Lietuvos Respublikos Seimas

Seimo Pirmininko Vytauto Landsbergio spaudos konferencija 2000 m. kovo 22 d.

Trečiasis ešelonas ir Rusija

 

Ką parodė savivaldybių rinkimai? Lietuvos laivas vėl pakrypo į kairæ. Švytuoklės principas, kaip ir ekskomunistø partijos pergalė 1992-1993 metais, po kuriø atėjo vis dėlto 1996-ieji, slinktis atgal į centro dešinæ. O dabar - vėl į kairæ.

Kadaise prancūzė politologė (Fransuaza Thom) prognozavo - matydama tam tikrą pokomunistinių šalių dėsningumą, kad pralaimėjusios komunistų partijos grįžta į valdžią naujais pavadinimais kaip “antrasis ešelonas”, - jog po to, numatydamos dar sykį pasitraukti, jos kuria didesnį būrį tos pačios šeimos dukterinių partijų kaip “trečiąjį ešeloną”. Lietuvoje visa tai pasitvirtina, kaip ir daugelyje kitų pokomunistinių šalių. 1996 m. “trečiasis ešelonas” – Moterų partija, Valstiečių partija, Ūkio partija, vienkartinė pono Veselkos partija, - buvo paleistos surinkti elektoratą, o paskui sunešti į bendrą krepšį Seime ir susivienyti; bet tada tai nepasiteisino. Atsirado dar ir Socialistai (su burokevičininkais), visos nieko nepasiekė, nes buvo aiškiai kvalifikuojamos: ta pati panelė, kita suknelė. Vis dėlto po trejų metų šios taktikos efektas yra: vienai pavyko iššokti smarkiai į priekį dėl energingo, populistiško ir turtingo vadovo veiklos. [Dar viena buvo įsteigta papildomai]. Pokrypis į kairæ - tai panaši evoliucija kaip Latvijoje, kur maskvietis politologas S. Karaganovas jau pernai konstatavo “kairiarusiškų” (levorusskije) partijų sustiprėjimą.

Panašumų matome, juos ne kas nors Lietuvoje išgalvojo ir ką nors gąsdina. Tą konstatuoja politikos specialistai Maskvoje, kai patenkinti apibūdina šio tipo partijų stiprėjimą ir išėjimą į svarbias, gal ir dominuojančias pozicijas.

Dėl Tėvynės Sąjungos, tai mūsų partijos rinkiminiai rezultatai yra komentuojami įvairiai. Aš galėčiau pastebėti, kad iš šiuo metu dirbančių partijų, kurių rezultatai kaip nors vertinami, esame vis dėl to pirmoji. Nes tos, kurios pasirodė geriau, kol kas yra kalbančios partijos. Dabar jos taps dirbančiomis partijomis, ir pamatysime kaip joms seksis. Žinoma, nelinkim, kad žmonėms nuo jų veiklos būtų blogai. Tegul tik sekasi geriau tvarkyti savivaldybių reikalus.

O apie ką jos kalba, tos kalbančios partijos, tai visi girdi: garbina Lukašenką, sako, kad Lietuvai nereikia nei Europos, nei kariuomenės. Kol kas tai yra kalbėjimas, bet kai kurie veiksmai daromi, ir todėl aš ir jums [žurnalistams], ir žmonėms per jus galiu tiktai patarti žiūrėti į darbus. Taip ir Biblijoje yra pasakyta: pažinsite juos iš jų darbų. Nes jeigu darbai yra vienos krypties, o kalbos - kitos, tai teisingiau yra žiūrėti į darbus, o ne į tai, ką kalba. Gali kalbėti ir priešingai, negu daro.

Antra tema, kurią reikia man pačiam paliesti, nes vis tiek jūs klaustumėt, yra gana daug spaudos atgarsių iš Rusijos Užsienio reikalų ministerijos ir iš Dūmos, kur mano kolega Genadijus Selezniovas, negalėjæs atvykti į Kovo 11-osios minėjimą (buvo kviečiamas, atsiuntė telegramą paaiškinančią, kad negali atvykti), dabar komentuoja mano kalbą. Nepaneigia mano citatų, kurias aš esu labai konkrečiai pateikæs, o jeigu jūs prisimenate, aš pabrėžiau, kad tai yra tik faktai, ką yra konkrečiai kalbėjæs Rusijos vadovas, ir ką Rusijos Užsienio reikalų ministras rašė ir siuntė [Vakarų valstybių] užsienio reikalų ministrams. Dabar matote visus naujus pareiškimus, kurių daugiausia nukreipta prieš Latviją, kaip aš tada ir pastebėjau, kad Latvija daugiausia daužoma ir bus daužoma. Taigi pripažinta, kad Rusijos Užsienio reikalų ministras siuntė tokius laiškus, ir jeigu jums įdomu, aš galiu kai ką paskaityti iš jo laiško:

 

“Brangioji Madlen,

Nepaprastai aliarmuojančios žinios ateina šiandien iš Baltijos valstybių. Keli mėnesiai prieš tai, kaip visa civilizuota žmonija švæs 55-ąsias metines Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kuris tikrąja žodžio prasme nusiaubė kontinentą ir atėmė milijonus gyvybių, fašistų bumas girdimas vis aiškiau Europoje. Baltijos valstybėse jis [t.y. fašistų bumas] imasi tikros kampanijos persekioti karo veteranus, kurie kovojo prieš nacizmą. Neseniai V. Kononovas, buvæs karo partizanas, buvo nuteistas šešiems metams kalėjimo. Jis buvo nuteistas už vadovavimą baudžiamajai operacijai prieš nacių bendrininkus. Panaši “raganų medžioklė” pradėta Estijoje ir Lietuvoje. Mes norėtume gauti atsakymą, kodėl Jungtinės Valstijos tyli, kai Baltijos šalių vadovai tyčiojasi iš milijonų aukų atminimo, mėgindami revizuoti Antrojo pasaulinio karo rezultatus?”

Jūs žinote, kad Antrojo pasaulinio karo rezultatai buvo Jaltos susitarimas, kuris paliko mus Sovietų Sąjungos valiai ir visą ruožą Vidurio Europos valstybių taip pat. Taigi aš esu minėjæs: mes jau revizavome tuos rezultatus, mes atkūrėme savo Nepriklausomybæ, ir Vidurio Europos valstybės išsilaisvino iš sovietų arba Rusijos priespaudos. Tačiau tai, matyt, nevertinama kaip teisingas pažangos ir istorinio teisingumo poslinkis valstybių santykiuose.

Laiške toliau rašoma: “Argi taip galima, kad mūsų Europos partneriai nedrįsta ar nenori matyti, kaip rudasis maras plinta kontinente ir revanšizmo daigai stiebiasi iš Baltijos valstybių?” (Gana baisus vaizdas, tie “pribaltai”, po Kovo 11- osios jie vėl gresia pasauliui šiandien. Visai netoli nuo kitų blogų žmonių, kurie baigiami fiziškai išnaikinti.) “Aš tikiuosi, kad jūsų šalis tinkamai atsakys į šią pavojingą raidą. Iš savo pusės aš pasirengæs apsvarstyti visas galimas jungtines priemones neutralizuoti kylančią fašizmo ir revanšizmo atgijimo grėsmæ Europoje.”

To fakto niekas nepaneigė. Priešingai, Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareiškimuose patvirtinta, kad tokie laiškai buvo išsiuntinėti. O dabar yra dar didesnių pareiškimų apie tai, kad Rusija gins savo buvusius kareivius visur, kur jie bebūtų. Be abejo, arčiau juos lengviau bus ginti. Tik nežinia, kokiom priemonėm gins. O šiaip mes turėtumėm suvokti, jog yra ir Latvijoje nuteistas vienas kitas žmogus, ir Estijoje. Tai tie, kurie trėmė, persekiojo arba ir žudė civilius gyventojus. Lietuvoje mes taip pat turėjome Antazavės stribų bylą. Tų bylų yra daugiau. Bet kiti dalykai svarbu suvokti, ir galbūt net naudinga, kad ir Vakarai pamąstytų, - kadangi dabar Vakarai atakuojami suvienyti jėgas kartu su Rusija prieš Baltijos valstybes. Tai būtent, kad teismų nuteisti karo nusikaltėliai, kurių kaltė įrodyta, anos pusės vadinami herojais. Tokių dalykų kitose valstybėse turbūt nėra, bent jau valstybiniame lygmenyje. Kokios nors organizacijos gali juos vadinti herojais. Tiesa, mes galime prisiminti atvejį su Sergejum Parfionovu, Rygos omonininku, kuris buvo atsidūræs Latvijos teisėsaugos žinioje. Tuometinė Lietuvos generalinė prokuratūra nepasirūpino gauti jo apklausai ir akistatai dėl Medininkų žudynių, nors dabar visiškai aišku, kad jis tą naktį buvo Vilniuje ir važinėjo po apylinkes kartu su kitais omonininkais, o jo kaltė daužant pasienio muitinæ prie Latvijos buvo net įrodoma nufilmuota medžiaga A. Nevzorovo filme. Tačiau Parfionovas buvo paleistas be atsakomybės ir sutiktas “ten” kaip herojus.

Taigi čia nėra visai nauja tendencija, bet dabar ji labai atvirai pateikiama tarptautinei viešajai nuomonei. Ar karo nusikaltėlis, kurio kaltæ įrodė teismas, turi būti vadinamas herojum? – čia vienas dalykas. Ir kitas dalykas, ar rusų kariniai nusikaltėliai yra nebaustini? Kiti turi būti baudžiami, be abejo, bet tiktai ne šie?

Pasakysiu dar vieną pastabą, papildomai dėl tų, kaip sakiau, trijų faktų, kuriuos aš paminėjau, kurie yra nepaneigiami, ir jų net nebandė paneigti.

Mano pasisakymas ten įvairiai apibūdinamas. Cituojami žodžiai, kurių aš nesakiau. Tas nesvarbu. Ir Lietuvoje to pasitaiko. Bet yra išsireiškimų apie tų mano pasakytų faktų neva “antirusišką“ pobūdį. Aš niekada nebuvau antirusiškas, nors man visą laiką nori tą primesti. Bet aš tikrai esu antistaliniškas. Ir Rusija man nėra Stalino ar stalinistinė Rusija. Aš visada esu už Andrejaus Sacharovo ir Sergejaus Kovaliovo Rusiją, o ne už Stalino Rusiją. Todėl, jeigu man nepatinka Stalino Rusija, tai manæs tegu nevadina “antirusišku”. Norėčiau, kad ir Lietuvos spauda manæs taip nevadintų. Labai prašau turėti galvoje, kad aš už Sacharovo ir Kovaliovo Rusiją. Ir jeigu norite – už Javlinskio.

G. Javlinskis šiandien lik¿s beveik vienas su savo partija - tikrų demokratų ir tikrø liberalų, ne Žirinovskio socialliberalų krypties. Javlinskis yra prieš karą Čečėnijoje, nors tai Rusijoje nepopuliaru. Bet tai garbinga pozicija. Tokia ir Kovaliovo labai drąsi ir garbinga pozicija. Javlinskis sako: “Rusija turi tapti Europos dalimi”. Toks yra tikslas, tokia vizija. Tie demokratai tiki, kad kada nors taip ir bus. Ir aš taip pat manau, kad Rusija turi tapti Europos dalimi, o ne atvirkščiai – ne Europa Rusijos dalimi. Apsiribokim tuo labai paprastu tiesiu pasakymu.

Beje, G. Javlinskis ir kitką pastebi labai paprastai. Prašau nepriskirti man šitų žodžių, nes tai sako Javlinskis: “Ziuganovas yra atviras komunistas, o Putinas – slaptas komunistas”. Yra žmonių, kurie tiesiai kalba ir Rusijoje. Dar jie neužčiaupti ir identifikuoja reiškinius kaip juos mato.

Mūsų visuomenei ir spaudai taip pat reiktų, kol mes dar nepriklausoma valstybė, analizuoti tai, kas vyksta aplink ir stengtis padėti žmonėms suprasti, kas vyksta. Tokia buvo ir mano Kovo 11-osios pasisakymo prasmė: perspėjimas. Ne ką nors “pulti”, o perspėti. Jeigu manæs žmonės neišgirs, aš galiu pasakyti, kad nors perspėjau. Mačiau, kad tokia yra mano misija.

TV3. Pirmininke, norėjau jūsų paklausti dėl savivaldybių rinkimų. Ar jaučiat savo asmeninæ kaip konservatorių partijos pirmininko atsakomybæ už tai, kad partija gavo perpus mažiau mandatų, negu turėjo ankstesnėse savivaldybėse? Ir su tuo klausimu susijæs kitas: ar nejaučiate taip pat, kad jūsų nuolatinė ir aštri kritika Naujosios sąjungos atžvilgiu šiai partijai padarė reklamą?

V.Landsbergis. Pirmiausia dėl atsakomybės. Aš manau, kad mes visi turime dalį atsakomybės, mieli kolegos. Žinoma, aš negaliu pasakyti, kad mūsų partijos veikla buvo tobula. Mes pernai turėjome dvi labai nemalonias ir sunkias krizes, kurios tikrai turėjo pakenkti partijos prestižui. Dviejų ministrų pirmininkų pabėgimas nuo atsakomybės tikrai nepuošia partijos. Aš galiu pasakyti, jog netgi stebėtina, kad nepasiteisino daugelio, galbūt ir čia sėdinčių, prognozės ir lūkesčiai, kad Tėvynės Sąjungos po šitų rinkimų apskritai neliks. Vis dėlto žmonės dar pakankamai vertina dalykus, skirdami laikinus nuo pagrindinių dalykų. Daug galbūt balsuoja pagal laikinus dalykus, ir tai neišvengiama. Bet pakankamas skaičius žmonių nepamiršta ir pagrindinių dalykų, galų gale vertina tai, kas verta vertinti.

Dėl kritikos Naujosios sąjungos atžvilgiu, tai čia nėra kritika. Yra konstatavimai ir kai kada perspėjimai. Kaip tai veikia piliečius, kurie vienaip ar kitaip apsisprendžia balsuoti? Aš nemanau, kad labai smarkiai veikia - nei į teigiamą, nei į neigiamą pusæ. Aš tiesiog perspėjau. Taip pat kaip ir Prezidento rinkimų kampanijos metu, ypač antrojo rato metu, aš perspėjau žmones, kuris rezultatas kompromituotų Lietuvą tarptautinėje opinijoje. Ir dabartinis rezultatas, deja, nepuošia Lietuvos tarptautinėj demokratinėj opinijoj.

Aš gal nieko prieš, kad Kauno meru taptų ponas V. Šustauskas. Visiškai gal būtų naudinga ir mano gimtajam miestui, ir ponui Šustauskui pamėginti pavairuoti valdžios vairą. Nors pasaulio akivaizdoje savotiškai atrodo toks miestas, kurį kai kas vis laikė tautiškumo, patriotizmo ir demokratijos, vakarietiškos krypties bastionu. Bet kaip yra, taip yra.

ITAR-TASS. Gerbiamas Pirmininke, pono Selezniovo laiške, kiek čia iš spaudos galima spræsti, sakoma: “negali prisidėti prie bendradarbiavimo bei geros Rusijos ir Lietuvos kaimynystės principų plėtros”. Jeigu galima būtų, prašyčiau savo nuomonæ pasakyti, ar Jums neatrodo, kad jūsų kalbos buvo ne itin nukreiptos į gerą kaimynystės bendradarbiavimą, ir įvertinti vis dėl to po tokio laiško ir Užsienio reikalų ministerijos Rusijos pareiškimo: kokias, kaip jums atrodo, Lietuvos ir Rusijos perspektyvas kuriam?

V.Landsbergis. Bendradarbiavimo perspektyvos neturi esminių problemų, kurios kiltų iš Lietuvos. O jeigu iš Rusijos pusės yra iš tikrųjų suplanuota, pradėta vykdyti ir bus intensyvinama propagandinė politinė kampanija prieš Baltijos valstybes, tai visa, ką mes galime padaryti, yra dvi alternatyvos. Viena, atsiklaupti ant kelių ir eiti ta kryptim, kur galbūt mūsų dar pasigailės. O kita, tai kalbėtis oriai ir atvirai. Aš visada kalbėdavau atvirai, ir daug metų su rusų politikais man visiškai sekdavosi gerai susikalbėti. Jeigu dabar jau konsoliduota puolimo politika prieš mus, tai kiekviena proga susitikæs aš vis tiek kalbėsiu apie tuos pačius dalykus: kodėl Rusija nekuria pasitikėjimo santykių. Juk tokie puolimai nekuria pasitikėjimo santykių tarp valstybių. Jeigu mes, trys Baltijos valstybės, vadinamos kažkokiais fašistais, revanšistais, kurie peržiūri Antrojo pasaulinio karo rezultatus ir panašiai, tai mes to nenusipelnėme. Bet matyt, yra toks veikimo planas. Pavyzdžiui, dėl to, ką aš pasakiau Kovo 11-ąją, aš galėjau tikėtis, kad galbūt nors kiek bus paneigta, kad iš tikrųjų nėra tokio plano ir Baltijos valstybės nebus koncentruotai puolamos. O taip pat, kad Rusija nesistengs vėl susirinkti buvusių Sovietų Sąjungos žemių, nors apie tai yra kalbėjæs Rusijos vadovas. Bet tai nepaneigta. Todėl visa, ką mes galime daryti, tai eiti Gorbačiovo [permainų] keliu. Prisiminkite: viešumas. Viešumas buvo ir Sąjūdžio ginklas. Visų reformininkų ir demokratijos siekiančių jėgų ginklas: nepasiduoti baimei ir kalbėti tai, apie ką reikia kalbėti. Jeigu vienoje svarstyklių lėkštelėje yra faktai ir tiesa, o kitoje, na, nežinau, kas ten… kokie nors santykiai pataikavimo arba tylėjimo kaina, tai čia, žinoma, yra pasirinkimas. Aš norėčiau, kad santykiai būtų grindžiami atvirumu ir pasitikėjimu. Aš to siekiau, ir man visai neblogai sekdavosi gana daug metų nuo B. Jelcino laikų, nuo mūsų bendradarbiavimo; mes tada pasiekėm puikių sutarčių puikiam santykių normalizavimui. Jeigu dabar Rusija pasisuko kita kryptimi, tai ne mes ją pasukom.

Radijas. Gerbiamas Pirmininke, mūsų rinkimai atnešė politikams nemaža netikėtumų. Ar galima tikėtis, kad sulauksime kai kurių netikėtumų Rusijos prezidento rinkimuose?

V. Landsbergis. Aš manau, kad ten netikėtumų nebus. Netikėtumu galima laikyti tai, kad dar yra politikų, kurie nebijo kalbėti taip, kaip galvoja apie tai, ką mato Rusijoje.




Naujausi pakeitimai - 2000 03 27.
Genė Kurilienė

*
 Pradžia  >  Istorija  >  1996 - 2000 m. Seimas  >  Seimo vadovai  >  Seimo Pirmininko V. Landsbergio pareiškimai

LR Seimas