Lietuvos Respublikos Seimas

Seimo Pirmininko Vytauto Landsbergio kalba tarptautinėje Vilniaus konferencijoje "NATO vaidmuo besikeičiančioje Europos saugumo aplinkoje", Vilnius, 2000 m. gegužės 19 d.

Šalia ugnikalnio

 

Jūsų Ekscelencijos Ministrai ir Ambasadoriai,

Gerbiami Konferencijos dalyviai,

Ponios ir Ponai!

Žmonės, kurie gyvena šalia ugnikalnio, turi tuo rūpintis ir iš anksto numatyti savo žingsnius, jei prireiktų.

Net jeigu kas nuoširdžiai sakytų – nesirūpink, negalvok apie pavojų, nes tuo rūpesčiu tu erzini ugnikalnį, - vis tiek būtų klaidinga klausyti tokių patarimų. Saugumu reikia rūpintis visada, o ypač – gyvenant šalia ugnikalnio. Tai vadinasi atsakomybė, valstybių vadovų atsakomybė savo Tautoms.

Europoje ir visoje Šiaurės Atlanto erdvėje yra rūpinamasi bendru saugumu. Tam įkurta Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija, atvira visoms demokratinėms Europos valstybėms. Ji yra efektyvi, ji ilgai užtikrino taiką ir stabilumą ne tik savo, bet iš dalies ir platesnėje erdvėje. Alternatyvos jai nėra. Idėjos nusilpninti NATO, kad vietoj jos būtų kuriama kokia nors kita struktūra, atrodytų iracionalios. Kas kita būtų papildanti arba regioninė, dalies žemyno struktūra, sustiprinanti NATO, ji atrodytų racionali; tačiau kalbėdami apie realų saugumą šiandien, galvojame tik apie NATO. Ši organizacija galėtų vadintis Suvienytosios Demokratijos, United Democracies.

Žinoma, NATO neužtikrina agresorių saugumo arba genocido vykdytojų saugumo, jeigu tektų stabdyti agresiją arba genocidą; bet juk taip ir turi būti, jie turi būti varžomi, stabdomi. Belgrado diktatoriui negalima buvo leisti išvaryti milijoną kitos tautos žmonių, norint ir juos naikinti, ir sukurti aplinkinėse šalyse demografinę bombą. Dvigubų standartų pasaulis – jeigu agresija ir tautų naikinimas jame būtų leidžiami bendru sutarimu - tai durys, atvertos į pražūtį.

Klausimai, kuriuos noriu paliesti, yra apie NATO plėtros bendruosius sprendimus ir konkrečią plėtros eigą. Jūs žinote, kad tai ne tas pat. Tačiau abu dalykai apima sprendimų mechanizmus.

Narystė NATO yra atvira šalims, norinčioms įstoti arba išstoti (arba suspenduoti save) jų pačių laisvu sprendimu. Priėmimui į Aljansą svarbūs demokratijos ir pasirengimo kriterijai, taip pat nauda jau egzistuojančiam Aljansui. Apie tai sprendžia valstybės-narės. Atrodo, išstojimui iš Aljanso šio pastarojo kriterijaus nėra numatyta, tai grynai teorinis aspektas; bet priėmimo klausimai pranoksta vien atitikimą kriterijams. Nauja narystė yra politinis klausimas, kuriam reikia politinio sprendimo. Jį daro Aljanso nariai, ir čia iškyla paties Aljanso pasirengimo plėtrai, jo politinės valios klausimas. Jeigu Aljansas nepasirengęs politiniam sprendimui, stokoja politinės valios, tai šalies-kandidatės, kokia ji bebūtų pasirengusi, perspektyvos liks menkos. Todėl, nenorint psichologiškai atstumti šalių-kandidačių, reiktų padrąsinimo ir paskatinimo, net su daline garantija ar bent pažadu, kad jų pastangos nėra veltui, o pasiekimai demokratijos bei gynybinio pasirengimo srityje bus vertinami pirmiausia. Kita vertus, reiktų numatyti, kad demokratinės šalys, jeigu joms ir jų demokratijai kyla išorės grėsmė, gali būti nedelsiant pakviestos į apsaugantį Aljansą. Tai būtų daroma vardan regioninio stabilumo, nors šalių individualūs gynybiniai pajėgumai būtų dar ir nepakankami. Užbėgti už akių agresijai, destabilizavimui, tarpvalstybinių konfliktų eskalavimui ir išplėtimui turėtų būti itin svarbus prioritetas tokių grėsmių atvejais. Šia prasme politinis, o ne gynybos ekspertų sprendimas galėtų teigiamai iškilti į pirmąją vietą.

Kai mums sako: “jūs neapginami”, tai mes girdime iš anksto postuluojamą Rusijos agresiją ir stebimės tokiu vienašališkumu. Mes manome, kad politinė apsauga – buvimas Aljanse - yra patikimiausias būdas turėti gerus santykius su kaimynais ir išvengti galimų karinės gynybos dilemų. Priešingai, nesaugumas yra nestabilumo ir net agresijos pagundų šaltinis.

NATO plėtros priešininkai ir skeptikai nori pasinaudoti kita plėtra – Europos Sąjungos – kuri gali būti rodoma kaip lėta alternatyva, ilgam atidedanti realaus saugumo Europoje klausimą. Jei NATO atsisakytų savo atvirumo principų ir jų įgyvendinimo, pasitikėjimas būtų sugriautas tiesiog neįsivaizduojamu mastu. Kad to neatsitiktų, 2002 m. Viršūnių susitikime turi būti žengtas tolesnis plėtros žingsnis. NATO ir ES plėtra – lygiagretūs procesai, bet jeigu kas nors ketina juos sieti tarpusavy, tai čia matoma tik viena pozityvi logika. Narystė NATO sustiprina rinkų apsaugą, pasitikėjimą, skatina investicijas (būtent saugioje erdvėje!) ir pagreitina pasirengimą narystei Europos Sąjungoje. Kad narystė NATO trukdytų narystei Europos Sąjungoje – tikrai neįsivaizduojama. Todėl alternatyvinis siūlymas rinktis “arba ES, arba NATO”, juolab “pirmiau ES, paskui NATO” neišlaiko kritikos. Vienintelis paaiškinimas, jeigu kas agituotų ar verstų nesaugias valstybes stoti į Europos Sąjungą, bet ne į NATO, būtų tik nuolaidžiavimas praeities Rusijai su jos perspektyvinių įtakos zonų galvosena.

Rusiją, deja, vis dar kankina dvigubas praeities sindromas. Laisvanoriškas šalių-kandidačių jungimasis į NATO vardan kolektyvinio saugumo verčiamas iškreiptu siaubo filmu: priešas mūsų žemėje! Dviguba senojo mentaliteto klaida čia yra ta, kad NATO nėra ir nebus Rusijos “priešas”, o šalys-kandidatės nėra Rusijos žemės. Tačiau nuolaidžiauti šiai klaidai reikštų jos patvirtinimą ir netgi įtvirtinimą, skatinimą toliau gyventi pavojingų mitų pasaulyje. Rusijai gero linkintys neturėtų skatinti ekspansinių praeities mitų.

Paskutinis klausimas yra propagandiniai karai, globaliniai ir lokaliniai. Jų grėsmė ta, kad lokalinis propagandinis karas gali būti suplanuotas kaip parengiamasis ginkluotam konfliktui, kurį pradėjęs agresorius, grasindamas platesnei aplinkai globaliniu karu (jeigu kas nors drįstų užsistoti auką), laimi savo lokalinį karą ir smurtu pasiekia tikslą. Todėl propagandinis ir psichologinis karas turi būti traktuojami labai rimtai kaip potenciali agresijos pradžia. Visa tai, kas tarptautiniuose santykiuose reiškiasi kaip analogija žmonių santykių psichologiniam smurtui, turi kelti susirūpinimą ir susilaukti tarptautinio atsako. Kieno tai užduotis? Tarptautinio bendradarbiavimo ir tarptautinio saugumo organizacijos, kurioms rūpi stabilumas, taika ir pažanga, galėtų įsteigti panašias į ombudsmeno struktūras, kurios greit reaguotų į agresyvią valstybių laikyseną kaimynų atžvilgiu, nors kraujas ir nesilieja, dar nesilieja. NATO yra tokia organizacija ir ji galėtų imtis prevencinių nuolatinio stebėjimo (monitoringo), analitinių ir diplomatinių funkcijų. Tai vadinamoji krizių prevencija, kuriai reikia teikti daugiau reikšmės ir viešumo. Matant kur nors kylančią arba tyčia kaitinamą temperatūrą, toks įgaliotas ombudsmenas kviestų šalis platesnėms konsultacijoms ir mėgintų gauti viešus užtikrinimus, pavyzdžiui, kad vienos didelės šalies propagandos karas prieš mažesnį kaimyną nėra kitokių veiksmų parengimas, o tik spektaklis vidaus vartojimui, - kuo dažnai tiki arba nori save įtikinti toliau dislokuoti stebėtojai.

Diagnostikos klaidos kainuoja brangiausiai; todėl ši tarnyba būtų gyvybių ir lėšų taupymas – būdas išvengti didelių nuostolių. JAV prezidentas 1990 m. gruodį netikėjo diagnoze, kad SSRS rengiasi mus pulti, bet sovietai puolė. Šių dienų diagnostinės tarnybos turėtų dirbti efektyviau ir teikti savo išvadas viešoms konsultacijoms: ar vulkano burbuliavimas ir pavieniai išspjaunami akmenys jau pavojingas reiškinys, ar dar ne.

Ačiū už malonų dėmesį.




Naujausi pakeitimai - 2000 05 19.
Genė Kurilienė

*
 Pradžia  >  Istorija  >  1996 - 2000 m. Seimas  >  Seimo vadovai  >  Seimo Pirmininko V. Landsbergio pareiškimai

LR Seimas