Guostagalis iki XVIII amžiaus pabaigos

 

                             VIETOJE ĮŽANGOS

Ten, kur Linkuvos kalnagūbris beveik pereina į Žiemgalos lygumą, šiaurinėje jo papėdėje, šiaurės rytų kryptimi išsidriekęs senas gatvinis kaimas, savo rašytinę praeitį skaičiuojantis nuo senesnių laikų, negu mūsų didieji miestai Vilnius ar Kaunas.

Stovint ant šių kalvų, žvilgsnis krypsta šiaurėn. Pietų pusėn vaizdą užstoja kalvagūbris ir aukščiau esantys Šikšniai bei Linkavičiai. Nors kaimas nuo seniausių laikų priklauso Linkuvos parapijai, tenutolęs nuo miestelio per vieną lietuvišką mylią t.y. apie septynis kilometrus, bet nei Linkuvos, nei Joniškėlio bažnyčių iš jo nepamatysi. Tačiau šiaurės rytų lygumoje, už gerų dešimties kilometrų, vakaro saulėje savo raudonais bokštais, švytinčiais sodrioje laukų ir miškų žalumoje, puikuojasi Vaškų bažnyčia. Matyt, todėl ne vienas guostagališkių protėvis krikštytas ar tuoktas ten.

 

                   ŠALTINIAI

          Šaltiniai kaimo istorijai tyrinėti nėra gausūs. Po pirmojo vardo paminėjimo seka kelių šimtmečių tarpas. Valakų reformos metu 1554 - 1555 metais sudarytame Upytės valsčiaus inventoriuje ir 1624 padarytame jo nuoraše matome ir Guostagalį (1).

          Iš vienos pusės, kaimo bėda tai, kad jis buvo karališkasis. Priešingai negu privačių dvarų žmonės, surašinėjami kiekviena proga parduodant ar įkeičiant dvarą, karališkieji būdavo surašomi tik Valstybės Seimui nusprendus, o tai, dažniausiai, būdavo tik valdovui mirus. Naujasis norėdavo žinoti, kokias pajamas duoda jo dvarai. Tačiau jam nerūpėjo, o valdytojai nebuvo suinteresuoti, nurodyti nei šeimos narių, nei vyriškos lyties prieauglio, vėliau galėjusių perimti ūkį. Priešingai, privačiuose dvaruose, kur prievolės buvo atliekamos ir natūra, šeimos sudėtis ir žinios apie ją buvo labai svarbios dvarininko ūkiui. Tuo tarpu valdovui bei jo atstovams valsčiuje svarbiausia buvo mokesčiai pinigais, o tam užtekdavo nurodyti ūkių skaičių, jame esančios žemės kiekį, bei tą kuris moka mokesčius - šeimos galvą.

          Kitas inventorius sudarytas tik Augustui II Saksui mirus - 1738 metais (2).

          1752 metų parapijos ribų lentelėje nurodomas tuo metu kaime esančių ūkių skaičius (3).

          Trečiasis - jau po jo sūnaus Augusto III mirties - 1765-aisias pagal 1764 metų duomenis (4).

          Vėliau inventorių gausėja, būtent dėl aukščiau išvardintų priežasčių - kaimas privatizuojamas. Turime juos iš 1772 (5), 1775 (6) ir 1777 (7) metų.

          Paskutinysis XVIIIa. inventorius būtų iš 1795-ųjų metų surašymo, deja, Upytės pavieto dalis jame dingusi. Netiesiogiai galima naudotis 1811-ųjų metų inventoriumi, kuriame nurodyti ankstyvesnės (t.y. 1795 m.) revizijos duomenys (8).

          Kitas svarbus šaltinis yra Linkuvos ir aplinkinių parapijų bažnyčių metrikų knygos. Didžioji dalis Linkuvos karmelitų vienuolyno metrikų knygų ir archyvo dabar yra MA bibliotekos Senųjų raštų archyve 42-jame fonde. Mus dominanti medžiaga yra šiuose fonduose:

          F42-1 yra 1671-1677, 1679 krikšto metrikos bei 1672-1676 ir 1678-1679 santuokų metrikos. Joje dar turbūt XVIII amžiuje įrišti šeši, raštu labai panašūs, bet kitai knygai priklausantys lapai. Tai 1711 08 02 - 1712 04 09 labai netvarkingos rašybos, pomarinio, pokarinio laikotarpio krikšto metrikos dalis. Skaitant nuoseklia chronologine seka, lapų eilės tvarka būtų tokia: 3-4-7-2-5-6.

          F42-2  1690 XII - 1705 VII krikšto metrikos. Knyga įrišta oda ir jau XIX amžiuje ant viršelio užklijuotas lipdukas rodo, kad tuomet ji apėmė 1690 - 1711 metų laikotarpį. Deja, kažkieno pikta ranka nuplėšė apie 40 lapų - beveik šešis metus mūsų protėvių gyvenimų, šimtų, o gal ir tūkstančių žmonių likimų.

          F42-3  1754 10 10 - 1764 01 30 krikšto. Prieš ją, matyt, buvo knyga, kurios lapai įrišti F42-1 knygoje ir, kuri negrįžtamai dingusi.

          F42-4  1773 01 05 - 1779 12 29      krikšto

          F42-5  1775 04 22 - 1807 05 30      mirties

          Linkuvos bažnyčioje saugoma 1761 - 1780 santuokų ir 1788 - 1800 krikšto metrikų knygos.

          Vieno kito guostagališkio gyvenimą gali paaiškinti Pašvitinio (9), Vaškų (10) bei Joniškėlio (11) bažnyčių metrikų knygos.

          Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje (VUB RS) yra Aukštųjų Linkavičių ir Šeduvos seniūnijos, Klovainių rakto, Guostagalio kaimo žemių atribojimo dokumentas (12).

          Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje (13) ir Lietuvos valstybiniame istorijos archyve (LVIA) (14) saugoma 1781 metų konflikto tarp Paplonės dvaro ir Guostagalio kaimo medžiaga.

          Apie Guostagalį, jo paminklus, senovę nemažai rašė J. Šliavas (15),(16) vietovardį minėjo K. Būga (17), akmenis aprašė P. Tarasenka (18), padavimus - kraštotyrininkė E. Griauzdaitė - Grumšlienė (19), istoriją aprašė A. Nezabitauskas (20) B. Kviklys (21) , minėtas ir enciklopedijose (22).

Guostagalis 1782 metais

 

                   ISTORIJA

          Ėjo 1259 metai po Kristaus, kai kronikos pirmąjį kartą įvardino Upmalės krašto vietovę vadintą Gascegole (23).

          Henriko Latvio "Senosios Livonijos kronika", Hermano iš Vartenbergės "Livonijos kronika" aprašinėja dažną Žiemgalos ir Upytės krašto puldinėjimą, siaubimą ir naikinimą. Guostagalis, būdamas seniai ir gausiai apgyvendinto Pašvitinio - Linkuvos - Vaškų trikampio viduryje, turbūt dažną kartą atsidurdavo kalavijuočių kelyje. Tikriausiai todėl apylinkių kalneliai pilni kaulų.

          Apylinkėse gausu archeologinių radinių, o pačiame Guostagalyje rasti akmeniniai kirvukai patys kalba apie pačius seniausiuosius gyventojus. Kraštotyrininkas J. Šliavas teigia, kad "Prūskalnis" yra buvęs alkakalniu, o "Malūno kalnas" - piliakalniu (24). Prūskalnyje randami žmonių kaulai be įkapių, greičiausiai yra XVII ar XVIII amžių maro kapai.

          Alkakalnio buvimą rodytų ir pats vietovės pavadinimas. Manoma, kad šaknis "gal" reiškia šventą vietą: palyginkime - Ramygala, Dievogala.

          Pirmąjį kartą kaimo žmonės buvo surašyti valakų reformos metu Upytės valsčiaus inventoriuje sudarytame 1554 - 1555 metais. Kaimas tuomet priklausė Upytės valsčiaus Paplonėnų vaitijai. Be jo šioje vaitijoje dar buvo Paplonėnų, Puodžiūnų ir Pakiršnėnų kaimai. Vaitas tuomet buvo Martynas Gotautonis (Martin Kgotovtovič). Nuo šios pavardės kilęs Gataučių kaimo pavadinimas. Paplonėnuose - dvidešimt vienas valakas, o ūkių tik devyni. Du valakai priimti. Likusieji stovi tušti, kol atsiras kas juos paims. Puodžiūnuose - trys ūkiai ir dešimt valakų. Pats didžiausias - Pakiršnėnų kaimas. Jame net dvidešimt vienas ūkis, o žemės - keturiasdešimt valakų.

Guostagalyje išvardinta šešiolika ūkių, jų šeimininkų, šeimų narių bei giminių. Iš viso apie 30 žmonių.

          Penkiolika ūkininkų šeimų turėjo po vieną, o Steponas ir Jonas Norvydoniai bei suolininkas Rimas Juknaitis su broliais - po du valakus. Trys šeimos prisiėmė papildomai po antrąjį, taip vadinamąjį, priimtinį valaką, už kurį jau po metų - nuo 1556-ųjų, turėjo pradėti mokėti mokesčius. Činšas buvo viena kapa ir šešiolika grašių už valaką. Už gurguoles, sargybą bei kitas prievoles dar penkiolika grašių. Minėtieji Norvydoniai, matyt, buvo tiek pajėgūs, kad prisiėmė ir trečiąjį valaką.

          Taip visas kaimas dirbo dvidešimt vieną valaką ir dešimt margų geros žemės. Žemė valakų reformos metu buvo suskirstyta į tris laukus, o inventoriuje nusakytos jų ribos, priklausomai nuo to, į kokio bajoro lauką jie rėmėsi. Aprašas baigiasi ties Jo Karališkosios Malonybės giria. Tos karališkosios girios kraštas dar ir dabar remiasi į Guostagalio laukus. 

MAB RS F16-132 

1555 - 1556 metai (1624 metų nuorašas)

   

Inventar' Upitskoj volosti v Žmudskoj ziemlie

                                                         Vojtovstvo POPLANIANSKOJE

                             Vojt Martin Kgotovtovič

sielo Poplamianskoje

sielo Podiuny

sielo Pokieršniany

sielo Kgostokgoli

 

Sielo KGOSTOKGOLI

                                     Volok 21 morkgov 10 priniali

1

Naruš Javišonis z bratom Matiejem

 

 

Valakai

1

2

Juri Matiunas z bratom Vimkgailom

 

1

3

Petr Jaciunas z bratom Petrom

 

1

4

Mikolaj Rimeikonis z bratom Martinom

 

1

5

Misius Beinarovič z bratom Martinom

 

1

6

Enis Mitkunas z bratom Janušom

 

1

7

Mikolaj Narvidovič z bratom Stanem

 

1

8

Rim Juchnovič lavnik z bratieju                            

 

1

9

Martinom i Jankom

 

1

10

Ščepan Germanovič z bratom Olechnom

 

1

11

Paško Voidiunas

 

1

12

Ščepan Janis Naruidoviči

 

2

13

(tuščia)

 

 

14

Naruš Satiunas

 

1

15

Paško Rimeikonis z synom Matiejem

 

1

16

Rim Montovtovič z bratom Ščepanom

 

1

17

Petr Jucunas z bratom Petkom

 

1

18

Ščepan Narvidovič, Ecko Voitkovič

priniali roku 1555, povinien platit' roku 1556

 

19

Enis, Janušis Minkunoviči

priniali roku 1555, povinien platit' 1556

 

20

Juri, Vizkgiailas Nocunai

priniali roku 1555, povinien platit' roku 1556

 

21

Narutis, Matiej, Sarkgus zaviševiči

priniali roku 1555, povinni platit' roku 1555

 

POVINNOST'   

Vtom Sielie priniatych kgruntu dobrogo Volok 21 cinšu kopa 1 groš 16 a za po[d]vodi storožu i za inšije ego Krolevskoj Milosti doleglosti i potrebi groš 15 za ovsa bočki 2 z otvozom groš 8

Vtom sielie niepriniatych Morkgov 10 Chto prijmiet povinien platit z mor po gr 2 pin 7

Granica volok togo siela počinajutsia dvie poli koncami ot zieml bojarskich pana Michala i Kimbara a Bokom podle zieml pana Mikolaja Michailoviča a drugimi koncami do zieml' bojarskich Mackovičov a bokom drugim podle koncov tretiego polia tichže volok a tretieje polie počinajetsia koncami ot Boku dvuch pol a bokom podle zieml' pana Michailovich a drugimi koncami dotichže zieml' togož Michaila a Bokom drugim podle zieml' pana vir[š?]ilovich ipodle liesu ego Krolevskoj M[i]l[os]ti

       

          Tai, kas buvo labai sveika valstybės ir karaliaus iždui, laisviesiems laukininkams, sukeltiems į kaimus su apibrėžtu žemės kiekiu, vis didėjančiais mokesčiais bei prievolėmis reiškė didelių vargų pradžią. Gal ir gerai, kad jiems nebuvo duota žinoti ateities.

Nors karališkieji visą laiką buvo išdidesni, laisvesni, pažangesni ūkyje ir moksle, tačiau likimas kaimo nelepino.

          Po šimtmečio prasidėjęs karas su Rusija, maras nusiaubė Guostagalį. Žiaurėjančius papročius rodo atsitikimas kaimynystėje. Linkuvos dvaro tijūnas Stojala Šilvaitis, gyvenęs Šikšniuose apiplėšė ir nužudė dvarininkaitę Puzinaitę pasislėpusią nuo maro ir plėšikaujančių kareivių girioje. Jos brolis kunigas stengėsi per teismus rasti teisybę. Tai vyko 1630 - aisiais metais (25).

          1655 rusams nepavyko pasiekti šiaurės Lietuvos, joje šeimininkavo švedai, tačiau Livonijos pasienis buvo vieta, kur visą pusšimtį metų vyko nenutrūkstančios kovos, išbadėjusi, plėšikaujanti kariuomenė, ligos nualino turtingą ir darbingą kraštą.

          Po rusų ir švedų atėjo sava nelaimė - kraštą, per keliasdešimt metų atsigavųsį, pradėjo valdyti karalius, privedęs prie naujo karo ir maro. Tai buvo Augustas II-asis.

          Kaip jau minėjau, karališkųjų kaimų nelaimė yra ta, kad kol karalius gyvas, Seimas retai kada surašinėja valstybės turtus. O valstybės turto valdytojai bei administratoriai tuo labiau nesuinteresuoti rodyti savo pajamų šaltinių. Augustas II-sis puotavo, lėbavo ir matyt todėl valdė labai ilgai.

          Metrikų knygos (26) rodo, kad XVII amžiaus pabaigoje kaimas buvo atsigavęs ir pilnas jaunų žmonių. Sunku pasakyti, kiek likę vietinių. Pavyzdžiui 1699 metais kaimyniniame Grūžių dvaro Dvarviečių kaime iš devynių ūkininkų septyni - nauji ateiviai. Vienžindžių kaime iš 41 ūkininko 1642-aisiais, 1699-aisiais belikę tik 17 ir iš jų 5 - ateiviai. Kai kurie iš jų jau turi pavardes. Gal tai tik išlikę vietiniai? Tai rodytų, kad judėjimo būta nemažo. Tačiau guostagališkių vardai, tėvavardžiai, pavardės bei pravardės grynai lietuviškos. Tas sako, kad tuštumas užpildydavo vietiniai gyventojai. Tiesa, pasimaišydavo vienas kitas latvis ar reformatas. Gaila, po pusantro šimtmečio neliko senųjų vardų, nebent Šikšnių Norutaičiai ir Guostagalio Lygeikaičiai yra liekana, siejanti XVI amžiaus vidurį su XVIII amžiaus pradžia.

          XVII ir XVIII amžių sandūroje, tarp 1691 ir 1705 Guostagalyje gyveno 27 šeimos, kurios susilaukė 46 vaikų. Iš jų 29 buvo berniukai ir 17 mergaičių. Sakoma, kad toks santykis nieko gero nelemia. Tik karą ir marą.

          Ilgai laukti nereikėjo. 1700-aisiais prasidėjo Šiaurės karas. 1703 metais Linkuvą užėmė švedai. Saksų, švedų, lietuvių, rusų kariuomenės vaikščiojo skersai išilgai  Lietuvos. 1706-1708 buvo labai nederlingi metai. 1708-1709 metų žiema buvo nepaprastai šalta, žmonės mirė nuo šalčio ir bado. 1708 metais prasidėjo maras, kuris tęsėsi iki 1711 metų. Mūsų apylinkėse jo viršūnė buvo 1710-aisiais. Jei ponas ar dvaro valdytojas negalėjo aprūpinti žmonių maistu, jie turėjo duoti tokiems žmonėms laisvę. Tačiau, net nelaukdami leidimo, žmonės bėgo tolyn nuo išmirštančių kaimų, padegę juos su visais lavonais. Šiaurinė Upytės pavieto dalis neteko kokių 2/3 gyventojų. Dažname kaime neliko nei vieno žmogaus. Panašus likimas ištiko ir Guostagalį. Niekas neaprašė valstybinio kaimo vargų ir nuostolių, tačiau kaimyninio Linkavičių dvaro vietoje pusty plac. 1710 metais, pabėgus karaliui Leščinskiui, į sostą sugrįžo Augustas, o rusų kariuomenė, pasitraukusi iš Lenkijos, apsistojo Lietuvoje.

          1720 metų kaimyninio Šikšnių kaimo inventoriuje rašoma :"dvi treinės tuščios žemės po išmirusių maru žmonių, vadinamos Uriškėmis ir Misiūniškėmis, tebedirvonuoja" (27).

Net 1730-aisiais, kitame, kaimyniniame Papušėlių (dabar - Papušai) kaime, vardinami tik buvę ir išmirę bei išsivaikščioję gyventojai (28).

1739-aisiais, Papušėliai dar tušti, o Latveliuose išlikęs tik vienas Jurgis Gabraitis (Juodzevičius) su vaikais (29).

Ir tik 1754 metų inventoriuje paminimos trys Papušėliuose gyvenančios šeimos, kurių dvi gyvena dešimt, o viena - devynis metus (30). Tai reiškia, kad Papušėliai pradėti apgyvendinti 1744 - 1745-ais metais.

Tikriausiai maždaug tuo pat metu - tarp 1745 ir 1750-ųjų pradėjo grįžti senieji bei įsikelti naujieji gyventojai.

1736 metais guostagališkis Baltramiejus Palevičius vedė Oną Benelyčią iš Bubilų Pašvitinio parapijoje (31).

1733 metais mirė karalius Augustas II. Dar keletą metų Augusto II sūnus Fridrichas Augustas aiškinosi su Leščinsku kas bus karaliumi. Ir tiktai 1736 m. Seimas juo pripažino Augustą III. Po metų pradėta surašinėti karališkieji kaimai.  

 

                                                         

Wojtowstwo ZYMBOWE

LVIA SA 3774    718-719 lp

1738 metai

                                                         

 

 

     Wies GOSTOGOLE  

                

 

 

Włoki

osiadłe

Włoki

Przy

jemne

Włoki

lesne

Gruntu podłego Wł:N'21

Powinnosc z Włoki osiadłey y Przyiemney po Zł:15, Gr:15

z Włoki Lesney po Zł:10 Gr:8

Zł.

Gr.

1/2

1/2   

1/6

Bartłomiey Pezenis

 

17

6.2/3

1/3

1/6

-

Stefan Haydas

 

7  

22.1/2

1/2

1/2

4.1/6

Samuel Powiłaytis

(pagal mokesčius miško t.b. 2x1/6 t.y.1/3vl.)

18

4

 

 

 

Mikolay Krzysztofaytis

pusta

 

 

 

 

 

Jakub Woytekunas

pusta

 

 

 

 

 

Franciszek Woyciechowicz

pusta

 

 

 

 

 

Jan Komornik

pusta

 

 

 

 

 

Stefan JmPa:Turnosa

zazywał Wł:1/2

4

15

 

1/2

-

Stanisław Puziras

 

7

20.1/2

1.1/3

1.2/3

1/4;1/6

 

 

 

 

   Ir taip 1738-aisiais metais Šeduvos seniūnijos, Klovainių rakto, Zimbiškių vaitijos, Guostagalio kaimo dešimtyje ūkių tebuvo rasti trys nuolatiniai ūkininkai. Vieno iš jų - Pėžinio, giminė kaime minima dar 1693-aisiais. Tai sena giminė, žinoma iš XVI a. Vienas iš jų yra buvęs Joniškio vaitu. Kadangi iš šeimų galvų tuometiniame Guostagalyje Baltramiejaus vardą teturėjo tik Pėžinis, tai gal jis ir yra tas guostagališkis Baltramiejus Palevičius, prieš dvejus metus įrašytas Pašvitinio bažnyčios santuokų knygoje. 1738-aisiais čia jau gyvena Eidos (Gataučiuose minimi 1692-aisiais). Trečiasis, didžiausius mokesčius kaime mokantis, ūkininkas - Samulis Povilaitis taip pat gali būti Palevičius (iš Povilo, Palio, Paliušio). Gal iš šios giminės yra šeštame dešimtmetyje kaime minimos Hedvige Powilowska (1754 m.) ir Elisabetha Powelunaycia (1755 m.). Dar du kaime minimi ūkininkai yra nevietiniai. Tai pono Turnoso Steponas, kuris neabejotinai yra iš Turnovų Palinkuvės dvaro ir Stanislaw Puziras yra Linkavičių dvaro, Šikšnių kaimo valstietis Stanislovas Pažėra. Pastarieji du Guostagalyje turi tik priimtinę žemę. Vėliau Guostagalin atsikelia Plūkai (Ambraziejus, 1738-aisiais gyvenęs Diržiuose, čia minimas nuo 1746-ųjų). 1752-ųjų Linkuvos parapijos apraše, kaime nurodyti jau šeši ūkiai (32). Vaitiekus Pakarna 1755-aisiais dar paminėtas Devynergiuose, 1757-aisiais jau Guostagalyje. 1754-aisiais minimi Krisčiūnai, 1755-aisiais Matulioniai (Matiliūnai), Jurašiūnai, sugrįžę (33) Bitaičiai. Paūgėję Adomo Povilionio vaikai nuo 1760-ųjų taip pat pradėjo rodytis viešajame gyvenime - krikštynose, vestuvėse (34).

1758 metų gruodyje buvo išmatuotos ir aprašytos ribos tarp Aukštųjų Linkavičių dvaro bei karališkojo Guostagalio kaimo. Riboženkliai ("kapčiai") buvo: pirmasis - Karpiškio miške, antrasis - "ant Senovinio Didžiojo Pilkapio neseniai tarp Aukštųjų ir Žemųjų Linkavičių supiltas", trečiasis - "Prie balos vadinamos Linmerkis", ketvirtasis - "ties tos balos Linmerkis galu, netoli keliuko vedančio iš Aukštųjų Linkavičių dvaro į Karpiškį", "prie paties vieškelio iš Linkuvos miestelio per Guostagalio kaimą į Bauskę einančio, penktasis kaupas neseniai kaimiečių supiltas, Szinkiu Kapcius pavadintas", šeštasis - "..prie pačios balos Petriškiai vadinamos", "kaupai du kampiniai šalia miško vadinamo Madynas (t.y. Medynas) prie kelio vadinamo Bajoru Kialas"(35).

1763-aisiais miršta karalius Augustas III. 1764-aisiais Seimas nutaria inventorizuoti karališkuosius turtus. Ir taip turime 1765-ųjų metų Klovainių rakto ir vaitijos, Guostagalio kaimo ūkininkų ir jų mokamų mokesčių sąrašą (36):

    TARYFA Lustracyi Czynioney wszy[s]tkich Starostw, Dzierzaw y Krolew[sz]czyzn w Pottie Upitskim situowanych /.../ Przez nas Dominika Zajarskiego Podstołego y Bartłomieja Bystrama Sędziego Ziem: Urzednikow Pttu Upitto Lustratorow per Constytucionem Ru.1764 Seymu Convocationis Wyznaczonych Sporządzona               

    Inwentarz /.../ Sttwa Szadowskego z kluczami Kławanami y Ponewiezem /.../ Ru 1765 sporządzony

WŁOSC KLUCZA KŁAWANSKIEGO

Woytowstwo KŁAWANSKIE    

 Wies GOSTOGOLE

 

Czynszu

 

Stacyi

 

Włoki 

Podwod

 

 

Gr

 

Gr

 

 

K[azi]mierz Jaruszunas 

12

 

8

 

1/3

 

Adam Powilonis

25

15

11

 

1/2

 

Jakub Matulunas

21

 

10

 

1/2

 

K[azi]mierz Hayda 

18 

 

9

15

1/3

 

Jan Pezenis

18

 

10

 

1/3

 

Paweł Krysciunas

28

15

11

 

1/2

 

Po Plusku [Płuku] Woyciech Pakarma [Pakarna]

21

15

11

 

1/2

 

Od Podwod wolny Stan[isław] Bitaytis Pogorzelec

13

 

9 

 

-

 

Od Podwod wolny Łauryn Płukas Pogorzelec

12 

 

6 

 

- 

 

za Zascia[nek]: Szyłas

2 

 

- 

 

- 

 

Summa 

171  

15

84

15 

3

 

Sprendžiant pagal mokesčių dydį, stambiausi kaimo ūkininkai - Povilas Krisčiūnas ir Adomas Povilionis. Jie turi didesnes, suaugusias ir dar neišsiskirsčiusias šeimas, gali paimti ir apdirbti daugiau žemės.

Sąraše nurodyta, kad Vaitiekus Pakarna ūkį perėmė po Pliuskos, kuris niekur daugiau neminimas. Aplinkiniuose kaimuose žmonių tokia pavarde nėra ir, apskritai, ji nėra paplitusi. Tai gali būti tiesiog pravardė. Tik  Gailioniuose 1704 metais vienakart paminėtas Steponas Pliuskūnas (37). Vėliau paaiškėjo, kad tai raštininko klaida: Vaitiekus vedė Brazio Plūko našlę ir atėjo jo ūkin užkuriomis.

Stanislovas Bitaitis su Laurynu Plūku - padegėliai ir atleisti nuo gurguolių.

1767-aisiais čia jau gyvena Šliavai, pagal tėvą kartais dar vadinami Aleksais.

          Apie 1770-uosius iš pono Staševskio pagrindinio Panemunio dvaro, Naujasodžio kaimo į Guostagalį atbėga  ir apsigyvena Jurgis Naudžiūnas, Jono sūnus (38).

          1763 kaiman pas našlę Javygą Plūkaitę - Pėžinienę užkuriomis ateina Baltramiejus Žalnieravičius iš Gataučių, kurio našlė 1773-aisiais jau išteka už to paties Jurgio Naudžiūno ir 1776-aisiais pagimdo jam trynukus.

          Taip XVIII amžiaus viduryje Guostagalyje susirinko visos tos giminės, kurioms buvo lemta pasiekti XX amžiaus vidurį.

      

          Privatizacija

          Po Karaliaus Augusto III mirties kraštui atėjo didžiųjų nelaimių laikas. Dabar sakytume - pabaigos pradžia. Išrinkus naujuoju karaliumi rusų remiamą Stanislovą Poniatauską, krašte prasidėjo neramumai. Kaimynystėje, Šiaulių ekonomijoje, 1769-aisiais sukilo  valstiečiai. Šeduvos seniūnijoje tuomet šeimininkavo grafas Jurgis Detlefas Flemingas. Naujasis karalius, iš vienos pusės, Tyzenhauzo padedamas, pradėjo reformuoti krašto ūkį, ypač karališkasias valdas, iš kitos - ryžtingai ir gana sparčiai griebėsi privatizuoti valstybinį turtą, matyt, nebūdamas labai tikras, kiek laiko jam seksis taip veikti.        

          Ir jeigu nebūtume išgyvenę vėl atkurtos mūsų valstybės paskutiniųjų metų istorijos, sunku būtų paaiškinti kas vis dėlto įvyko XVIII amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje Trakų vaivadijos, Upytės pavieto, Šeduvos seniūnijoje.

           Buvo taip. Pirmiausiai seniūnija perduodama karališkųjų ekonomijų (stalo dvarų) valdytojui A. Tyzenhauzui. Tai įvyko 1772 metų sausio 28 dieną, kaip tik  pirmąjį kartą dalinant Respubliką. Krašte visi buvo pasimetę ir nežinojo ko griebtis. O Karalius Stanislovas Poniatauskas, net tokiu rimtu metu neužmiršo, kad turi  nuolatinių finansinių problemų kamuojama vyresnįjį brolį, kunigaikštį Kazimierą Poniatauską, karališkosios raitelių gvardijos pulko vadą. Pastarasis sumokėjo kariams algas iš savo kišenės ir taip valstybė tapo karaliaus brolio skolininke. Tada A. Tyzenhauzas už skolą 1772 metų kovo mėnesį perduoda K. Poniatauskui valdyti visą Šeduvos seniūniją (39). Ta proga surašomas seniūnijos inventorius. Iš jo žinome, kad tuomet Guostagalyje buvo 11 ūkių, o ūkininkų palikuonių - 11 sūnų ir 11 dukterų. Činšo suma buvo 467 auksinai ir 6 grašiai, o pastovių mokestis - 331 auksinas ir 15/3 grašio.

          1773 - 1775 metų seimas, niekaip negalėdamas rasti, kuo padengti iždo skolas, įpareigojo kunigaikštį Kazimierą išmokėti pulkui visą skolą, o už tai atidavė jam amžinai valdyti Šeduvos seniūniją (40).

          Kunigaikštis, ilgai nelaukdamas, kol dar kas nors apsižiūrės, atskiria nuo seniūnijos vienuolika kaimų, vieną palivarką (41) ir amžinai parduoda Upytės pavieto karužams (vėliavininkams) Benediktui ir Karolinai iš Puzinų Karpiams (42) už 436 070 lenkiškus auksinus (43). Ten pat matome 1772 ir 1775 metų kaimo palyginamąjį inventorių. Iš Klovainių rakto, nelaimė būti suprivatizuotam, teko tik Guostagaliui. Taip prieš 1775-tųjų metų Kalėdas (inventorius įteiktas 1775 gruodžio 20 dieną) Guostagalio karališkieji valstiečiai tampa Karpių baudžiauninkais. Sandėrio proga sudarytas išsamus inventorius (44).

          Karpienės giminė - Puzinai, nuo labai senų laikų valdė aplinkinius kaimus. 1749 metų pabaigos Aukštųjų ir Žemųjų Linkavičių dvarų atribojimo dokumente sakoma, kad ties Guostagalio siena kaupas supiltas "po dviem senomis eglėmis, ant kurių  Puzinų herbai iškirsti" (45). Tokiu būdu guostagališkiai, nutolo nuo senųjų karališkių kaimynų, su kuriais giminuojantis teko siekti trečią parapiją ir suartėjo su artimaisiais kaimynais, nuo amžių gyvenančiais šalimais, o su kai kuriais, pvz. Aukštaisiais ir Žemaisiais Linkavičiais, Šikšniais, Ūdekais, Keliuotiškiais, Antaniškiais, Barysais, Degesiais atsidūrė vienos giminės valdomuose dvaruose.

          1777 metais Karpiai sudaro dar vieną išsamų inventorių (46), kuriame nurodyti vyrų ir moterų skaičiai ūkiuose, iš jų išskiriant tinkančius mokytis patarnauti, tinkančius ūkio darbams, senus, mažus, luošus bei išėjusius. Surašytas ir valstiečių turtas: arkliai, galvijai, smulkesnieji naminiai gyvuliai, net bitės. 1777 kaime jau laikomos bitės, kurių 1772 ir 1775 inventoriai nerado. Iš galvijų išskirti darbiniai - reiškia, buvo dirbama jaučiais. Iš viso tuo metu kaime buvo vienuolika ūkių. Priimtos žemės buvo 14,5 valako, tuščios - 6 valakai.

          Tiesa, 1772 ir 1775 metų lentelėse kaime netik bičių, bet ir žydų vietoje tik brūkšneliai, bet, greičiausiai tai neteisybė - kaimas savo žydą jau turėjo (47). Kaip, reikia manyti, ir bites. O statistika visąlaik buvo ir yra tik statistika. Tačiau midų ir alų jau keitė degtinė. Iš karčiamos pajamos buvo 1166 auksinai ir 7 skatikai.

 

          Kivirčininkai

          Amžiaus pabaigos devintajame dešimtmetyje kaimas pergyveno antrąjį - po įbaudžiavinimo - labai, matyt, jį sukrėtųsį įvykį. Tai buvo abiejų konflikto pusių prieštaringai, bet labai plačiai nušviestas ir aprašytas Palinkuvės dvaro puolimas.

          Prasidėjo nuo to, kad, kaip teigė savo paaiškinime teismui Karpių pusė, Guostagalio kaimas per amžius įvairiausiais blėdiškais būdais buvo aplinkinių kaimų ir dvarų skriaudžiamas. Dažniausiai perkeliant ribas, perkasant griovius, sunaikinant "kapčius" buvo vis mažinama kaimui priklausiusi žemė. Ypatinga nesantaika buvo tarp Karpių Linkavičių dvarų, kuriems anksčiau priklausė Šikšnių kaimas, o dabar ir Guostagalis, bei Jurgiui su Kotryna iš Sakenų Turnovams priklausiusio Palinkuvės dvaro, jų Papušėlių ir Latvelių kaimų.

          Anot Turnovų viskas prasidėjo taip:

"... kaltinamasis Ponas Karpis Upytės vėliavininkas... surinkęs būrį visokių luomų žmonių iš valstiečių ir bajorų ir su nesuskaičiuojama minia, mažiausiai iš keturių šimtų žmonių susidedančia, su įvairiais ginklais, kaipo kovai ar karui, karabinais, pistoletais, kardais, šakėmis kartu su ekonomais, vietininkais, vaitais, valstiečiais gi Guostagalio, Moliūnų ir dar blogiau - iš Gitonių seniūnijos pabėgusiais ir pas save apgyvendintais bei globojamais - Jonu Šimkūnu, Andriumi Vytėnu, Antanu Balioku ir Laurynu Didžjurgiu,  ieškovų dvarui priklausančiais bei kitais ... su dalgiais, pjautuvais, grėbliais ir vežimais, JM Pono Serafimavičiaus, Jovaišos, Ofembergo, Jasinsko ir kitų vadovaujami, staigiai puldami minėtą žemę užėmę, joje esančius kviečius vieni dalgiais, pjautuvais kirsdami, kiti tais pačiais javais griovius, kad lengviau būtų pervažiuoti, išklojo...dvarą apsupo, kad niekas iš jo neišeitų, pastatus sušaudė, pačią ieškovę, nėščią, mirtinai pergąsdino..."

          Tai vyko tūkstantis septyni šimtai aštuoniasdešimt pirmųjų metų liepos dvidešimt devintą ir trisdešimtą dienomis.

          Dar vienas kaimynas - Steponas Dominykas Romeris iš Paplonės dvaro irgi buvo nuolatinis guostagaliečių skriaudėjas, nors pastarojo skunde viskas atrodo kiek kitaip. Taigi, anot jo, guostagališkiai "su triukšmu užpuolę...vieną iš tų žmonių (Paplonės dvaro - VP) Mykolą Grinevičių negailestingai sužaloję, Paplonės dvaro dispozitorių ŠP Juozapą Petraškevičių prievarta pagrobę, į kaltinamojo Jo Malonybės Joniškėlio dvarą nuvežė ir kaltinamasis Jo Malonybė savo nuosavame kalėjime keletą dienų pralaikęs ... duoti parodymus kanceliarijoje griežtai uždraudė..." Be to, dar ginkluoti išpjovė svetimą mišką.

          Byla tęsėsi daugiau kaip du metus.

          Po metų, 1782 metų vasario mėnesio 1 dieną buvo areštuoti ir vasario 5 dieną Upytės pilies teisme  išklausyti "Ignoto Serafimavičiaus, Jono Ofembergo, Tado Jasinsko, Kazimiero Jovaišos, tarnų, taip pat valstiečių iš Guostagalio kaimo Andriaus, Povilo ir Kazimiero Dzverelių (Dzwieralisow) ... " bei gausybės Vienžindžių, Gudžiūnų, Ūdekų, Bardiškių, Šikšnių, Nebuvėlių, Steigvilių ir Gataučių kaimų vyrų parodymai.

          1783 metų vasario 20 dieną visa mušeikų kompanija antrą kartą turėjo stoti prieš Upytės pilies teismą (matyt, buvo nuvaryti). Tikriausiai, didžiulė minia žmonių stovėjo apie tą mažą namelį, išlikųsį Panevėžyje iki mūsų dienų, nes visi netilpo vidun. Kelias Panevėžin netrumpas ir laiko buvo iki soties apsitarti, ką sakyti, kai po vieną įėjus, teks atsakinėti į kvotėjo klausimus. Matyt jau praeitą kartą guostagališkiai nužiūrėjo, kad raštininkas nemoka lietuviškai, nes ko gi reikėjo tokiais vardais pasivadinti, kad palikuonims dar ir dabar nėr kaip giminystę prisipažinti. Kitų kaimų žmonėms pavardės šiaip sau pakraipytos (kas, tarp kitko, labai retas atvejis - tiesiog išimtinis - tų laikų raštijoje, ypač Upytės paviete), kaip antai: Vanagas - Anagas, Gruodelis - Grovalis, Kaškelis - Kuškelis, bet guostagališkiai, ne kitaip, kaip košės prisivirę ir pasislėpti norėdami patys sau "pavardes" susigalvojo, manydami, kad tuose popieriuose jau niekas jų nuodėmių ir nebeatkas...Tai rodytų, kad tame kivirče aktyvioji buvo Guostagalio pusė. Ne veltui visų kaimų sąraše jie įrašyti pirmieji po bajorų.

Upytės pavieto Žemės teismo archyvas pastatytas 1614 metais Panevėžyje

          O Guostagalio saraše pirmieji apklausti trys broliai matyt patys šauniausieji mušeikos. Kadangi kaime vardus Andrius ir Povilas teturėjo broliai Povilioniai, galima spręsti, kad už "Dzwieralisow" pravardės jie ir slepiasi. Trečiasis Žvėrelis? (Svėrelis?), ko gero, yra jų bičiulis Kazimieras Matulionis. O už Dovydo ir Stanislovo "Bibiukow", aišku, yra broliai Bitaičiai. Tik Jurgiui Naudžiūnui, jau anksčiau "išryškintam", nebebuvo prasmės slėptis ir jis pasisakė tikrąją pavardę (47). Beda ta, kad yra visų kaimų liudytojų sąrašai iš abiejų apklausų, o Guostagalio sąrašas antrojoje apklausoje, deja, raštininko praleistas ir sulyginti tų išsigalvotų pavardžių negalime.

Taigi, konfliktas po dvejų metų baigėsi tuo, kad "1783 metų rugpjūčio mėnesio 13 dieną"...”Dauggalio [Pono] Turnoffo žmonės - Jurgis Enikis iš Oniūnų, Petras Dragūnas iš Kurnonių, Gasparas Kaziliūnas iš Kurnonių, nustatyto kampinio "kapčiaus" tikrumui [patvirtinti]; pagaliau Dauggalio karužo Karpio žmonės - Povilas Povilionis, Stanislovas Tintiris, Simonas Krisčiūnas gera valia su Šviesiausiuoju Ponu Petraškevičiumi sutarę, (...) šį dekretą pripažinę ir paėmę, teismui dalyvaujant ["kapčius"] apžiūrėjo.."(48)

          Karpiai vaidijosi plačiai. Teismų knygose yra likęs ne vienas ginčo aprašymas. Pavyzdžiui išlikęs 1780 metų Karpių pusės liudininkų iš Volmėnų ir Katkūnų kaimų, galinčių nurodyti ribas ties Meškalaukiu ir Kaukliais sąrašas, kuriame nurodytas kaimiečių amžius ir kiek laiko ten gyvena. Prie kai kurių parašyta: “gyvena nuo senovės”, o prie kitų:”šiame kaime gimę, tačiau nežino” (49).

           Matyt, Povilas Povilionis ir Simonas Krisčiūnas bei iš netolimos apylinkės atsikėlęs Stanislovas Tintiris, yra seni vietiniai gyventojai, geriausiai iš visų kaime žinoję jo senąsias išnykusias ar sunaikintas ribas.

          Kiti įrodymai - Turnovų išvardinti ankstyvesniųjų savininkų, sudaryti jų valdų, besiribojančių su Guostagaliu, ribų aprašymai. Iš jų sužinome, kad XVII amžiuje  metais, kurie tekste užrašyti taip - 16644 balandžio 24 dieną (50) Jonas ir Elena Mikolajevičiūtė Borodzičiai Mataušui ir Magdalenai Hanaitei Borodzičiams duotame dokumente "senąją sodybvietę paminėjo". Kitas dokumentas - dalybų tarp Andriaus ir Kazimiero Borodzičių, buvo sudarytas 1705 metų kovo 30d.

          Turnovai apkaltino Karpius svetimų pabėgusių baudžiauninkų slėpimu ir globa. Tačiau reikalaudami vieną iš jų grąžinti, nenurodė pavardės.

          Vėliau, aprašant užpuolimo priežastis sakoma, kad "Karpiai nežinia kodėl Turnovus jų Palinkuvės dvare nekaltai užpuolė, paskundus tokiam valstiečiui Jurgiui Naudžiūnui iš Naujasodžio kaimo pagrindiniame Panemunio dvare iš Dauggalio Jo Malonybės Pono Staševskio  pabėgusio ir jau keletą metų kaltinamųjų Karpių Guostagalio kaime gyvenančio" (51).

          Karpis, savo ruožtu, aiškindamas, kokias nesuskaičiuojamas skriaudas guostagališkiai iš savo kaimynų nuo senovės kentė, pateikė kadaise Šeduvos seniūniją valdžiusių Kerdiejų Guostagalio ribų aprašą iš 1664 metų. Dar paminėjo ribas, 1657 04 23 Mataušienės Borodzičienės nustatytas ir sodybvietės su sodu prie Guostagalio "sienos" padėtį. Iš tų aprašymų sužinome, kad guostagališkiai alų mėgo, kaip ir mes dabar. Aprašoma riba einanti "nuo apynių sodų"(52).

          Kitoje vietoje rašoma apie ribą, einančią "nuo akmens Ridiko iki buvusio ąžuolo"(53) ir "akmenį, Ridiku vadinamą"(54).

          Iš to paties laiko VUB RS yra išlikęs nedatuotas Guostagalio kaimo planas, kuriame, tikriausiai vėliau, taip ir užrašyta (55). Jis pieštas žiūrint iš Linkavičių dvaro į rytus. Guostagalyje matyti tarp medžių stovintys vienuolika namų. Kiti kaimai, išskyrus Paplonės dvarelį, taip pat pažymėtą namukais, užrašyti tik žodžiu. Tai - Ūdekai, Borisoniai [dabar - Barysai], Kurnoniai ir Devynergiai. Ties Guostagalio ribomis žinantis atpažintų ir akmenį Ridiką, ir ąžuolą, ir, ko gero, egles su Puzinų herbais.

 

          Prievolės       

          1555-aisiais metais kaimas buvo priėmęs 21 valaką geros žemės ir privalėjo už ją mokėti vieną kapą ir šešiolika skatikų činšo. O už gurguoles, sargybos mokestį ir kitas Jo Karališkosios Malonybės privoles bei poreikius dar penkioliką skatikų. Už avižų statinę - du skatikus , jei reikėtų pristatyti - aštuonis skatikus.

          Nepriimtų margų buvo dešimt. Jei kas juos priimtų - mokėtų po du skatikus ir septynis pinigėlius.

          1738-aisiais kaimas tebeturėjo tuos pačius 21 valaką žemės ir mokėjo už sodybinės ir priimtinės žemės valaką po 15 auksinų ir 15 grašių, o už miško valaką - 10 auksinų ir 8 grašius.

          Kaime didžiausius mokesčius mokėjo Samuelis Povilaitis, turintis iš viso valaką dirbamos žemės ir gabalą miško, kurio dydis inventoriuje neatitinka mokesčio už jį. Greičiausiai, jis turėjo ne 4.1/6, o 1/4 valako miško.

          Kaimas turėjo du užusienius. Vieną jų laikė Puzinai, "be jokios nuosavybės teisės, iš Jo Malonybės Pono Kristupo Paco malonės". Antrasis, vadinamas Szylas [Šilas] turėjo 10 valakų. Jame "JMP Vilhelmas Šulcas dvarelį pastatė, dabar vadinamą Plonės dvaru".

          Guostagalio inventoriuje dar prirašyta, kad Paberžtalės arba Steigvilių kaimas, turintis 30 valakų žemės ir atskirai 20 valakų miško, stovi tuščias. O po karo ir maro praėjo jau beveik trisdešimt metų!

          Bendra Guostagalio mokesčių suma - 55 auksinai ir 8.2/3 grašio.

          1765-aisiais "pagal senus Šeduvos seniūnijos Klovainių rakto inventorius" guostagališkiai nuo sodybinės žemės valako mokėjo grūdais po vieną pūrą pyliavų javais, už pūrą rugių skaičiuojant tris timpas, už pūrą miežių - dvi timpas, o už pūrą avižų - timpą.

          Šieno dėklinio nuo valako priklausė po du birkavus, skaičiuojant už birkavą po dvi timpas.

          Činšo iš kaimo priklausė 171 auksinas ir 15 grašių; už pastovius - 84 auksinai, 25 grašiai.

          Už Šilo užusienį - 2 auksinai.

          Guostagalio karčiama, matyt, buvo menkiausia iš visų vaitijos karčiamų ir mokėjo mažiausiai - 140 timpų

         

          Gimta, būta, nugyventa           

          XVII-ojo amžiaus pabaigoje krašto gyventojai buvo gana judrūs. Gal jų buvo praretėję po amžiaus vidurio karų, gal, kad karališkieji kaimai dar buvo neišdalinti privačion nuosavybėn ir driekėsi plačiose apylinkėse, o ir poniškuosiuose kaimuose kunigysta nebuvo tokia juoda, guostagališkiai giminiuodamiesi pasiekdavo Pašvitinio, Saločių, Joniškėlio parapijas, jau nekalbant apie Vaškų. Gal dalis gyventojų buvo laisvieji žmonės ir nelaukdami kol sueis dešimt metų ir praras savo laisvę, keldavosi vis kitur, bet nenutoldavo nuo savo gimtųjų vietų. Kažinkur šalia Guostagalio buvo Padvarninkų (Podworniki) kaimas, kuriame dažnai atsidurdavo viena ar kita šeima iš Guostagalio. Tai vyko net trečiajame XVIIIa ketvirtyje. Vėliau, po privatizacijos, matyt, dėl konfliktų su Turnovais, ryšiai su Latveliais, Papušais lyg ir nutrūko. Tačiau giminiuotąsi su Šikšniais, Devynergiais, Užušile, Keliuotiškiais, Trumponiais, Oniūnais, Dovydais, Antaniškiais, Vienžindžiais net Gailioniais, Leveikoniais, Velžiais, Tetirvinais, Manikūnais. Po 1775-ųjų, praradus karališkųjų statusą, priartėjo anksčiau nelygūs buvę kaimyniniai kaimai, bet giminystės ryšiai su, kad ir tolimesniais, karališkaisiais dar kurį laiką išliko.

          XVIIa pabaigoje gana gyvi ryšiai buvo pietvakarių, Linkuvos - Klovainių -  Pakruojo kryptimi, su Gataučiais, Ziniūnais, Diržiais, Kalevais (Sasais) ir kitais tai pačiai administracijai priklausiusiais kaimais.

          XVIIIa viduryje ir antrojoje pusėje jie pakrypo šiaurryčių, Vaškų - Saločių kryptimi. Į amžiaus pabaigą, gal dėl gyventojų gausėjimo, gal dėl kaimo suvargimo, nuotakos atrandamos vis arčiau namų.

          Guostagalis nebuvo kaimas, išiskyręs iš kitų pavainikių gausumu. Greičiau priešingai - pavainikiai jame buvo retenybė. Nuo XVIIa pabaigos per visą XVIIIa - tik keletas. Vaikeliais be vieno ar abiejų tėvų, bet su garbingais bei kilmingais krikštatėviais, garsėjo šalia esantys dvarai ir prie jų esantys bei jiems priklausantys kaimai. Pavainikių gausėjimas aiškiai rodė blogėjančius laikus, palaidą valdžią, praeinančias kariuomenes. Pavyzdžiui, 1771 - 1773 betėvių vaikelių ir vienišų mamyčių Vaškų parapijos krikšto knygoje vos ne kas kelintas įrašas. Tokie įrašai kunigo paprastai pažymėti kryželiu.

          XIX-asis amžius nuo XVIII-tojo šiuo atžvilgiu skiriasi tik tuo, kad vietoje dvarų mergų pradeda gimdyti stambesnių ūkininkų mergos.

          1778 - 1806 metais Guostagalyje mirė trisdešimt sulaukųsių 15 ir daugiau metų kaimo gyventojų (56). Iš jų penki tarp 40-ies iki 50-ies metų, devyni tarp 50-ies ir 60-ies metų, penki tarp 60-ies ir 70-ies, šeši tarp 70-ies ir 80-ies metų. Vyresnių nebuvo. Kituose kaimyniniuose kaimuose taikosi devyniasdešimtmečių ir net vienas kitas šimtametis. Reikia įvertinti tai, kad mirties metai užrašomi labai jau apytikriai. Vienam trisdešimtmečiui vyrui mirus, įrašo paklaida buvo lygiai dešimt metų.

          Mažų vaikų mirtingumas buvo nepaprastai didelis. Jaunų, gimdant mirusių moterų, taip pat labai daug. Matyt siautėjo užkrečiamos ligos, nes per kelias savaites išmirdavo ištįsos šeimos, nuo kūdikių iki trisdešimtmečių vyrų. Buvo ir taip, kad perėmę išmirusios šeimos kūdikį, giminės kitame kaime irgi visi išmirė.

          Pačioje XVIIIa pabaigoje ir XIXa pirmaisiais metais labai pagausėjo savižudybių. Ir ne tik kaimuose, bet ir dvaruose.

          Vaikų buvo tiek kiek buvo. Jaunos šeimos gimdė kas pusantrų metų, vidutinio amžiaus kas dveji, vyresnės kas tris ir rečiau.

          Visai mažus vaikelius ir senelius laidojo Guostagalio kapinaitėse. Paaugusius ir suaugusius - parapijos kapinėse Linkuvoje.

 

          Amžiaus galas

          XVIII amžiaus pabaiga, turbūt, buvo gal ir neramus, tačiau gražiausias ir viltingiausias laikotarpis kaimiečių gyvenime. Jis ėjo pasimušant, pasiaučiant, pabėgus paklajojant, bet kartu ir pažįstant platesnįjį pasaulį, ragaujant švietimo vaisių. Retas Europos kraštas buvo tuomet toks šviesus kaip Šiaurės Lietuva. Aštuoniasdešimt nuošimčių šio krašto vyrų buvo raštingi. Tai Edukacinės komisijos nuopelnas, Rygos uosto artumas ir pačių žmonių veržlumas. Rašto reikėjo norint bylinėtis, kovoti už savo teises. Amžių sąvartoje netik bajorai, kurie dar visai neseniai pasirašinėjo trimis kryžiukais "kaipo nemokantys rašto", bet ir valstiečiai rašosi šalia bajorų ir ne bet kaip - be lietuviškų galūnių, nors zakristijonas metrikų įrašo formulėje po senovei teberašo gražiai lietuviškai. Tai irgi "švietimo", Gegužės trečiosios “konstitucijos”, 1795-ųjų sukilimo ir patriotinio pakilimo po rusų okupacijos pasekmė.

          Pasaulis jau žymiai platesnis. Guostagališkio Andriaus Povilionio sūnūs išsklido kas sau (57). Vincentas - Vilniuje pas kunigą Grosmaną, Alijošius (Elijas Dominykas) - Pliaterio Toliūnuose, Andrius - Paštuvoje, Kauno paviete. Ne kas kitas, kaip pirmasis iš paminėtų brolių, prilindo prie Linkuvos bažnyčios knygų ir vienur pridėjęs, kitur paskutęs, padarė savo tėvą G.D. Tai yra Generosus Dominus - bajoru. Tuo pačiu subajorino ir savo brolelį Alijošių. Pats Vincentas taip pat baigė savo pilną paslapčių gyvenimą bajoru ir, kas ten žino - jų palikuonys, jei ne lenkai, tai gal Lietuvos karališkosios bajorų sąjungos nariai. Bet tai jau kita tema.

          Upytės pavieto 1795-ųjų inventorius neišliko. Tačiau 1811-ųjų  Joniškėlio dvaro laisvųjų žmonių inventoriuje viena grafa skirta ankstyvesniojo inventoriaus duomenims. 1795-aisiais kaimas turi dešimt ūkių. Toliau rašoma, kad Antaniškių kaimas priskirtas prie Guostagalio ir numeracija tęsiama iki keturiolikos.

 

          Administracinė priklausomybė

          Pirmąkart minint Guostagalį, jis buvo žiemgalių Upmalės žemėje.

1555-ųjų metų inventoriuje, kaimas priklauso Paplonėnų vaitijai. Ją sudarė keturi kaimai: Paplonėnai, Puodžiūnai, Pakeršnioniai ir Guostagalis. Paplonės palivarkas dabar jau išnykęs, bet žmonės dar atmena jo vietą. Puodžiūnai ir Guostagalis tebestovi savo senosiose vietose, o Pakeršnioniai - buvęs milžiniškas  kaimas - turėjęs 40 valakų, dabar nežinomas. Šiuo metu tokio vietovardžio jau nebėra. Tačiau XIX amžiaus žemėlapiuose minimas Kerkšnių vienkiemis (smuklė), esantis į pietus nuo Ūdekų (58). Mano tėvas (gimęs 1907 metais) yra minėjęs Kiršino upelį. Gal tai ir yra dabar bevardis (59) upelis, kaip tik tekantis į rytus nuo buvusio Kerkšnių vienkiemio, link Guostagalio, aplenkiantis girią iš pietų ir jos rytiniu kraštu sukantis šiaurėn.

           Paplonėnų vaito Martyno Gotautonio gyvenamąją vietą rodo Gataučių kaimo pavadinimas.

          Visi šie kaimai išsidėstę apie Karališkąją girią ir ribojasi vienas su kitu. Vaitijos būta nedidelės ir labai kompaktiškos. Į šiaurės vakarus nuo jos būta Paberžtalio vaitijos (60), o šiaurės rytuose ji ribojosi su vaitija pavadinta "Devetibrati". Tai dabartinis Devynergių kaimas. Kadangi guostagališkiai vėliau nemažai bendravo su šia vaitija, reikia paminėti visus jos kaimus: be Devynergių joje dar buvo Užušilė (dabartiniai Majeliai), Pamaučiai, Šaulėnai - vėliau Šauleliai (dabar - Nakvosai), Nekoviči - Nekoniai, Gudeliai, Leveikoniai ir Velžiai. XVIII-ajame amžiuje tie kaimai jau priklausė Vabalninko seniūnijai ir buvo pagrindinė guostagališkių giminiavimosi kryptis, kadangi karališkiai ūkininkai nesigiminiavo su aplinkiniais poniškiais.

          1580-ųjų metų Upytės karališkojo valsčiaus inventoriuje (61) išvardinti tie patys kaimai su turimos žemės valakais. Tai: Pokorkszny - 40, Poplonianskoje (Paplonė) - 18, Gostany (turėtų būti - Guostagalis) - 21, Podyny (Puodžiūnai) - 10.

          Pagal 1738-ųjų metų inventorių Guostagalis priklausė Šeduvos seniūnijos, Klovainių rakto, Zimbiškių arba Tamašausko vaitijai. Šioje vaitijoje be Guostagalio dar buvo:

          Dūčiai, Ziniūnai, Diržiai, Gataučiai, Gegiedžiai, Meiliūnai, Voroniai, Sterkoniai su užusieniais, Kalevai (arba Sasai), Titoniai (tušti), Laboriai, Sidaugai, Mažeikoniai ir Toliušoniai.

          Guostagalis tuomet buvo labiausiai į rytus nutolęs Šeduvos seniūnijos kaimas. Artimiausi karališkieji šios seniūnijos kaimai, be už kokių šešių kilometrų esančių mažyčių Ziniūnų, Gataučiai - apie 8 km ir Dūčiai - apie 11 km. Todėl gana artimi ryšiai susklostė tarp Guostagalio ir Vaškų kryptimi esančių Vabalninko seniūnijos, Nemeikšiūnų vaitijos Devynergių, Užušilės, Vaineronių ir kitų, taip pat Šimonių seniūnijos Gedžiūnų ir Gailionių bei Steigvilių ir Puodžiūnų arba Paberžtalio karališkųjų valdų kaimų.

          1765-ųjų metų inventoriuje Guostagalis yra Šeduvos seniūnijos, Klovainių rakto, Klovainių vaitijoje.

          1772-aisiais, perduodant valdyti kunigaikščiui K. Poniatauskui, jis priklausė Šeduvos rakto Klovainių vaitijai (62).

          Nuo 1775-ųjų metų, kai kaimas tapo Karpių nuosavybe, jis buvo priskirtas pagrindinio Joniškėlio dvaro Aukštųjų ir Žemųjų Linkavičių dvarams. Keletu mėnesių anksčiau, prieš prijungiant naujus kaimus, buvo sudarytas šių dvarų inventorius. Tada jiems priklausė:

          A. Linkavičiams - kaimyniniai Ūdekai, didesnioji dalis Šikšnių, Gudžiūnai ir Steigviliai.

          Ž. Linkavičiams - Ruškeliai, Degesiai, mažesnioji Šikšnių dalis, Antaniškiai, Barysai, Mikalajūnai, Tolminai, Daugelioniai, Skyroniai ir Keliuotiškių bei Barysų palivarkai.

          Pagal vėlesnįjį 1811 m. inventorių, 1795-aisiais metais A. ir Ž. Linkavičiams priklausė: Šikšniai, Gudžiūnai, Ūdekai, Pagirninkai, Gataučiai, Guostagalis ir Rimkūnai. Du iš šių Karpių kaimų yra buvę karališkieji, o vienas - bažnytinis.

          Štai tokioje kaimynystėje Guostagalis ir sulaukė XVIII-ojo amžiaus pabaigos.

 

          VARDYNAS

          Vardai, tėvavardžiai, pavardės

          Pirmasis guostagaliečių sąrašas leidžia žvilgtelėti į senąjį kaimo ir jo aplinkos vardyną. XVI amžiaus viduryje sumišai vartojami tautiškieji ir krikščioniškieji vardai. Antroji įvardinimo dalis dar nėra tapusi pavarde, o tėra tik tėvavardis, kuris, deja, su labai retomis išimtimis, nepasiekė mūsų dienų.

          Taigi, iš trisdešimties asmenų, šeši įvardinti keturiais lietuviškais vardais: Rimas, Narutis, Sargus ir Vingailas - Vizgailas. Pirmieji du - trumpiniai. Paskutinysis - tas pats asmuo dukart skirtingai užrašytas.

          Tarp šešiolikos tėvavardžių, septynis lietuviškos kilmės (kartais su slaviškomis priesagomis) turi devynios šeimos. Devyni tėvavardžiai - su lietuviškomis priesagomis.

          Priesagą -onis turi trys šeimos. Vienai jų, perrašant antrąkart, jau pakeista į -evič. Šešios šeimos su priesaga -ūnas. Vienai, irgi rašant antrąkart, papildyta iki -unovič. Tai, kaip ir vardų poros: Naruš - Narutis, Ecko - Enis, Januš - Janušis rodo, kad gyvojoje kalboje buvo naudojamos tik lietuviškos formos, kurios taip stipriai veikė slaviškąją rašto kalbą, kad net prasimušdavo pro dėsningai keičiamus vardus bei tėvavardžių priesagas. Dar geresnių pavyzdžių turime kaimyniniuose kaimuose, pavyzdžiui Pakirkšnėnuose, kur M. Girdvilovič antrąkart rašant jau - M. Girdvilionis, o P. Voidatovič - P. Vaib(=d)utonis, B. Butnievič - B. Butniūnas ir pagaliau Pakiršnėnų Rimuševič - Guostagalio Rimeikonis, Pakiršnėnų - Narvid Kundrėnas bei Guostagalio - Mikolai Narvidovič. Drąsiai galima teigti, kad buvo vartojamos tik lietuviškos vardų ir tėvavardžių formos ir tokias galima atstatinėti verčiant.

          Septynios šeimos užrašytos su slaviškomis priesagomis -ovič. Taigi, abi lietuviškos priesagos, net slaviškame rašte, nusveria.

          Vienos Guostagalio šeimos vardynas labai lietuviškas - iš trijų sūnų, du tautiniais vardais - Narutis (=Norvydas), ir Sargus* Jovaišoniai. taip pat ir Rimas Mantautonis, Paplonėnuose - Radvilas Maldžiūnas, Pakiršnėnuose - Rimas Gotautonis, Me(=i)lvydas Drąseikonis, Puodžiūnuose - Mažeika Maldžiūnas (63).

          Prie jau paminėtų vardų pridėjus iš tėvavardžių atstatytuosius, šiandieniniams guostagališkiams yra iš ko rinktis krikštijant savąsias atžalas: Jovaiša, Beinoras, Norvydas, Vaidžius (iš Vaidotas, Vaibutas), Mantautas.

          Iš kitų Paplonėnų vaitijos kaimų: Drąseikis, Eibutas, Jobutas (trumpiniai - Butkus, Butnius), Girdvilas, Gotautas, Maldžius, Manvilas (iš trumpinio sudarytas tėvavardis - Mankūnas ir, matyt, kaimo vardas - Manikūnai), Milvydas, Noreika, Radvilas, Tautvilas (trump. Tautkus).

          Iš šių tėvavardžių pačiame Guostagalyje išliko labai mažai pavardžių. 1697 m. Guostagalyje gyveno Laurentij Juchniewicz, 1699 m. pavadintas Laurentij Juklaytis (=Juknaitis). 1671 m. paminėtas Lucas Maciewicius, 1672 m. - Marina Macicia, 1674 m. - Petrus Macaytis, 1795 m. - Georgius Mickunaytis (tais pačiais metais -  Mickunas, 1796 m. - Mickaytis).

          XVIII amžiuje Degesiuose tebegyvena Melidoniai, kilę, greičiausiai, iš Milvydonių. Šikšniuose - Radžius, iš Radvilo ir Narbutas, metrikose dažniau pavadinamas Naručiu, Antaniškyje - Nemuniai, minimi 1585-aisiais metais Berštelių dvare kartu su Pėžinioniais, Daugalioniuose -  Dauparai (g.b. iš Daubarų). Noreikos, Kundrėnai, Vaišvilos, Daukšai išliko kaimų pavadinimuose. Pikčiaus Povilionio sūnaus Miko Pikčevičiaus pavarde tebesivadina Pikčevičių (Pikčiūnų) kaimas. Gotautus tebemena Gataučiai - “Kgotovtoviči”.

          XVIIa. pabaigoje Guostagalyje priesagų -onis žymiai sumažėja. Daugumos pavardės ir tėvavardžiai turi priesagą -aitis. Gana gausu ir -ūnų"-oniai" paliko trečioje vietoje. Tačiau jų toli ieškoti nereikia. Jų arealas tepasislinko keletą kilometrų į šiaurės rytus - jau Devynergiuose, už keturių kilometrų, randame Samulionius. Toliau "-oniai" šiaurine Vaškų parapijos dalimi pereina į Saločių parapiją, o dar toliau - Pabiržėje, Biržuose, Vabalninke, kitokie jau taikosi tik tarp ateivių. Priešingoje pusėje, Pašvitinio parapijoje, iki pusės XVIIIa., per penkiasdešimt metų, užtiktas tik vienas Matulionis, matyt, ateivis. Kiti "-aičiai". Vienas kitas "-ūnas".(64)

Tuo metu, atrodo, ir pačios pavardės čia dar nebuvo galutinai  nusistovėję pvz. 1675-1696 Guostagalyje minimi Steponaytis, Jozapaycia, Braziulicia, Moteiucia, Mikoliunas(1693; 1695-aisiais jis vadinamas Pėžiniu), Krisciunas(1694; 1695,1697 jis jau Gudonis), Kazimeraycia, Bernotaycia, Mickunaytis, Banionis, Mikaytis, Lauraytis, Powilaycia,  greičiausiai, yra tėvavardžiai. Tačiau dalis ūkininkų jau XVll a. viduryje (o kai kurie iš paminėtų, kaip matyti, ir nuo XVI a. vidurio) turėjo paveldimas pavardes pvz. Avinai, Bitaičiai, Dailydaičiai, Kaškeliai, Liumai, Pėžiniai, Narbutai, Nemuniai, Dulevičiai - Dujos, Lipskiai ir tt. Tai buvo arba pravardinės kilmės arba slaviškos darybos pavardės. Tik jos buvo  dar labai nepastovios. Atsiradus kaime keliems žmonėms su ta pačia pavarde ir vardu, vienas iš jų gaudavo naują pravardę ar būdavo vadinamas tėvavardžiu. Ir tai įvykdavo gana dažnai, nes beveik visi brolių vaikai turėjo tokius pačius vardus ir, aišku, pavardes ar tėvavardžius. Skyrėsi gal tik eilės tvarka. Taip Degesių Avinų viena šaka XVlll a. pradžioje tapo Tamošiūnais (likusieji - XIX amžiuje - Baranauskais), o Adomo Povilionio vaikai tarp 1760 m. ir 1780 m. labai dažnai vadinami Adomaičiais. Tas  rodytų, kad kaime tuo metu būta ir kito Povilionio ar Povilo sūnaus - Povilaičio. 1738 m. Guostagalyje minimas Samuelis Povilaitis dingsta be pėdsakų. Tačiau Guostagalyje nelieka ir Samulionių, Samulaičių ar Samukaičių.

          Taigi, nedidelė dalis Linkuvos parapijos pavardžių siekia XVI amžių. Atrodo, kad pagrindinė dalis šios parapijos pavardžių  nusistovėjo XVIIa. pabaigoje, nes, pavyzdžiui, Daugalionių vaitijos 1725 m. inventoriuose jau tikrai rašomos pavardės. Geriau sekėsi pavardėms kilusioms iš pravardžių, bei toms retoms slaviškoms, nes jos labiau išsiskyrė iš kitų, buvo labai pastebimos. Tuo tarpu visiškai vėlai nusistovėjo pavardės iš krikščioniškų krikštavardinių tėvavardžių. Pavyzdžiui, Povilionių pavardė galutinai įsitvirtino tik XVIII a. trečiojo ketvirčio pabaigoje ir ketvirtojo pradžioje. Ir tuojau buvo pradėta slavinti.

Priesaga -onis nėra būdinga Linkuvos parapijai ir XVIIIa. antrąjai pusei. Kita vertus, yra nemaža pavyzdžių, kai tas pats žmogus per gyvenimą įvardinamas naudojant visas tris lietuviškas ir dar kokią slavišką priesagą.

     Linkuvos parapija įkurta 1500-aisiais, o pirmoji medinė bažnyčia pastatyta 1503 metais. Ši renesansinė  bažnyčia statyta XVI a. pabaigoje - XVII a. pradžioje (bokštai pristatyti 1661 m.).

 

     XVII a pabaigos vardai

          Iš krikšto ir santuokų knygų galima susidaryti šiokį tokį vaizdą apie XVII - XVIII amžių ribos guostagališkių vardus.

          1691 - 1705 metais rasti pakrikštyti 27 šeimų vaikai. Dvidešimt septyni tėvai turėjo šešiolika vyriškų vardų. Iš jų daugiausiai - po 11,11 % sudarė penki populiariausi vardai, kuriuos turėjo po tris tėvus. Tai - Jurgis, Laurynas, Petras, Samuelis ir Vaitiekus (Albertas). Toliau  Grigalius (7,41 % ) - du tėvai ir po vieną tėvą (3,7 %) tokiais vardais: Adomas, Augustinas, Gotardas (Gietardus, Heduardus), Jokūbas, Jonas, Mikalojus, Mykolas, Povilas, Stanislovas, Zakarijus.

          Dvidešimt septynios motinos vadinosi dvylika vardų. Iš jų daugiausia buvo Magdalenų - penkios (18,52 %) ir Daratų - keturios (14,81 %). Po tris Kotrynas ir Onas (11,11 %), po dvi Jadvygas, Kristinas, Marijonas ir Zuzanas - (7,41 %), po vieną Čėsną (Feliciją), Eleną, Elžbietą, Reginą (3,7 %).

          Praėjus vienai kartai, jų vaikų vardai atrodė labai panašiai.

          Dvidešimt devyni gimę berniukai krikštyti septyniolika vardų. Iš jų keturi -  Jonai (13,79 %), trys - Motiejai (10,34 %), po du -  Andrius, Augustinus, Juozapus, Jurgius, Laurynus, Povilus ir Tomus (6,0 %), po vieną - Adomą, Antaną, Jokūbą, Kazimierą, Mykolą, Petrą, Pranciškų ir Vaitiekų (Albertą) (3,45 %).

          Iš septyniolikos mergaičių vienuolikos vardų pirmauja Kotrynos - keturi vardai (23,53 %). Agnės, Magdalenos ir Onos - po dvi (11,76 %); po vieną Apoloniją, Barborą, Daratą, Elžbietą, Ievą, Konstanciją ir Marijoną (5,88 %).

          Prie tėvų kartos būtų galima pridėti gimusius 1671 - 1679 metais, bet jų labai mažai ir vardų sąrašas pasipildytų tik dviem naujais: Juozapu ir Apolonija.

          Per vieną kartą labiau pasikeitė vyriškų vardų mada.

          Praėjus pusantram šimtui metų nuo pirmojo sąrašo, tautinių vardų nebeliko nė ženklo.

       

          LITERATŪROS SĄRAŠAS

1        Jučas M. Baudžiavos irimas Lietuvoje. V. 1972

2        Jurginis J. Lietuvos valstiečių istorija. V. 1978

3        Avižonis K. Rinktiniai raštai. tt. 1,2,3, Roma,  t.4 V. 1994

4        Jablonskis K. Istorija ir jos šaltiniai. V. 1979

5        LTSR MA II Lietuvos vaistiečiai XIX a. V. 1957

6        Maksimaitienė O. Lietuvos sukilėlių kovos 1863-1864m. V. 1969

7        Bičkauskas-Gentvila L. 1863 metų sukiilimas Lietuvoje. V. 1958

8        Bičkauskas-Gentvila L., Kniūraitė V. Baudžiavos panaikinimas Lietuvoje. V. 1994

9        Būga K. Rinktiniai raštai, t.3, V, 1961 (Gstg265)

10      Zinkevičius Z. Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje. V. 1977

11      Maciejauskienė V. Lietuvių pavardžių susidarymas. V. 1991

12      Šliavas J. Žeimelio apylinkės. K. 1985

13      Kraštotyra V. 1970   p.p. 81,118, (Gstg.121), 263, (Gstg. 268)

14      Kraštotyra V. 1971   p.p. 136, 164, 272, 310

15      Kraštotyra V. 1975   p.p. 123, 324 (Gstg. 331, 334)

16      Jurginis J., Lukšaitė I. Lietuvos kultūros istorijos bruožai. V. 1981

17      Kviklys B. Mūsų Lietuva, 3t., Bostonas, 1966, 78p.(Gstg)

 

          IŠNAŠOS

1 -  MAB RS   F16-132

    taip pat: Archeografičeskij sbornik, t.8, 468psl, 1870, V. (Jame nėra valstiečių pavardžių sąrašo)

2 -  LVIA       SA 3774

3 -  CVA        F1671-2-392

4 -  LVIA       SA 3282

5 -  LVIA       SA 3868

6 -  LVIA       F11-2-121

7 -  VUB RS    F8-3942

8 -  VUB RS    F8-154

9 -  PšvtBA - Pašvitinio bažnyčios archyvas

10 - VBA     -  Vaškų bažnyčios archyvas

11 - VUB RS   F201

12 - VUB RS   F8-668

13 - VUB RS   F8-378

14 - LVIA       SA 5898

15 - VUB RS   F152  

16 - Kraštotyra V. 1970   p.p. 81, 118 (Gstg.121), 263 (Gstg. 268)

       Kraštotyra V. 1971   p.p. 136, 164, 272, 310

       Kraštotyra V. 1975   p.p. 123; 324, (Gstg. 331, 334)

17 - Būga K. Rinktiniai raštai, t.3, V., 1961 p. 265

18 - P.Tarasenka Lietuvos archeologijos medžiaga  K., 1928

19 - E.Griauzdaitė-Grumšlienė, Padavimas apie Prūskalnį, K., 1968

20 - VUB RS   F104

21 - Mūsų Lietuva, T 3, Bostonas, 1966, p. 78

22 - MLTE, 2t., p. 17

23 - Būga; Scriptores rerum prusicarum

24 - Kraštotyra V. 1970., p. 122

25 - MAB RS  F207-989, F207-990

26 - MAB RS  F42-1, 2, 3

27 - VUB RS   F8-643

28 - LVIA       SA 15264

29 - LVIA       SA 15347

30 - LVIA       SA 15217

31 - Pašvitinio bažnyčios santuokų knyga - PšvtBSK

32 - CVA        F1671-2-392

33 - Mikalojus Bitaitis pirmąkart paminėtas Guostagalyje 1691 metais

34 - Linkuvos bažnyčios krikšto knyga - LBKK

35 - VUB RS   F8-668

36 - LVIA       SA 3282, lp. 18

37 - VUB RS   F201-57

38 - VUB RS   F8-378

39 - LVIA       SA 3868

40 - Encyklopedyja Powszechna, T 24, Warszawa, 1867

41 - Valdeikonius, Vildūnus, Katkūnus, Čeniškius, Spilgius, Deglėnus, Matkūnus, Patapurvius,

       Pažąsius, Guostagalį, Šukėnus su Kaulinių palivarku.

42 - LVIA       SA 15271, p. 866

43 - LVIA       F11-2-121, p. 26

44 - LVIA       SA 15271, p. 866

45 - VUB RS   F8-659

46 - VUB RS   F8-3942

47 - LVIA       F11-2-121, p. 26       "zydowi Gostogolskiemu"

47 - VUB RS   F8-378, p. 108

48 - LVIA       SA 5898, p. 50 / Trakų pakamorės - ribininko teismo knyga;   VUB RS F8-378, p. 16

49 - VUB       F8-744

50 - VUB RS   F8-378

51 - VUB RS   F8-378

52 - ".. od sadow chmielowych.." ten pat, p. 53

53 - LVIA       SA 5898, p. 591 - 613

54 - "kamien tytulo Ridika nazwany" VUB RS F8-378

55 - "mapka wsi Gostagola bez daty i podpisu"… "Mayętnosci Johaniszkiel ex fasu 2o M 158"

      VUB RS   F8-381

56 - MAB RS   F42-5

57 - VUB RS   F8-154, p. 110

58 - Po  antrojo karo išbrauktas iš gyvenamųjų vietų sąrašų Linkuvos apylinkės, Kerkšnio viensėdis.

       LTSR Admnistracinio - teritorinio suskirstymo žinynas II dalis, V., 1976, p. 381

59 - A.Vanago Lietuvių hidronimų etimologiniame žodyne taip vadinamo upelio nėra. J.Šliavas jau

       neberado kaime žinančių upelio vardą.

60 - Jos vaitas Jonas Steigvilionis, aišku, yra iš Steigvilių kaimo, o Vileikovičių pavadinimas

       rodytų, kad iš čia gali būti kilusi  žymi mūsų krašto Vileišių giminė.

61 - Index alfabetyczny miejscowosci nurodytos  SA 4761 knygos LVIA nėra.

62 - LVIA  SA 3868

63 - palygink -  "Noreiko Jusevič lavnik z synom Mažutiem"

64 -  Niekas, kiek man žinoma, nėra nuosekliai nagrinėjęs pavardinių ir tėvavardinių priesagų nei teritorinio - gentinio, nei chronologinio paplitimo, nei, kas yra labai įdomu, luominio - klasinio - hierarchinio. Tuo tarpu lenkiškas giminės pavadinimas Jagiellonovie rodytų, kad anais laikais, kai dar patys mokėjo save įvardinti lietuviškai, nesivadino Jogailaičiais kaip kad dabar, o Jogailoniais, kaip, matyt, jų luomui priklausė. Tokios priesagos populiarumą tarp didikų patvirtintų Kensgailos atspaudas iš 1431 ir 1432 metų, kuriame įrašyta "-s- domi kynsgalonis" (t.y. sigillum domini Kensgailionis). W.Semkowicz, O litewskich rodach bojarskich zbratanych ze szlachtą polską w Horodle roku 1413. // Lituano - Slavica Posnaniensia Studia Historica III -  1989.- 29 psl. Taip pat 1434 metų Sudivojaus antspaudas: "+ s: sudiwoionis: de daviltov". Ten pat, 33 psl. Be abejo, labai norint, galima tai aiškinti ir lotynų kalba remiantis.

 

 

VIDMANTAS POVILIONIS

Seinuose, 1995 metais

 

© Vidmantas Povilionis, 2007