Lietuvos Respublikos Seimas

Krikščionys demokratai Lietuvoje

(trumpa apybraiža)

 

Krikščioniškąjį tikėjimą į Lietuvą mėgino atnešti šv. Brunonas iš Kverfurto (~ 970-1009 metais), pakrikštydamas lietuvių kunigaikštį Netimerą su jo kilmingųjų būriu bei šv. Vaitiekus (Adalbertas) (~ 956-997 metais). Bet jie žuvo Prūsijoje kaip kankiniai, ir dar daugiau kaip du šimtus metų lietuviai laikėsi savo senojo tikėjimo - garbino gamtos jėgas.

XIII amžiaus pradžioje Lietuvos kaimynystėje įsikūrė kryžiuočių ir kalavijuočių ordinai, kurie jėga ir ginklu mėgino krikštyti lietuvių ir kitas giminiškų baltų genčių žmones. Bet baltai atkakliai laikėsi savo tikėjimo ir ginklu priešinosi ginkluotiems tikėjimo skelbėjams, įžiūrėdami, kad kryžiuočiams ir kalavijuočiams svarbu ne tiek krikščionybę skleisti, kiek juos vergais paversti ir jų žemes užgrobti.

1251 m. pirmasis suvienytos Lietuvos valdovas Mindaugas apsikrikštijo ir buvo vainikuotas popiežiaus atsiųstąja karaliaus karūna. Mindaugas įsteigė pirmąją Lietuvos vyskupiją, tačiau šį kartą krikščionybė Lietuvoje neįleido šaknų, pats Mindaugas su savo šeima 1263 m. buvo nužudytas, atsimetė nuo krikščionybės pakrikštyti didžiūnai ir Lietuvoje vėl klestėjo senasis lietuvių tikėjimas, tiesa, buvęs labai humaniškas ir orus.

1387 metais didieji Lietuvos kunigaikščiai Vytautas ir Jogaila, patys apsikrikštiję 1386 m., Vilniuje ėmė skelbti Kristaus mokslą, krikštyti Vilniaus gyventojus ir mokyti maldų bei tikėjimo tiesų. Tais pačiais metais buvo įsteigta Vilniaus vyskupija ir paskirtas vyskupas. Po dešimties metų vyskupija turėjo savo mokyklą - pirmąją mokyklą Lietuvoje. 1413 m. Vytautas ir Jogaila nuvyko į Žemaitiją, ėmė krikštyti žemaičius ir 1417 m. įsteigė Žemaičių vyskupiją Medininkuose. Lietuva buvo pripažinta krikščioniška valstybe. Bet dar pora šimtų metų praėjo, kol Lietuvoje krikščioniškoji tiesa pasiekė didžiumą krašto gyventojų. Daug padarė į Lietuvą iš kitų kraštų atvykę jėzuitai, kurie 1569 m. Vilniuje įsteigė savo kolegiją, 1579 m. išaugusią į akademiją. Šalia kitų tautų jėzuitų pamažu išsimokslino ir daug lietuvių, kurie ne tik dėstė akademijoje, bet ir rašė knygas, krikščioniškai dėstančias įvairias mokslo sritis.

1529, 1566 ir 1588 metais Lietuvoje buvo išleistos trys “Lietuvos statuto” laidos, kurių kiekviena vis plačiau teisiškai grindė Lietuvos gyvenimą. Teisynas, Lietuvoje veikęs iki 1840 metų, buvo pagrįstas krikščionišku tikėjimu: jame paskelbta visų žmonių lygybė, moterų teisės sulygintos su vyrų teisėmis, Bažnyčios teisės pagrįstos teisiškai.

1795 m. Lietuvą okupavo Rusija, ir ši okupacija tęsėsi 123 metus. Rusija norėjo Lietuvos katalikus ne tik surusinti, bet ir atversti į stačiatikių tikėjimą: XIX a. viduryje uždarė visus katalikų vienuolynus, atiminėjo katalikų bažnyčias, jas versdama stačiatikių cerkvėmis. 1863 m. sukilimą Rusijos valdžia numalšino kariuomenės jėgomis, daug valstiečių, kartu su jais ir per šimtą kunigų ištrėmė į tolimas Rusijos žemes, Žemaičių vyskupijos centro rezidenciją iš Varnių perkėlė į Kauną ir vyskupui uždraudė važinėti po parapijas. Uždarė visas lietuviškas parapijų mokyklas ir net uždraudė spausdinti bet kokias lietuviškas knygas lotyniškais rašmenimis. Šis lietuviškos spaudos draudimas, negirdėtas jokioje pasaulio valstybėje, tęsėsi 40 metų. Nepaisydami to draudimo, lietuviai užsienyje spausdino įvairias knygas, tiek religines, tiek pasaulietinio turinio, lotyniškais rašmenimis ir slapta gabeno į Lietuvą. Šio darbo pradininkas buvo Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801-1875); jam talkininkavo nemažai kunigų, kurių ne vienas už lietuviškos spaudos platinimą buvo pasodintas į kalėjimą, ištremtas į tolimas Rusijos sritis. XIX a. devintajame dešimtmetyje pradėjo eiti ir lietuviški laikraščiai, spausdinami taip pat užsienyje ir slapta gabenami į Lietuvą. Laikraščių buvo ir patriotinių, ir katalikiškų. 1894 m. slapta buvo išleistas ir Popiežiaus Leono XIII enciklikos Rerum novarum vertimas į lietuvių kalbą.

Tautinis lietuvių sąmonėjimas prasidėjo jau XIX a. pradžioje. Pirmiausia tautines pažiūras kėlė grožinės literatūros kūrėjai Antanas Strazdas (1760-1833), Dionizas Poška (1765-1830), Simonas Stanevičius (1799-1848), istorikas Simonas Daukantas (1793-1864).

Didžiausią įnašą į lietuvių tautinį sąmonėjimą padarė vyskupas Motiejus Valančius, vyskupavęs 1850 - 1875 m. Jis ne tik skleidė tikėjimo tiesas, bet ir rūpinosi žmonių socialiniais reikalais: steigė parapines pradžios mokyklas, ypač skatino blaivumą, įsteigė visą Lietuvą apėmusias blaivybės draugijas, kuriai priklausė dešimtys tūkstančių suaugusių Lietuvos gyventojų, davusių priesaiką nevartoti alkoholinių gėrimų. Blaivumas Lietuvoje pasidarė visuotiniu reiškiniu, privertusiu užsidaryti daugybei smuklių ir beveik visiems spirito bravorams. Jis rašė grožinius kūrinius ir jais mokė lietuvius blaivaus, doro, šviesesnio gyvenimo.

Devynioliktojo amžiaus pabaigoje išaugo iš kaimo kilusių inteligentų karta, kuri savo veikla, periodiniais ir grožiniais leidiniais sąmonino tautiečius. Iškilo Jono Basanavičiaus (1851-1927), Vinco Kudirkos (1858-1899), Juozo Tumo-Vaižganto (1869-1933) asmenybės. Ypač didelį darbą atliko poetas Jonas Mačiulis-Maironis (1862-1932), savo patriotinėmis eilėmis ir poemomis nusipelnęs Tautos dainiaus vardo.

1904 m. gegužės 7 d. Rusijos caras grąžino lietuviams teisę savo leidinius spausdinti lotyniškomis raidėmis. Lietuvoje veikė vien rusiškos mokyklos. Tik trijose kunigų seminarijose - Vilniuje, Seinuose ir Kaune buvo dėstoma pradžioje lenkų, o vėliau ir lotynų kalba. Būsimiesiems kunigams būdavo ir lietuvių kalbos pamokos, kad jie kunigaudami mokėtų su žmonėmis kalbėti jų gimtąja kalba. Gabūs kunigai, baigę kunigų seminarijas, būdavo siunčiami į Peterburgo Romos katalikų dvasinę akademiją, skirtą visos Rusijos katalikams. Šioje akademijoje studijas baigė ir nemažai lietuvių, o akademijoje dėstė ir nemaža profesorių lietuvių.

Trys Peterburgo dvasinės akademijos profesoriai - Pranciškus Būčys, Aleksandras Dambrauskas Jakštas ir Jonas Mačiulis-Maironis 1904 m. birželio mėn. parašė pirmąją Lietuvių krikščionių demokratų partijos programą. Ši programa buvo išspausdinta tik 1907 m., bet jau Didžiajame Vilniaus lietuvių seime, įvykusiame 1905 m. gruodžio 4 - 6 dieną, sklido ir Lietuvių krikščionių demokratų partijos vardas bei jos programos mintys: buvo išrinkta Lietuvos krikščionių demokratų partijos centro valdyba, o iš šio seimo grįžęs kunigas Juozas Tumas savo parapijoje Vadaktėliuose tuojau suorganizavo pirmąją Lietuvos krikščionių demokratų kuopą.

Tačiau Rusijos caro valdžia po 1905-1906 m. neramumų labai sugriežtino tvarką šalyje, suvaržė piliečių politinį veiklą ir Lietuvių krikščionių demokratų partijos programos įgyvendinimas buvo sustabdytas - naujų kuopų steigti neleido.

Tada lietuviai katalikai pasinaudojo kultūrinės laisvės įstatymais: pradėjo kurti įvairias kultūrines, religines, švietimo ir ekonomines draugijas, sąjungas, leisti laikraščius, žurnalus, knygas, steigti mokyklas, bibliotekas, organizuoti chorus. Visam tam darbui vadovavo ne vien kunigai, bet ir katalikai pasauliečiai, išsilavinę ir net aukštuosius mokslus baigę šviesuoliai.

Deja, šis darbas nutrūko, kai 1914 m. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. 1915 m. Vokietijos kariuomenė pradėjo veržtis į Lietuvą ir iki rugsėjo mėn. užėmė visą etninės Lietuvos teritoriją. Nemaža dalis Lietuvos gyventojų kartu su Rusijos kariuomene pasitraukė į Rusiją ir ten tęsė Lietuvoje pradėtą kultūrinę veiklą.

Jau Didžiajame Vilniaus seime buvo reikalauta autonomijos Lietuvai, o kai kas prakalbo net ir apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Kai Lietuvoje viešpatavo okupantai vokiečiai, Lietuvos inteligentai, numatydami, kad karas ir okupacija ne amžini, pradėjo svajoti apie Lietuvos atkūrimą ir gavo iš okupantų leidimą 1917 m. rugsėjo 18-22 d. sušaukti Lietuvos atstovų konferenciją. Šioje konferencijoje buvo priimtas nutarimas atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir buvo išrinkta 20 asmenų Lietuvos Taryba, kuri buvo įgaliota rūpintis konferencijos nutarimui įgyvendinti. Slaptu balsavimu renkant Tarybą, net dešimt išrinktųjų buvo krikščionių demokratų pakraipos. Konferencijos metu susikūrė Lietuvos krikščionių demokratų partijos branduolys, kuris nutarė vadovautis šiek tiek pataisyta, 1904 metais parašyta, Lietuvių krikščionių demokratų partijos programa. Dar konferencijos metu du krikščionių demokratų partijos atstovai iš Tarybos pasitraukė, ir 1918 m. vasario 16 d. nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą pasirašė aštuoni krikščionių demokratų partijos atstovai.

Pasitraukę į Rusiją lietuviai katalikai, 1917 m. birželio 1-9 Peterburge įsteigė Lietuvių krikščionių demokratų partiją ir pradėjo veiklą Rusijoje visur, kur tik gyveno lietuvių. Šios partijos centras pradžioje buvo Peterburge, greitai buvo perkeltas į Voronežą ir partijos pirmininku buvo išrinktas kunigas Mykolas Krupavičius, kuris per trumpą laiką aplankė daug Rusijos miestų, kur tik gyveno lietuvių, visur steigdamas LKDP skyrius.

1917 m. lapkričio 6-7 d. įvyko bolševikinis perversmas, po kurio Rusijoje pradėjo persekioti kitaip manančius. Užkliuvo ir Lietuvių krikščionys demokratai. Kun. M. Krupavičius revoliucinio tribunolo 1918 m. sausio 24 d. Voroneže buvo nuteistas mirties bausme, tačiau jam pavyko pabėgti ir vargais negalais grįžti į Lietuvą - į Vilnių. Čia jis dar keletą mėnesių buvo kalinamas vokiečių, o nuo 1918 m. liepos mėnesio jau laisvas apsigyveno Vilniuje ir buvo priimtas į Lietuvos Valstybės Tarybos darbą. Tuo metu iš Rusijos jau į Lietuvą grįžo daug pabėgėlių, jų tarpe daug krikščionių demokratų . Ir 1918 m. lapkričio 20 d. Vilniuje buvo sušauktas Lietuvių krikščionių demokratų partijos konferencija, kurti priėmė naują gana radikalią LKDP programą, o partijos pirmininku vėl išrinko Aleksandrą Stulginskį (1885-1969).

Prasidėjo Lietuvos valstybės kūrimo darbai ir kartu kovos su užsienio priešais: Sovietų Rusijos internacionalinėmis divizijomis, lenkų Želigovskio “sukilėliais”, bermontininkais. Krikščionys demokratai labai aktyviai rėmė valstybės atkūrimą.

Artėjant Steigiamojo Seimo rinkimams Krikščionys demokratai įkūrė dar dvi politines organizacijas: Lietuvos ūkininkų sąjungą, jos įstatai įregistruoti 1919.12.20, pirmininku išrinktas A. Stulginskis, ir Lietuvos darbo federaciją. Abi šios naujos partijos laikėsi Krikščionių demokratų partijos programos ir per 1920 m. balandžio 14-16 d. vykusius Steigiamojo seimo rinkimus sudarė vieną bloką, kuris gavo absoliučią daugumą: iš 112 Seimo atstovų 59 buvo šio bloko nariai. Ūkininkų sąjungos pirmininkas Aleksandras Stulginskis buvo išrinktas Steigiamojo seimo pirmininku ir kartu laikinuoju Lietuvos prezidentu.

Dabar krikščionims demokratams atėjo laikas vykdyti savo programą. Svarbiausias to meto rūpestis buvo žemės reforma. Įstatymas buvo priimtas 1922.02.15, o jo vykdytoju paskirtas kun. Mykolas Krupavičius (1885-1970), kuris, būdamas žemės ūkio ministru 1923.06.29-1926.06.15 ir įvykdė didžiąją žemės reformos dalį.

Kitas labai svarbus darbas buvo Lietuvos Konstitucijos parengimas. Jam vadovavo krikščionis demokratas Antanas Tumėnas (1860-1946), o Konstitucija buvo priimta 1922.08.01. Tai buvo pati demokratiškiausia konstitucija to meto Europoje.

Trečias labai svarbus darbas, kurį padarė krikščionys demokratai Vladas Jurgutis (1885-1966) ir Vytautas Petrulis (1890-1942), tai Lietuvos pinigo - lito - įvedimas. Įstatymas buvo priimtas 1922.08.16, o litas pradėjo cirkuliuoti 1922.09.25.

Atkūrus Nepriklausomybę parūpo ir švietimo reikalai. Valstybės švietimo įstatymui rengti daug rūpesčių padėjo švietimo ministras krikščionis demokratas Kazys Bizauskas (1892-1941), kuris sukūrė naują Lietuvos švietimo struktūrą ir naują švietimo programą. 1922.02.16 buvo atidarytas Lietuvos universitetas Kaune, 1924 - Žemės ūkio akademija Dotnuvoje, įsteigta daug vidurinio lavinimo mokyklų - gimnazijų bei progimnazijų, daug specialiųjų žemesnio ir vidurinio lygio mokyklų, priimtas privalomojo pradinio mokymo įstatymas, kuris įgyvendinti pradėtas jau 1928 metais. 1920-1926 m. buvo sukurti visi svarbiausi Lietuvos įstatymai, o jų autoriai buvo krikščionys demokratai.

1920-1926.06.15 Lietuvos politikai, ūkiui, kultūrai vadovavo Lietuvos krikščionių demokratų partija, prezidentu buvo krikščionis demokratas Aleksandras Stulginskis. Bet atsikūrusios valstybės gyvenimas buvo neramus, labai aktyviai veikė priešiškos jėgos, ir per 1926.05.08-09 įvykusius Trečiojo seimo rinkimus Krikščionių demokratų blokas negavo absoliučios daugumos, todėl vyriausybę sudarė kairiosios partijos, o prezidentu buvo išrinktas valstiečių liaudininkų - kairiųjų pažiūrų atstovas daktaras Kazys Grinius (1886-1950). Bet ši vyriausybė buvo priversta nutraukti savo veiklą. Po 1926.12.17 įvykusio perversmo Seimo pirmininku buvo išrinktas krikščionis demokratas Aleksandras Stulginskis, o prezidentu - tautininkas Antanas Smetona (1874-1944). Tautininkai sudarė ir naują vyriausybę, o joje dalyvavo ir du krikščionių demokratų partijos nariai. Bet 1927.04.12 tautininkai Seimą paleido, krikščionys demokratai išėjo iš vyriausybės, ir tautininkai vieni valdė Lietuvą iki 1940 m. birželio 15 d., kai Lietuvą okupavo Sovietų Rusijos Raudonoji armija, ir Lietuvos valstybės gyvavimas buvo sustabdytas. Krikščionių demokratų partijos veikla nuo 1927 m. buvo pristabdyta, o 1936 m. vasario 6 d. ir visai uždrausta, uždarytas ir jos spaudos organas - dienraštis “Rytas” (1936.06.01).

Krikščionys demokratai, atstumti nuo vadovavimo valstybei, toliau plėtė kultūrinių organizacijų veiklą. Plėtojo savo veiklą jaunimo sąjunga “Pavasarininkai”, moksleivių organizacija - ateitininkai; nors ši organizacija vidurinėse mokyklose nuo 1930 metų buvo uždrausta, bet ji labai veikliai dirbo pogrindyje iki pat bolševikų okupacijos, nebuvo nutraukusi savo veiklos pirmaisiais bolševikų okupacijos metais bei vokiečių okupacijos metais. Gerai dirbo Lietuvių katalikių moterų sąjunga, Lietuvos krikščionių darbininkų sąjunga, įvairios religinės organizacijos. 1940 m. pradžioje katalikiškos organizacijos leido 45 laikraščius bei žurnalus. Uždarius “Rytą”, krikščionys katalikai inteligentai po kelių savaičių išleido naują dienraštį “XX amžius”, kuris greitai pasidarė vienu populiariausių Lietuvos laikraščių.

Bolševikų okupacija beveik penkiasdešimčiai metų sustabdė lietuvių tautos kultūros pažangą. Bolševikai ypač spaudė Bažnyčios gyvenimą. Savo stipria ateistine propaganda jie pasiekė, kad Lietuvoje išaugo naujos kartos be Dievo. Bažnyčia spyrėsi, kovojo pogrindyje, 1972.03.19 pradėjo leisti pogrindžio laikraštį “Lietuvos katalikų bažnyčios kronika”, kurio bolševikams nepavyko užgniaužti.

1944 m. vasarą ir rudenį apie 60 000 lietuvių, bėgdami nuo artėjančios antrosios bolševikų okupacijos, pasitraukė į Vokietiją, o vėliau persikėlė į JAV, Kanadą, Australiją ir kitas Vakarų šalis. Tarp pabėgėlių buvo daug ir išlikusių po 1941 metų trėmimų krikščionių demokratų bei kitų katalikiškų organizacijų veikėjų. Jie Vakaruose atkūrė kai kurias Lietuvoje veikusias katalikiškas organizacijas. Ten taip pat buvo įkurta ir Lietuvių krikščionių demokratų sąjunga - tapati Lietuvos krikščionių demokratų partijai.

1988.06.03 savo veiklą pradėjo Lietuvos persitvarkymo sąjūdis. Sąjūdį pradėjo organizuoti komunistai, bet į jį greitai stojo ir nepartiniai lietuviai - Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šalininkai. Sąjūdis pasidarė visos lietuvių tautos judėjimu, siekiančiu atkurti demokratinę Lietuvos valstybę.

1989 m. vasario 10 d. trylikos asmenų grupė paskelbė pareiškimą, kad nuo 1989 m. vasario 16 d. atgaivina Lietuvos krikščionių demokratų partijos veiklą. Iš prieškario krikščionių demokratų partijos veikėjų šį pareiškimą pasirašė tik du žmonės: Viktoras Keturakis ir Povilas Šilas (abu jau mirę). Kiti vienuolika - Viktoras Petkus, kun. Edmundas Paulionis, kun. Vincentas Velavičius, kun. Alionidas Budrius, Petras Gražulis, Vytautas Bogušis, Kazimieras Kryževičius, Kazimieras Momkus, kun. Kazimieras Gražulis, Alfredas Macijauskas, Jadvyga Bieliauskienė - buvo išaugę bolševikų okupuotoje Lietuvoje, bet vienaip ar kitaip kovoję su okupantais ir nuo jų nukentėję: kalėję, buvę tremti.

Prasidėjo darbas: naujų narių telkimas, skyrių kūrimas. 1990 m. vasario 24 d. buvo renkama nauja Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba. Į Tarybą buvo išrinkti ir du atkurtos Krikščionių demokratų partijos nariai: Egidijus Klumbys ir Algirdas Saudargas. Jie 1990 m. kovo 11 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą. Partija toliau plėtėsi, steigė visoje Lietuvoje skyrius, kuopas, rengė konferencijas, suvažiavimus, atkūrė spaudą:”Apžvalgą” ir “Tėvynės sargą”. 1992-1996 m. Lietuvos Respublikos seime Lietuvos krikščionių demokratų partijai atstovavo jau dešimt atstovų, o 1996 m. į Lietuvos Respublikos seimą išrinkti 16 LKDP atstovų. LKDP kartu su Tėvynės Sąjunga(Lietuvos Konservatoriais) 1996.11.20 sudarė koaliciją* ir ėmė vadovauti Lietuvos valstybės kūrimui. Lietuvos Respublikos vyriausybėje Užsienio reikalų, Krašto apsaugos ir Švietimo bei mokslo ministerijoms vadovauja krikščionys demokratai Algirdas Saudargas, Česlovas Stankevičius ir Zigmas Zinkevičius (nuo 1996.12.04 iki 1998.03.25). Daug krikščionių demokratų atstovų buvo išrinkta per 1995 ir 1997 metų savivaldybių rinkimus į savivaldybių tarybas. Kai kuriuose rajonuose LKDP atstovai išrinkti rajonų merais ar jų pavaduotojais. Partijai šiuo metu priklauso beveik 12000 narių, partijos sudėtyje veikia Moterų ir Jaunimo sekcijos.

*) LKDP valdyba 1999.06.01 priėmė rezoliuciją dėl koalicijos sutarties nutraukimo.

Viktoras Alekna

 
Daugiau galima paskaityti:

1. Gražiūnas A. Krikščioniškoji demokratija Lietuvoje. - V., 1994.
2. Tėvynės sargas. 1994 Nr. 3-4 (85-86).




Naujausi pakeitimai - 1999 06 21.
Aleksandras Graželis

*
 Pradžia  >  Istorija  >  1996 - 2000 m. Seimas  >  Frakcijos  >  Krikščionių demokratų frakcija  >  Istorija

LR Seimas