APIE KALBOS PRIEŽIŪROS SISTEMOS KŪRIMĄSI
Lietuvių kalbai valstybinės kalbos statusas suteiktas dar neatkūrus Lietuvos nepriklausomybės.
1988 m. lapkričio 18 d. Aukščiausioji Taryba paskelbė įstatymą, kuriuo tuometinė Konstitucija papildyta 771 straipsniu: Valstybinė Lietuvos TSR kalba yra lietuvių kalba. Lietuvos TSR užtikrina lietuvių kalbos vartojimą valstybės ir visuomenės organų veikloje, švietimo, kultūros, mokslo, gamybos ir kitose įstaigose, įmonėse ir organizacijose, valstybės rūpinimąsi visapusišku lietuvių kalbos ugdymu ir mokymu.
1989 m. sausio 25 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas nustatė sritis, kuriose privaloma vartoti lietuvių kalbą, buvo iškelti reikalavimai didinti taisyklingos lietuvių kalbos prestižą, saugoti lietuviškus asmenvardžius ir vietovardžius, visokeriopai remti lietuvių kalbos institucijas.
1989 m. vasario 20 d. Ministrų Taryba priėmė nutarimą dėl priemonių valstybinės kalbos vartojimui užtikrinti. Jame numatyti konkretūs reikalavimai, darbai ir terminai, iki kada jie turi būti atlikti, kad lietuvių kalba būtų įtvirtinta kaip valstybinė. Iš svarbiausių minėtini valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimas tam tikras pareigas einantiems asmenims, reikalavimas pereiti prie raštvedybos lietuvių kalba ir kt.
1990 m. birželio 20 d., jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo patvirtinta Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos Prezidiumo. Ji buvo įgaliota spręsti ne tik kalbos kodifikavimo ir norminimo, bet ir valstybinės kalbos statuso įgyvendinimo klausimus. Iki tol (nuo 1976 m.) tokia komisija veikė prie Lietuvos mokslų akademijos. Ji buvo ne valstybinė, o visuomeninė institucija.
1990 m. liepos 30 d. įsteigta Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcija, o kaip specializuotas jos padalinys Valstybinė kalbos inspekcija. Tais pačiais metais, Aukščiausiajai Tarybai paskelbus kreipimąsi, pradėti steigti kalbos tvarkytojų etatai miestų ir rajonų savivaldybėse. Taigi 1990 m. galima laikyti kalbos priežiūros sistemos formavimosi pradžia.
1992 m. gegužės 26 d. buvo papildytas Administracinės teisės pažeidimų kodeksas, jame nustatyta administracinė atsakomybė už valstybinės kalbos nevartojimą ir už Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų nevykdymą. 1994 m. liepos 18 d. Kodeksas papildytas dar penkiais straipsniais, nustatančiais atsakomybę už įvairius valstybinės kalbos vartojimo pažeidimus.
1995 m. Kultūros paveldo inspekcija reorganizuota, Valstybinė kalbos inspekcija prijungta prie Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir tapo šios įstaigos struktūriniu padaliniu Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo Kalbos inspekcija.
1995 m. sausio 31 d. priimtas Valstybinės kalbos įstatymas, jame įtvirtintos pagrindinės valstybinės kalbos vartojimo ir priežiūros nuostatos. Įstatymas galioja iki šiol.
2001 m. lapkričio 20 d. Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie Lietuvos Respublikos Seimo reorganizuota į dvi įstaigas Valstybinę lietuvių kalbos komisiją ir Valstybinę kalbos inspekciją.
2001 m. gruodžio 18 d. priimtas Valstybinės kalbos inspekcijos įstatymas, 2002 m. vasario 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Inspekcijos nuostatus. Valstybinė kalbos inspekcija yra atskaitinga Valstybinei lietuvių kalbos komisijai ir atsakinga Kultūros ministerijai. Už Valstybinės kalbos įstatymo pažeidimus ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų nesilaikymą Inspekcija turi teisę taikyti nuobaudas pagal septynis Administracinių teisės pažeidimų kodekso straipsnius.