Lietuvos Respublikos Seimas

Kalba tarptautiniame kongrese komunizmo nusikaltimams įvertinti, Vilnius, 2000 m. birželio 12 d.

Pateisintas blogis – išlaisvintas blogis

Pone Prezidente Walęsa,

Pone Pirmininke Šarecki,

Ponai Ambasadoriai,

Visi garbingi svečiai ir kongreso dalyviai!

Daugelio tautų ir valstybių atstovai susirinko Vilniuje aptarti ir įvertinti komunizmo fenomeną, aptarti šia doktrina pagrįstų režimų nusikaltimus. Sveikinu Jus Lietuvos Seimo vardu toje pačioje salėje, kurioje 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos atstovai paskelbė atkuriamą Nepriklausomybę.

Lietuvoje per 12 metų šį tą padarėme, kad būtų stabdomas komunizmo virusas. Galima sakyti, mūsų šalis atmetė atvirą ligos formą, tauta pakilo iš mirties patalo ir vėl savarankiškai gyvena, mokosi gyventi laisvėje, kad ir svyruodama, klupinėdama dėl patirtų žaizdų pasekmių, vargdama su slaptomis ligos formomis. Nepamirštami lieka skaudūs Stasio Lozoraičio žodžiai, kai visą gyvenimą už savo tautos laisvę kovojęs diplomatas pagyveno kiek laiko Lietuvoje ir susidūrė su jos pookupacine, pokomunistine tikrove. “Lietuvos kraujas užnuodytas”, - supraskime, kaip sunku jam buvo tarti šiuos žodžius. Žaizdos žmonių dvasioje tebėra gilios, o ypač ten plačios dykvietės; jos įtakoja visuomenės vertybes, žmonių galvoseną, elgseną ir darbus. Šių nuteriojimų nėra nei kaip apskaičiuoti, nei kam sąskaitų pateikti.

Ir vis dėlto kai kur komunizmas turėjo atsitraukti. Tai žinomas kelias, kurį Lietuvoje nuėjome, atmesdami vienos politinės klikos uzurpuoto amžino valdymo sistemą ir diktatūrą, atkurdami demokratiją kaip tikrų rinkimų teisę ir su ja – nepriklausomą valstybę. Totalitarinės valstybės privilegijuotam sluoksniui – kompartijai – buvo pasiūlyta sąžiningai atgailauti ir išnykti. Daugybė eilinių narių taip ir padarė, pasitraukė iš kompartijos. Griuvo visa Rusijos komunizmo imperija, apgaulingai pasivadinusi kažkokia sąjunga, nors niekas į ją savo valia nesijungė. Išėjo iš Lietuvos okupacinė kariuomenė, o sumažėjusi ir pasidalijusi kompartija transformavosi į kelias paveldėtojas – dvi legalias – LDDP ir Socialistų, ir gal dar dvi nelegalias. Deja, komunizmo viruso veikimas tebėra juntamas gerokai plačiau. Demagogija ir agresija, kiršinant visuomenės grupes, socialines “klases” vieną prieš kitą, yra ir toliau atpažįstami raudonojo fašizmo bruožai, tie patys kaip rudojo, - nepaisant ar būtų keliamos vėliavos su svastikomis ar kūjais, ar apverstos trispalvės. Todėl šiandien prasidedantis Kongresas turi keleriopą reikšmę – ir tarptautinę, tarpvalstybinę, ir vietinę, ir bendražmogišką, nes tiesos apie praeitį ir žinojimo apie dabartį reikia visiems kaip vaistų.

Kai kuriais atvejais sakome – kad nepasikartotų kas buvo. Šiuo atveju galima pasakyti dar taip – kad neatgytų kas tebėra.

Sveikinu Kongresą ir jo iniciatorius, kurie galų gale ėmėsi įgyvendinti prieš devynerius metus Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo paskelbtą idėją įvertinti komunizmo nusikaltimus antrajame Niurnbergo procese. Teprasideda ir šis procesas, be kurio tarptautinis teisingumas gerokai luošas krypuliuoja į naują tūkstantmetį. Iš Vilniaus į Hagą – štai kur būtų labai aiškus tikslas.

Kartu noriu tarti dar keletą asmeninių žodžių, pasidalinti mintimis apie komunizmo doktriną ir jos žalingiausią ydą. Ta yda – tai blogio pateisinimas ir išaukštinimas. Jos dėka pats komunizmas su visa filosofija ir praktika reiškiasi kaip išlaisvintas blogis, kuriam, be abejo, reikia priešintis kur tiktai galima ir kaip galima – kol galima.

Kelias tezes, kurias noriu pasakyti, pailiustruosiu pavyzdžiais iš Lietuvos patirties.

Komunizmo idėja gimė ir plito kaip viena iš XIX-XX a. utopijų. Ją lydėjo karštų fanatikų ir šaltų, ciniškų demagogų darbai. Ideologija ir darbai neatskiriami, nes iš pat pradžių buvo sukurta tariamų “istorijos dėsnių” koncepcija, atleidžianti nuo moralinio pasirinkimo ir atsakomybės, jeigu darbai, pirmiausia prievarta, įkūnija ir spartina mitologizuotą “istorijos vyksmą” su jame savaveiksmiškai besireiškiančia dėsninga visuomenės raida. Padėk “istorijai”, naikink idėjas, darbus ir žmones, kurie trukdo “pažangai” – toks buvo blogio pateisinimas, blogio pavertimas gėriu, žmonijos golgota į būsimą komunizmo “gėrį”.

Tame golgotos kelyje į niekur, vardan utopijos, eksperimento ir tenkinant žiaurumo instinktus, paklota apie šimtą milijonų gyvybių. Daugiau kaip pusę jų turėjo sudaryti moterys ir vaikai.

Nepamirština ir tai, kad komunizmas yra karas.

Kaip sako vienas iš “Juodosios komunizmo knygos” autorių Stephen Courtois, “kalbant apie lenininę ir stalininę Rusiją, jog grynai eksperimentinė, bet puikiai apgalvota, logiška politinė veikla tiesiog stingdo kraują gyslose.”

Lietuva pažino šį reiškinį savo likimu, todėl mūsų baudžiamajame įstatyme apie genocidą yra įrašyta ir “socialinių arba politinių grupių naikinimas”. Teismams keistai siūbuojant, ar civilių gyventojų naikinimas okupuotame krašte tikrai yra genocidas, sugrąžinom į Baudžiamąjį kodeksą visą “Karo nusikaltimų” skyrių, kurį prieš keletą metų ekskomunistai arba LDDP buvo apskritai išmetę. Dabar Lietuvoje prie karo nusikaltimų be išlygų priskirta okupuotos valstybės civilių gyventojų trėmimas į okupavusios arba aneksavusios valstybės teritoriją.

Ne tokia sausa įstatymo kalba, o tikrovėje tai reiškė dešimčių tūkstančių nekaltų žmonių, vyrų, moterų, vaikų ir senelių mirtį vergų darbo stovyklose, didžiulėse bado, išsekinimo ir šalčio “kamerose”.

Kas juos pasmerkė tokiai kančiai ir mirčiai? – Sovietinio režimo, komunistų valdžios pareigūnai, okupantai ir kolaborantai.

Ar jie buvo bepročiai, tie pareigūnai, ar tik nežmoniškai žiaurūs? – Ne, jie nebuvo bepročiai, jie veikė šaltai ir žiauriai.

Kas juos padarė tokiais žiauriais? – Komunizmo ideologija, niekinanti ir naikinanti meilę ir gailestingumą; komunistinis auklėjimas, nusikalstama doktrina tikrovėje.

“Tą operaciją reikėjo padaryti”, - taip apie egzekucijas ir masinius trėmimus kalbėjo 1963 m. vasarą Palūšėje jauniems menininkams vienas tuometinių komunizmo šulų Lietuvoje Genrikas Zimanas. Jo žodžius įsiminiau visam gyvenimui: “Tą operaciją reikėjo padaryti. Mes neturėjom skalpelio, tai padarėm ją kirviu”.

Prieš keletą metų, Rusijai įvedus savo armiją į Čečėniją (pirmajame Čečėnijos kare), Rusijos ministras aiškino pasauliui visai panašiai: “Mes turime juos naikinti, nes jie priešinasi.”

Tai nuolatinė, geležinė komunistų nuostata, suformuota ir naudota jau Lenino: smurtu iššaukti pasipriešinimą ir tada naikinti už pasipriešinimą. Auka turi būti pati kalta dėl savo žūties, ar ji būtų vadinamoji “buržuazija”, ar kaimyninė Baltijos valstybė, prieš kurią visuomet atsiras papildomų priekabių, artinančių pasaulinę komunizmo pergalę.

Štai čia vėl verta grįžti prie pseudomokslinės komunizmo filosofijos, kuri neprasčiau už pseudomokslinį nacių rasizmą pateisino tautų ir “klasinių priešų” naikinimą.

Tariamų istorijos dėsnių tariamas objektyvumas – kas turi laimėti, o kas išnykti – reiškia išankstinę indulgenciją, Markso ir Lenino avansu išrašytą nuodėmių atleidimą. Tada ir bet kurie nusikaltimai – nebe nusikaltimai (arba tik sąlygiškai), ir moralė, kaip ją suformulavo Leninas, labai paprasta: gera tai, kas artina komunizmo pergalę.

Taip per tariamą “klasių” interesų nesutaikomumą ir “nuolat stiprėjančią klasių kovą” buvo einama į socialinį genocidą, socialinių grupių naikinimą dėl to, kad jos kitaip galvoja arba tiesiog turi nejudamo turto ir “gamybos priemonių”, kurių nespėja entuziastingai atnešti naujiesiems valdovams. O net ir atnešančius, atsisakančius, bet praeityje turėjusius dėl viso ko geriau pribaigti.

Be to, pribaiginėti artimą gali būti net malonumas.

Komunistinis nuodėmių atleidimas tarnams ir kurstymų demagogija skatino atsiskleisti blogiausiam, kas tiktai glūdi arba gali glūdėti žmogaus prigimtyje.

Tai nemeilė, nejautrumas, panieka kitam žmogui, jeigu tik jis nėra stipresnis (reiškinys pastebimas ir valstybių santykiuose). Tai netikėjimas nei Dievu, nei meile, nei gėriu, kurie turi bendrą vardiklį, tačiau tampa vien pasityčiojimo ir neapykantos objektu. Taip komunizmo sistema pajungė sau ir eksploatavo visokiausius žmonių nepilnavertiškumo kompleksus, skatino kolektyvinę pagiežą ir psichozę.

Neapykanta kitokiam – su jo kitokiomis vertybėmis, moralės principais, netgi tautine kalba ir papročiais, kurie galbūt yra “kliūtis komunizmo pergalei”; protų prievartavimas nekenčiant tiesos ir primetant reiškiniams visai priešingo turinio žodžius, kuriuos įsakoma vartoti; ypatinga neapykanta konkuruojančiai ideologijai ir vertybių sistemai kaip antai tikėjimas ir bažnyčia, - štai ir taip reiškėsi komunizmo išlaisvintas blogis. Pacituosiu iš knygelės “Išdavystės poemos”, kurią turėjote gauti.

“Liaudis padarė išvadą, kad ne visi kairieji yra kairieji ir kad esama tokių kairiųjų, kurie prireikus išduoda liaudies interesus buržuazijai.”

“Ir mes neišvengsime klasių kovos… Buržuazija ir mūsų krašte geruoju nepasiduos, bet galime būti tikri, kad dabar, įėję į Sovietų Sąjungą, mes ir toliau laimėsime ir savo kovą privesime prie laimingo galo.”

“Ponai smetonininkai grobė ligi paskutinės karvės ir tokiu būdu išspaustais pinigais pirko sau užsienyje dvarus, vilas ir plantacijas. Smetona pats turi nusipirkęs plantacijų.”

Už šių groteskiškų kalbų, kurias sakė komunistų paskirti okupuotos Lietuvos vadinamojo “liaudies seimo” nariai, slypėjo nebe juokai, o artėjantis naikinimas, trėmimai ir žudynės. Pastarųjų metu žudytojų neapykanta reiškėsi ir kaip beribis sadizmas – tariamų “priešų”, atsitiktinių kalinių iš Telšių kalėjimo, nukankinimas pasimėgaujant. Ji reiškėsi ir kaip negirdėtas pasaulyje nekrosadizmas – mėgavimasis kapojant, darkant, viešai išniekinant kovoje kritusių arba nusižudžiusių Lietuvos laisvės kovotojų kūnus. Toks buvo dar antrinis teroras – palaužti gyvuosius ir mirties baime, ir moralinių pagrindų sukrėtimu: Dieve, nejau taip galima?

Nejaugi galima trypti nėščią moterį ir žvengti, kai Antazavės stribas batais išspaudžia negimusį kūdikį ir čia pat įmeta į ugnį?

Jie rodė, kad galima, jiems viskas galima. Tik žodžio “satanizmas” tada dar nebuvo; ir tik 1998 m. įrašėm į Baudžiamąjį kodeksą tokį karo nusikaltimą kaip “nukautųjų kūnų išniekinimas keršto ir teroro tikslu”.

Nekrosadizmas buvo ramiai praktikuojamas tolimuose komunizmo imperijos gulaguose, kai išnešamiems iš zonos ir į rietuves kraunamiems sustingusiems lavonams dar su laužtuvu pramušdavo kaukoles. Tu, liaudies prieše, tikrai nepabėgsi!

Nekrosadizmo ir dabar galėjom pamatyti televizijos ekranuose, kai Rusijos karinė technika ir ją vairuojantys “liudi” valkiojo vielomis surištus čečėnų lavonus.

Vykdytojai – vis to paties komunizmo auklėtiniai arba auklėtinių auklėtiniai.

Kai Lietuvos komunistų vadovai, 1941 m. pasitraukę į Maskvą, sužinojo apie Rainių žudynes, jie apklausė liudininkus ir nustatė kai kuriuos kaltininkus – sadistus žudytojus. Ir nieko, vėliau buvo netgi didvyriais paskelbtų. Taip sistema patvirtino, būtent mąstymo sistema, kad surištus gyvus mėsinėti, lupti jiems odą, jeigu tie žmonės pavadinti klasiniais priešais ir liaudies priešais – yra iš esmės teisinga, nebaustina. Tik vienas žudikas sulaukė atkurtos Nepriklausomos Lietuvos pačioje Lietuvoje, o ligi tol jau buvo apklaustas kaip liudytojas, ir KGB pulkininko Petro Raslano kaltė neginčijamai matoma. Bet garsųjį pulkininką dar pusantrų metų paglobojo Nepriklausomos Lietuvos generalinis prokuroras Artūras Paulauskas; byla nebuvo keliama, nepaimta net įsipareigojimo neišvykti, Rainių žudikui nė plaukelis nuo galvos nenukrito. Gyveno sau žmogus Lietuvoje, ką nors veikė. Ir sistema toliau veikė. Tik jau žlugus Maskvos pučui, kai pasidarė aišku, kad Raslano įgūdžių greitai neprireiks, jam buvo leista pasprukti į Rusiją, ir tik po to formaliai iškelta byla. Dabar jau Rusija globoja šį karo nusikaltėlį, ištikimą čekistą-komunistą, metų metais niekaip nerasdama būdų net perduoti jam kvietimo į Lietuvos teismą. Sistema tebeveikia. Viskas sena kaip Lenino mumija. Užtat buvęs prokuroras gražiai skelbia naują politiką.

Tokie čia keli faktai liaudies švietimui ir medžiaga politikų pamąstymams, jeigu kas naiviai guodžiasi, kad komunizmas žlugo, antai net Rusijoje komunistai nelaimėjo rinkimų. Tai kas laimėjo? Išeitų, kad demokratija. Kadangi komunizmas yra karas, tai demokratija turėtų paskelbti taiką ir pakeisti požiūrį į karo nusikaltėlį Petrą Raslaną bei kitus.

Palikim kol kas šį klaustuką ir supraskim, kad vien tiesa padarys mus laisvus. Tiesa apie komunizmą, tiesa apie okupaciją ir suniokojimus, tarp jų – baisiausius protų suniokojimus, kai protai nenori tiesos, o širdis gniaužia nežinomybė.

Išties, kito kelio nėra – reikia kalbėti. Tik tada būsim laisvi, o blogis varžomas, ne toks laisvas.

Ačiū, kad išklausėte.




Naujausi pakeitimai - 2000 06 12.
Genė Kurilienė

*
 Pradžia  >  Istorija  >  1996 - 2000 m. Seimas  >  Seimo vadovai  >  Seimo Pirmininko V. Landsbergio pareiškimai

LR Seimas