Lietuvos Respublikos Seimas

Seimo Pirmininko Vytauto Landsbergio kalba iškilmingame Kovo 11-osios dešimtmečio minėjime Lietuvos Respublikos Seime 2000 m. kovo 11 d.

Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente, garbūs svečiai,

Malonūs kolegos! Visi Lietuvoje, kurie mane girdite!

 

Dešimtą kartą minime Kovo 11-sios metines. Jaučiame ir galėtume sutikti su tuo, ką jaučiame - tai nėra eilinė Kovo 11-oji. Ir ne todėl, kad sutinkame ją dešimtą arba vienuoliktą kartą. Šiandien ji ateina tartum antrą kartą. Kaip ir tada, 1990-aisiais, kai Lietuvos likimą lėmė jau kovo 12-oji – sunaikinti juos ar nesunaikinti? - ir įvykiai ligi tų metų pabaigos, šiandien turime vėl galvoti apie visavertės valstybės tvirtinimą ir išsaugojimą. Finliandizuota Lietuva nebus visavertė valstybė, o tik Šiaurės vakarų kraštas. Išties nežinome, koks bus mūsų gruodis ir kokia dvasia sutiksime kitų metų Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją.

Po mūsų dainuojančios revoliucijos, kuri buvo nušviesta vilties, tikėjimo ir meilės – lyg pati krikščionybė, kurioj dalyvavo ir netikintieji, - praėjo 10 permainingų metų su pergalėmis ir nuosmukiais. Jau po pusantrų metų čia, šiuose rūmuose, viename skylančio Sąjūdžio trijų frakcijų pasitarime, Saulius Šaltenis sakė: išsaugokim dar truputį idealizmo, nes paskui ateis cinikai.

Šiandien Lietuvoj įsivyrauja bukas materializmas, šen ten kyšo blizganti prabanga be prasmės, pernelyg daugeliui piliečių graudžiai skurstant. Miestai ir miesteliai pagražėję, bet nuotaika prasta, ypač kaime. Kreditai, neatsiskaitymai, žmogui pikta ant visų ir visko. Slegia prarastų iliuzijų pojūtis, kai net atspariausi pradeda nusiminti, nepriklausomybės idealistai blaškosi iki depresijos arba vėl traukiasi, kaip gūdžiu sovietmečiu, į vidinę išeiviją. Atseit, valstybės reikalai arba politika - nemalonus, nešvarus dalykas, verčiau pabūsiu nuošalėje. Tai gali tapti grėsminga pačiam valstybės likimui.

Dvasia, kuri turėtų būti meilės ir brolybės dvasia, darbštumo ir tikėjimo dvasia, - apsilpus, nebeatlaikanti buitinių varginimų ir kasdienių pesimizmo injekcijų.

Supraskim, kad nebeturime laiko smulkmenoms, apkalboms, priekaištams ir pažadams. Ne pats svarbiausias dalykas aiškintis vietas dešimtmečio istorijoj, kurią vis tiek perrašinės įvairiausiais būdais. Nelaikas gal nė skulptūrų ar ordinų kautynėms, į kurias pernelyg įsijautę, nebematome didesnių skaldymosi pavojų. Išskirkim svarbiausią dalyką – Lietuvos valstybę - ir išmėginkim save, ar jis mus dar vienija, kaip ką tik čia giedojome: vardan jos vienybė težydi.

Vienos šalies prezidentas neseniai kalbėjosi su Rusijos vadovu ir išgirdo posakį: "aš būsiu anti-Gorbačiovas". Atseit, anas leido išsiskirstyti, o aš surinksiu atgal.

Tas pat požiūris reiškėsi prieš 80, prieš 60 metų po tuometinės bolševikų revoliucijos, ir paskutinės "atgal susirinktos" žemės buvo Lietuva, Latvija ir Estija.

Kas apibūdins naująjį Rusijos populistinį radikalizmą? Jis lems mūsų artimiausią ateitį. Ką matėme iš darbų, tai nenauji dalykai: pirmenybinis teritorinis mąstymas (žemė svarbiau už gyvybę joje) ir fundamentalus komunistinis nacionalistinis tikėjimas prievarta. Tokia tebėra, dar nepakitusi, Rusijos politikos istorinė tradicija. Visai realus tų politikų troškimas atkurti Naująją Sovietų Sąjungą, o Lietuvoje ta kryptimi darbuojasi Naujoji Sąjunga.

Mes norime gražiai sugyventi su visais kaimynais, turėti bendrų tikslų, jų tarpe ir visuotinę taiką, ir pelningą verslą naftos ūkyje. Kai visos pusės norės, taip ir bus. Daug klausimų sėkmingai sprendžiam būtent geros kaimynystės pagrindu. Bet mes nesutiksime, kad gerų santykių, geros kaimynystės gerumo laipsnį matuotų tiktai kitas didelis partneris, kartais dar paaiškinantis: duokit gerus santykius, kaip aš suprantu, o jei ne, tai pamatysit, kas bus! Ir nepasiskųsi, tartum pats likęs kaltas.

Pastaruoju metu apie “kaltes”, kaip regis, daugiausia yra aiškinama latviams. Bet neapsigaukim. Rusijos diplomatijos vadovas išsiuntinėjo antai laiškus didžiųjų valstybių kolegoms apie mus tris – Lietuvą, Latviją ir Estiją - ir visos trys tautos išvadinamos fašistais, revanšistais, Antrojo pasaulinio karo rezultatų, tai yra Jaltos rezultatų, peržiūrėtojais. Vėl kaip prieš 12, prieš 10 metų. Matyt, laiškas ruošia dirvą, yra rengiamasi dideliam propagandiniam puolimui. Bus reikalas – pateiks to “fašizmo” įrodymų, parodys ir mūsiškį Šiaulių eksponatą.

Kita vertus, Rusijos politikas Lietuvoj mums pasako: jūs į NATO patys nenorėsit, - o sutiktieji rusų politikai Vakaruose ramiai paaiškina broliams lietuviams, ką su jais darys: prispausim ekonomiškai ir pasiūlysim savo kandidatą į prezidentus. Senovės išminčiaus žodžiais galėtume pasakyti: visa tai jau buvo ir ne po vieną kartą.

Tuo tarpu keistieji broliai estai paprastai pasiaiškino tarpusavy: kiek jų gintų Tėvynę ginklu, jei prireiktų. Pasirodo, keturi penktadaliai vyrų ir pusė moterų. Netgi tarp nepiliečių, kuriuos kai kas iš užsienio vis nori apginti, 43% stotų ginti Estijos.

Mūsų visų mokyklų pedagogams ir nebulvarinei žiniasklaidai čia yra ką pamąstyti.

Kol Rusija ir Baltarusija pasuks į demokratijos kelią, turime būti ramiai protingi, gal kaip estai. Nesijuokime ir nors iš tokių žodžių kaip tėvynė, ištikimybė, garbė. Ir Tėvynės meilė gali būti rami, ištverminga, įprasminanti visą Rimvydo Valatkos ir kiekvieno gyvenimą.

Viačeslavas Molotovas bemaž prieš 60 metų dėstė rašytojui profesoriui Vincui Krėvei-Mickevičiui, kuris naiviai manė, kad galima ko nors išprašyti: jūs nepažįstate savo lietuvių liaudies. Jūs sakote, jie pasipiktins, priešinsis? Ne. Užtikrinu jus, Lietuvos liaudis gražiai pasisakys už Lietuvos įsijungimą į Sovietų Sąjungą, nebus jokių sukrėtimų…

Dešimtys tūkstančių lietuvių pabalsavo gyvybėmis, vis dėlto kitaip, negu okupantas norėjo. Jų kraujas giliai įsigėręs toje žemėje, virš kurios Atgimimas ir Sąjūdis, pasirėmę pogrindžio ir Bažnyčios dvasiniu pasipriešinimu, Helsinkio ir kitais judėjimais, vėl nutiesė kelią į laisvę, Kovo 11-sios kelią.

Ėjome juo, kaip atrodė, beveik visi. Norėjome, kad taip atrodytų - graži vienybė, ir nenorėjome matyti, kad jau kovo 12-ąją Aukščiausiojoje Taryboje prasidėjo revanšinė kova dėl valdžios. Tokia, deja, mūsų naujausia istorija, kurios mūsų mokslas ligi šiol netyrinėja ir nedėsto, vadina politologija. Kovo 11-oji - politologijos faktas, ką padarysi.

Čia dabar vis dėlto norėtųsi panagrinėti truputį kitą reiškinį, mūsų dabartį, ir veikiau iš visuomenės psichologijos srities. Kai klausiam savęs - ar pasiekėm, ko prieš 10 metų norėjom? - tai atsakykim sau, ko norėjom.

Vieni norėjo Nepriklausomos nežinomos, tiesiog kitokios Lietuvos, kurioje būtų teisingumas ir žmonių santykiai keistųsi iš esmės. Kiti norėjo Nepriklausomos "tarybų" Lietuvos, taigi gerai žinomos, kurioje pokyčių būtų kuo mažiau, ir sovietmečiu nustatyti žmonių santykiai liktų kaip įprasta. Tas dvilypumas atsispindėjo susikertančiuose raginimuose "žengti greičiau" ir "žengti lėčiau, neskubėti"; jis reiškiasi atitinkamuose abipusiuose kaltinimuose, ir tai tęsiasi ligi šiol. Galėtume jį matyti kaip neišvengiamą idealizmo ir tikrovės prieštarą, galėtume – kaip giluminę priežastį, kodėl nūnai žmonės, net ir neskurstantys, nusivilia tikrove: turėjo būti kitaip. Tikrai, turėjo būti daugiau teisingumo, puoselėjom tokių iliuzijų. Kita vertus, mėginkim suvokti, kad tai nėra tariamas tautos suskilimas į dvi dalis atkūrus Nepriklausomybę. Ir vieni, ir kiti esame tie patys Mes, šios žemės žmonių visuma, už ją kartu atsakingi.

Ir vieno, ir kito pojūčio užmaišyta ir Jono, ir Petro, ir turbūt mano, ir visų šiek tiek dvilypėje posovietinėje sąmonėje, - ir noro, kad būtų greičiau geriau, ir kad mažiau skaudėtų, todėl ir lėčiau, ir ne viską iš karto darant.

Esame Kovo 11-osios žmonės, tartum ir vėl atsidūrę ano meto blokadoje, spaudžiami reikalavimo trauktis į laiką prieš Kovo 11-ąją. Ar dar atsimenam M. Gorbačiovo ultimatumus: marš atgal į kovo 10-ąją, ir tada derėsimės, kokiomis sąlygomis liekat atnaujintoj Sovietų Sąjungoj! Tada atsakėm – niekada. O šiandien, mieli suvargę ir tarybinių agitatorių viliojami žmonės? Ar tikrai nelaisvėj buvo geriau? Ar nesilankėt kaimynystėj Rytuose ir Vakaruose, kur jokių reformų nebuvo? Kaip ten atrodo? O svarbiausia, ar apginsim širdyse, ar išsaugosim Kovo 11-osios dvasią?

Jau auga, ateina būsimi nauji valstybės piliečiai, o ar būsim išsaugoję jiems vakarietiškos civilizacijos valstybę?

Štai kodėl mėginau apmąstyti dabartinę Kovo 11-ąją ir pasidalinti rūpesčiu, kaip ir faktais, vien faktais apie Rusijos naująją politiką.

Praėjo 10 metų. Daug ar mažai pasiekėm? Ir daug, ir per mažai. “Lietuva sėkmingai kūrė demokratiją, užtikrino žmogaus ir mažumų teises, įstatymo valdžią, išplėtojo rinkos ekonomiką, įgyvendino pavyzdinius santykius su kaimyninėmis šalimis ir nuosekliai laikėsi kurso į Europos Sąjungą ir Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją” – tai vertinimas iš rezoliucijos, kurią prieš keletą dienų priėmė Amerikos Kongresas, vieningai sveikindamas Lietuvą dešimtųjų atkurtos Nepriklausomybės metinių proga. Tame dokumente yra ir istorinis vertinimas, ką Lietuva padarė prieš 10 metų, “pradėjusi buvusios Sovietų Sąjungos iširimo procesą.” Demokratijos požiūriu tai geras darbas, griovėm kalėjimą, bet yra juk ir kerštą sugniaužusių, už okupaciją, už jos nuostolius ir skriaudas nė per plaukelį neatsiprašiusių; tad pagalvokim, jeigu kam reikia – kur didesni Lietuvos draugai.

Kartkartėmis atvykstantys svečiai stebi Lietuvos 10-ties metų pažangą ir sako – padarėte nepaprastai daug. Galbūt, bet padarėm ir per mažai - tą patys sau sakome. Galėjom anksčiau ir be nuostolių įsivesti pinigus, seniai užbaigti nuosavybės grąžinimą ir reguliavimą, neklampoti įmonių privatizavime geriems vyrams už dyką ir negąsdinti užsienio investitorių, nešančių tokį trūkstamą kapitalą, savo įstatymais ir aukštų biurokratų kyšiais. Pastaruoju metu dar ir plytomis. Turėjom labiau saugoti kiekvieną norintį ir pradedantį savarankiškai dirbti. Plačiame pasauly galėjom būti ES kelyje jau kartu su Estija; senokai galėjom būti kartu su Vyšehrado grupe, - su Lenkija, Čekija, Vengrija, o joje ir arčiau NATO, beveik ketvirtoji grupės šalis. Būtume dabar jau ištrūkę iš erelio "geopolitikos" gniaužtų. Turėjom fantastinį Lietuvos paveikslą pasaulio akyse – drąsios laisvų žmonių šalies, nesiklaupiančios net prieš tankų ir specnazų diktatą. Tai buvo didžiulis moralinis kapitalas, kurio nemokėjome greitai paversti kitokiu, nacionalinio gerbūvio kapitalu. Pernelyg aršiai kovojom tarpusavy. Dar šiek tiek Lietuvos paveikslo yra išlikę, kai kur itin gražiai prisimena, kaip prieš porą dienų Jungtinių Valstijų Kongrese. Tik patys to paveikslo negriaukim, o bestatydami naujos demokratinės Lietuvos pastatą nepavirskim Babelio statybininkais. Nepraraskim valios, galimybės ir progos jungtis į svarbiausią tarptautinio saugumo struktūrą – NATO. Tam turime šiandien pakankamai realų įdirbį ir palankumo įvairiose šalyse, ir tai reikštų, kad Kovo 11-osios žygis bus užbaigtas, jokia vakarykščia jėga mūsų nebeatgręš atgal. Praleidę šias galimybes, liktume prie tarybinės geldos, tai yra perspektyviniame Rusijos protektorate.

Žinoma, ne dėl to Lietuvos patriotai žuvo Sausio 13-ąją ir Rytų pasienyje. Kovo 11-osios proveržis į laisvę, į laisvai pasirenkamą demokratinį pasaulį turi būti tęsiamas ir įgyvendintas. Lietuva nesvyruos kaip neaiški gėlelė pasaulio pagairėje; ji bus arba demokratiniuose Vakaruose, arba autoritariniuose Rytuose. Tegu visi pasirašiusieji po Kovo 11-osios atkuriamojo Akto tekstu ir visi prisidėję darbais šiandien suvokia laikotarpio svarbą ir savo pačių atsakomybę.

Mane taip kalbėti paskatino atsakomybės jausmas, dar kartą prisiimu atvirumo kaltę. Ačiū Jums.




Naujausi pakeitimai - 2000 03 13.
Genė Kurilienė

*
 Pradžia  >  Istorija  >  1996 - 2000 m. Seimas  >  Seimo vadovai  >  Seimo Pirmininko V. Landsbergio pareiškimai

LR Seimas