Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės parlamentas (XV–XVIII a.) 


Kaip valstybinė valdžia Seimas Lietuvoje atsirado XV a

Kaip valstybinė valdžia Seimas Lietuvoje atsirado XV a. antrojoje pusėje. Nors Seimo ir Ponų tarybos užuomazgų galima įžvelgti jau 1398 m., kada Salyne Lietuvos Didžiajam Kunigaikščiui Vytautui (valdė 1392-1430 m.) tariantis su Vokiečių ordinu dėl taikos įvyko didelis Lietuvos didikų, bajorų suvažiavimas. Tiesa, didikų ir bajorų suvažiavimai tada dar nebuvo oficialus Didžiojo Kunigaikščio patariamasis organas. Diduomenė, susitelkusi Didžiojo Kunigaikščio taryboje, 1430 m., kai mirė Vytautas, pasiūlė Didįjį Kunigaikštį – Švitrigailą.

1445 m. Gardine įvykusiame Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Kazimiero (1440-1492) ir Ponų tarybos (kaip „Vyriausybės" atitikmens) pasitarime dalyvavo ir bajorų – tai tikrai jau galima laikyti bajorų Seimo užuomazga. Didžiojo Kunigaikščio taryba valdant Kazimierui buvo pavadinta Ponų taryba; ją sudarė Lietuvos vyskupai, aukšti valstybės pareigūnai – vaivados, jų pavaduotojai – kaštelionai, teismų seniūnai, kariuomenės vadas, iždininkas ir kancleris, iš viso apie 35-50 žmonių).

Seimo reikšmė ilgainiui LDK didėjo augant bajorų svarbai, nes 1447 m. Kazimiero privilegija bajorai ir jų valstiečiai buvo atleisti nuo mokesčių valstybei. Vykstant beveik nuolatiniam karui su Maskva, Didžiajam Kunigaikščiui teko kreiptis į bajorus, kad šie imtų mokėti mokesčius. Mainais už mokesčių mokėjimą, jų didinimą Lietuvos bajorai gaudavo politinių ir ekonominių privilegijų, kuriomis tarp kitų dalykų buvo stiprinamas Seimas (bajorų suvažiavimas). Taip XV a. sprendžiant pagrindinius valstybės reikalus, svarbia valstybinės valdžios institucija tapo ne tik Didžiojo Kunigaikščio skiriama Ponų taryba, be kurios pritarimo 1492 m. paskelbta Aleksandro (1492-1506) privilegija Didysis Kunigaikštis įsipareigojo nespręsti valstybės reikalų, neleisti naujų įstatymų, bet ir daugiausiai iš bajorų atstovų sudarytas Seimas. (XV a. antrojoje pusėje Lenkijos Karalius ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis rezidavo jau Lenkijoje, tad Ponų taryba realiai tuo metu valdydavo Lietuvą).

Iš pradžių į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimo funkcijas įstatymų leidyba neįėjo: Seimas rinkdavo Didįjį Kunigaikštį, svarstydavo vidaus ir užsienio politikos, mokesčių politikos, karo klausimus, kontroliuodavo valstybės iždą. Seimas buvo šaukiamas gana retai, tačiau nuo XV a. pabaigos – dažniau. Jokiu įstatymu ar dokumentu nebuvo nustatyta, kaip reguliariai Seimas turi būti sušauktas, kas jame turi dalyvauti, kaip turi vykti posėdžiai, kokios Seimo funkcijos. Tuo metu Seimą dažniausiai Vilniuje arba Brastoje esant reikalui šaukdavo Didysis Kunigaikštis arba (tarpuvaldžiu) Ponų taryba. Į Seimą tada buvo kviečiami Ponų tarybos nariai, aukšti valstybės pareigūnai (seniūnai, tijūnai, vėliavininkai), kunigaikščiai ir visi galintys atvykti bajorai – jokių Seimo rinkimų nebūdavo. Daugiausiai bajorų atvykdavo iš artimiausių vietovių, kur vykdavo Seimas, tačiau buvo susiformavęs paprotys, kad iš tolimesnių valstybės sričių atvykstantys valstybės pareigūnai atsivežtų bent po keletą tos srities bajorų. Didėjant Seimo įtakai, ir tolimesnių sričių bajorai ėmė juo labiau domėtis ir atvykti į posėdžius. Kai kurių sričių bajorai netgi ėmė rinkti savo atstovus ir siųsti juos į Seimą, ypač jeigu būdavo nepatenkinti savo srities valstybės pareigūnų parinktais į Seimą bajorais. Tačiau į Seimą atvykti galėdavo ir bet kuris nekviestas bajoras. Iš tikrųjų LDK Seimai trukdavo 1-2 savaites, kol Lietuvoje būdavo Lenkijos Karalius ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis. Įstatymų leidžiamąja institucija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimas tapo XVI a. pradžioje. Tiesa, tuo metu jis dar buvo nepilnavertė legislatyvinė institucija: įstatymų leisti negalėjo, turėjo teisę tik pareikšti savo nuomonę arba prašymą Didžiajam Kunigaikščiui. Įstatymu virsdavo Didžiojo Kunigaikščio atsakymas į Seimo paklausimą (prašymą). Didysis Kunigaikštis Seimo prašymus dažniausiai patenkindavo, nes jam buvo reikalinga bajorų parama mokesčių bei karo klausimais. Taip subrendo Seimo tradicija visada dalyvauti svarstant svarbiausius LDK politinius klausimus. Parlamentas galėjo ir nepritarti Didžiojo Kunigaikščio nutarimui ar jo pasirašytai tarpvalstybinei sutarčiai, kuri tokiu atveju Lietuvoje nebuvo įgyvendinama.

Iš svarbesnių XVI a. Seimo sprendimų, žinoma, paminėtinas I Lietuvos Statuto svarstymas Seime nuo 1522 m. ir jo priėmimas 1529 m. Pagal I Lietuvos Statutą, parengtą vadovaujant LDK Kancleriui Albertui Goštautui, aukščiausia valstybine institucija laikoma galinti leisti įstatymus Ponų taryba, tad šis valstybinės, baudžiamosios, civilinės teisės teisynas įtvirtino didikų (Ponų tarybos) dominavimą.

LDK Kancleris Albertas Goštautas
LDK Kancleris Albertas Goštautas
Dail. Janina Malinauskaitė. Drobė, aliejus. 2001
Paveikslas pristatytas Seime 2003 m. vasario 16 d.

Po 1564–1566 m. teismų ir administracijos reformų prieš pat Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės realią uniją, kuriomis Lietuvos teisminė ir administracinė sistema buvo vienodinama su Lenkijos, Seimas buvo sustiprintas įtvirtinant bajorų įsigalėjimą ir pagal II Lietuvos Statutą (1566 m.) tapo aukščiausiuoju įstatymų leidybos ir valstybinės valdžios organu; į Seimą įeidavo pavietuose (apskrityse) išrinkti bajorų atstovai, Ponų Tarybos nariai ir kunigaikščiai, o su patariamuoju balsu prievolių klausimams svarstyti į Seimą buvo kviečiami didžiųjų miestų atstovai. Tad po šių reformų pasikeitė Seimo formavimo tvarka: į jį nebegalėdavo atvykti kiekvienas bajoras, į jį vykdavo pavietų ir vaivadijų seimeliuose išrinkti bajorai. Ponų tarybą, su kuria Seimas bendradarbiaudavo, XVI a. Lietuvos valstybinėje santvarkoje jau galima laikyti aukštaisiais parlamento rūmais, patį Seimą – žemaisiais rūmais.

Valdovų rūmai
Lietuvos didžiųjų kunigaikščių renesansinė rezidencija (Valdovų rūmai) ir Aukštutinė pilis (iš pietvakarių pusės) Vilniuje.
Dail. J.Kamarausko rekonstrukcinis piešinys sepija. 1894

1569 m. Liublino unija formaliai panaikino atskirus Lietuvos ir Lenkijos Seimus. Per savo egzistavimą nuo XV a. vidurio iki 1569 m. buvo susirinkę 40 LDK Seimų. Valdant Kazimierui (1440-1492) įvyko 14 Seimų, iš jų septyni Vilniuje, keturi Brastoje, du Gardine ir vienas Naugarduke. Valdant Aleksandrui (1492-1506) įvyko 3 Seimai Vilniuje. Valdant Žygimantui Senajam (1506-1548) įvyko devyniolika Seimų, iš jų trylika Vilniuje, keturi Brastoje, vienas Gardine ir vienas Naugarduke. Valdant Žygimantui Augustui, iki 1564-1566 m. reformų, įvyko keturi Seimai: trys Vilniuje ir vienas Minske. Tačiau ir po formalaus panaikinimo Lietuvos Seimas rinkdavosi dar ilgai, iki išnykimo XVIII a. (nuo 1577 m. iki 1792 m.). To meto dokumentuose Lietuvos Seimai vadinami Vyriausiaisiais Lietuvos suvažiavimais arba Lietuvos konvokacijomis. Jie buvo šaukiami nereguliariai, dažniausi juose svarstomi klausimai buvo LDK vidaus politikos reikalai arba Abiejų Tautų Respublikos Seime nagrinėjami klausimai, dėl kurių Lietuvos atstovai atskirai susirinkę norėdavo suderinti savo galutinę poziciją. Liublino unijos dokumentuose atskiri Lietuvos Seimai nebuvo numatyti ir buvo priešingi unijos dvasiai. Lietuvos konvokacijos po Liublino unijos vykdavo Vilniuje, XVI a. jų įvyko 14, XVII a. – 17, XVIII a. – 6. Jei jose dalyvaudavo Karalius, jų nutarimai prilygdavo Abiejų Tautų Respublikos Seimo nutarimams.

Literatūra:
Gudavičius E. „Senosios Lietuvos valdymo struktūra" in
Lietuvos Seimas. – Vilnius: Kultūra, 1996. – P. 65-78.
Jučas M. „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pa
rlamentarizmas" in Lietuvos Seimas. – Vilnius: Kultūra, 1996. – P. 79-112.
„Seimas" in Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius: Mintis, 1971. – T. 3. – P. 174-176.
„Seimas senovės Lietuvoje" ir „Seimas Lietuvos–Lenkijos Respublikoje" in
Lietuvių enciklopedija. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1962. – T. XXVII. – P. 167-177.



© Seimo kanceliarija

http://www.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_k=1&p_r=1003