Lietuvos Respublikos Seimas

Lietuvos valstybės vėliava

Vėliava – spalvų (ir kitų ženklų) junginys – tai tautos ir valstybės skiriamasis simbolis, žymintis garbę bei pripažinimą tarp kitų tautų ar šalių.

Pirmą kartą lietuvių vėliava istoriniuose šaltiniuose minima XIV a. pabaigoje – Vygando Marburgiečio kronikoje rašant apie 1337 m. kryžiuočių kautynes su lietuviais prie Bajerburgo pilies (Veliuona). Tačiau ten nėra nurodyta, kaip ji atrodė. XV a. Jano Dlugošo istorijoje kalbant apie Žalgirio mūšį 1410 m. minima, jog Vytautas atsivedė 40 lietuvių pulkų, kurie visi turėjo raudonas vėliavas. 30 lietuvių pulkų tada turėjo raudonas vėliavas su baltu raiteliu ant bėro, juodo ar obuolmušo žirgo, 10 pulkų – su Gediminaičių stulpais. Lietuvių pulkų vėliavos Žalgirio mušyje turėjo įvairius žemių (kunigaikštysčių) arba kunigaikščių vardus – Vilniaus, Kauno, Trakų, Medininkų, Žygimanto Kaributo ir pan. Manoma, kad vėliavas su Gediminaičių stulpais turėjo pulkai, atvykę iš Vytauto tėvonijos – Trakų žemės. Tuo tarpu vėliavos su raiteliu priklausė pulkams iš kitų LDK žemių. Vėlesniuose istoriniuose šaltiniuose kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliava apibūdinamas raudonas audeklas su baltu raiteliu abiejose pusėse, kuris išliko jos vėliava iki pat XVIII a. pabaigos. LDK vėliava ir Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio vėliava, kaip tai buvo įprasta Viduramžių ir Naujųjų laikų Europoje, sutapo, nes valdovas įkūnijo valstybę ar valstybės dalį (Abiejų Tautų Respublikoje).

Nuo XVIII a. pabaigos Europoje įsivyravo tendencija valstybėms susikurti nacionalines vėliavas, kurios paprastai būdavo įvairių spalvų juostų deriniai. Šią tendenciją ypač sustiprino savo senąją vėliavą į juostuotą vėliavą per Didžiąją prancūzų revoliuciją pakeitusi Prancūzija. Kai kurios Europos valstybės tautinėmis vėliavomis pasitvirtino senąsias valstybės vėliavas, kaip antai Danija. Dėl inkorporavimo į Rusijos imperiją Lietuva ilgai negalėjo svarstyti tautinės vėliavos projekto. Nuo XVII a. žinoma Mažosios Lietuvos vėliava – žalia–balta–raudona. Nuo XIX a. antrosios pusės Lietuvos vėliavų projektų, tarp jų ir dabartinės – geltonos, žalios, raudonos, – buvo sukurta ir sukurta gausiose lietuvių kolonijose JAV. Pirmą kartą tai, kokia turėtų būti tautinė vėliava pačioje Lietuvoje, svarstyta Didžiajame Vilniaus Seime 1905 m. Jonas Basanavičius prieš pat šį visuomenės atstovų susirinkimą pasiūlė Lietuvos tautine vėliava pripažinti LDK vėliavą su baltu raiteliu raudoname lauke, tačiau dėl neigiamų asociacijų su tuo metu per revoliucinį judėjimą paplitusias raudono lauko vėliavas daugeliui visuomenės veikėjų LDK vėliava neatrodė priimtina kaip atsikuriančios valstybės simbolis. Be to, J.Basanavičiaus pasiūlymas daug kam buvo nepriimtinas, nes Vytis raudoname lauke visada buvo valstybės vėliava.

Rimtos diskusijos dėl šalies vėliavos Lietuvoje atsinaujino tik 1917 m. Lietuvių visuomenės veikėjų pasitarime pas J.Basanavičių nutarta vėliavos spalvas išrinkti iš tautinių audinių. Ruošiantis Lietuvių konferencijai Vilniuje dailininkas Antanas Žmuidzinavičius parengė žaliai raudonos Lietuvos vėliavos, kuria ir buvo papuošta per konferenciją Vilniaus miesto teatro salė, projektą. Šios dvi spalvos labiausiai dominavo tautiniuose drabužiuose, juostose. Tam pritarė ir JAV lietuviai. Tačiau konferencijos dalyviams A.Žmuidzinavičiaus pasiūlyta vėliava atrodė niūri. Per konferenciją buvo parengtas dar vienas Lietuvos vėliavos projektas – archeologo Tado Daugirdo, kuris daugiau nei kiti vėliavų kūrėjai buvo susipažinęs su heraldika. Jis pasiūlė tarp žalios ir raudonos spalvų įvesti ploną geltonos spalvos juostą, kad vėliava būtų gyvesnė ir kad geltona spalva simbolizuotų aušrą. Lietuvių konferencija dėl vėliavos galutinai nieko nenusprendė, bet pavedė tai išspręsti sudarytai Lietuvos Tarybos komisijai, į kurią įėjo J.Basanavičius, A.Žmuidzinavičius ir T.Daugirdas. Komisija nusprendė A.Žmuidzinavičiaus vėliavos projektą papildyti dar viena – geltona spalva. Galutinai Komisijos priimtame 1918 m. balandžio 19 d. Lietuvos vėliavos projekte yra trys vieno pločio horizontalios juostos – geltona, žalia, raudona.

1918 m. Lietuvos Taryba patvirtino šį projektą laikinąja Lietuvos valstybės vėliava, tačiau ji tautoje prigijo. Tiesa, Lietuvos Taryba patvirtino ir istorinę vėliavą, kurios vienoje pusėje vaizduojamas baltas raitelis raudoname lauke, o kitoje pusėje – Gediminaičių stulpai. Pirmojoje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje 1922 m. ir 1928 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įrašyta viena valstybės vėliava – geltonos, žalios, raudonos spalvos junginys. Tik 1938 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje Trispalvė pavadinta Lietuvos tautos vėliava. Istorinė vėliava buvo naudojama Respublikos Prezidento. Ir vis dėlto diskusijos dėl Lietuvos valstybės vėliavos tada nesibaigė, nes geltonos, žalios, raudonos spalvų derinys buvo netinkamas heraldiškai. Buvo parengti du naujų – baltos, raudonos, geltonos – spalvų trispalvių projektai. 1940 m. gegužės mėn. Valstybės herbo komisija buvo nutarusi pateikti Respublikos Prezidentui naują geltonos–raudonos–baltos vėliavos projektą (su raiteliu per vidurį iš vienos pusės ir su Gediminaičių stulpais – iš kitos), kuris nebuvo spėtas įgyvendinti iki 1940 m. prasidėjusių kelių okupacijų ir aneksijos. 1940 m. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas vietoje trispalvės valstybine paskelbė raudoną vėliavą su auksiniu pjautuvu ir kūju kairiajame kampe (nuo 1953 m. – raudoną–baltą–žalią su pjautuvu ir kūju kairiajame kampe).

Okupaciniu laikotarpiu įvairiomis progomis (ypač Vasario 16 d.) žinomų ir nežinomų disidentų tautinė trispalvė kai kuriuose objektuose, viešose vietose būdavo iškeliama slapta kaip pasipriešinimo režimui ženklas.

1988 m. vasarą visuomenės disidentų organizacijos, taip pat Lietuvos persitvarkymo sąjūdis (vėliau – Sąjūdis), ėmė viešai naudoti geltoną–žalią–raudoną vėliavą, kuri buvo laikoma tautine, nes dar egzistavo oficiali Lietuvos TSR vėliava – raudona–balta–žalia, kairiajame kampe turinti pjautuvą ir kūjį. 1988 m. lapkričio 18 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos vienuoliktojo šaukimo dešimtoji sesija pakeitė LTSR Konstituciją ir pripažino geltoną–žalią–raudoną vėliavą valstybės vėliava. 1989 m. sausio 25 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas remdamasis tarpukario valstybės vėliavos pavyzdžiais patvirtino jos spalvas – geltona, artima oranžinei, sodriai žalia ir raudona, artima purpurinei.

1992 metais Lietuvos Respublikos piliečių referendumu priimtos dabar galiojančios Konstitucijos 15 straipsnis taip pat nustato, kad „valstybės vėliavos spalvos – geltona, žalia, raudona”.

vėliava
Valstybės vėliava 1918–1940 m. ir nuo 1988 m. (spalio 7 d. vėl buvo iškilmingai iškelta Vilniaus Gedimino pilies bokšte)

Valstybės (tautinę) vėliavą sudaro audeklas, susidedantis iš trijų lygių horizontalių juostų: viršutinė – geltona, vidurinė – žalia, žemutinė – raudona. Vėliavos pločio ir ilgio santykis – 1:2.
Geltona spalva reiškia saulę, šviesą ir gerovę, žalia simbolizuoja gamtos grožį, laisvę ir viltį, raudona – žemę, drąsą, pralietą už tėvynę kraują.

Neatmestina galimybė, kad ateityje Lietuvos valstybės vėliava gali būti įteisinta istorinė vėliava – raudona su sidabriniu raiteliu, atsižvelgus į neatšauktą Lietuvos Tarybos (1919) sprendimą. Šiuolaikiniame pasaulyje pagrindinės valstybių vėliavos yra nacionalinės. Valstybės vėliava iš tikrųjų priklauso tik valstybei. Tai turėtų būti ypatingomis progomis ir mažai kur iškeliamas šalies simbolis. Lietuvos trispalvė galėtų tapti tautos vėliava, o senasis simbolis – baltas Vytis raudoname fone – galėtų tapti valstybės vėliava. Valstybės vėliava būtų iškeliama per didžiąsias šventes garbingiausiose Lietuvos miestų vietose. Pavyzdžiui, Lenkijoje yra ir plačiai naudojama tautinė baltos ir raudonos spalvų vėliava bei valstybinė, kuri yra ta pati tautinė, tik puošta Lenkijos herbu – ereliu. Pastarosios vėliavos bet kada plevėsuojant nepamatysi. Plačiau apie prasidėjusią diskusiją dėl Lietuvos istorinės valstybės vėliavos įteisinimo, greta tautinės ir Prezidento vėliavos.

Labiausiai pastebime, kai Lietuvos valstybės vėliava iškeliama prie valstybinės valdžios ar savivaldos institucijų, įmonių, įstaigų ir organizacijų pastatų, gyvenamųjų namų. Pagal įstatymą ji privalo būti iškelta (nuo 7 iki 22 val.) Vasario 16-ąją, o kitas dienas, nustato Vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos valstybės vėliavos iškėlimo”. Vyriausybės sprendimu, valstybės vėliava Lietuvoje keliama sausio 1-ąją, sausio 13-ąją, vasario 24-ąją, kovo 11-ąją, birželio 14-ąją, birželio 15-ąją, liepos 6-ąją, liepos 15-ąją, rugpjūčio 23-iąją, rugsėjo 1-ąją, rugsėjo 23-iąją, spalio 25-ąją, lapkričio 18-ąją ir lapkričio 23-iąją.

Dabar senosios istorinės vėliavos modifikacija galima laikyti Lietuvos Respublikos Prezidento vėliavą.

Šaltiniai:
Rimša E. „Lietuvos valstybės (tautinė) vėliava”, „Lietuvos Respublikos Prezidento vėliava" in
Lietuvos heraldika. – Vilnius: Baltos lankos, 1998. – T. I. – Sudarė Edmundas Rimša. – P. 19-24.
Girdvainis J. „Nesiliesk prie valstybės Trispalvės” in
Respublika. – Priedas „Julius”. – 2002. – Vasario 15. – P. 3.
1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija.
Įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės vėliavos”.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos valstybės vėliavos iškėlimo”.




Naujausi pakeitimai - 2003 10 31.

*
 Pradžia  >  Istorija

LR Seimas