Lietuvos Respublikos Seimas

LKDP rinkiminė programa

 

TARNAUTI LIETUVAI

I DALIS. BENDRIEJI PRINCIPAI

ĮŽANGA

Lietuvos krikščionių demokratų partija, pradėjusi veikti 1904-aisiais ir vėl atkurta 1989 m. vasario 16 d., siekia atstovauti įvairiems Lietuvos gyventojų sluoksniams. Krikščionys demokratai atviri bendradarbiavimui su visais, kurie gerbia jų pripažįstamas vertybes ir nuostatas.

PAGRINDINĖS VERTYBĖS

Pagrindinės vertybės, kuriomis remiasi krikščioniškoji demokratija, yra žmogus kaip asmuo, jo laisvė ir atsakomybė, pamatinė lygybė, teisingumas ir solidarumas. Šios vertybės yra neatskiriamos, papildo viena kitą.

ŽMOGUS KAIP ASMUO

Krikščioniškoji demokratija iškelia kiekvieną žmogiškąjį individą kaip asmenį, turintį Dievo įkvėptą sielą ir prigimtines teises, tarp jų -- nepaneigiamą teisę laisvai vystytis. Vadovaujamės nuostata, kad kiekvieno žmogaus orumas yra neliečiamas. Net griežtai smerkdami blogio struktūras ir blogus žmonių darbus, neniekiname juos darančio žmogaus.

LAISVĖ IR ATSAKOMYBĖ

Vadovaujamės įsitikinimu, kad laisvė ne tik būdinga giliausiai žmogaus prigimčiai, bet ir yra įpareigojanti. Nežabota laisvė be gėrio ir atsakomybės virsta savivale, kėsinasi į žmogaus orumą ir griauna žmonių bendruomenės pagrindus.

Žmogus turi pasirinkimo laisvę, todėl yra atsakingas už savo veiksmus prieš savo sąžinę, bendruomenę ir palikuonis. Būdamas bendruomenės narys, jis turi bendrų pareigų ir dalijasi atsakomybę už savo artimą, bendruomenę ir pasaulį. Tad dabartinė karta pati privalo prisiimti atsakomybę ir už gamtinės aplinkos bei visos Kūrinijos išsaugojimą.

PAMATINĖ LYGYBĖ

Pamatinę lygybę išreiškia samprata, kad visi žmonės yra apdovanoti tuo pačiu kilnumu, o kiekvieno laisvė apribota pagarba kitam. Kiekvienas privalo turėti galimybę laisvai ugdyti savo asmenybę. Tos pačios teisės turi būti pripažintos kiekvienam, o pareigos paskirtos atsižvelgiant į kiekvieno sugebėjimus. Tačiau žmogaus orumas ir jo teisės negali priklausyti nuo jo sugebėjimų.

TEISINGUMAS

Remiamės nuostata, kad visuomeninės taikos pagrindas yra teisingumas. Mūsų teisingumo samprata reiškia, kad kiekvienam asmeniui ir kiekvienai bendrijai turi būti garantuotos vienodos sąlygos naudotis laisve, o harmoningi santykiai visuomenėje turi remtis bendrosios gerovės siekiu. Neturi tapti įstatymu tai, kas prieštarauja žmogaus orumui ar pažeidžia jo prigimtines teises, arba kas įtvirtina atskiros grupės naudą bendrosios gerovės sąskaita.

SOLIDARUMAS

Solidarumas remiasi žmonių ir bendruomenių tarpusavio priklausomybe bei sąryšiu ir neįmanomas be pasiaukojimo. Jis ugdo žmoniškesnius santykius visuomenėje: partnerystę ir dalijimąsi viskuo, veiksmingą pagalbą ir silpniausiųjų apsaugą. Pasiaukojimas teikti pagalbą kitiems turi būti deramai visuomenės pripažintas.

Pripažįstame, kad būtina įveikti skurdą kaip pagrindinę kliūtį laisvam vystymuisi ir esame pasiryžę siekti gerovės visiems. Bendruomenės, kurios rūpinasi vienišų, neįgaliųjų ir kitų pagalbos reikalingų žmonių gyvenimo bei vystymosi sąlygomis, turi būti skatinamos ir remiamos pagal visuomenės išgales.

YPATINGAS ÐEIMOS VAIDMUO

Vertiname vyro ir moters santuokos pagrindu sudarytą šeimą kaip tautos ir bendruomeniškos visuomenės pagrindą. Pripažįstame ypatingą darnios šeimos vaidmenį ugdant žmogų kaip asmenybę. Remiamės nuostata, kad tėvai, naudodamiesi teise auklėti vaikus pagal savo pažiūras, neturi patirti nepagrįstų sunkumų dėl valstybinės švietimo sistemos ar visuomenės informavimo priemonių kėsinimosi į šeimos puoselėjamas vertybes.

Esame už visapusišką paramą santuokai ir šeimai, nes be darnios šeimos gresia nutrūkti kartų sandora ir normalūs santykiai visuomenėje. Laikome pareiga rūpintis, kad pakankamas atlyginimas už darbą, o būtinais atvejais -- ir visuomenės parama, leistų šeimai susikurti savo narių orumą atitinkančias vystymosi sąlygas. Motinos darbas namuose dėl jo reikšmės šeimai ir visuomenei turi būti vertinamas ir gerbiamas lygiai su kitais.

SANTYKIS SU BAŽNYČIA

Esame susivieniję į pasaulietinę politinę bendriją, kuriai Bažnyčia yra moralinis autoritetas. Savo nuostatas ir veiklos gaires grindžiame Bažnyčios socialiniu mokslu. Ypač vertiname Katalikų Bažnyčios, kitų krikščioniškų tradicinių Lietuvos Bažnyčių reikšmę ir vaidmenį saugant vertybines visuomenės orientacijas ir puoselėjant moralės bei dorovės pagrindus. Vertiname jų didžiulį darbą auklėjimo ir socialinės paramos srityse ir reikšmingą indėlį rūpinantis visuomenės gerove. Lygiai taip vertiname ir kitų Lietuvoje pripažintų tradicinių konfesijų bendruomenių vaidmenį. Nepritariame įvairių sektų kūrimuisi ir siekiame, kad visuomenė būtų apsaugota nuo piktnaudžiavimų ir nuo bet kokios prievartos prieš asmenį, daromų religinės laisvės vardu.

Esame už Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto Sutartį, nustatančią Lietuvos valstybės ir Bažnyčios santykių ir bendradarbiavimo principus.

ŽMONIŠKESNĖS VISUOMENĖS KŪRIMAS

Žmogus nepajėgus sukurti tobulos visuomenės, tuo labiau ji negali būti kuriama prievarta. Žmoniškesnė visuomenė gali būti kuriama tik puoselėjant laisvę bei atsakomybę, ir joks žmogus negali būti išnaudojamas kaip kito žmogaus, valstybės ar civilizacijos objektas. Žmogaus ribotumo supratimas sąlygoja politinės veiklos ribas ir saugo nuo totalitarinių sprendimų pagundos.

Siekiame puoselėti sutarimą ir pasitikėjimą visuomenėje. Esame įsitikinæ, kad svetimųjų primesto totalitarinio režimo suskaldytos tautos santarvė gali būti atkurta tik teisingumo ir moralės pagrindais.

DEMOKRATIJA IR DORINĖ SANTVARKA

Esame įsitikinę, kad krikščioniškosiomis vertybėmis grindžiama demokratija yra visa aprėpianti demokratija, kurios principai jokioje visuomenės viešojo gyvenimo srityje neturi būti paneigti, o politinės valdžios galia neturi peržengti dorinės santvarkos ribų. Tvirtai pasisakome už demokratiją, sugebančią apginti savo vertybes.

Iškeliame moralės svarbą visuomenės pažangai. Moralinių vertybių nepuoselėjanti demokratija išsigimsta, o besaikis pragmatizmas tampa pražūtingas. Negalime taikstytis, kad demokratija besidangstančios ir besinaudojančios blogio struktūros griautų žmoniškumo pagrindus visuomenėje.

Esame pasiryžę vienyti pastangas su visais, kas priešinasi socialinio blogio apraiškoms, siekdami stabdyti narkomaniją, alkoholizmą bei kitokio asmenybę griaunančio blogio ir bet kokios prievartos prieš žmogaus asmenį plitimą. Prostitucija, kaip žmogaus asmens išniekinimas ir moters pavertimas nusikalstamo verslo objektu, valstybės neturi būti įteisinta.

SUBSIDIARUMAS

Remiame subsidiarumą, kuris reiškia savaveiksmiškumo skatinimą ir rėmimą, pabrėžia asmens ir bendruomenės pirmumą bei apsaugą nuo nepagrįsto valstybės kišimosi. Esame įsitikinę, kad tai, ką gali geriau padaryti bendruomenė, neturi daryti valstybė. Subsidiarumo principas taip pat reiškia ir paramą: ten, kur atskiro žmogaus ar laisvo susivienijimo jėgų nepakanka, pagal išgales jų pastangas turi paremti visuomenė bei valstybė. Jos tėra įpareigotos sudaryti sąlygas ir skatinti bendromis jėgomis atlikti iškylančius uždavinius. Vietos savivaldą laikome bendruomenės demokratiško tvarkymosi pagrindu ir siekiame jos teisių išplėtimo.

VISUOMENEI TARNAUJANTI VALDŽIA

Laikomės nuostatos, kad kiekviena valdžia turi būti grindžiama tarnavimo piliečiams dvasia. Valstybinės valdžios uždaviniai kyla iš valstybės pareigos saugoti ir didinti bendrąją gerovę. Bendrąją gerovę suprantame kaip visuomeninio gyvenimo sąlygų visumą, įgalinančią kiekvieną žmogų, šeimą ir bendruomenę lengviau ir geriau įgyvendinti savo pašaukimą. Iš valstybės tarnautojų reikalaujame pasiryžimo nesavanaudiškai ir teisingai tarnauti visiems piliečiams ir Lietuvai.

SOCIALINIAI ŪKIO PLĖTROS TIKSLAI

Visos bendruomenės socialinio išvystymo tikslas sąlygoja krašto ekonominės plėtros pobūdį. Ekonominio augimo procesas turi būti kreipiamas visos bendruomenės gerovės kėlimo linkme ir grindžiamas socialine gamybos bei vartojimo orientacija. Mūsų socialiosios rinkos ekonomikos samprata grindžiama šiais principais: rinkos ekonomika ir privačia nuosavybe; asmenine kiekvieno žmogaus atsakomybe; valstybės socialiniu reguliavimu, skirtu subalansuoti socialinį saugumą, lavinimą ir profesinį parengimą; socialine partneryste ir subsidiarumu.

Žmogaus darbą pripažįstame kaip esminę vertybę ir svarbiausią ekonominį bei socialinį veiksnį.

LIETUVA EUROPOJE

Suvokiame, kad Lietuva priklauso Vakarų krikščioniškajai kultūrai, todėl Lietuvą regime ne izoliuotą, o esančią laisvai besivienijančioje Europoje, puoselėjančią joje savo kultūros bei gyvensenos savitumą. Esame pasiryžę prisidėti prie Lietuvos integracijos į Europą. Suvokdami pavojus Lietuvai, rūpinamės jos saugumu šiandien ir ateityje. Remiame Lietuvos narystę Europos Sąjungoje ir transatlantinėje gynybos organizacijoje.

MŪSŲ POLITINĖS VEIKLOS PRINCIPAI

Žmogus yra klystantis, ir ne visa tiesa jam prieinama. Todėl nežadame tobulų sprendimų, o esame pasirengę spręsti problemas, remdamiesi savo išpažįstamomis vertybėmis ir ieškodami sutarimo. Nesieksime populiarumo, naudodamiesi neapgalvotais ar neatsakingais pažadais.

Politikoje vertiname atvirumą, stengiamės derinti principingumą su nuosaikumu ir pakanta. Siekiame dialogo ten ir tada, kai jis įmanomas ir būtinas. Esame savarankiški ir gerbiame kitų savarankiškumą. Vertiname laisvą sutarimą, laikydami nepriimtinu dalyku, kad kam nors būtų diktuojama ar primetamas požiūris.

Siekiame, kad visuomenė būtų pliuralistinė, tolerantiška ir atvira, skatiname pilietinį aktyvumą. Esame įsitikinę, kad europietiškosios demokratijos srovėms atstovaujančių partijų veikla gali geriausiai pasitarnauti tokios visuomenės vystymuisi. Esame pasirengę bendradarbiauti su demokratijai ištikimomis partijomis, laikydamiesi savųjų principų ir pasikliaudami visų gera valia.

BENDRAS DARBAS LIETUVAI

Darbų gausa ir sunkumas reikalauja sutelkti krikščioniškosios demokratijos rėmėjus bendram nesavanaudiškam darbui, kuris duotų naudą Lietuvai. Remiamės visais, kurie nuoširdžiai nori prisidėti prie krikščioniškųjų vertybių atgaivinimo visuomenės gyvenime. Kiekvienas, kuris jas pripažįsta kaip savo gyvenimo bendruomenėje gaires, kviečiamas telktis prie mūsų bendram darbui. Jis gali būti tikras, kad patirs pagarbą savo sąžinės laisvei ir tikėjimui.

Esame pasirengę bendradarbiauti ir su tais asmenimis, kurie nėra partijos nariai, tačiau yra tvirtų moralinių įsitikinimų, kompetentingi ir pasirengę nesavanaudiškai prisidėti prie mūsų užsibrėžtų tikslų ir principų įgyvendinimo, savo darbu pasitarnauti visuomenės gerovei.

II DALIS. TIKSLAI IR STRATEGIJA

ESAMOS PADĖTIES BRUOŽAI: Ūkio ir socialinė krizė bei jos priežastys

Atkūrusi nepriklausomybæ Lietuva paveldėjo sunkų okupacinės santvarkos palikimą. Reikėjo demokratiniais pagrindais kurti politinæ, ekonominæ ir socialinæ santvarką. Visuomenei teko pakelti būtiną reformų naštą. To meto krizinius reiškinius visų pirma sąlygojo neišvengiamas sovietinio ūkio sistemos žlugimas, perėjimo nuo ūkio centralizuoto valdymo prie rinkos ekonomikos sunkumai ir reformų spragos.

1992 metais įvyko politinis posūkis, po kurio nomenklatūra sugrįžo į valdžią ir įsitvirtino ūkio valdymo, teisėsaugos ir kitose valstybės institucijose bei bankuose. Nomenklatūra, prisidengusi liberalios rinkos ekonomikos lozungais, pajungė saviems tikslams reformas, valstybės politinæ, ūkio bei socialinæ raidą. Ji grąžino nomenklatūrai būdingus valdymo įpročius, bendrų interesų pagrindu susipynė su kriminalinėmis struktūromis ir neteisėtai turtėja, skurdindama visuomenæ. Šį reiškinį apibūdiname nomenklatūrinio kapitalizmo terminu.

Lietuvos ūkio būklė sunki -- produkcija ir paslaugos neauga, o įmonių įsiskolinimai dideli. Grupuočių interesams tarnavusi bankų sistema iššvaistė per milijardą litų ir sukėlė visos finansų sistemos krizæ. Pagrindinių valstybės pajamų sektoriuose klesti šešėlinė ekonomika ir korupcija. Nesukurta normali valstybės teisinės kontrolės sistema.

Dauguma žmonių yra nuskurdæ, praradæ santaupas, neturi pakankamų pragyvenimo lėšų. Daugelio šeimų, ypač turinčių nepilnamečių vaikų, pajamos mažesnės už skurdo ribą. Žmonės negali pragyventi iš savo darbo. Tai atspindi įsiskolinimai už energiją, vos pusæ normos tesudarantis svarbiausių produktų vartojimas, sumažėjusi avalynės ir drabužių paklausa.

Visa tai rodo jau ne atskirus krizinius reiškinius, bet gilią nomenklatūrinio kapitalizmo sukeltą ūkio ir socialinæ krizæ. Šios krizės pasekmės bus jaučiamos dar daugelį metų.

 

IŠ NOMENKLATŪRINIO KAPITALIZMO -- Į EUROPIETIŠKĄ SOCIALIOSIOS RINKOS EKONOMIKĄ

Norėdama išbristi iš ūkio ir socialinės krizės, Lietuva turi pasirinkti patikimą kelią, pasinaudodama jau patikrintais modeliais.

Vakarų Europos valstybės, įsitikinusios, kad pajėgs konkuruoti šiuolaikiniame pasaulyje tiktai būdamos kartu, pasirinko bendrosios rinkos modelį. Jos pasiryžo bendradarbiauti tarpusavyje, kartu ginti savo rinką bei konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Europos integracijos sėkmė yra patvirtinta daugelio dešimtmečių patirties. Tačiau sovietinė okupacija pusei amžiaus buvo atskyrusi Lietuvą nuo Europos raidos. Negalėjome pasinaudoti parama, kuri buvo suteikta pokario Europai. Dabar Lietuva gali ir turi pasirinkti -- arba viena pati konkuruoti pasaulinėje rinkoje, arba tai daryti kartu su Bendrijos valstybėmis ir su jų pagalba.

Narystė Europos Sąjungoje yra esminė sąlyga, kad Lietuvos valstybė atkurtų savo lygiateisiškumą ir visateisiškumą Europoje.

· Lietuvos integracija į Europos tautų bendrijos gyvenimą yra svarbiausioji mūsų politikos kryptis.

Visuomenės narių socialinio saugumo užtikrinimo sąlyga -- ekonomikos augimas ir demokratinė ūkio bei socialinė santvarka. Krikščionių demokratų ūkio ir socialinė politika grindžiama socialiosios rinkos ekonomikos principais. Socialiosios rinkos ekonomikos samprata aprėpia ir atsakingą bei tausojantį požiūrį į gamtą bei visą aplinką.

Socialioji rinkos ekonomika yra alternatyva ir socializmui, žlugdančiam visuomenės narių iniciatyvą, ir liberalizmui, pakertančiam visuomenės solidarumą. Socialioji rinkos ekonomika neturi nieko bendro su kraštutine pseudoliberalios ekonomikos atmaina -- nomenklatūriniu kapitalizmu, kuris socialinius lozungus tik deklaruoja, o iš tikrųjų visuomenės daugumą pajungia mažumos interesams.

Laisva rinka pati savaime neužtikrina socialinio teisingumo. Todėl rinka turi būti veikiama taip, kad būtų garantuotas būtinas žmonių socialinis saugumas. Socialioji rinkos ekonomika subalansuoja žmonių iniciatyvą ir asmeninæ atsakomybæ su socialiniu teisingumu ir žmonių socialine apsauga.

· Lietuvos krikščionių demokratų partija užsibrėžia strateginį tikslą: įgyvendinant socialiosios rinkos ekonomiką sudaryti sąlygas kiekvienai šeimai ir kiekvienam žmogui patiems susikurti sau gerovæ.

Socialioji rinkos ekonomika įrodė savo efektyvumą ir susilaukė visuomenės pripažinimo Europos Bendrijos šalyse, todėl jos kūrimas Lietuvoje yra ne tik mūsų sėkmingos integracijos į Europą, bet ir visuomenės reikmes tenkinančio ūkio bei socialinės raidos garantas.

Krikščionių demokratų partija pabrėžia šiuos socialinius uždavinius:

· sustabdyti skurdą ir sudaryti sąlygas žmonėms pragyventi iš savo sąžiningo darbo;

· sudaryti būtiniausias gyvenimo sąlygas socialiai remtiniems žmonėms;

· sutramdyti organizuotą nusikalstamumą, išgyvendinti korupciją ir nebaudžiamumą;

· sumažinti girtavimą ir kitokį socialinį blogį.

Laisvą žmogaus ir tautos vystymąsi bei saugumą užtikrinanti tvirta valstybė gali būti sukurta tik ant dorovės pamatų.

Kiti svarbūs uždaviniai yra:

· ugdyti pripažįstančią vertybes, atsakingą, solidarią pilietinæ visuomenæ;

· kurti teisinæ valstybæ, grindžiamą europietiškos teisės principais;

· puoselėti etninæ lietuvių kultūrą Europos tautų bendrijoje;

· įgyvendinti visuomenės interesams tarnaujančią valdžios sistemą;

· pasiekti, kad Lietuva taptų pilnateisė Europos Sąjungos narė;

· užtikrinti nacionalinį saugumą, integruojantis į transatlantinæ saugumo sistemą.

III DALIS. NUOSTATOS IR VEIKLOS KRYPTYS

1 skyrius. VALSTYBĖS TURTINĖS PADĖTIES ĮVERTINIMAS

Valstybės sprendimus ūkio, finansų ir socialinėje srityse pirmiausia sąlygoja jos turtinė padėtis. Esamą padėtį turi žinoti ir valstybės institucijos, ir visuomenė. Tik viešai paskelbus patikimą esamos padėties įvertinimą, juo grindžiami valstybiniai sprendimai bus suprantami visuomenei ir galės būti iš tikrųjų įgyvendinami. Šiuo metu patikimos oficialios informacijos trūksta arba ji slepiama ir sąmoningai iškraipoma. Tai sudaro sąlygas manipuliuoti argumentais, pateisinant suinteresuotus valdžios sprendimus dėl privatizavimo, biudžeto lėšų perleidimo privačioms struktūroms, bankų ir užsienio paskolų

· Numatome kuo greičiau įvertinti valstybės turtinæ padėtį ir rezultatus paskelbti visuomenei.

Ðis įvertinimas aprėps: turimą, perleistą ir iššvaistytą valstybės turtą bei už jį gautas lėšas, ypač manipuliacijas su įmonių kapitalu; pastarųjų kelerių metų biudžeto lėšų panaudojimą pagal įstatymo numatytą paskirtį, ypač tų, kurios buvo skirtos energetikai ir žemės ūkiui remti; valstybės vardu arba su jos garantija gautų užsienio kreditų panaudojimą ir jų grąžinimo užtikrinimą, kitus valstybės turtinius įsipareigojimus; valstybės institucijų dalyvavimą neteisėtose ir nepateisinamai rizikingose bankų operacijose, iš bankų pasisavintų ir iššvaistytų lėšų papildymą valstybės sąskaita; grupuotėms pasitarnavusius sprendimus dėl muitų, mokesčių ir licencijų. Valstybės turtinės padėties auditui atlikti bus pasitelkta tarptautinių ekspertų pagalba.

Toks valstybės turtinės padėties įvertinimas nebus tik vienkartinis aktas, o nuolatinės sistemingos valstybės turtinės padėties priežiūros ir visuomenės informavimo apie ją pradžia.

· Įstatymu nustatysime vieningą valstybės ir savivaldybių turto, esančio bet kurio valdytojo (įmonės, banko, valdžios institucijos) žinioje, apskaitos sistemą, kuri aprėptų visą valstybės turtą, parodytų jo dydį, struktūrą, gausėjimą ar mažėjimą ir pasikeitimų priežastis.

2 skyrius. VALSTYBĖS VALDŽIOS SISTEMA

Esamos padėties bruožai. Valstybinės valdžios reforma, vykdyta be visą valdžios sąrangą aprėpiančios programos, tarnavo atskirų ministerijų, o ne bendriesiems valstybės interesams. Nepašalinus dubliavimo, valdžios struktūros nesaikingai plečiamos. Valstybinės valdžios institucijose įsigalėjæ nomenklatūriniai įpročiai. Išplitusi korupcija, neatsakingumas ir nebaudžiamumas. Neleistini pareigūnų veiksmai dangstomi tariamu sprendimų kolegialumu. Valdžios institucijos ir pareigūnai dažnai viršija savo įgaliojimus. Trūksta atskirų valdžios šakų tarpusavio kontrolės. Netaupomos ir net švaistomos valstybės lėšos.

Valstybinės valdžios struktūros reforma bus vykdoma pasinaudojant Europos valstybių patirtimi. Įstatymais bus perskirstytos administravimo sritys, funkcijos ir atsakomybė bei Vyriausybės, ministerijų, apskričių ir savivaldybių tarpusavio sąveika, pašalinant funkcijų dubliavimą.

Numatome šiuos valstybinės valdžios sistemos pertvarkymus:

· sumažinti bendrą ministerijų skaičių;

· pagrindinei ministerijų valdymo sričiai ir atsakomybei priskirti vystymosi strategiją, valstybinæ politiką ir įstatymų laikymosi kontrolæ;

· decentralizuoti valdymą, perduodant iš ministerijų į apskritis dalį gamtosaugos, civilinės saugos, mobilizacijos, švietimo, socialinio draudimo, sveikatos apsaugos ir kai kurių kitų funkcijų bei regioninių programų vykdymą, kai kurių valstybinių inspekcijų skyrius, atitinkamai perskirstant valdymui numatytas lėšas;

· sukurti vieningą visoms valstybės ir savivaldybių valdymo grandims tarnaujančią valstybinæ informacijos sistemą, suderintą su Europos standartais: klasifikatorius, kadastrus, registrus, duomenų bazes, paieškos ir apdorojimo priemones; teisiškai reglamentuoti valstybinės informacijos kaupimą, naudojimą ir jos apsaugą;

· didinti gyventojų duomenų registro vaidmenį, kad jis tarnautų visiems administravimo tikslams, įskaitant paslaugų teikimą (pvz., socialinės paramos, draudimo administravimo, verslo vietos registravimo, mokinių ir rinkimų sąrašų sudarymo bei kitiems); nustatyti gyventojų atsakomybæ už pateiktus registrui duomenis;

· įgyvendinti konstitucinio valdžios šakų savarankiškumo bei tarpusavio kontrolės principus, pašalinant nomenklatūrines struktūras, korupciją ir savanaudiškus tarpusavio priklausomybės ryšius valstybinės valdžios institucijose; įvesti privalomą valstybės pareigūnų turtinių interesų ir giminystės ryšių deklaravimą;

· apsaugoti valstybės valdžios institucijas, įskaitant teisminæ valdžią, nuo pajungimo valstybei žalingiems interesams, įsteigiant savarankiškas veiksmingas imuniteto tarnybas;

· įgyvendinti kolegialų Vyriausybės darbą, sprendimų priėmimą jos narių balsavimu; išgyvendinti praktiką, kai ministerijų kompetencijos klausimus sprendžia Vyriausybė;

· reikalauti iš valstybės ir savivaldybės pareigūnų bei tarnautojų nesavanaudiško tarnavimo visuomenei ir asmeninės atsakomybės; nustatyti tikrą asmeninæ valstybės pareigūnų atsakomybæ už visus priimtus sprendimus, įskaitant ir kolegialių sprendimų priėmimo atvejus;

· išplėsti demokratinį valdžios keitimąsi, nustatant platesnį vadinamosios “A” kategorijos valstybės tarnautojų, kurie gali būti pakeisti po kiekvienų rinkimų, sąrašą;

· valstybės tarnautojus pasirinkti konkurso būdu;

· įstatymu detaliai reglamentuoti žemėtvarką, aiškiai atskiriant savivaldybės ir apskrities funkcijas;

· palaikyti valstybės bendradarbiavimą su valstybės pripažintomis konfesijomis per specialią valstybinæ įstaigą.

3 skyrius. SAVIVALDA

Esamos padėties bruožai. Miestų ir rajonų savivaldybės tebėra labiau centrinės valdžios nutarimų vykdytojos, nei pajėgi savarankiškai tvarkyti vietos reikalus pačių žmonių valdžia. Per didelė savivaldybių finansinė priklausomybė nuo valstybės biudžeto, kuris savo problemas užkrauna savivaldybėms. Tai, kad pastaraisiais metais nuo 50% iki 35% sumažėjo savivaldybėms tenkanti valstybės biudžeto dalis, pakenkė jų veiklos efektyvumui.

Remdamiesi subsidiarumo principu laikomės nuostatos, kad tie vietos reikalai, kurie geriau gali būti tvarkomi žemesniu lygiu, neturi būti perduoti aukštesniajam. Lietuvos miestų ir rajonų savivaldoje numatome nuosekliai įgyvendinti Europos savivaldos chartijos nuostatas.

Vietos savivaldą numatome plėtoti šiomis kryptimis:

· savivaldai priskirti ir įstatymu reglamentuoti socialinės rūpybos, miestų, miestelių ir kaimo vietovių infrastruktūros bei vietinio ūkio, pirminės sveikatos priežiūros, visuomenės sveikatos priežiūros ir kitas funkcijas, susijusias su nuolatiniais patarnavimais ir bendruomenės narių nuolatinių poreikių tenkinimu;

· susieti savivaldybių funkcijas, teises ir atsakomybæ su galimybe disponuoti ištekliais;

· įstatymu garantuoti būtinas savivaldybių teises plėtojant ūkinæ veiklą savivaldos teritorijoje, įteisinti galimybæ dalyvauti nacionalinėje kapitalo rinkoje -- leisti vertybinius popierius, skolintis lėšų vietos infrastruktūrai vystyti;

· patvirtinti Seime ilgalaikius atskaitymų į savivaldybių biudžetus normatyvus, sumažinti savivaldybių biudžetų pajamų formavimo priklausomybæ nuo Vyriausybės; savivaldybės pajamų dydį susieti su ūkio plėtra jos teritorijoje ir indėlio į valstybės biudžetą prieaugiu, tačiau mažesnio ūkinio potencialo teritorijų savivaldybėms skirti papildomą paramą iš valstybės biudžeto vietinės socialinės sferos ir švietimo finansavimui išlyginti;

· perduoti savivaldybių nuosavybėn nekilnojamąjį turtą, reikalingą jų tiesioginėms funkcijoms vykdyti;

· įstatymu aiškiai apibrėžti ir atskirti renkamų savivaldos institucijų (tarybos, valdybos, mero) ir administracijos kompetencijos ribas;

· įstatymu detaliai reglamentuoti rajono savivaldybės teritorijos suskirstymą į seniūnijas, kaimo seniūno rinkimo tvarką, seniūno teises ir pareigas, jam perduodamas lėšas;

· įstatymu nustatyti, kad kaimo seniūnus renka bendruomenės nariai; seniūnijų skaičių ir jų ribų projektus, pagrįstus patogiausio kasdieninio gyventojų aptarnavimo kriterijais, nustato Vyriausybė;

· savivaldybėms grąžinti policijos tarnybą, paskiriant jai viešosios tvarkos palaikymo funkcijas ir atitinkamas biudžeto lėšas; savanoriškumo pagrindais į viešosios tvarkos palaikymą įtraukti ir vietos gyventojus;

· reglamentuoti savivaldybėms reikalingų viešųjų pirkimų ir paslaugų konkursus bei atskaitomybæ už juos visuomenei;

· stiprinti savivaldybių asociacijos vaidmenį plėtojant savivaldą ir tvarkant vietos reikalus.

4 skyrius. TEISĖ IR TEISĖSAUGA

Esamos padėties bruožai. Nusikalstamumo mastai pasiekė pavojingą ribą. Iškerojæs organizuotas nusikalstamumas įsiskverbė į valstybės valdžios, valdymo ir teisėsaugos sritis. Teisėsaugos institucijose išplito nepareigingumas, neatsakingumas ir korupcija. Todėl šios institucijos netramdo stambių nusikaltėlių ir neužkerta kelio savanaudiškiems neteisėtiems pareigūnų veiksmams. Įstatymų leidybos procedūra neužtikrina jų kokybės. Priimami įstatymai, tarnaujantys ne visuomenės, o grupuočių interesams, nesiskaitoma su Konstitucijos nuostatomis, legalizuojami okupacinio laikotarpio reliktai. Begalinis įstatymų kaitaliojimas ne tik kelia sumaištį, bet veda į įstatymų nevykdymą ir visuotinį teisinį nihilizmą. Visi šie reiškiniai pakerta pasitikėjimą teisėsaugos sistema ir net pačia teisingumo galimybe.

Teisingumui ir visuomenės pasitikėjimui teisėsaugos institucijomis atkurti numatome šias veiklos kryptis ir uždavinius:

· ryžtingai vykdyti teisės ir teisėsaugos sistemos reformą, atsisakant sovietinių teisės reliktų bei institucijų veiklos tradicijų;

· įdiegti europietiškąsias teisės normas atitinkančius baudžiamąjį, civilinį, komercinį, darbo, šeimos kodeksus, procesinius kodeksus, kitus įstatymus bei institucijų veiklos principus ir tokiu būdu užtikrinti teisės aktų ilgalaikiškumą bei veiksmingumą;

· priiminėti tokius įstatymus, kuriuose teisinės normos būtų išbaigtos ir kuriais pilietis ar bet kuris kitas subjektas galėtų vadovautis be jokių tarpininkų, be ministerijų instrukcijų ar valdininkų interpretacijos;

· įgyvendinti policijos kaip civilinės tarnybos visuomenei koncepciją; policijos organizacinæ sistemą pagrįsti universaliu europietiškuoju policijos organizavimo modeliu ir iš esmės pagerinti jos veiklą;

· iš esmės pagerinti viešosios tvarkos priežiūrą gatvėse ir kitose viešosiose vietose;

· iðgyvendinti savivalæ, korupciją ir protekcionizmą teisėsaugos sistemoje, reikalauti realios ir griežtos teisėsaugos pareigūnų atsakomybės;

· neleisti valdžiai ir valdininkui nebaudžiamai viršyti įstatymo apribotas galias ir peržengti kompetencijos ribas;

· įgyvendinti realią ir lygią su kitais subjektais visų valdžios ir valdymo institucijų, įskaitant ir teisėsaugos, pareigūnų atsakomybæ prieš įstatymą;

· įgyvendinti realią bet kurio asmens galimybæ apginti teisme valdžios ir valdymo institucijų bei pareigūnų pažeistas savo teises;

· įstatymu nustatyti, kad neteisėtu būdu įgytas turtas ar pelnas turi būti įšaldomas ir teismo sprendimu gali būti konfiskuotas, įskaitant ir pagal sandorius kitiems asmenims perleistą turtą;

· ištirti valstybės ir jos institucijų pareigūnų veiklą ar neveiklumą, dėl kurių nebuvo užkirstas kelias stambioms turtinėms, bankinėms ir finansinėms aferoms ir padaryta žala;

· netaikyti senaties organizuotiems ir stambaus masto ekonominiams-finansiniams nusikaltimams;

· asmenims, baustiems už ekonominius-finansinius ir kitus savanaudiškus nusikaltimus, įstatymu uždrausti dirbti valstybės tarnyboje, bankų ir kreditų įstaigose;

· įstatymu nustatyti, kad asmenims, teismo nuteistiems už organizuotus ar stambaus masto ekonominius-finansinius, smurtinius ir sunkius pakartotinius nusikaltimus, nebūtų taikoma amnestija ir jie nebūtų paleidžiami iš įkalinimo vietos neatlikæ visos teismo paskirtos bausmės;

· humanizuoti iš praeities paveldėtą įkalinimo ir bausmės atlikimo sistemą, kad pasiteisintų jos paskirtis -- sugrąžinti į visuomenæ nusikaltusius jos narius.

5 skyrius. ŪKIO PLĖTRA

Esamos padėties bruožai. 1995-ųjų metų Lietuvos bendrasis vidinis produktas sudarė 22,5 mlrd. Lt.

Iki 1996 sausio 1 buvo privatizuota apie 30 % viso valstybinio turto.

1996 balandžio 1 veikė 50,7 tūkst. įmonių, iš kurių: 29 tūkst. - personalinių, 16 tūkst. - privačių bendrovių, 2 tūkst. - žemės ūkio bendrovių, 400 - valstybinių įmonių, 200 - savivaldybių. Įmonių kapitalas sudarė 31 mlrd. Lt, iš kurių: privačių bendrovių ir įmonių -- 9 mlrd.Lt., valstybinių įmonių - 20 mlrd. Lt, žemės ūkio bendrovių - 2 mlrd. Lt. Įmonių pelnas 1995 m. buvo 913 mln. Lt, iš kurių: personalinių įmonių -- 297 mln. Lt, privačių bendrovių -- 451 mln.Lt, valstybinių įmonių -- 101 mln. Lt. Įmonių kreditorinis įsiskolinimas 1996 01 01 buvo 12,7 mlrd. Lt, iš jų privačių įmonių ir bendrovių -- 7,1 mlrd. Lt, valstybinių - 5,1 mlrd. Lt, žemės ūkio bendrovių -- 0,5 mlrd. Lt.

1995 m. eksportas siekė 8,9 mlrd. Lt, o importas - 10,1 mlrd. Lt. 1996 metų sausio-gegužės mėnesiais eksportas sudarė 5 mlrd. Lt, iš kurio 35 % - į Europos Sąjungą, o 45 % - į NVS. Importas siekė 6,5 mlrd.Lt, iš kurių 43 % - iš Europos Sąjungos ir 32 % - iš NVS.

Nacionalinio biudžeto pajamos 1995 metais buvo 5,4 mlrd. Lt, o išlaidos -- 5,8 mlrd. Lt. 1996 metams numatytos nacionalinio biudžeto pajamos -- 7 mlrd. Lt, o išlaidos -7,6 mlrd. Lt. Gyventojų pajamų neapmokestinamas minimumas -- 191 Lt, o nuo minimumą viršijančių pajamų reikia mokėti 33 % mokesčių.

Iki 1996 balandžio 1 pasirašyta 1,4 mlrd. JAV dolerių užsienio paskolų, arba 373 JAV doleriai kiekvienam gyventojui. Panaudota 0,9 mlrd. JAV dolerių. Vidaus skola 1996 birželį siekė 0,9 mlrd. Lt. Palūkanos už banko kreditus 1996 met viduryje buvo apie 25 %. Infliacija pirmąjį pusmetį siekė 10,2 %.

1996 metų pirmajame ketvirtyje buvo apie 1 mln. žmonių dirbo privačiame sektoriuje ir apie 0,6 mln. -- valstybiniame. Oficialus bedarbių skaičius siekė 141 tūkst. arba 8,1 % visų dirbančių žmonių skaičiaus. Vidutinis darbo užmokestis 1996 gegužį buvo 650 Lt (energetikos darbuotojų -- 1052 Lt, švietimo -- 488 Lt, sveikatos apsaugos -- 466 Lt). 1996 m. pirmajame ketvirtyje minimali mėnesinė alga buvo 210 Lt, minimalus gyvenimo lygis -- 90 Lt, vidutinė senatvės pensija -- 182 Lt.

Pagrindinės ūkio plėtros kryptys:

· integracija į Europos Bendrijos ūkį;

· ūkio konkurentiškumo didinimas, eksporto vystymas;

· valstybės teisių ir atsakomybės šalies ūkiniame gyvenime sureguliavimas;

· racionalios valstybės pajamų ir išlaidų politikos vykdymas.

5.1. Lietuvos ūkio integravimas į Europos Bendrijos ūkį

Lietuvos ūkio integravimas į Europos Bendrijos ūkį:

· skatins investicijas ir sparčią Lietuvos ūkio pažangą, jo konkurentiškumą ir stabilumą, atvers Lietuvos įmonėms Europos Bendrijos rinką ir sustiprins jų padėtį kitų šalių rinkose;

· atvers galimybes dalyvauti Europos Sąjungos finansuojamose regioninėse ir tikslinėse plėtros programose ir padės įveikti Lietuvos ūkio infrastruktūros, žemės ūkio bei socialinį atsilikimą;

· padės įtvirtinti normalius teisinius ūkio santykius ir išgyvendinti griaunančią kriminalizuotų posovietinių ūkio struktūrų įtaką.

Svarbiausios Lietuvos ūkio integravimo į Europos Bendrijos ūkį kryptys:

· ryžtingai įgyvendinti 1995 m. birželio 12 d. pasirašytą Europos sutartį, įsteigusią Europos Bendrijos bei jų šalių narių ir Lietuvos Respublikos asociaciją;

· ūkinæ veiklą reglamentuojančius įstatymus suderinti su Europos Bendrijos reikalavimais; prie europietiškų teisės normų pirmiausiai priderinti įstatymus, reglamentuojančius pelno nesiekiančių organizacijų veiklą, verslo sutarčių sudarymą ir vykdymo tvarką, atsakomybæ už sutarčių nevykdymą, finansinių paslaugų sektoriaus veiklą, vartotojų teisių gynimą, ekonominių santykių valstybinį reguliavimą ir užsienio prekybos tvarką;

· integruoti Lietuvos ūkio infrastruktūrą į Europos sistemas: pradėti rekonstruoti Lietuvos geležinkelius, pertvarkant juos pagal Europos geležinkelio pločio standartus, geležinkelio pervežimų sistemą pertvarkyti pagal tarptautinės konvencijos COTIF reikalavimus; įsijungti į Europos ryšių sistemą pertvarkant Lietuvos ryšių sistemą pagal Europos Sąjungos standartus; įsijungti į Europos transporto sistemas;

· kruopščiai pasirengti bei pravesti derybas su Europos Sąjunga dėl įstojimo į ją tvarkos ir sąlygų, siekiant tinkamai apginti Lietuvos ūkio bei gyventojų ekonominius bei socialinius interesus.

5.2. Konkurentiško ūkio formavimas

Vadovaujamės nuostatomis, kad:

· Lietuvos ūkio struktūriniams pasikeitimams daugiausia įtakos turės integracija į Europos Sąjungą;

· racionalioje ir subalansuotoje Lietuvos ūkio struktūroje dominuos vidutinio dydžio įmonės, o pagal ūkio subjektų kiekį -- smulkus verslas;

· smulkaus verslo vystymas -- pagrindinė sąlyga gyventojų užimtumui, jų iniciatyvai pasireikšti; smulkių firmų sutvirtėjimas ir perėjimas į vidutines padidins konkurenciją ir skatins pažangą, o nesėkminga tam tikros jų dalies veikla nesukels plataus masto ūkinių ir socialinių pasekmių;

· perspektyvių vidutinių įmonių veiklai reikės mažiau nei stambioms įmonėms investicijų, o jų galimybės įsiskverbti ir įsitvirtinti vidaus ir užsienio rinkose bus santykinai geresnės;

· ūkio struktūroje bus reikalingos ir stambios perspektyvios įmonės, galinčios sėkmingai konkuruoti su užsienio firmomis ir įsitvirtinti užsienio rinkose.

Racionalios ūkio struktūros formavimo ir jo konkurentiškumo didinimo kryptys:

· įvertinti ūkio sektorių ir vyraujančių juose įmonių konkurentiškumą Lietuvos, Europos Bendrijos ir kitose rinkose ir tuo grįsti valstybės investicinæ politiką;

· aktyviai ieðkoti paramos lietuviškoms investicinėms programoms ir projektams Europos Sąjungos ir kitose tarptautinėse plėtros bei finansinėse institucijose;

· įdiegti Europos Sąjungos reikalavimus atitinkančias investavimą reguliuojančias taisykles ir pašalinti valdininkų nustatomus papildomus biurokratinius barjerus;

· europietiškoje kooperacijoje perspektyvių ūkio sektorių plėtrai pagal valstybines programas rengti kvalifikuotus specialistus bei skatinti mokslinius tyrimus, panaudojant turimą potencialą.

Vidutinio, smulkaus ir šeimos verslo plėtros kryptys:

· privatizuojant likusį valstybinį turtą, suteikti pirmenybæ bei galimybæ išsimokėtinai jį įsigyti smulkiems, vidutiniams verslininkams, ūkininkams ir tuo padėti jiems suformuoti ar papildyti gamybinį kapitalą;

· su valstybės garantija ir santykinai mažesnėmis palūkanomis gaunamus užsienio kreditus pagal valstybines programas ir konkurso tvarka skirti vidutinio ir smulkaus verslo bei ūkininkų projektams kredituoti;

· priimti įstatymus, sudarančius sąlygas steigtis ir veikti Europos Sąjungos šalių ir vietinėms išperkamosios nuomos (lizingo) bendrovėms, per kurias smulkūs bei vidutiniai verslininkai bei ūkininkai apsirūpins technika ir įrengimais;

· valstybės lėšomis remti smulkaus verslo agentūros veiklą ir plėtoti informacinæ infrastruktūrą, reikalingą smulkiam, vidutiniam bei šeimos verslui ir ūkininkams;

· pradedančioms veiklą mažoms gamybos ir paslaugų įmonėms taikyti mokesčių kreditus bei lengvatas;

· valstybės lėšomis sudaryti palankesnes sąlygas kvalifikacijai verslo srityje kelti.

5.3. Valstybės vaidmuo ūkiniame gyvenime

Nustatydami valstybės vaidmenį ūkiniame gyvenime vadovaujamės šiomis nuostatomis:

· valstybės pareiga -- sudaryti sąlygas privačiai iniciatyvai pasireikšti, kad žmogus, būdamas savarankiškas, galėtų prisiimti didesnæ asmeninæ atsakomybæ už savo gyvenimą;

· valstybei tenka atsakomybė už perspektyvių ūkio raidos strateginių krypčių numatymą, palankių sąlygų verslui plėtoti atskiruose ūkio sektoriuose visiems ūkio subjektams sudarymą, ūkinio gyvenimo teisinæ priežiūrą ir saugumo legaliam verslui užtikrinimą.

Valstybės vaidmens ūkiniame gyvenime pakeitimo kryptys:

· išgyvendinti komandinio ūkio valdymo reliktus, visiškai pereiti prie ūkio reguliavimo pagal įstatymus ir valstybės remiamas programas;

· pakeisti ūkinių ministerijų funkcijas taip, kad jos rūpintųsi visu ūkiu (o ne vien tik jo valstybiniu sektoriumi), ūkio konkurentiškumu ir rinkomis;

· tæsiant privatizavimą, palikti valstybės kontrolėje strateginius infrastruktūros objektus bei natūralių monopolijų sektorius;

· įsteigti valstybinio turto fondą ir pavesti jam valstybės turto apskaitą bei valstybės turtinių teisių ir interesų gynimą, perduoti valstybinių įmonių steigėjo funkcijas, valstybės akcijų valdymą (be disponavimo teisės);

· pakeisti įstatymus, tiesiogiai ar netiesiogiai leidžiančius valdininkui priimti subjektyvius sprendimus dėl lengvatinių kreditų išdavimo ir grąžinimo sąlygų, Vyriausybės garantijų, leidimų ūkinei veiklai, mokesčių atidėjimo, pelningų valstybinių užsakymų dalinimo, valstybinio turto įsigijimo;

· nuosekliai įgyvendinti tokį įstatymų vykdymo modelį: žmogus ar ūkio subjektas tiesiogiai vadovaujasi įstatymais ir atsako už jų laikymąsi, o prireikus -- naudojasi nevalstybinių konsultacinių firmų paslaugomis; valstybės institucijos nevykdo išankstinių derinimų ir nekonsultuoja, o vykdo tik priežiūros funkcijas; įgyvendinti principą, kad būtini derinimai tarp institucijų yra valdžios, o ne žmogaus ar ūkio subjekto pareiga;

· įdiegti europietiškąsias taisykles ir standartus, nustatančius reikalavimus paslaugoms ir produkcijai, tokiu būdu panaikinti, o kur negalima -- bent iki minimumo sumažinti derinimus su valdininkais.

5.4. Valstybės pajamų bei išlaidų politika

Vadovaujamės šiomis nuostatomis:

· valstybės pajamų bei išlaidų politika privalo tarnauti viso ūkio bei gyventojų interesams;

· valstybės lėšas privalo efektyviai naudoti ir taupyti visos jas naudojančios institucijos, o pareigūnai privalo atsakyti už jų švaistymą;

· nedidinti valstybės perskirstomos bendrojo vidinio produkto dalies ir kartu bendro santykinio mokesčio lygio;

· mažas pajamas gaunančių žmonių mokesčių našta turi būti palengvinta;

· pajamų ir išlaidų politikoje atsižvelgti ne tik į reikmes tų žmonių, kurie naudojasi socialine parama, bet ir į išgales tų, kurie moka mokesčius;

· kur įmanoma, stiprinti gyventojų ir įmonių savarankiškumą, kad būtų galima mažinti kompensacijas ir dotacijas iš biudžeto.

Valstybės pajamų ir išlaidų politikos kryptys:

· visus mokesčių tarifus ir rinkliavas tiesiogiai nustatyti įstatymu, nedeleguojant šių teisių Vyriausybei;

· nustatyti stabilius ir aiškius mokesčius bei aiškią įmonių finansinæ apskaitą; būtinus mokesčių įstatymų pakeitimus priimti iš anksto, nustatant jų įsigaliojimą nuo naujų ūkinių metų;

· panaikinti mokesčių protekcionizmą ir diskriminacines mokesčių lengvatas užsienio investuotojams;

· palaipsniui didinti mažai uždirbančių asmenų realiąsias pajamas:

- didinant fizinių asmenų su darbo santykiais susijusių pajamų neapmokestinamąjį minimumą iki 300 Lt per mėnesį ir neapmokestinant papildomai 50 Lt už pirmąjį ir po 70 Lt už kiekvieną kitą vaiką;

- taikant progresinius fizinių asmenų mokesčių tarifus nuo 15 iki 45 procentų, darbo užmokesčio dalį iki 500 Lt apmokestinti sumažintu (mažesniu už dabartinį) tarifu, dalį tarp 500 ir 3000 -- sumažintu ir dabartiniu, o darbo užmokesčio dalį virš 3000 Lt - padidintu (didesniu už dabartinį) tarifu;

· pajamų mokesčio sumažinimui kompensuoti:

- apmokestinti palūkanas už depozitus ir dividendus 10 procentų tarifu, padidinti akcizą prabangos prekėms; privilegijuotoms palūkanoms taikyti padidintą tarifą;

- padidinti biudžeto įplaukas, užkertant kelią šešėlinei kuro, alkoholinių gėrimų bei tabako prekybai ir kontrabandai;

- užkirsti kelią pajamų slėpimui nuo apmokestinimo, įvedant fizinių ir juridinių asmenų pajamų šaltinių deklaravimą investuojant, įsigyjant akcijų ir brangaus turto; padidinti mokesčius ir baudas už nuslėptas pajamas;

- mažinti ir panaikinti energijos dotavimą;

· įvesti Europos Sąjungos šalyse taikomas įmonių pajamų apmokestinimo taisykles; skaičiuojant įmonių pajamų mokestį į gamybos sąnaudas įtraukti visas su gamyba susijusias išlaidas;

· taikyti mokestinį kreditą investicijoms ir atleisti nuo jo grąžinimo tą dalį investicijų, kuri panaudota naujoms darbo vietoms sukurti;

· pakeisti valstybės biudžeto sudarymo bei vykdymo tvarką: valstybinėms institucijoms biudžete numatyti tik tiek lėšų, kiek jų reikia pačių institucijų išlaikymui; atskirai Seime tvirtinti biudžeto lėšas valstybės programoms finansuoti; finansų ministras ir Vyriausybės patvirtintas programos vadovas atsako pagal įstatymą už programai skirtų lėšų panaudojimą pagal paskirtį;

· visiems valstybiniams užsakymams, pirkimams ir paslaugoms, kuriems naudojamos valstybės lėšos, turi būti skelbiami ir vykdomi vieði konkursai.

6 skyrius. MONETARINĖ, BANKŲ IR KREDITO POLITIKA

Esamos padėties bruožai. 1994 m. įvedus valiutų valdybos modelį buvo iki minimumo sumažintos Lietuvos banko galimybės vykdyti aktyvią monetarinæ politiką. Dėl nepatenkinamos komercinių bankų teisinės priežiūros žmonių ir įmonių patikėti pinigai bankuose buvo visiškai neapsaugoti. Dėl lėšų iššvaistymo ir pasisavinimo iš bankų padaryta ne mažiau kaip 800 mln. Lt žala įmonėms ir gyventojams. Komerciniuose bankuose pragaišinta per 100 mln. Lt biudžeto lėšų, kurios vėliau formaliai “kapitalizuotos”. Su Vyriausybės garantija įmonės yra paėmusios per 420 mln. JAV dolerių užsienio paskolų, iš kurių 16 mln. Vyriausybei teko grąžinti, o dar per 146 mln. grąžinimo terminas baigiasi 1996 m. Valstybės užsienio paskolų ir paskolų su valstybės garantija valdymas apleistas.

Bankų ir monetarinė politika grindžiama šiomis nuostatomis:

· užtikrinti Lietuvos bankų patikimumą ir sudaryti reikiamas prielaidas bankų sistemos integravimui į Europos Bendrijos sistemą;

· nuosekliai stiprinti Lietuvos banką, kad po kelerių metų jis taptų valstybės centrinis bankas su visomis tokiai institucijai būdingomis funkcijomis;

· kadangi komerciniuose bankuose prarastam ir iššvaistytam kapitalui atstatyti ir jų normaliam funkcionavimui reikalingam kapitalui suformuoti pakankamų išteklių Lietuvoje nėra, tam reikalingas užsienio kapitalas;

· teikti pirmenybæ užsienio paskoloms, skirtoms ūkio restruktūrizavimui, gamybos modernizavimui ir plėtojimui;

· litas neturi būti devalvuotas, o jo kurso stabilumas turi būti palaikomas derinantis prie Europos Sąjungos monetarinės politikos taisyklių.

Ginant nukentėjusių indėlininkų interesus:

· įstatymais ir valstybės institucijų pagalba užtikrinti, kad iššvaistyti indėlininkų pinigai būtų išreikalauti arba kompensuoti iš bankininkų ir paskolas paėmusių asmenų turto, įskaitant ir turtą, kuris buvo perleistas kitiems asmenims, paslėptas svetimu vardu arba užsienyje;

· įsteigti valstybinį gyventojų nuvertėjusių santaupų kompensavimo fondą; į šį fondą nukreipti 60 procentų lėšų, gaunamų privatizuojant už pinigus valstybės turtą.

 

Bankų, monetarinės ir kredito politikos kryptys:

· visapusiškai skatinti ir remti Vakarų kapitalo investicijas į Lietuvos bankininkystæ;

· monetarinės politikos priemonėmis siekti, kad kainų didėjimas litais neviršytų kainų augimo tvirta valiuta;

· užtikrinti griežtą valstybės vardu ar su jos garantijomis gautų užsienio paskolų skirstymo ir sugrąžinimo kontrolæ, paskolų valdymo teisinæ priežiūrą ir viešumą.

· užtikrinti kad Lietuvos banko vykdoma komercinių bankų veiklos priežiūra apsaugotų indėlininkų interesus ir garantuotų banko ir bankų sistemos patikimumą ir atsiskaitymų stabilumą; išplėsti Lietuvos banko teisæ prižiūrėti komercinių bankų vidaus kontrolės procedūras ir jų patikimumą;

· įstatymu nustatyti, kad komerciniame banke turi veikti specialus padalinys sukčiavimams, neteisėtiems sandoriams, pinigų plovimui išaiškinti;

· įstatymu nustatyti komercinių bankų bei Lietuvos banko pareigūnų atsakomybæ už nešvarių pinigų plovimą;

· įstatymu nustatyti privalomą indėlių draudimą, pradžioje iki vidutinių metinių šeimos pajamų dydžio; sudaryti sąlygas didesnius indėlius drausti savanoriškai;

· užtikrinti, kad indėlius priimantys komerciniai bankai sudarytų indėlių draudimo kapitalą arba dalyvautų kolektyvinėje indėlių draudimo sistemoje;

· nustatyti europinius reikalavimus komercinių bankų balansams bei jų auditui, numatant "blogų paskolų" įvertinimo kriterijus ir jų padengimo tvarką;

· europietiðku reglamentavimu sumažinti komercinių bankų teikiamų kreditų rizikos laipsnį, Vyriausybės vertybinių popierių palūkanas, palūkanas už banko indėlius, bankų maržą ir tokiu būdu palūkanas už kreditus artinti prie Europos Sąjungos lygio;

· kreditiniams iðtekliams padidinti bei palūkanoms už kreditus sumažinti sudaryti teisines sąlygas steigtis žinomų Vakarų bankų filialams (pirmiausia Europos Sąjungos šalių bankų); apriboti kreditinius resursus mažinančią ir biudžetą slegiančią valstybės vertybinių popierių su aukštomis palūkanomis leidybą.

· šalinti “blogų paskolų” atsiradimo prielaidas sukuriant patikimas bei atsakingas europietiškas ipotekos institucijas;

· teikti Vyriausybės garantijas užsienio kreditui tik atskiriems Lietuvos ūkio subjektams, kuriuose yra žymi dalis valstybės kapitalo ir tik solidžių eksperto firmų gerai įvertintiems investiciniams projektams, taip pat verslui plėtoti pagal valstybines programas;

· su valstybės garantija gaunamas užsienio paskolas pagal valstybines programas pirmiausia nukreipti ekspertų gerai įvertintiems smulkiems ir vidutiniams ūkiniams projektams kredituoti;

· užsienio kreditų su Vyriausybės garantija valdymo funkcijas perduoti Lietuvos bankui, o šių kreditų aptarnavimą pagal jo nustatytas taisykles -- komerciniams bankams;

· siekti Europos Sąjungos ir kitų Vakarų valstybių finansinės paramos ūkio infrastruktūros bei ekologinių objektų projektams įgyvendinti.

7 skyrius. KAIMO VYSTYMAS

Esamos padėties bruožai. Kaimiškose vietovėse gyvena apie 1 mln. 190 tūkst. žmonių, arba 32 % visų Lietuvos gyventojų. Iš jų 318 tūkst. arba 26,7 % yra pensininkai, kurių santykinė dalis visų gyventojų atžvilgiu yra 1,6 karto didesnė nei mieste. 1996 m. pradžioje buvo 3,3 mln. ha žemės ūkio naudmenų. 166 tūkst. ūkininkų, kurie valdė 1,3 mln. ha žemės, 2 tūkst. bendrovių, kurios valdė apie 800 tūkst. ha ir 378 tūkst. pagalbinių ūkių, kurie valdė 820 tūkst. ha žemės naudmenų.

Žemės ūkio plėtra grindžiama privačia nuosavybe ir iniciatyva. Esama padėtis sąlygoja nevienodas kaimo vystymo ir valstybės paramos kaimui priemones, skirtas prekinės gamybos privatiems ūkiams ir bendrovėms, smulkiems pagalbiniams ūkiams ir kaimo socialinėms problemoms spræsti.

Pagrindinės kaimo vystymo kryptys:

· pabaigti žemės reformą;

· plėtoti prekinės gamybos ūkius bei ūkininkavimui reikalingas paslaugas;

· plėtoti ūkinæ, produkcijos perdirbimo ir prekybos kooperaciją;

· sudaryti sąlygas kaime gyvenančioms šeimoms turėti nedidelius iki 3 ha žemės sklypus;

· spr¿sti kaimo socialines problemas.

7.1. Pabaigti žemės reformą

Neatidėliotinas žemės nuosavybės teisių sureguliavimas visai žemės ūkio paskirties žemei ir miškams -- būtina sąlyga efektyviems prekiniams ūkiams bei žemės sklypų rinkai formuotis bei kaimo socialinėms problemoms spræsti.

Numatome:

· supaprastinti žemės grąžinimo jos savininkams procedūras, pašalinti kliūtis žemės nuosavybės dokumentams sutvarkyti ir per metus iš esmės užbaigti žemės ūkio paskirties žemės grąžinimą jos buvusiems savininkams bei paveldėtojams;

· pagal valstybės išgales teisingai kompensuoti už nesugrąžinamą žemæ, nustačius paprastą ir aiškią kompensavimo tvarką;

· kompensacijai už visuomenės poreikiams paimtą ir nesugrąžinamą žemæ naudoti ekvivalentiškos vertės valstybei priklausančios žemės sklypus, miško plotus, valstybei priklausantį turtą ir specialiame valstybiniame fonde kaupiamas lėšas;

· savininkui garantuoti pirmenybæ pasirinkti iki 3 ha sklypą savo buvusio sklypo ribose tuo atveju, kai jo žemė panaudojama visuomenės poreikiams -- vietos gyventojams aprūpinti 3 ha sklypais;

· palaipsnius iðpirkti tą žemæ, kurios savininkai nenori atsiimti, valstybei atsiskaitant kitu turtu arba pinigais pagal savo išgales;

· sudaryti palankias sąlygas kiekvienai kaime gyvenančiai šeimai įsigyti minimalų iki 3 ha sklypą;

· leisti valstybei atitekusią žemæ išsinuomoti ir išsimokėtinai nusipirkti visiems norintiems ūkininkauti ar išplėsti savo ūkį.

7.2. Prekinės gamybos ūkių ir paslaugų plėtra

Žemės ūkio pakilimo pagrindas -- visuotinis našių konkurentiškų prekinių ūkių išplitimas ir specializuotų paslaugų firmų susikūrimas. Svarbus valstybės uždavinys -- padėti ūkiams pasirinkti tokią žemės ūkio produkcijos gamybos specializaciją, kuri teiktų ilgalaikes galimybes realizuoti produkciją ne tik vidaus, bet ir Europos Sąjungos bei kitų šalių rinkose.

Numatome ðias veiklos kryptis:

· įgyvendinti Europos Bendrijoje taikomą žemės ūkio rėmimo sistemą, aktyviai dalyvauti Europos regioninėse žemės ūkio rėmimo programose, finansuojamose iš Europos Sąjungos biudžeto;

· gerai pasirengti deryboms su Europos Sąjunga ir tinkamai atstovauti Lietuvos žemės ūkio gamintojų interesams, siekiant kuo palankesnių sąlygų ir žemės ūkio produkcijos eksporto kvotų;

· įvertinti potencialias rinkas žemės ūkio produkcijai realizuoti ir atitinkamai orientuoti žemės ūkio produkcijos gamintojus, organizuojant bei remiant ilgalaikių produkcijos supirkimo sutarčių sudarymą;

· skatinti žemės ūkio konkurentiškumą ir teisinėmis bei ekonominėmis priemonėmis remti žemės ūkio ir maisto produktų eksportą;

· muitais ir kvotomis reguliuoti žemės ūkio produkcijos importą, derinant žemės ūkio produkcijos gamintojų ir vartotojų interesus, nustatant bei taikant antidempinginio importo muitus ir baudas vengiantiesiems juos mokėti;

· daryti įtaką žemės ūkio produkcijos supirkimo kainoms, kad racionaliai tvarkomuose ūkiuose jos užtikrintų bent minimalias pajamas tolesnei jų plėtrai;

· taikyti griežtas antimonopolines priemones žemės ūkio produkcijos supirkimo bei perdirbimo įmonėms, jei jų susitarimai pažeidžia teisėtus žemės ūkio produkcijos gamintojų ekonominius interesus;

· sukurti žemės ūkio produkcijos gamintojų -- ūkininkų ir pajėgių žemės ūkio bendrovių -- sutarčių su paslaugų firmomis bei produkcijos perdirbimo įmonėmis vykdymo teisines garantijas;

· skatinti lizingo bendrovių veiklą, kad ūkininkai galėtų apsirūpinti žemės ūkio technika pigesnės išperkamosios nuomos (lizingo) pagrindais;

· sudaryti teisines sąlygas paskolai ipotekos banke gauti įkeičiant žemæ ir ūkio turtą;

· valstybės lėšomis paremti ūkius jiems apsirūpinant išsivysčiusių šalių standartus atitinkančiais veisliniais gyvuliais, sėklomis;

· valstybės lėšomis finansuoti žemės ūkio specialistų rengimą, ūkininkų kvalifikacijos kėlimą, produkcijos kokybės kontrolės ir jos sertifikavimo institucijų veiklą; suderinti žemės ūkio veiklą reglamentuojančius dokumentus su Europos Sąjungos reikalavimais.

7.3. Kooperacijos plėtra

Valstybė privalo remti tarpusavio pagalbos principu pagrįstą laisvą ūkininkų kooperaciją, kuri padeda apsirūpinti technika ir geriau ją panaudoti, mažina gamybos kaštus ir yra svarbus ūkių konkurentabilumą didinantis veiksnys.

Kooperacijai plėtoti numatome:

· sudaryti teisines prielaidas ūkininkų ir žemės ūkio aptarnavimo kooperatyvams steigtis ir funkcionuoti; remti žemės ūkio kredito kooperatyvų kūrimąsi;

· remti ir skatinti nedidelių mėsos, pieno bei kitų žemės ūkio produktų pirminio perdirbimo kooperatinių įmonių steigimą, ūkininkų aprūpinimo technika, kuru, trąšomis, sėklomis, veisliniais gyvuliais, įžuvinimo ištekliais kooperaciją, taip pat kitų savitarpio paslaugų tinklo formavimąsi kaime.

7.4. Garantijos pagalbiniams ūkiams

Pagalbiniams iki 3 ha ūkiams, kurie dabar yra daugelio kaimuose ir miesteliuose gyvenančių žmonių pagrindinis pragyvenimo šaltinis, reikalingos nuosavybės garantijos ir tam tikra valstybės parama.

Numatome:

· kiekvienai kaime gyvenančiai šeimai suteikti teisæ bei sudaryti palankias sąlygas žemės sklypui iki 3 ha įsigyti netoli savo gyvenamosios vietos;

· nustatyti sutarčių pagalbinių ūkių produkcijai supirkti sudarymo ir jų vykdymo tvarką bei užtikrinti jų vykdymo teisinæ priežiūrą, garantuojančią savalaikius atsiskaitymus;

· remti kooperatyvų ir smulkių firmų, teikiančių paslaugas pagalbiniams ūkiams, veiklą.

7.5. Kaimo žmonių socialinė apsauga

Kaimo socialinės apsaugos ypatumus sąlygoja tai, kad kaimuose ir miesteliuose yra daug pensininkų ir dalinai užimtų darbingų žmonių.

Kaimo žmonių socialinei būklei pagerinti numatome:

· kurti sąlygas darbingų kaimo žmonių užimtumui -- remti pagalbinį ir plėtoti šeimos ūkį, remti nedidelių žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmonių ir paslaugas teikiančių firmų steigimąsi kaimuose ir miesteliuose;

· remti dirbančiųjų žemės ūkyje socialinį ir sveikatos draudimą, siejant šią paramą su žemės ūkio produkcijos gamyba ir supirkimo kvotų sistema;

· plėsti kaimo socialinæ infrastruktūrą -- statyti ar įgyti valstybinius tarnybinius butus mokytojams, gydytojams ir kultūros darbuotojams;

· organizuoti būtinas medicinines paslaugas kaime, plėtojant ambulatorinį gydymą bei šeimos gydytojų teikiamą pagalbą;

· sudaryti sąlygas kaimo seniūnijose steigtis ir išsilaikyti nevalstybinėms socialinės globos arba paramos įstaigoms negalios ištiktiesiems, globos ar paramos reikalingiems vaikams ir seneliams.

8 skyrius. Energetika

Esamos padėties bruožai. Paveldėta energetikos sistema yra antikonkurencinė, techniškai atsilikusi, nesuinteresuota minimizuoti energijos nuostolių ir kaštų. Energijos vartotojų ūkis yra techniškai apleistas, šildymo sistemos nereguliuojamos, energijos vartojimas neefektyvus, apskaita bloga ir energijos nuostoliai didžiuliai. Kaštus didina elektrinių pertekliniai pajėgumai, kurie sudaro daugiau kaip pusæ visų pajėgumų, taip pat išlaikomas energijos gamybai nebūtinas ūkis. Vartotojai įsiskolinæ energetikos įmonėms, o pastarosios -- monopoliniams kuro tiekėjams. Įmonės ir organizacijos 1996 m. viduryje už energiją buvo skolingos per 210 milijonų litų. Padėtį dar labiau apsunkina žalinga tarpininkaujančių struktūrų veikla tiekiant naftą ir jos produktus, dujas ir atominį kurą.

Energetikos ūkio pertvarkymo nuostatos:

· elektros, šilumos, dujų, naftos ūkių pertvarkymų mastas ir sparta turi būti skirtingi, priklausyti nuo susikaupusių problemų bei gaunamo efekto; šilumos ūkio decentralizacija neturi sutrikdyti nepertraukiamo ir patikimo atskiros sistemos funkcionavimo;

· energetikos ūkiui keliami bendri ekonominio racionalumo reikalavimai, o jo nuostoliai neturi būti užkraunami mokesčių mokėtojams;

· ūkio subjektų ir gyventojų lėšos neturi būti perskirstomos dotuojant energijos gamintojus ir privilegijuotus vartotojus;

· energijos tarifai turi būti pagrįsti, neleistina daryti nebūtinas išlaidas, švaistyti išteklius ir gauti monopolinius pelnus;

· strateginiai energetikos objektai ir aprūpinimas energetiniais ištekliais neturi būti perleistas šalių, iš kurių šie ištekliai tiekiami, subjektų kontrolėn.

Energetikos ūkio vystymo kryptys:

· išsamiai inventorizuoti energetikos ūkį, įvertinti jo struktūrų racionalumą;

· sumažinti energetikos ūkio nuostolius, panaikinant energijos gamybai nebūtiną infrastruktūrą, sugriežtinti energijos tiekimo ir vartojimo, o ypač -- jos nuostolių apskaitą;

· parengti programą ir pagal ją palaipsniui perduoti savivaldybėms vietinį energetikos ūkį ir jam skirtus centralizuotus išteklius;

· plėtoti vietinių energetinių išteklių naudojimą;

· ekonominėmis ir teisinėmis priemonėmis skatinti energijos taupymą bei nuostolių minimizavimą energijos gamybos, paskirstymo ir vartojimo sektoriuose;

· pagal valstybines programas skatinti energiją taupančias investicijas, skirtas šilumos nuostoliams sumažinti, šilumos tiekimo ir pastatų šildymo sistemoms rekonstruoti ir modernizuoti;

· integruoti Lietuvos energetikos ūkį į atitinkamas Europos energetikos sistemas plečiant tarptautinį bendradarbiavimą, įgyvendinant tam tikslui tarnaujančius elektros tinklų, naftos ūkio rekonstrukcijos ir dujotiekių projektus;

· energetikos ūkyje taikyti Europos Sąjungos taisykles ir standartus.

9 skyrius. SOCIALINĖ APSAUGA

Esamos padėties bruožai. Sovietinis laikotarpis nepaliko jokių pensinių ir kitų socialinio draudimo fondų. Socialinės apsaugos finansavimas tebėra visiškai priklausomas nuo einamųjų metų mokesčių, kuriuos privalo mokėti darbdaviai ir dirbantieji, surinkimo. Pensininkų yra daugiau kaip 900 tūkstančių, o dirbančiųjų -- vienas milijonas 650 tūkstančių. Dviem dirbantiesiems tenka uždirbti pensiją vienam pensininkui, tačiau iš kas ketvirto dirbančiojo socialinio draudimo biudžetas įmokų negauna. Padėtį socialinėje sferoje blogina nuolatinis socialinio draudimo biudžeto nevykdymas. Vyriausybės skelbiami minimalaus gyvenimo lygio rodikliai yra neteisingi. Nuo socialinės paramos priklausančių žmonių padėtis blogėja labiau nei dirbančiųjų. Dėl viso to gresia socialinė nelaimė, kuri palies daugiau kaip trečdalį krašto gyventojų. Atsirado nenormali socialinė turtinė diferenciacija.

Lietuvoje per metus suvartojama apie 20 litrų spirito vienam žmogui, žymią jo dalį sudaro surogatai. Dėl su girtavimu susijusių mirties priežasčių Lietuva per metus netenka apie 8000 žmonių, apie 3000 vaikų netenka girtaujančių tėvų globos, sparčiai plinta alkoholinės psichozės, smurtiniai nusikaltimai ir savižudybės.

Socialinės apsaugos sistemos plėtotæ grindžiame šiomis nuostatomis:

· socialinio biudžeto ir socialinių programų vykdymo pagrindas -- Lietuvos ūkio plėtra naudojantis europinės integracijos teikiamomis galimybėmis, darbingų žmonių užimtumas, šešėlinės ekonomikos sferos siaurinimas;

· socialinės saugos sistema plėtojama asmeninės atsakomybės linkme, kai dirbantis ir socialines įmokas mokantis žmogus pats susikuria visas pakankamas socialines garantijas;

· Vyriausybė privalo nustatyti ir skelbti teisingais skaičiavimais pagrįstą minimalaus gyvenimo lygio rodiklį, skirtingą žiemos ir vasaros laikotarpiais; minimalus gyvenimo lygis gali būti užtikrinamas ir paties žmogaus pastangomis, ir valstybės pagal jos deklaruotas išgales teikiama parama, kuri žiemos metu turi būti didesnė.

Socialinės politikos kryptys:

· vykdyti aktyvią perspektyvių darbo vietų išsaugojimo politiką, užbėgant už akių nedarbo didėjimui;

· remti savarankišką užimtumą, palaikyti užimtumo fondo viešųjų ir kitokių darbų programas;

· skatinti darbo vietų kūrimą, nustatant mokesčių lengvatas darbdaviams už naujas normaliai apmokamas nuolatines darbo vietas;

· derinti darbdavių ir dirbančiųjų interesus, plėtoti socialinæ partnerystæ, sudarant galimybes darbininkams aktyviau dalyvauti sprendžiant įmonių ūkinės veiklos ir darbo klausimus;

· įstatymais ginti dirbančiuosius nuo darbdavių savivalės, užtikrinti jų teises į prideramas darbo sąlygas ir visų rūšių socialinæ apsaugą;

· stiprinti ir puoselėti valstybinæ socialinio draudimo sistemą, plėtoti papildomą nevalstybinį draudimą;

· sukurti savarankiškus sveikatos, užimtumo, nelaimingų atsitikimų ir profesinių susirgimų valstybinio draudimo fondus, remiantis Europos Sąjungos šalių praktika;

· mažinti valstybinių globos įstaigų valdymo centralizaciją, to dėka plečiant patarnavimus ir didinant jų veiksmingumą;

· teikti valstybės biudžeto paramą nevalstybinėms socialinės globos ir paramos institucijoms bei karitatyvinėms organizacijoms;

· remti neįgaliųjų asmenų visuomeninių organizacijų veiklą;

· išgyvendinti socialinį teisingumą pažeidžiančias objektyviai nepagrįstas atskirų visuomenės grupių privilegijas.

Kova su narkomanija ir alkoholizmu

Kryptingai kovai su narkomanija ir alkoholizmu numatome:

· įsteigti Lietuvos nacionalinæ sveikatos tarybą, formuojančią ir nuosekliai įgyvendinančią tautos blaivinimo ir kovos su narkomanija strategiją; įsteigti Valstybės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybą prie Vyriausybės;

· remti prieðalkoholines ir prieš narkotikų vartojimą bei plitimą nukreiptas priemones, sveiką gyvenimo būdą propaguojančių visuomenės organizacijų veiklą;

· finansuoti narkotikų ir svaigalų profilaktikos programą, vykdomą bendrojo lavinimo, aukštesniosiose mokyklose;

· iðsaugoti alkoholio gamybos ir jo didmeninės prekybos valstybės monopolį;

· sustiprinti teisinæ kovą prieš svaigalų kontrabandą, nelegalią gamybą ir prekybą.

10 skyrius. PARAMA ŠEIMAI IR VAIKŲ APSAUGA

10.1. Parama ðeimai

Esamos padėties bruožai. 1992-1995 m. santuokų skaičius mažėjo. Lietuvoje dabar yra per 1 milijoną šeimų. Iš maždaug 600 000 šeimų, turinčių vaikų iki 18 metų, 51 % augina vieną, 40 % -- du ir 7 % -- tris vaikus. Lietuvoje yra 110 tūkst. nepilnų šeimų. Dėl didelio ištuokų skaičiaus kasmet 14 tūkst. nepilnamečių vaikų lieka tik su vienu iš tėvų. Šeimose, kur yra viena motina, auga 120 tūkst. vaikų, kur vienas tėvas -- 10 tūkst. 20 tūkst. vaikų auga neturėdami nė vieno iš tėvų. Vienišų asmenų Lietuvoje 285 tūkst., dauguma jų -- moterys. 30-tyje valstybinės socialinės globos įstaigų gyvena per 9000 senelių arba neįgaliųjų žmonių.

Kas dešimtas vaikas gimsta ne santuokoje. Abortų skaičius artimas gimimų skaičiui. Lietuvoje vienas iš aukščiausių pasaulyje ištuokų rodiklių. Kasmet tėvų globos netenka per 2000 vaikų, daugiausia tai gausėjančių asocialių šeimų vaikai. Valkataujančių vaikų yra per 12 tūkstančių. 119-oje įvairių vaikų globos įstaigų, tarp jų 53 specialiosiose internatinėse mokyklose, išlaikoma beveik 10 000 našlaičių ir beglobių vaikų.

Ðeimos teises ir jai būtiną paramą grindžiame 1983 m. spalio 22 d. Šventojo Sosto paskelbta Šeimos teisių chartija ir šiomis nuostatomis:

· darni šeima, užtikrinanti kartų sandorą ir solidarumą, perduodanti kultūrines, tautines, visuomenines, dvasines bei religines vertybes, atsakinga už vaikų ugdymą ir senelių globą, yra esminis Lietuvos visuomenės tikslas ir jos stiprybės sąlyga;

· tėvai yra atsakingi už deramą vaikų ugdymą ir auklėjimą šeimoje, o visuomenė turi teisę reikalauti šią pareigą vykdyti;

· valstybė negali ir neprivalo prisiimti tokių šeimos užduočių, kurias gali atlikti pati šeima, tačiau lengvatomis ir kitomis socialinės paramos priemonėmis turi sudaryti šeimai kuo palankesnes sąlygas jas gerai atlikti;

· valstybė privalo globoti šeimą politinio, ekonominio, visuomeninio ir teisinio pobūdžio priemonėmis, kurių tikslas -- stiprinti šeimos vienybę ir patvarumą, kad ji galėtų atlikti savo ypatingą paskirtį ir pareigas;

· valstybė atsižvelgia į tai, kad gausi darni šeimą, kurioje tėvai atsakingai vykdo savo pareigas, reikalinga didesnės paramos;

· senyvo amžiaus sulaukæ žmonės turi teisæ ramiai praleisti senatvæ savo įprastinėje aplinkoje, ypač šeimoje, patirdami savo žmogiškosios vertės pripažinimą ir būtinais atvejais gaudami bendruomenės paramą.

Paramos ðeimai kryptys:

· sudaryti sąlygas būsimiesiems sutuoktiniams gauti reikalingų žinių ir pasiruošti šeimos gyvenimui, įskaitant etišką šeimos planavimą;

· užtikrinant socialines garantijas, labiau remtis šeimos institucija; didesnæ socialinės paramos dalį nukreipti šeimoms ir našlaičius globojančioms bendruomenėms;

sudaryti būtinas sąlygas ir remti šeimos pastangas apsirūpinti bent minimaliu būstu;

· pagal valstybės išgales didinti išmokas vaikams auginti;

· moterims, kaip ir vyrams, sudaryti galimybes derinti savo pareigas šeimoje su darbu pagal profesiją;

· remti šeimos ir mokyklos pastangas sukurti aplinką, kuri padėtų neįgaliems vaikams prideramai vystytis.

10.2. Vaikų apsauga

Pabrėžiame kiekvieno vyro ir moters atsakomybę už savo pradėtų vaikų gyvybę. Įstatymai turi labiau apsaugoti negimusią gyvybæ, o visuomenė privalo įmanomais būdais padėti, kad kiekvienas vaikas net ir sunkiausiomis gyvenimo sąlygomis būtų laukiamas. Laikome visuomenės ir valstybės pareiga sudaryti sąlygas, kad būtų išgelbstimi kūdikiai, į kurių gyvybę kėsinasi tėvai, plačiai taikant psichologinės, socialinės pagalbos priemones, būtiną aiškinimą ir įtikinėjimą, pagaliau surandant tokiems kūdikiams kitus globėjus.

Negatyvus poveikis vaiko ar paauglio sielai vėliau atsigręžia prieš pačią visuomenę, sukeldamas smurtą, šeimos ir visuomenės irimą, todėl šeimos ir visos visuomenės pareiga - labiau saugoti ir ginti vaikus bei rūpintis jų ugdymu.

Visi vaikai, ir gimę santuokoje, ir nesantuokiniai, turi teisę į vienodą socialinę apsaugą.

 

Valstybės pareigos vaikų ugdymui ir jų teisių apsaugai:

· remti tėvų pastangas ugdant vaikus, siekiant sulyginti ugdymo ir lavinimo galimybes, ypač gausiose šeimose;

· nesitaikstyti su vaikų valkatavimu; valkataujantiems vaikams padėti rasti globėjus ar globos įstaigas;

· įstatymais ir per priežiūros bei reabilitacijos institucijas padėti saugoti nepilnamečius nuo narkotikų, alkoholio, pornografijos, seksualinio išnaudojimo, prievartos, nuo smurto propagandos ir kitokių asmenybæ ardančių poveikių;

· skatinti ir remti našlaičių ar likusių be tėvų globos ir rūpybos vaikų priėmimą į šeimas auginti;

· apginti kiekvieną kūdikį, kuriam gresia pavojus tapti preke; už vaikų sužalojimą ir žiaurų, nežmonišką elgesį su jais traukti baudžiamojon atsakomybėn tėvus, kaip ir kitus asmenis.

11 skyrius. JAUNIMO PROBLEMOS

Esamos padėties bruožai. Egzistuoja jaunimo integracijos į visuomenæ problema. Net 60 % jaunuolių nuo 16 iki 29 metų yra tėvų išlaikytiniai. Tik 14 % šio amžiaus jaunuolių dalyvauja visuomeninėje veikloje, o Vakarų Europos šalyse šis skaičius siekia iki 70 %. Nepanaudota jaunimo iniciatyva, potencialas ir tinkamai nepanaudoti savarankiškumo siekiai sąlygoja žymios dalies jaunimo nusivylimą, visuomeninio gyvenimo normų nesilaikymą ir neatsakingumą. Tokiam jaunimui būdingesnis alkoholizmas, narkomanija, nusikalstamumas ir asocialus elgesys. Daugiau kaip pusæ nusikaltimų padaro žmonės nuo 16 iki 29 metų.

Sprendžiant jaunimo problemas vadovaujamės nuostatomis:

· valstybė turi sudaryti sąlygas jauniems žmonėms pasirūpinti savimi, padėti jiems tuomet ir ten, kur pačių jaunų asmenų, šeimų ar bendrijų galimybės nepakankamos;

· reikalinga jaunimo integracijos į visuomenæ valstybinė strategija, kuri įgyvendinama per bendruosius įstatymus, nerengiant specialių įstatymų;

· nebūtina kurti naujų jaunimo reikalus kuruojančių institucijų, o reikia pertvarkyti esamų institucijų veiklą ir sudaryti palankias sąlygas nevyriausybinių jaunimo organizacijų veiklai.

Jaunimo problemų sprendimo kryptys:

· parengti valstybin¿ jaunimo politikos koncepciją, aprėpiančią aktualiausias jaunimo problemas ir jų sprendimo gaires;

· sudaryti palankias sąlygas jaunimo kultūrinių, religinių, korporacinių, karitatyvinių ir kitokių visuomeninių bei politinių organizacijų veiklai;

· sukurti ilgalaikio kreditavimo fondus jaunuolių studijoms ir jaunų šeimų būstui;

· sudaryti palankias teisines sąlygas privačioms firmoms teikti kreditus jaunuolių profesiniam rengimui, garantuojant jų įdarbinimą;

· plėtoti darbo rinkos perspektyvų tyrimais pagrįstą jaunimo profesinį orientavimą, sudaryti palankias sąlygas profesijai įsigyti ir persikvalifikuoti, rengti jaunimą savarankiškam sąžiningam verslui ir profesinei veiklai;

· finansuoti žemės ūkio pagrindų mokymo programą kaimo bendrojo lavinimo mokyklose, steigti jaunųjų ūkininkų ratelių vadovų etatus, remti jaunųjų ūkininkų veiklą;

· mažinti jaunimo nusikalstamumą, pirmenybæ teikiant efektyviai profilaktikai, apsaugančiai jauną žmogų nuo žalingų poveikių ir asocialių įtakų;

· kuo plačiau naudoti perauklėjimo ir reabilitacijos priemones, be įkalinimo grąžinant į visuomenæ asocialaus elgesio jaunuolius.

12 skyrius. SVEIKATOS APSAUGA

Esamos padėties bruožai. Per pastaruosius 5 metus Lietuvos gyventojų sveikata pablogėjo. Sutrumpėjo vidutinė gyvenimo trukmė: vyrų -- 4 metais, moterų -- 1,5 metų. Per 1996 m. pirmąjį ketvirtį gimė 9780 vaikų, o mirė 12408 žmonės. Lyginant su išsivysčiusiomis šalimis, kūdikių iki vienerių met mirtingumas 1,5 karto didesnis. Žymiai išaugo sergamumas infekcinėmis ligomis. Valstybės alkoholio monopolio panaikinimas sąlygojo alkoholinių psichozių padaugėjimą 5 kartus (per 4 metus), traumatizmo ir invalidumo padidėjimą. Išaugus sveikatos apsaugos kaštams, lėšų stoka verčia medicinos įstaigas taupyti pacientų sveikatos sąskaita. Nei gydymo įstaigos, nei patys ligoniai nepajėgūs apsirūpinti būtinais medikamentais.

Pripažindami, kad sveikata - didžiausias žmogaus turtas, o jos apsauga -- svarbus valstybės reikalas, plėtodami sveikatos apsaugos sistemą, remiamės:

· krikščioniškuoju mokymu apie žmogų ir Bažnyčios socialine doktrina;

· Pasaulinės sveikatos organizacijos Europos regioninio biuro strategija “Sveikata visiems”;

· Lietuvos nacionaline sveikatos apsaugos koncepcija.

Vadovaujamės šiomis nuostatomis:

· medicinos pagalba suteikiama kiekvienam, nepriklausomai nuo žmogaus socialinės padėties;

· sveikatai kenkianti veikla apmokestinama, o sveikatai palanki -- remiama;

· žala, padaryta žmogaus sveikatai, turi būti atlyginama.

Pagrindinės sveikatos apsaugos politikos kryptys:

· formuoti sveiką gyvenseną, teikti pirmenybæ ligų prevencijai ir sveikatos stiprinimui; parengti ir įgyvendinti visuomenės sveikatos stiprinimo programas;

· tarptautinio bendradarbiavimo pagrindu diegti Vakarų šalyse pripažintas sveikatos priežiūros organizavimo, profilaktikos ir gydymo metodikas;

· išplėtoti pirminės sveikatos priežiūros įstaigų tinklą, sudarant kuo palankesnes sąlygas šeimos (bendrosios praktikos) gydytojų darbui, pirmiausia sukurti patogiai pasiekiamų kaimo ambulatorijų, kuriose teikiama šeimos gydytojų pagalba, tinklą;

· organizuoti specializuotą pagalbą apskričių ligoninėse, nebūtinai apskričių centruose;

· ligoninėse ir poliklinikose įdiegti dieninius stacionarus, plėsti ligonių kompleksinį tyrimą ambulatorinėmis sąlygomis;

· esant reikalui užtikrinti visos Lietuvos gyventojams prieinamą aukščiausios kvalifikacijos specializuotą medicininæ pagalbą, sutelktą Vilniaus universiteto ir Kauno medicinos akademijos ligoninėse;

· išplėtoti privalomojo valstybinio sveikatos draudimo sistemą, per valstybinæ ir teritorines ligonių kasas finansuojančią medicinos paslaugas; sutvarkyti valstybės reguliuojamas medicinos paslaugų kainas ir socialiai remtinų žmonių išlaidų vaistams kompensavimo sistemą;

· atskirti privačią medicinos praktiką nuo valstybinių gydymo įstaigų;

· reorganizuojamų gydymo įstaigų patalpų sąskaita visų pirma plėsti slaugos ligoninių ir klinikų, parapinių slaugos namų, pensionatų tinklą;

· steigti tikslinius fondus ilgalaikėms brangių specializuotų sveikatos paslaugų programoms finansuoti;

· įdiegti privalomus atskaitymus į valstybinį ir savivaldybių sveikatos fondus iš pelno ir baudų, gautų prekiaujant tabako ir alkoholiniais gaminiais;

· valstybinėse medicinos įstaigose dirbančio medicinos personalo atlyginimus susieti su teikiamų paslaugų sudėtingumu ir kokybe;

· sugriežtinti sankcijas už visuomenės sveikatos priežiūros teisės aktų pažeidimus;

· plėtoti nacionalinæ farmacijos pramonæ, teikiant valstybės garantijas tiksliniams kreditams;

· apskrityse ir savivaldybėse sukurti visuomeninės sveikatos sistemos (higienos tarnybų) grandis, palaikančias glaudžius ryšius su visuomene.

13 skyrius. TAUTINĖ POLITIKA

Tautinės politikos tikslas -- sutelkti tautą kaip istoriškai tæstinæ bendruomenæ jos etninėse žemėse, puoselėti lietuvių kalbą, savitą gyvenseną ir kultūrą Europos tautų bendrijoje, apsaugoti tautą nuo išsisklaidymo ir nutautėjimo atvirame šių dienų pasaulyje, sudaryti sąlygas skleistis jos kūrybinėms galioms savo bei visos žmonijos labui, visų jos narių pastangomis ir darbu siekti bendros gerovės ir suklestėjimo. Siekdama šio tikslo valstybė teiks visokeriopą paramą kultūrai, švietimui ir ugdymui.

Esame ne tik už lietuvių išeivių ir jų vaikų ryšius su Tėvyne, bet ir už jų sugrįžimą į pilnavertį Lietuvos gyvenimą.

Vadovaujamės nuostata, kad tautinėms mažumoms priklausantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi lygias teises ir pareigas su kitais piliečiais, o savo kultūrinæ tapatybæ puoselėjančios tautinės bendrijos yra integrali Lietuvos atviros pilietinės visuomenės dalis.

Tautinės politikos kryptys:

· vykdyti Europos Tarybos Bendrąją tautinių mažumų apsaugos konvenciją, gerbti Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ir įstatymų patvirtintas tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teises, o teisės aktuose numatytais atvejais teikti būtiną paramą tautinių bendrijų etnokultūrinei veiklai;

· padėti tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims integruotis į pilnavertį visuomenės gyvenimą, ypač sudarant sąlygas išmokti valstybinės kalbos kiekvienoje vietovėje.

14 skyrius. ÐVIETIMAS, MOKSLAS IR KULTŪRA

Esamos padėties bruožai. Mokslo, švietimo ir kultūros reformos yra pristabdytos. Švietimo, mokslo ir kultūros biudžetinio ir nebiudžetinio finansavimo lygis nepakankamas. Dėl šios priežasties švietimo, mokslo ir kultūros darbuotojų amžiaus vidurkis smarkiai didėja, pavyzdžiui, mokslininkų daugiausiai yra 50-60 metų amžiaus grupėje. Pagal studijuojančiųjų skaičių (138 stud./ 10 000 gyv.) atsiliekame ne tik nuo išsivysčiusių valstybių, bet ir nuo artimiausių kaimynų. 30 000 vaikų nelanko mokyklos. Nepakanka nacionalinæ kultūrą propaguojančių televizijos ir radijo laidų. Nėra veikiančio mechanizmo, užkertančio kelią smurto ir amoralumo propagavimui visuomenės informavimo priemonėse.

14.1. Ðvietimas

Švietimo politiką grindžiame šiomis nuostatomis:

· pagrindinis mokyklos uždavinys yra pratæsti tėvų ugdomąjį ir auklėjamąjį darbą, padėti tvirtus dorovės pagrindus, ugdyti intelektą ir pilietiškumą, padėti išskleisti asmens kūrybines galias ir sugebėjimus, suteikti būtinas žinias ir įgūdžius;

· valstybė gina vaikų teisæ į išsimokslinimą, įstatymu nustatydama kiekvieno vaiko privalomą mokymą pagrindinėje mokykloje, tėvų pareigas ir atsakomybæ bei paramą būtinais atvejais;

· jaunuolių rengimas mokykloje šeimos gyvenimui yra neatskiriama ir svarbi dorinio auklėjimo dalis;

· patriotinis ir pilietinis ugdymas yra sudėtinė valstybinės švietimo ir ugdymo sistemos dalis;

· dorinio ugdymo pamokos turi būti privalomos, kartu garantuojant tėvų teisæ pasirinkti vaikų pasaulėžiūros ugdymą.

Ðvietimo politikos kryptys:

· tæsti mokyklos reformą pagal priimtą Švietimo reformos koncepciją ir programą;

· plėtoti mokyklos tipų įvairovæ ir pasirinkimo galimybes;

· sukurti Lietuvos švietimo kokybės rodiklių sistemą, pasinaudojant Europos šalių sukaupta patirtimi;

· bendradarbiauti ðvietimo srityje su Europos ðalimis, dalyvauti tarptautiniuose ðvietimo projektuose;

· plėtoti mokytojų tobulinimosi sistemą, susiejant ją su Europoje pripažintais švietimo kokybės rodikliais;

· tobulinti mokytojo darbo vertinimo ir skatinimo sistemą, labiau ją susiejant su ugdymo darbo kokybe;

· plėtoti ugdymo turinį veiksmingai panaudojant universitetų, mokslo ir kultūros įstaigų potencialą;

· remti popamokinį ugdymą mokykloje, įvairinti organizuotą moksleivių laisvalaikį ir remti programas, padedančias užbėgti už akių nusikalstamumui; sudaryti sąlygas vaikų ir jaunimo organizacijoms veikti mokykloje;

· kiekvienoje vietovėje visiems norintiems tėvams garantuoti galimybæ leisti savo vaikus mokytis į valstybinæ lietuvišką mokyklą.

14.2. Mokslas ir studijos

Mokslo ir studijų srityje vadovaujamės šiomis nuostatomis:

· Lietuvai būtina nuolat atsinaujinanti akademinė bendrija, kuri aprūpintų visuomenæ ir ūkį reikalingais aukštos kvalifikacijos specialistais, atsižvelgdama į kultūros, ūkio ir darbo rinkos reikmes;

· mokslo ir studijų sistema turi sudaryti sąlygas vystytis kiekvienai asmenybei, puoselėti dvasinæ intelektualinæ kultūrą ir kurti palankiausias sąlygas tautiniam tapatumui išsaugoti;

· biudžeto sąskaita valstybė laiduoja gerai besimokantiems piliečiams nemokamas studijas, tačiau nepadengia studento pragyvenimo kaštų, todėl gerai besimokantiems studentams ji sudaro galimybes palankiomis sąlygomis gauti kreditus;

· fundamentalūs tyrimai kartu yra ir aukščiausio lygio akademinis švietimas, kuris yra valstybės remiamas.

Pagrindiniai valstybės uždaviniai mokslo ir studijų srityje:

· tæsti mokslo ir studijų kokybæ užtikrinančią reformą, pagrįstą nuoseklia mokslo ir studijų tarpusavio integracija;

· formuoti ir teisiškai reglamentuoti įvairiapusæ mokslo ir studijų institucinæ struktūrą, sudarančią vienodai palankias sąlygas veikti valstybinėms ir valstybės pripažintoms nevalstybinėms institucijoms, atitinkančioms bendrus reikalavimus;

· plėtoti mokslo ir studijų finansavimą pagal programas ir konkursinį tyrimų finansavimą per mokslo ir studijų fondus;

· suderinti Lietuvos mokslo ir studijų sistemą su Europos Sąjungos reikalavimais;

· skatinti tarptautinį mokslo ir studijų institucijų bendradarbiavimą ir specialistų mainus;

· parengti valstybei aktualių tikslinių jaunimo studijų užsienyje programą.

14.3. Kultūros politika

Kultūros politiką, laiduojančią autentiškos krašto kultūros tæstinumą bei sudarančią palankias sąlygas jos laisvai tolesnei sklaidai, grindžiame šiomis nuostatomis:

· valstybė negali spræsti ir nustatyti kultūrinio gyvenimo turinio, tačiau ji garantuoja kultūros savaimingumą ir kūrėjo saviraiškos galimybes bei skatina kultūros plėtros vertybinį kryptingumą;

· valstybė finansiškai remia ir sudaro palankias sąlygas mecenatams remti žmogaus asmenybæ ugdančios kultūros sklaidą, tuo būdu stabdydama masinės pseudokultūros agresiją.

Pagrindinės valstybės kultūros politikos kryptys:

· skatinti kultūros sklaidą kasdieniniame gyvenime ir kultūrinæ saviraišką bei saviveiklą;

· iðsaugoti ir puoselėti kultūros paveldo visumą, aprėpiant Lietuvos kultūros vertybių paiešką užsienyje ir jų susigrąžinimą bei užsienyje esančių kultūros vertybių globą;

· įgyvendinti bendrus Vyriausybės ir savivaldybių projektus, kuriais remiama profesionaliosios kultūros raiðka regionuose;

· sukurti kultūros darbuotojų kvalifikacijos sistemą, susietą su skatinimu;

· puoselėti lietuviškos kultūros savitumą Europos kultūros erdvėje;

· rūpintis lietuviškosios išeivijos kultūra kaip integralia Lietuvos kultūros dalimi;

· remti tautinių bendrijų pastangas išsaugoti savo kultūros savitumą.

14.4. Visuomenės informavimo priemonės

Visuomenės informavimo priemonių atžvilgiu vadovaujamės Europoje pripažintais laisvės ir atsakomybės principais ir laikomės šių nuostatų:

· asmens orumas ir dorovė turi primatą;

· visuomenės informavimo priemonės, kaip ir valdžia, tarnauja visuomenei, kuri jas kontroliuoja;

· atsižvelgiant į skirtingus leidėjų, visuomenės, jos organizacijų ir piliečių interesus, santykiai tarp jų turi būti teisiškai reglamentuoti;

Kryptys šioms nuostatoms įgyvendinti:

· sudaryti teisines sąlygas, garantuojančias žmogaus orumo ir dorovės, ypač vaikų dorovinio auklėjimo apsaugą;

· pasiekti, kad Lietuvos radijas ir televizija vykdytų Europos transliavimo sąjungos (EBU) numatytas funkcijas: visapusiškos informacijos garantavimas; politinių partijų interesų ir požiūrių subalansavimas; kultūrinės programos plėtojimas nacionalinių tradicijų ir vertybių pagrindu; tautinių bendrijų teisės į Lietuvos radijo ir televizijos programas garantavimas; turiningų laidų vaikams kūrimas, pagalba jaunosios kartos švietimui ir auklėjimui; sąlygų kultūringai praleisti laisvalaikį sudarymas;

· įstatymu apginti žurnalistus nuo leidėjų spaudimo, užtikrinti žurnalistų teisæ vadovautis visuotinai pripažintomis tarptautinėmis žurnalistikos etikos normomis.

15 skyrius. GAMTINĖ APLINKA

Esamos padėties bruožai. Šiuo metu į aplinką išleidžiama per 70 % nepakankamai išvalytų nutekamųjų vandenų. Šiluminės elektrinės, įmonės ir autotransportas teršia atmosferą viršydami nustatytas normas. Kasmet į sąvartynus išmetama beveik 2 mln. tonų atliekų, iš kurių per 150 tūkst. tonų -- pavojingų. Tinkamai neišspræstos Ignalinos atominės elektrinės taršos problemos. Ypač didelæ žalą gamtai ir pavojų žmonių sveikatai kelia nebetinkami naudoti pesticidai. Užterštas dirvožemis ir požemis. Tokią aplinkos būklæ sąlygojo totalitarinio okupacinio režimo požiūris į gamtą ir iškreipta aplinkosaugos samprata, jo vykdyta ūkio politika ir, pagaliau, pati okupacinė kariuomenė. Gamtosauga tebėra labiau gamtosaugininkų reikalas, o ne teršėjų atsakomybė.

Ekologiškos socialiosios rinkos ekonomikos tikslas -- vystant krašto ūkį išsaugoti švarią ir sveiką gamtinæ aplinką, biologinæ ir kraštovaizdžio įvairovæ bei tausoti gamtinius išteklius.

Laikydami aplinkosaugą sudėtine rinkos ekonomikos dalimi, ją grindžiame šiomis nuostatomis:

· suinteresuotumas derinamas su atsakomybe, o ekonominėms priemonėms teikiama pirmenybė prieš prievartines bei draudžiamąsias;

· vadovaujamasi principu “teršėjas ir vartotojas moka”;

· pirmenybė teikiama atliekų susidarymo bei kaupimosi mažinimui, o ne jų panaudojimui ar naikinimui.

Aplinkosauga plėtojama šiomis kryptimis:

· palaipsniui įgyvendinti Rio de Žaneiro 1992 metų konferencijos Deklaraciją;

· sukurti patikimą aplinkos būklės stebėjimo ir įvertinimo (monitoringo) sistemą;

· parengti valstybinæ saugios ir sveikos aplinkos formavimo programą ir įgyvendinti ją pagal valstybės išgales bei tarptautinæ pagalbą;

· užtikrinti, kad Ignalinos atominės elektrinės poveikis aplinkai neviršytų griežtų normatyvų;

· didinti viešumą, plėtoti ekologinį visuomenės švietimą, propaguoti ekologinæ kultūrą;

· mažinti Nemuno baseino, Kuršių marių ir Baltijos jūros teršimą statant vandenvalos įrenginius ir taikant sankcijas teršėjams;

· diegti oro taršą mažinančias priemones: mokesčiais ir baudomis mažinti ekologiškai nešvaraus kuro naudojimą, teršiančių transporto priemonių įvežimą ir eksploatavimą, ozono sluoksnį ardančių medžiagų naudojimą ir pan.;

· naudoti ekologiškai švaresnį kurą, biokurą, diegti ekologiškai švaresnæ energijos gamybą, panaudoti geoterminæ energiją, diegti energijos taupymo priemones;

· taikyti mokesčius, skatinančius nekaupti šiukšlių bei kenksmingų atliekų, ir mokesčių lengvatas investicijoms taršai mažinti;

· utilizuoti ir neutralizuoti nuo seno susikaupusias chemines medžiagas ir kitas pavojingas atliekas;

· skatinti ekologiškai švarios produkcijos gamybą, perdirbimui tinkamų buitinių atliekų surinkimą; ekonominėmis priemonėmis stabdyti vienkartinio įpakavimo taros srautus, skatinti tokios taros panaudojimą;

· skatinti miško plotų plėtrą ir taupų miško išteklių naudojimą.

16 skyrius. OKUPACIJOS Pasekmių ÐVELNINIMAS

Valstybei tenka pareiga sušvelninti okupacijų -- ypač pusæ amžiaus trukusios SSRS okupacijos -- pasekmes Lietuvos Respublikos piliečiams, įgyvendinti teisingumą ir teisėtumą, deramai įvertinti tautos pasipriešinimo kovas ir jų dalyvius.

Vykdant šią pareigą būtina:

· Vilniaus centre pastatyti paminklą Nežinomam Kariui Partizanui, įamžinant 1941 m. sukilimo metu ir 1944-53 m. kovose už Lietuvos laisvæ ir nepriklausomybæ žuvusių karių-savanorių atminimą;

· teisiškai įvertinti tautos pasipriešinimo okupaciniams režimams kovas bei nustatyti jų dalyvių teisinį statusą;

· apibrėžti tautos pasipriešinimo kovoms prieš okupacinius režimus vadovavusių institucijų priimtų teisės aktų statusą;

· nustatyti nuo genocido prieš lietuvių tautą ir kitų okupavusios valstybės represinių veiksmų nukentėjusių asmenų teisinį statusą, patraukti teismo atsakomybėn genocido vykdytojus;

· baigti skaičiuoti SSRS okupacijos metu Lietuvos Respublikai ir jos piliečiams padarytą žalą ir reikalauti jos atlyginimo;

· teikti paramą nukentėjusiems Lietuvos Respublikos piliečiams bei norintiems sugrįžti į Lietuvą tremtiniams.

17 skyrius. NACIONALINIS SAUGUMAS

Esamos padėties bruožai. Krašto apsaugos reikmėms 1995-ųjų ir 1996-ųjų biudžetuose skirta 3,3 % visų valstybės biudžeto lėšų, arba 0,6 % bendro vidinio produkto. Ginkluotei ir technikai įsigyti skirta vos 6 % visų lėšų. Kariuomenėje tarnauja apie 2500 šauktinių ir apie 8900 neetatinių savanorių. Vakarų šalių karo mokyklose ir Baltijos taikos palaikymo batalione pagal tarptautinius reikalavimus parengta apie 500 karių. Konstitucijos nustatyta visuotinė karo tarnybos prievolė nevykdoma: 1996 m. iš 24 000 pašauktų jaunuolių per 10 800 neatvyko, o iš atvykusiųjų tinkami karo tarnybai pripažinti apie 6000. Per 75 % kareivių neturi vidurinio išsilavinimo. Periodiška atsarginių tarnyba ir alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba neatliekamos. Nacionalinio saugumo pagrindų ir reikalingi krašto apsaugos sistemos įstatymai nepriimti.

Tautos bei valstybės saugumas yra gyvybinis poreikis ir būtina laisvos demokratinės raidos sąlyga.

Vadovaujamasi ðiomis nuostatomis:

· Lietuvos saugumas yra neatskiriama besivienijančios Europos saugumo dalis;

· vienodos su kitomis Europos valstybėmis Lietuvos saugumo garantijos bus sukurtos tik Lietuvai tapus pilnateise europinių ir transatlantinės institucijų -- Europos Sąjungos, Vakarų Europos sąjungos ir Šiaurės Atlanto sutarties (NATO) -- nare;

· užsitikrindama savo saugumą, Lietuva turi įnešti ir savo indėlį į bendrą Europos saugumą;

· Lietuvos saugumas stiprinamas ir kraðto apsaugos sistema vystoma vadovaujantis Seimo patvirtintais “Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimo pagrindais”.

· piliečių bei valstybės pasirengimas visuotinei gynybai yra ir saugumą stiprinantis, ir atgrasantis veiksnys; visi Lietuvos piliečiai-vyrai turi būti apmokyti karo tarnybos pagrindų;

· agresijos atveju kariuomenė būtinai gins Lietuvą ginklu, o piliečiai visais įmanomais būdais priešinsis ir nepaklus agresoriui ar okupantui.

Lietuvos saugumo užtikrinimo sistema plėtojama šiomis kryptimis:

· įgyvendinti valstybės organizuotą piliečių pasirengimą ir ugdyti pasiryžimą priešintis bet kokiam agresoriui ar okupantui, remti atitinkamų piliečių savaveiksmių organizacijų veiklą; pasirengimą visuotinei gynybai derinti su integracija į transatlantinæ kolektyvinės gynybos sistemą;

· plėtoti krašto apsaugos sistemą ir gynybai reikalingą infrastruktūrą pagal integracijos į NATO reikalavimus;

· stiprinti kariuomenæ ir parengti ją greitam reagavimui bei sąveikai su NATO pajėgomis;

· užtikrinti demokratinæ civilinæ kariuomenės ir kitų nacionalinio saugumo institucijų kontrolæ;

· vykdyti nacionalinį saugumą stiprinančią vidaus ir užsienio politiką, įvertinančią potencialius išorės pavojus ir neigiamus veiksnius, taip pat ir vidaus rizikos veiksnius Lietuvos saugumui;

· aktyviai dalyvauti bendradarbiavimo ir pasirengimo narystei NATO priemonėse, NATO vadovaujamose tarptautinėse misijose, jos rengiamose pratybose Lietuvoje, užsienio šalyse ir jūrose; diegti taisykles ir standartus, užtikrinančius visišką Krašto apsaugos ministerijos, kariuomenės, civilinės saugos, kitų institucijų, infrastruktūros suderinimą su atitinkamomis NATO struktūromis ir jų funkcionavimo modeliais;

· plėsti dvišalį bendradarbiavimą saugumo ir gynybos srityse su šalimis -- NATO narėmis, kitomis Šiaurės ir Vakarų šalimis, Lenkija ir Baltijos valstybėmis;

· sukurti vieningą civilinės saugos sistemą ir plėtoti jos pajėgas;

· sukurti valstybės informacijos apsaugos sistemą, integralią su NATO sistema;

· rengti nacionalinio saugumo sistemos specialistus, karininkus ir puskarininkius ne tik Lietuvoje, bet ir NATO bei Skandinavijos ðalyse.

Pirmaeiliai Lietuvos saugumo stiprinimo uždaviniai:

· užtikrinti būtiniausias krašto apsaugos sistemos plėtros ir funkcionavimo reikmes atitinkantį finansavimą, ieškoti tarptautinės pagalbos;

· parengti ir priimti krašto apsaugos sistemą reglamentuojančius įstatymus, atitinkančius integracijos į NATO reikalavimus;

· užtikrinti patikimą valstybės sausumos sienų su Baltarusija ir Rusijos valdomo Karaliaučiaus krašto teritorija bei jūrų sienų kontrolæ, traktuojant šias sienas kaip išorines Europos Sąjungos sienas;

· pasinaudojant Jungtinių Amerikos Valstijų iniciatyva ir bendradarbiaujant su Lenkija, Latvija, Estija bei Šiaurės valstybėmis, įsijungti į vieningą Europos oro erdvės kontrolės sistemą.

PABAIGOS ŽODIS

Esame pasiryžę ir pasirengę tarnauti Lietuvai. Kartu su dešimtimis tūkstančių savo rėmėjų esame įsitikinę krikščioniškosios demokratijos reikalingumu Lietuvai. Kreipiamės į visus mūsų valstybės piliečius, kviesdami remti krikščioniškosios demokratijos nuostatas ir pasikliauti jomis kaip patikimomis gairėmis prisikeliančios Lietuvos visuomenės gyvenime.

Susigrąžinkime viltį ir pasitikėjimą.

Sąžiningu darbu sukurkime kiekvienos šeimos ir visos Lietuvos gerovę.




Naujausi pakeitimai - 1999 07 08.
Aleksandras Graželis

*
 Pradžia  >  Istorija  >  1996 - 2000 m. Seimas  >  Frakcijos  >  Krikščionių demokratų frakcija  >  Dokumentai

LR Seimas