1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai 

EN

Vladas Mironas


Vladas Mironas
(1880 – 1953)

Vladui Mironui teko ne tik kilni misija pasirašyti Lietuvos nepriklausomybės aktą, bet ir sunki užduotis – vadovauti Ministrų kabinetui tuo metu, kai Lenkija ir Vokietija 1938–1939 m. ultimatumais primetė Lietuvai savo reikalavimus.

Vladas Mironas gimė 1880 m. birželio 22 d. Kuodiškių kaime (Rokiškio aps.). Mokėsi Panemunyje, Mintaujos gimnazijoje, kur susipažino su bendramoksliais, o vėliau – bendraminčiais Antanu Smetona ir Juozu Tūbeliu. Kartu su jais 1896 m. iš gimnazijos pašalintas už atsisakymą rusiškai melstis. 1901 m. baigė Vilniaus kunigų seminariją, 1904 m. – Peterburgo dvasinę akademiją. Įšventintas kunigu grįžo į Vilnių, dirbo privačių mokyklų kapelionu, vėliau klebonavo Korošče (Lenkija), Valkininkuose, Dauguose, buvo Merkinės dekanas.

Gyvendamas Vilniuje, užmezgė ryšius su ne itin gausia lietuvių bendruomene, kaip jos atstovas V. Mironas 1905 m. gruodį dalyvavo Didžiojo Vilniaus Seimo veikloje. 1917 m. padėjo rengti ir dalyvavo Lietuvių konferencijoje, kurioje buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu, ėjo antrojo vicepirmininko pareigas. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą.

Išrinkus Steigiamąjį Seimą ir paleidus Valstybės Tarybą, signataras nutolo nuo aktyvaus politinio gyvenimo. Grįžo į Daugus, kur jau nuo 1914 m. buvo kunigas ir dekanas.

1926 m. gegužės mėn. kaip vienas iš Lietuvos tautininkų sąjungos steigėjų ir aktyvus narys V. Mironas kartu su Antanu Smetona ir Augustinu Voldemaru buvo išrinktas į III Seimą.

1941 m. tardomas V. Mironas apie laikotarpį po tautininkų rengto perversmo pasakojo:

„1927 m. balandyje Seimas buvo paleistas. Mane paskyrė tikinčiųjų reikalams referentu prie Švietimo ministerijos. Tose pareigose dirbau porą metų, po to mane paskyrė vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės kapelionu [...].

Tautininkai mane vertino ir gerbė, nes aš buvau vienintelis kunigas, priklausęs jų partijai. 1938 m. A. Smetona pasiūlė man premjero postą. Tose pareigose dirbau vienerius metus. Pagrindinis mano rūpestis buvo sureguliuoti santykius su Lenkija [...]. Mums teko priimti Lenkijos ultimatumą [...]. Man būnant premjeru, mes buvome priversti perduoti Vokietijai Klaipėdą ir jos kraštą [...]. Po to aš ir mano vadovaujama vyriausybė turėjo atsistatydinti. Naują vyriausybę suformuoti buvo pavesta generolui J. Černiui. Palikęs premjero kėdę apsigyvenau savo ūkyje ir gyvenau iki dabar, iki arešto [...].“

V. Mironas buvo įkalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Kalėjimo vartai netikėtai atsivėrė, 1941 m. birželio 22 d. Vokietijai užpuolus Tarybų Sąjungą. Karo metus praleido savo ūkyje Bukaučiškėse, netoli Daugų.

Tarybinės reokupacijos pradžioje V. Mironas buvo vėl suimtas, spaudžiamas 1945 m. vasarį sutiko tapti KGB agentu informatoriumi. Dvasininkas buvo perkeltas dirbti į Vilnių, tačiau saugumas verbavimo rezultatu greitai nusivylė. 1947 m. V. Mironas trečiąkart buvo suimtas ir ištremtas septyneriems metams į griežtu režimu pagarsėjusį Vladimiro kalėjimą. Likus mažiau nei metams iki laisvės atgavimo 1953 m. vasario 18 d., ištikus insulto priepuoliui Vladas Mironas mirė. Kunigas palaidotas bendrose Vladimiro kalėjimo kapinėse. 2006 m. pastatytas Kenotafas Vilniuje Rasų kapinėse.

 

Šaltiniai:

V. Bukaitė. Kunigas Vladas Mironas: Nepriklausomybės akto signataras ir valstybininkas, 1880–1953. Vilnius: Gilija, 2001, p. 51.

Liekis, A. Vladas Mironas. Signatarai: vasario 16. Vilnius: Džiugas, 1996, p. 218–233

Bukaitė, V. Vladas Mironas – Lietuvos valstybininkas ir tarybinių represijų auka: mokslinės konferencijos „Rokiškėnai – iškilūs tarpukario Lietuvos mokslo ir politikos veikėjai“ medžiaga [2000, Rokiškis]. Utena: Utenos spaustuvė, 2000, p. 25–30


Naujausi pakeitimai - 2015-07-23
Angonita Rupšytė




© Seimo kanceliarija
Į PRADŽIĄNAUJIENOSRODYKLĖKONTAKTAIPAIEŠKASVETAINĖS ŽEMĖLAPISSVEČIŲ KNYGA

http://www.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=5693&p_d=3084&p_k=1