seimas