1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai 

EN

Jonas Basanavičius


Jonas Basanavičius
(1851 – 1927)

Jonas Basanavičius (gimė 1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabalių kaime) Lietuvos istorijoje pramintas „tautos patriarchu”, numatęs jos ateitį ir kelius Nepriklausomybei pasiekti. Jo gyvenimo kredo gali atspindėti citata: „nepriklausomos savarankiškos Lietuvos geisti mes turime teisę”, nes lietuvių tauta turi tvirtus istorinius pagrindus, gali ir turi būti laisva.

Pirmuosius laisvės vilties spindulius J.Basanavičius pradėjo skleisti dar užsienyje (Bulgarijoje, Austrijos imperijoje), kur likimo nublokštas išgyveno dvidešimt penkerius metus. Savo jėgas, sveikatą ir laimę išdalijo svetimose šalyse, tačiau degančią meile sielą iki pat savo mirties išsaugojo lietuvių tautai. Daugelis jo mokslo darbų ir tyrinėjimų skatino tautinę savimonę, žadino tėvynės meilę. J.Basanavičius aukštino Lietuvos praeitį, domėjosi lietuvių kalbos ištakomis, rinko lietuvių tautosaką ir skatino kitus ją rinkti, sukūrė savitą lietuvių kilmės teoriją. Susidomėjęs Lietuvos istorija, ragino tautiečius kurti etnografinę draugiją, bet šią idėją realizavo tik Vilniuje, 1907 m. įsteigęs Lietuvių mokslo draugiją, kuriai paskyrė keliolika savo gyvenimo metų.

J.Basanavičius išplėtė lietuvių tautos sampratą, jos nariais laikydamas ne tik bajoriją, bet ir visus svetimtaučius, gyvenančius Lietuvoje. Keldamas tautos vienybės idėją, skatino žmones sutelkti jėgas prieš engėją. Subūręs apie save bendraminčių, 1883 m. pradėjo leisti „Aušrą” (kurios svarbiausias tikslas ir buvo ugdyti tautiškumą); gyvendamas Prahoje ją redagavo. Šio laikraščio pirmojo numerio pratarmėje rašė: „Juk ir mes esame tokie pat žmonės kaip ir mūsų kaimynai ir norime visomis teisėmis, priklausančiomis visai žmonijai, lygiai su mūsų kaimynais naudotis”. Vėliau bendradarbiavo „Garse”, „Varpe”, „Tėvynėje”, „Tėvynės sarge” ir kituose Mažojoje Lietuvoje leistuose leidiniuose.

Jonas Basanavičius
J.Basanavičius 1890 metais

Savo pažiūras apie valstybės ir asmens santykius, valstybės paskirtį J. Basanavičius plačiai dėstė grįžęs į Lietuvą. Jis aktyviai dalyvavo visuomeninėje–politinėje veikloje, siekiant Lietuvos tautinio ir socialinio išsivadavimo. Jam labai pravertė Bulgarijoje įgyta politinė patirtis (nuo 1899 m. buvo Bulgarijos demokratų partijos nariu) kartu su kitais visuomenininkais 1905 m. šaukiant Vilniuje Didįjį lietuvių Seimą bei steigiant Tautiškąją lietuvių demokratinę partiją. Šis žingsnis sukėlė karštas politines aistras, tačiau Didžiojo Vilniaus Seimo darbui nesukliudė – J.Basanavičiaus autoritetas vienijo įvairių partijų žmones. 1905 m. pabaigoje Vilniaus lietuvių J.Basanavičius buvo išrinktas komiteto, turėjusio organizuoti platesnį Lietuvos žmonių susirinkimą, pirmininku. 1905 m. gruodžio 4-5 d. įvyko Didysis Vilniaus Seimas, kuriame dalyvavo apie 2000 atstovų iš Lietuvos, lietuvių kolonijų Rusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Latvijoje ir kuriam J.Basanavičius pirmininkavo. Lietuvos valstybės atkūrimo požiūriu svarbiausia, kad priimtąja rezoliucija Didžiojo Vilniaus Seimo atstovai caro valdžios pareikalavo plačios autonomijos etnografinei Lietuvai, visuotinu balsavimu renkamo Seimo Vilniuje.

1906 m. parengė dokumentą, kuriuo įrodinėjama, kad yra būtina prie Lietuvos prijungti Suvalkų guberniją, gynė lietuvių kalbos teises bažnyčiose. Nuo 1907 m. rūpinosi mokslo organizavimu – įsteigė jau minėtą Lietuvių mokslo draugiją, būrė studentų būrelius į vieningą organizaciją, steigė mokyklas. Kauno universitetas, pagerbdamas daktaro mokslinę veiklą, skyrė jį Garbės nariu ir profesoriumi.

1913 m. J.Basanavičius kartu su Valstybės tarybos nariu M.Yču išvyko į Ameriką rinkti aukų Lietuvių mokslo draugijos ir Dailės draugijos namams statyti.

Pirmąjį pasaulinį karą ir pokarį J.Basanavičius praleido Vilniuje, rinkdamas medžiagą apie vokiečių okupacinį laikotarpį. 1917 m. pirmininkavo Lietuvių konferencijai, buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu. Jo laikinai pirmininkaujama Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

Dr. J.Basanavičius sulaukė beveik visų savo tautinių ir politinių svajonių išsipildymo, nors gyvendamas lenkų okupuotame Vilniuje, neregėjo suvienytos Lietuvos. Mirė Vilniuje 1927 m. vasario 16 d., palaidotas Rasų kapinėse.

Literatūra:
Jonas Basanavičius. Gydytojas ir mokslininkas. – Sudarė A. Juozulynas, L. Genytė. – Vilnius: Respublikinis leidybos ir spaudos paslaugų biuras, 1994. – 64 p.
Lietuvių enciklopedija.– Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1954. – T. II.
– 544 p.
Nepriklausomos Lietuvos Valstybės atkūrimas 1917–1922 m. – Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 1998. – 176 p.

Parengė Aigustė Vykantė BARTKUTĖ


Naujausi pakeitimai - 2008-01-30




© Seimo kanceliarija
Į PRADŽIĄNAUJIENOSRODYKLĖKONTAKTAIPAIEŠKASVETAINĖS ŽEMĖLAPISSVEČIŲ KNYGA

http://www.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=5693&p_d=13244&p_k=1