Lietuvos Respublikos Seimas

Seimo Pirmininko Vytauto Landsbergio kalba Ronaldo Reigano centre 1999 m. lapkričio 5 d.

Kreipimasis Komunizmo aukų memorialo fondo suteikto

Trumano-Reigano laisvės apdovanojimo gavimo proga R. Reigano centre,

Vašingtonas, 1999 m. lapkričio 5 d.

 

Didžiai gerbiami Kongreso nariai, Ekscelencijos,

Ponios ir ponai!

Man didelė garbė ir malonumas dalytis šiuo apdovanojimu su savo gimtąja šalimi, su drąsia ir ištverminga Lietuvos tauta, kurios indėlis išlaisvinant pasaulį iš sovietinio komunizmo buvo neproporcingai didelis. Man tenka garbė kreiptis į Jus, susirinkusius šiame pastate, kuris pavadintas didžiojo JAV Prezidento, laimėjusio didžiausioje pasaulinėje laisvės ir vergijos kovoje, vardu.

Norėčiau paklausti keletą klausimų, ieškodamas atsakymo. Manau, mes visi ir Senajame, ir Naujajame pasaulyje turime žvelgti į pagrindinius dalykus - vertybes ir dorybes, klausdami pagrįstų atsakymų.

Bendrasis posakis “būti laisvam” - ką jis reiškia? Žinoma, laisvę rinktis pažiūras, poelgius ir panašiai. Bet taip pat - laisvą asmenų ir tautų bendravimą.

Ilgus priespaudos dešimtmečius Lietuva, “pavergtoji tauta”, negalėjo pasinaudoti šia pagrindine laisve, nes iškilmingas Atlanto Chartijos pažadas liko tuščias ir neįgyvendintas. Dėl šios priežasties mes visiškai natūraliai užjaučiame bet kurią mažą tautą, apie kurios apsuptį, blokavimą, izoliaciją ir naikinimą žinome pasaulio žiniasklaidai informuojant, kad jiems siunčiamos bulvės.

Mes esame buvę tokioje okupacijos, izoliacijos ir naikinimo padėtyje po Antrojo pasaulinio karo. Mums buvo sudaryta galimybė studijuoti veikiantį komunizmą - ne bibliotekose ir be jokio geografinio nuotolio nuo Blogio imperijos.

Pirmąją pamoką Lietuva gavo tada, kai sovietinis okupantas įsakė save vadinti išlaisvintoju. Jo pavadinimas tikruoju vardu – okupantu - buvo pasipriešinimo veiksmas.

Dar daugiau pamokų mums atnešė pati žmonių perauklėjimo į komunistines pažiūras ir elgseną filosofija.

Pagal šią filosofiją neapykanta buvo laikoma dorybe. Ji turėjo būti skleidžiama į jaunas sielas jau pradinėse klasėse, kur iš vaikų reikalauta tapti savo tėvų išdavikais.

Neapykanta kaip dorybė turėjo stumti žmonių sielas į ypatingai nežmonišką žiaurumą, kuris sulygino vokiečių nacionalistinį socializmą ir sovietų komunistinį “socializmą”. Pastarasis išrado ir vykdė itin specifinius, Vakarams nežinomus karo nusikaltimus, kaip antai masinį žmonių trėmimą iš okupuotos valstybės į okupanto valstybę vergų darbams ir mirčiai tolimuose kraštuose, išnykimui visiems laikams. Ką buvo galima priešpastatyti šiai neapykantai ir žiaurumui? Žinoma, krikščionišką dvasią, kuri reiškia meilę, sąžiningumą ir atsakomybę už savo darbus.

Be to, iš savo praeities žinome ir net šiandien matome, kad sąžiningumas ir sąžiningas nepaklusnumas blogiui būna laikomi provokacija.

“Provokatoriai” skelbiami kalti dėl savo nelaimių. Kai jie imasi ginti savo namus ir šeimas nuo įsiveržėlių, sakoma, kad jie elgiasi “provokuojamai”. Gynėjai paverčiami “maištininkais” ir “agresoriais”, tuo tarpu užpuolikai vadinami “išlaisvintojais”. Mums nereikia ieškoti pavyzdžių žvalgantis į tolimiausius Europos kalnus netoli Azijos, nes pergyvenome tą patį Lietuvoje 1944-1954 m. ir dar kartą 1990-1991 m. Beginkliai žmonės, gynę televizijos bokštą Vilniuje ir nužudyti prie jo, buvo paskelbti Sovietų armijos puolikais, o žudikai - išaukštinti ir apdovanoti.

Kas tad yra komunizmas, be pagrindinės neapykantos krikščionybei?

Komunizmas yra smurtas, kurį neva pateisina “istorijos dėsniai”.

Dėl tos pačios priežasties komunizmas yra karas. Komunistinę politiką paprastai vykdo tikintieji jėga, kurie planuoja ekspansiją ir karus.

Pasaulyje nebus taikos, kol bet kurioje jo vietoje gyvuos ir stiprės komunistinė galvosena, grindžianti sau kelią melu ir dezinformacija.

Vadovai su komunistine galvosena, siekdami viršenybės karu (psichologiniu, ekonominiu, šaltu ar karštu), gali manipuliuoti, naudoti ir kitos rūšies fundamentalizmą. Bet kuriuo atveju pagrindinė kryptis ir galutinis tikslas išlieka tie patys - valdyti kvailą pasaulį, anot Markso ir Lenino.

Komunistinė galvosena yra komunizmo doktrinų bei režimų palikimas. Atrodo, ji gali gyvuoti netgi be reikiamos ideologijos, tiesiog pasireikšdama valdovų ir norinčių valdovais tapti elgesyje.

Šių valdovų palikti pėdsakai - tai nusikaltimai prieš žmoniją, karo nusikaltimai ir genocidas. Praeityje jie puikiai susitvarkė su tarptautiniu genocido apibrėžimu, kai ištisos žmonių grupės išnaikinimas socialiniu pagrindu buvo nustumtas šonan kaip mažiau svarbus. O vis dėlto nusikaltimas yra nusikaltimas, todėl tebelieka problema - teisingumas.

Tik valdydami visą pasaulį komunistai galėtų jaustis saugūs nuo teisingumo. O teisingumo jie labiausiai bijo. Todėl pasauliui ir toliau gresia keturių tarpusavy susijusių sampratų, tarsi keturių kruvinųjų seserų, grandinė: baimė - neapykanta - smurtas - karas. Ši grandinė labai sena, tačiau komunizmas suteikė jai nebe blogio, bet gėrio antspaudą, ir ne senovėje, bet moderniaisiais laikais. Melas yra dailiai pasiūta suknelė, vienoda visoms keturioms seserims. Baimė - neapykanta - smurtas - karas. Ką galime padaryti, kad sustabdytumėme šią nuolatinę grėsmę?

Aišku, turime atskleisti ir parodyti komunizmo darbų bei šaknų esmę.

Būtent tokiam vaidmeniui ir buvo Laisvės tėvynėje įsteigtas Komunizmo aukų memorialas.

Linkiu visiems Jums visokeriopos sėkmės. Pirmiausia ir būtinoji sėkmė - primenant tragišką praeities patirtį, atkreipti Amerikos visuomenės dėmesį į gyvenimo filosofijos ir tarptautinio sambūvio pagrindus.

Galutinis šių pastangų tikslas turėtų būti sugriauti komunizmą su visais jo tęstinumo ar pakartotinų apraiškų pavidalais.

Nuoširdžiai dėkoju už Jūsų dėmesį.




Naujausi pakeitimai - 1999 11 11.
Genė Kurilienė

*
 Pradžia  >  Istorija  >  1996 - 2000 m. Seimas  >  Seimo vadovai  >  Seimo Pirmininko V. Landsbergio pareiškimai

LR Seimas