Liudijimai 

Nerutės Kligienės prisiminimai apie Sausio 13-ąją ir bokšto šturmavimo schemos


 

Iš mano dienoraščio, 1991 m. sausio 25 d.

...> Imuosi metraštininko vaidmens didžio impulso pastūmėta po sausio 13 d. nakties. Tai jau ne vien šeimos istorijos faktai, tai mūsų Lietuvos istorija, prie kurios prisilietėme tą naktį. Gyvų liudininkų pasakojimas mūsų būsimiems ainiams teparodo, kad istorija, kurią kartais gana nuobodu mokytis mokykloje, kuriama kiekvieną dieną, kiekvieną valandą paprasčiausiais mūsų pačių poelgiais. Todėl rašysiu su visomis smulkmenomis, kurias tik atsimenu.  Prabėgo dar nedaug laiko, aš jau atsikvošėjau (beveik) nuo patirto šoko, o prabėgęs laikas dar neužklojo įvykių romantikos šydu. Aš dar matau ir jaučiu tą naktį.

Vilnius, sausio 12-13 d.

Jau kelios dienos, kaip neramu mieste. Įvedus desantininkų divizijas, žadama priverstinai gaudyti jaunuolius į sovietų armiją. Užpulti ir užgrobti Spaudos rūmai (01.10) Vilniuje. Žmonės dieną- naktį budi prie AT rūmų, prie RTV komiteto ir bokšto, prie tarpmiestinio telefono stoties. Buvo bandymų užblokuoti geležinkelį ir oro uostą. Įtampa auga. Radijas dirba ištisą parą, kartais kviesdamas į tą ar kitą punktą budėti daugiau žmonių. Kareivos važinėja po miestą šarvuočiais kada jiems užsinori. Ginant spaudos rūmus vienas jaunuolis sužeistas į veidą, tas vaizdas parodytas per TV, visus sukrėtė. Jie šaudo!

Šeštadienį sausio 12 d., mes pabūnam iki pietų prie RTV transliacijos bokšto. Netoli jis nuo mūsų namų, tereikia pakilti į kalną, apėjus didelę aptvertą teritoriją – mes jau bokšto papėdėje. Erdvu, gaivu, sniego beveik nebėra. Ruduo ir žiema dar tebesigalinėja – kas ką. Žmonių nemažai, nes aplink gyvenami namai. Nutariam kitą kartą ir su vaikais ateiti, tegu mato kas vyksta. O kol kas tik mes su Vytautu (mano vyru)  pavaikštinėjame kelias valandas. Planuojame ateiti paryčiais, kai mažiausiai žmonių lieka. Čia užprotestuoja Norvydutė, mūsų šešiolikmetė.  Ji ypač nori eiti prie bokšto, bet ne rytą, o iš vakaro, nes rytą ji neatsikelsianti ir niekur kitur nenori eiti, nei prie AT, nei kitur, tik čia. Eisianti viena.  Aš sutinku eiti ir vakare, ir ryte – vienos tikrai neleisiu. Apie 22 val. mes apsirengiam eiti, tada bambėdamas ir pykdamas rengiasi ir tėvas. Išeiname, palikę namuose Giedrę (13) ir Skirmantą (23).

Ūkanotas ir nelabai šaltas vakaras. Tik ant kalno traukia vakarų vėjas, žmonių nemažai, ypač prie pakilimo į kalną. Apie 23 val. mes pakylam į patį kalvos viršų, prie bokšto. Žmonės ramiai vaikštinėja, kai kas net su mažais vaikais. Šiek tiek toliau paaugliai kūrena laužus. Bokšto viduje stovi du TV imtuvai, galima per stiklus žiūrėti dvi programas, žmonės stoviniuoja: kas TV žiūri, kas radijo klausosi. Kompanija iš Druskininkų, kuri čia atsirado dar vidurdienį mums čia būnant, traukia liaudies dainas, nes jie daugiausia yra pagyvenę žmonės. Na, o jaunimas, nebūtų jaunimas, susiorganizavo diskoteką. Kažkas atsinešė aparatūrą, o norinčių pašokti tikrai netrūko, tada nebaisus ir pagėlus vakaris vėjas. Jaunimėlis suplaukė iš Karoliniškių ir Lazdynų. Norvyda, sutikusi draugių, gan greit mus palieka. Paaiškėjo, kas ją čia taip traukė. Mes sutinkame mano bendradarbį Leoną Saulių, pleptelim truputį apie institutą. Aš keletą kartų einu ieškoti Norvydos, bet prieblanda, triukšmas, o ta kaip į vandenį įkrito... Pykteliu – yra čia ko linksmintis, bet nepaliksi gi jos  vienos. Laukiam šiek tiek suirzę, tranki muzika groja netoliese.

Apie pirmą valandą nakties pastebiu neramiai bėgiojančius bokšto viduje  apsaugos vyrukus, kurie jau buvo pasiruošę nakties poilsiui. Prieš tai žiūrėjau į juos ir galvojau: Dieve, kokie jie dar vaikai, kaip jie tą bokštą apgins, rodos, visai paaugliai. Bokšto apačia yra beveik ištisinė stiklo siena apjuosusi koridoriumi bokšto šerdį (apie 11 m. diametro), todėl puikiausiai matyti, kas viduje darosi. Nutildoma muzika ir mus paprašo stoti aplink bokštą susikibus rankomis. Kaukia sirena, bet žmonės ramūs – praėjusią naktį irgi ne kartą buvo išsirikiavę ir vėl išsiskirstė, kai kas net truputį nusivylę, kad tada nieko neįvyko. Vienintelis nerimas, kad ta Norvyda prapuolusi. Stojam toje pat vietoje, kur išsiskyrėme ir pirmose eilėse – gal ji mus susiras. Mes stovime prie bokšto (1 pav.) į miesto pusę, prieš akis lygus kalvos viršūnės laukas, ribojamas tvoros, toliau status šlaitas, apačioje turbūt upės slėnis, už jo Vingis ir miesto pašvaistė apniukusiame danguje. Staiga dangus nušvinta ir už kelių sekundžių girdim „babach“. Vieną, du, tris ar keturis kartus – dar bandom skaičiuoti kanonados šūvius. Kas  darosi?  Iš radijo aparatuko kaimyno rankose girdėti: „Sveika Marija“... – Vilniaus radijas?  Kartojam kartu maldos žodžius, bet dar nesitiki, kad tai rimtai. Atsiranda Norvyda su savo drauge: – „Kaip gerai, kad aš jus suradau“ – tai jos žodžiai. Dėkui Dievui, bent jau visi kartu esame: man iš dešinės – Vytautas, iš kairės – Norvyda, esame pačioje pirmoje eilėje. Praeidamas tvarkdarys, pamatęs mūsų „moterišką flangą“, pataria išsižioti, jei bus šaudoma iš arti, kad nesprogtų ausų būgneliai. Perduodu kitoms moterims, stovinčioms už mūsų. Mieste vis dar šaudo, girdėti pabūklų ir automatų salvės. Iš radijo aparato išgirstame E. Bučelytės (vakaro žinių vedančioji) labai susijaudinusios, paskutinius žodžius: ... „Jie čia pat. Bet aš nepasitrauksiu, aš būsiu čia!“. Pasidaro aišku, kad užimamas RTV komitetas. Po to viskas nutrūksta. Apima drebulys, ne,  tai ne baimė, o supratimas, kad vyksta lemiami dalykai. Pakimba žalia raketa netoli nuo mūsų kalvos. Aišku – tai signalas mūsų bokšto šturmui. Įtemptai laukiame. Palei tvorą pasirodo juodi siluetai. Pirma mintis – desantininkai? Bet ne, jie ne į ataką eina, jie ieško įėjimo į užtvertą teritoriją – tai aplinkinių namų žmonės, išgirdę pavojaus signalą, bėga mums į pagalbą. Netrukus prieš mus su Norvydute atsiranda pora vyrų, uždengdami mus savimi. Mes jau antroje eilėje. Netrukus pastebiu šlaito medžių viršūnes, išplėšiamas iš tamsos ryškiais prožektorių spinduliais, kažkas ūžia ir džeržgia vis garsiau. Tankai rėplioja į šlaitą iš mūsų pusės, palei tvorą (1 pav.). Viešpatie kiek jų daug! Pirma reakcija iš mūsų pusės: „Lie-tu-va, Lie-tu-va“ – šaukiam iš visos širdies, sudėdami į tuos žodžius viską, ką jaučiam tų klaikių karo mašinų akivaizdoje. Tankai rėplioja palei tvorą, šaudydami į orą ir, aišku, mus baugindami. Bet  baimės nėra, viskas taip nerealu, absurdiška ir neįtikėtina, kad ir bijoti rodos nėra ko. Lyg košmaras, lyg absurdo teatras koks, tiek nepanašu į realybę. Kažkas sako: „Neerzinkim žvėrių“. Minutei nutylam, svarstydami mintyse, kaip geriau mums reaguoti. Man topteli į galvą užtraukti „Ant kalno mūrai...“,  bet šalia kažkas pradeda „Marija, Marija“... ir visi ramiai jungiamės į šią ramią, iškilmingą giesmę. Ir visai ramu, – mes savo žemėje, su savo tiesa, tvirti, kad esame kartu, o jūs atėjūnai mūsų nepalaušit!  Tankai, išvertę tvorą, įsuka į lauką esantį prieš mus (1 pav.). Kartu atvažiuoja didelis dengtas furgonas ir sustoja netoli mūsų.  Kariškis išlipa iš kabinos ir atkabina bortą. Aišku, kad ten desantininkai. O ant kiekvieno tanko matyti po porą kareivių su paruoštais automatais rankose. Jie važiuoja pro mus apsupdami visą bokštą, kai kurie čia pat sukinėjasi ir šaudo, turbūt baugina tuščiais sviediniais, tada maniau. Girdėti šūviai ir kitoje bokšto  pusėje. Tankai rikiuojasi prieš žmones, sustodami gal kokių 3 m. atstumu, su pabūklais nukreiptais į žmones, su  automatais, paruoštais šauti. Intervalai tarp jų gal 5 -7 m. (2 pav.). Čia Norvydutė nebeištveria, aš ją vos išlaikau, ji sako: „Mama, aš bijau, bėgsiu!“. Raminu, kur gi tu nubėgsi, būkime tik kartu su visais ir laikau ją, įsikirtusi iš visų jėgų. O pati aiškiai suvokiu, kad nuo likimo nepabėgsi, kaip bus skirta, taip ir įvyks. Net minties nėra, kad galima išvengti, pasislėpti už ko nors. Tik trečią dieną pagalvojau, kad buvo daugybė laiko pasitraukti, paklusti „sveikam protui“, kad tankų plikomis rankomis nesulaikysi, bet nė vienas, kiek aš mačiau, nebėgo apimtas panikos.

Mes stovėjom ir giedojom „Marija, Marija“ toliau, kai be jokio perspėjomo nuo tankų pasipylė automatų šūviai. Giesmė nutilo, virš galvų švilpia kulkos. Viena salvė, antra, trečia. Niekas iš mūsų neklumpa, reiškia šoviniai, matyt, tušti? – svarstau. Laikas pavirto begalybe. Mes susigūžiam nuo kiekvienos salvės ir stovim toliau savo gretose. Klaiki smarvė nuo tankų, dūmai, plieskia prožektoriai, kažkur aukščiau bumpsi  retesni patrankų šūviai. Kitoje pusėje bokšto girdėti toks pat pragaras, jei ne didesnis. Laukiu, kada pradės griūti antenos, numuštos nuo bokšto, nes tolimesni šūviai „babach“ vis kartojasi. Ant galvų pradeda griūti stiklo gabalai – storo, masyvaus. Rankomis dengiam galvas. Matyt šoviniai jau ne tušti, jei stiklas aižėja, o gal iš vidaus desantininkai pliekia, nes ten jau, rodos, jie įsiveržė iš kitos bokšto pusės. Žmonės iš lėto traukiasi nuo griūvančios stiklo sienos ir vienu momentu suvokiu, kad už mūsų žmonių jau visai neliko, o prieš mus – pliekiantys  „automatčikai“. Kažkas dar rikteli „Dujos“!  Iš tiesų, ta smarvė įtartina, galva lyg svaigsta. Susigūžę, prisidengdami veidus, leidžiamės nuo kalno žemyn. Vienintelis dabar rūpestis nepamesti Norvydos  ir  Vytauto. Traukiamės iš lėto, be panikos. Šalia krinta kažkokie rūkstantys paketai, bet prie manęs jie nesprogsta. Išgirstu kažką apie  “Gelbėjimo komitetą”, bet jau neprisimenu nei ką, nei kokia kalba. Tik pagalvojau, kad “pasirašė” niekšai po savo darbu. Besileidžiant šlaitu žemyn išgirstu: “Greitąją!”, “Greitąją!”  keliose vietose bešaukiant, atrodo kad kitoje bokšto pusėje. Apačioje stovėjusių Greitųjų žmonės sujuda, subruzda. Pagalbos reikia aukštai, o kaip iki ten nusigauti? Mes jau daug nesidairydami lekiam link namų. Visur pilna tankų – kalno papėdėje ir ant tilto, jie mosuoja savo pragaro vamzdžiais, prožektoriai raižo dangų ir bokštą, automatų salvės ir patrankų šūviai tebesitęsia, kol pasiekiam namus. Namuose viena Giedrė likusi. Skirmantas išbėgęs prie bokšto, vos tik pasigirdus šūviams. Klaiki naktis tęsiasi. Susirandam radijo programą transliuojamą iš Kauno. Pagalbos šauksmas visomis kalbomis, informacija apie užmuštus ir sužeistus. Jų skaičius greit auga: 5, 7,…, 11 – paryčiais. Skirmanto vis dar nėra. Pagaliau jis paskambina, pranešdamas, kad jis gyvas ir yra prie AT. Laukiama AT šturmo. 9 val. ryto kviečiami žmonės į mitingą prie AT. Pirma reakcija – nebandysiu daugiau likimo. Bet po poros valandų susiruošiame į ten, pasirengę viskam. Vaikai prigrasinti būti namie. Paprašau savo draugę Reginą pasirūpinti Giedre ir kitais vaikais, jei mes negrįžtume. Ant savo rankos tušinuku užsirašau savo vardą, pavardę ir adresą – jei kas nutiktų, bus lengviau atpažinti...

Šaltas ir baltas sekmadienio rytas. Iškrito sniegas, lyg norint pridengti kruvinus nakties įvykius. Per radiją skelbiama apie komendanto valandą ir visos valdžios perėjimą į komiteto rankas. Tai jau okupanto stotis. Mūsų radijo laidos transliuojamos iš Kauno. Po pietų po Lazdynus važinėja šarvuočiai, skelbdami “Prikaz komendanta goroda”. Per radiją irgi tik tas metalinis roboto balsas ir po jo lengva “muzikytė” – “Trata-ta”. Ir taip per visas gedulo dienas buvo leidžiamos trankios melodijos ir linksmi “valsiukai”. Niekšai manė palaužę mus. Stipriai apsiskaičiuota,  “tovarišči”!

Dėkoju likimui, kad ten buvau. Kad grįžom visa šeima, nesužeisti fiziškai, o dvasiškai suaktyvinti. Matyt, dar neatėjo mūsų valanda atiduoti savo auką. Nemanau, kad keikčiau likimą, jei mus būtų skaudžiau palietęs. Viskas turi savo prasmę.  Nepavydžiu tiems, kurie džiaugiasi ten nebuvę, greičiau gaila jų, gal dvasios skurdžių. Dvi savaites negalėjau naktimis miegoti, nors aš nemačiau paties pragaro, kur žmonės krito nuo šūvių ir buvo traiškomi tankais. „Mūsiškis“ tankas pasirodė buvęs gana „inteligentiškas“. Viską valdo jo Didenybė Atsitiktinumas. Ir tai, kad ten nuėjom, ir tai, kad mūsų vieta buvo mažiau pavojinga. Likimas? Dievas? Grynas atsitiktinumas? Nežinau.

O kruvinojo sekmadienio vakarą vaikai, mūsų vaikai, vėl buvo pasileidę savo trankią muziką – lyg nieko nebūtų įvykę. Čia aš jau nebeišlaikiau, apšaukiau juos mankurtais. Dieve, nejaugi nieko taip ir nesuprato vaikai? Gyventi tai jiems, ne mums reiks tokioje Lietuvoje, kokia ji bus.

Kiek mūsų buvo apie bokštą? Apytikriai penkios eilės žmonių apjuosė bokštą, kurio diametras apytikriai 30 m. (3 pav.) Manau, kad kiekviename apskritimo ilgio metre tilpo po 2 žmones, todėl apytikriai  galėjo būti 1100 žmonių, na gal 1500. Klausimas: kokia tikimybė buvo mums trims ir Skirmatui grįžti namo ir būti net nesužeistiems? – Nedidelė. Tikrai nedidelė. 

 

Nerutė Kligienė, tada gyvenusi Architektų g. 25, Vilniuje, Lazdynuose.

 

1 pav. RTV bokšto atakos tankais trajektorija.

 

2 pav. RTV bokštą apsupusių tankų išsidėstymas (toje pusėje, kur mes matėme).

 

3 pav. RTV bokštas, jį apsupusieji tankai ir gynėjai, žiūrint iš šono.

 

Gauta 2011 m.


Naujausi pakeitimai - 2011-02-03
Vidas Stropus


© Seimo kanceliarija

http://www.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=4095&p_k=1&p_d=107133