Lietuvos Respublikos Seimas

Seimo Pirmininko Vytauto Landsbergio kalba Vilniaus krašto ir jo dalies grįžimo Lietuvai 60-ųjų metinių minėjime Seime

Vilniaus dvasia – Vilniaus byla 

Gerbiami kolegos Seimo ir Vyriausybės nariai,

Pone Prezidente Brazauskai,

Garbingieji svečiai,

Ponios ir Ponai!

Vilnius – tai visas Lietuvos laikas viename žodyje ir bemaž visa valstybės istorijos esmė.

Jau iš priešistorinių rūkų išnyra pelkėta Vilnios delta, kur nedidelė srauniai vilnijanti upė atskubėjusi stabteli ir neria į didesnę Nerį. Tame pelkyne stūkso smėlio iškyšulys – ragas, anuomet senų medžių gojum apžėlęs šventas protėvių alkas. Todėl vieta – Šventasis ragas, Šventaragis, kiek aukščiau pakilęs vandeningam Šventaragio slėny.

Čia pat ir stačios kalvos, tinkamos gynybai ir apeigom, nes vienoje jų atrastas ritualinis šventiko galvos apdangalas. Galbūt senesnis už tą Lietuvos 1000-metį, kurį netrukus švęsime.

Ateina Mindaugo laikai, ir čia yra vieta, kur turėjo būti pastatyta pirmoji karaliaus katedra. Jos liekanos – po dabartine Arkikatedra.

Ateina Gedimino laikai, ir Lietuvos valdovas Vilniuje, savo karališkajame mieste, rašo laiškus į Romą, į Vokietijos miestus, tituluodamasis “Dievo malone lietuvių ir rusų karalium” arba “lietuvių ir daugelio rusų karaliumi”. Ir popiežius rašo laišką į Vilnių “lietuvių ir daugelio rusų garsiam karaliui” Gediminui. Šiandien mes dairomės į Europos Sąjungą, kur geresnė tvarka, o Lietuvos karalius jau tuomet buvo nusibrėžęs visai tobulą programą: “nustatysime tokią tarpusavio taiką, apie kokią krikščionys niekada nenumanė”. Ir pažvelkime, kuo ne dabartinė ar dar tik siekiama Europos Sąjunga yra matoma Gedimino skelbiamose privilegijose:

“Šalį, viešpatiją ir karalystę kiekvienam geros valios žmogui atidarome”; “pirkliai teatvyksta ir išvyksta laisvai, be jokių rinkliavų ir muitų, visai be jokių kliūčių”; “tie žemdirbiai, kurie norės atvykti, dešimt metų tedirba mūsų žemę be mokesčio, kaip ir kitose karalystėse; tačiau mūsiškis grūdas bus gausesnis negu kitose karalystėse”. Štai jums įvaizdžio kūrimas be jokių ypatingų institutų ar iždo sąnaudų.

Taip spindi pro amžių rūkus Vilniaus dvasia, - ir Vytauto, ir Žygimanto Augusto laikų, visų laikų Lietuvos sostinėje. Net ir netekus valstybės, atsidūrus Rusijos valdžioje, Vilnius tebėra savojo tikėjimo vyskupo ir svetimo generalgubernatoriaus sostinė.

Jame Simonas Daukantas pradeda mokslininko kovą už Lietuvos istorinę tapatybę. Vieni mat skelbia Lietuvą belikus tik praeityje, nelyginant užverstą puslapį; kiti – tie amžinieji idealistai patriotai - projektuoja jos ateitį.

Treti sąmoningai norėtų tiesiog atimti iš Lietuvos visą jos istoriją – kartu su Vilniumi.

Didysis egzaminas, visą XX amžių trunkanti taiki kova apginti savo valstybės istorinę tapatybę, išsirikiuoja lietuviškai atkakliai kaip įvykių ir aktų seka. Didysis Vilniaus Seimas. Vilniaus Lietuvių konferencija. Vasario 16-ji vėl Vilniuje, skelbianti atkuriamą nepriklausomą valstybę su sostine Vilniuje. Visose XX amžiaus Lietuvos konstitucijose – sostinė Vilnius, net kai ji buvo užgrobta. Kodėl taip atkakliai laikėmės?

Norėjo atimti mums istoriją, kad netektume teisių į Vilnių. (Tai tezė, neva atgimstanti Lietuva neturi ryšio su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Ji buvo platinama plačiai Vakaruose.) Po to atėmė Vilnių, kad netektume istorijos, kad būtume kažkokia naujai atsiradusi “Kaunija” ar “Kauno Lietuva”, jokiu būdu ne marionetinė “Vidurinioji Lietuva”, kurią sukūrė jos užgrobėjas generolas, kad netrukus paverstų tiesiog Vilniaus vaivadija - tartum jau ne Lietuvoj.

Vilnius nebe Lietuvoj – taip turėjo atrodyti išplėšta širdis, atimta istorinė sąmonė. Lenkų istorikas Piotras Losovskis, iš pirminių šaltinių tyręs konfliktą, užbaigoje, savo monografijos pabaigoje, taip rašo apie Lenkijos istorinę klaidą – J. Pilsudskio-L. Želigovskio sąmokslą ir jo rezultatus:

“Želigovskio akcija buvo vykdoma tada, kai Lietuvoje, kaip matome iš daugelio faktų, išryškėjo noras susikalbėti su lenkų puse, gera valia daryti nuolaidas, kad tik Vilnius liktų nepriklausomos Lietuvos sostine. Galima labai pagrįstai sakyti, kad kaip tik tada atsivėrė galimybė sureguliuoti lenkų-lietuvių klausimus. Tačiau tuometiniai Lenkijos valstybės vadovai neparodė nė truputėlio geros valios”.

Iš tiesų, lietuvių-lenkų santykiai liko itin sužaloti, vėliau ilgai truko juos atkurti; tam dar reikėjo skaudžių pamokų: baisių Antrojo Pasaulinio karo pasekmių ir komunizmo diktatūros dešimtmečių. Demokratija išsprendė viską. Kai Lenkijos Respublika 1991 m. rudenį atsiuntė savo ambasadorių į Lietuvos Respublikos sostinę Vilnių, įvyko, kaip man paaiškino Stasys Lozoraitis, diplomatinis ir simbolins aktas – mūsų sostinės pripažinimas Lietuvos sostine, jos neatskiriama suverenia dalimi. Toliau ėjo tik 1992 m. Deklaracijos ir 1994 m. sutarties parengimai ir pasirašymai. Tačiau, deja, devyniolika metų, vienintelius devyniolika metų visoje istorijoje Vilnius buvo atkirstas nuo Lietuvos. Jo arkivyskupas Jurgis Matulaitis, nūnai palaimintasis, buvo stumiamas lauk ir išstumtas iš Vilniaus; nors dirbo kaip visiems tolerantiškas, visomis Vilniaus katalikų kalbomis kalbantis ganytojas, tačiau buvo lietuvis.

1939-ieji tragiškieji metai ištaisė J. Pilsudskio klaidą. Todėl mes šiandien ir prisimename Vilniaus atgavimą, jo sugrąžinimą Lietuvai. Tą nulėmė ne vien dramatiškos istorinės aplinkybės, bet ir 19 metų likusioj neokupuotoj nepriklausomoj Lietuvoj puoselėta Vilniaus idėja.

Žmonės jautė gilią skriaudą, o sykiu, nepaisydami jokio realizmo ar pragmatizmo, puoselėjo bemaž intuityvią nuovoką, kad Vilniaus nevalia atsižadėti. Su juo – visa ilgaamžė mūsų valstybės istorija, nelyginant senolių krauju antspauduotas sertifikatas, kad turime teisę būti Europos valstybe.

Daug kas turi senų atsiminimų, žinoma, tie, kurie tada jau gyveno. Kai Lietuvos kariuomenė ėjo į Vilnių prieš 60 metų, vienintelį kartą mačiau savo tėvą, atsargos kapitoną, vėl su kariškio uniforma. Džiaugsmas ir šventė sklandė ore.

Vilniaus sugrįžimą Lietuvai lydėjo ir džiaugsmas, ir grėsmių nuojauta, ir naujos užduotys, nauji ir vėl ilgai trukę likimo smūgiai. O bet kokį gal tebesančios problemos jausmą užbaigė ir dar kada nors galimą ginčą visiems laikams preventyviai nutraukė be galo išmintingas, išties Apvaizdos apšviestas lenkas popiežius. Tai Jono Pauliaus Antrojo sprendimas įsteigti Lietuvos valstybėje Vilniaus arkivyskupiją. Tegu jam Dievas atlygina.

Kaunas neturėtų šnairuoti į Vilnių, o didžiuotis atidavęs istorijoje nukraujavusiai ir nuskriaustai sostinei daug gyvybės jėgų.

Ir galų gale laikas viską sustato į vietas. Šiandien turime Vilniuje, naujame rajone, ir Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčią, ir Jono Pauliaus Antrojo lenkų gimnaziją.

Tai mūsų ateitis, dviejų šalių geros valios žmonių pastangomis atėjus į istorinį susitaikymą, užvertus skaudžius buvusių konfliktų puslapius, o prisimenant kur kas ilgesnę bendrą istoriją, kai buvom sąjungininkais ir Žalgiryje, ir prie Oršos, daugelyje bendrų pastangų išlaikyti Romos civilizacijos forpostą kylančios naujosios Bizantijos akivaizdoje. Atvertėme prasmingą bendradarbiavimo ir draugystės skirsnį naujoje Lietuvos-Lenkijos knygoje; esame kartu bendruose tiksluose Europos Sąjungos ir Šiaurės Atlanto Aljanso prieangyje. Duok Dieve, kad niekada ir niekam nebetektų mokytis iš tautų ir valstybių klaidų.

Ačiū už dėmesį.




Naujausi pakeitimai - 1999 10 28.
Genė Kurilienė

*
 Pradžia  >  Istorija  >  1996 - 2000 m. Seimas  >  Seimo vadovai  >  Seimo Pirmininko V. Landsbergio pareiškimai

LR Seimas