2015 m. rugsėjo 15 d. pranešimas VIR
Seimo Pirmininke, kolegos, Antano Račo
artimieji, Lietuvos signatarai, svečiai, šiandien, kada aplinkui daug politinio
triukšmo ir ne visada prasmingų diskusijų, prabilti apie tokius žmones kaip
Antanas yra tiesiog būtina. Na, kad ir prablaivėtume nuo politinio tarškesio.
Turbūt svarbiausias žodis, apibūdinantis visą
Antano gyvenimą ir jo istoriją, ir žodis Ištikimybė Ištikimybė savo
įsitikinimams net tada, kai jie neleidžia saugiai gyventi arba daryti karjerą.
Net sunkiausiais laikais Antanas nenuslydo į pilkąją konformizmo zoną, kurie
daugelis pakankamai patogiai sėdėjo visą okupacijos laikotarpį, vėliau teigdami
ir tada dirbome Lietuvai. A. Račas darbą Lietuvai suprato visiškai
kitaip: dirbti tai išdrįsti veikti pagal sąžinę ir tikėjimą.
Dar 8-jame dešimtmetyje Antaną pašalino iš
mokyklos direktoriaus pareigų už ryšius su antitarybiniais klerikalais. Bet tai
nesutrukdė jam tęsti šviesuolio misiją Kelmės krašte ir atgimimo laikais tapti
vienu patikimiausių Sąjūdžio vėliavnešių.
Vėliau, iš karto po Sausio 13-osios įvykių
įsikūrė ir vadovavo Lietuvos informaciniam biurui Vokietijoje, ir tapo centrine
figūra kovoje prieš sovietų bandymus diskredituoti atkurtos Lietuvos vadovybę.
Primenu kontekstą: Nuo pat 1990 m. sovietai siekė išsaugoti privilegijuotos
Vokietijos partnerės statusą, naudodama propagandą ir KGB. Jie siekė didinti Ostpolitik gerbėjų gretas ir Vokietijos valdančiųjų
priešiškumą permainoms Lietuvoje ir visoje Rytų Europoje.
A. Račas gebėjo atmerkti vokiečiams akis
ir žengė dar toliau. Jis ir tik jis pirmasis klojo pamatą politinių ir
ekonominių santykių su Vokietija plėtrai, apie ką jau kalbėjo šiandien
gerbiamas Vofgangas Hermanas fon
Štetenas (Wolfgang Herman von Stetten).
Išskirtiniai saitai su Vokietija labai pravertė ir vėliau, kai A. Račas
jau dirbo Seimo Užsienio reikalų komitete dvi kadencijas arba dvi su puse,
Europos reikalų komitete ir, žinoma, Tėvynės sąjungos gretose. Čia A. Račą
prisimenu kaip kuklų, tačiau nepaprastai
kruopštų, nuoseklų ir sąžiningą žmogų.
Buvo ir kitas nemažiau reikšmingas jo veiklos
laukas. Net pasitraukęs iš valstybinės politikos Antanas dribo svarbų darbą
tvirtino išdraskytą visuomenės moralinį audinį. Man pačiam yra tekusi proga
greta jo žengti vienoje iš tradicinių katalikų eisenoje į Šiluvą. Antanas buvo
nuolatinis šių visuomenės telkiančių eisenų idėjinis vedlys ir organizatorius.
Taip pat būtent jo, Antano, dėka, tarptautinė organizacija Tradicija į šeimą
ir nuosavybei ginti Kelmėje įsteigė savo biurą. Visi žinome, jog tai ta pati
organizacija, kurie su Antanu priešaky pasiekė Lietuvos laisvei svarbų rekordą
didžiausią pasaulyje peticija su daugiau kaip 5 mln. pasaulio piliečių parašų
už Lietuvos nepriklausomybę, įteikiant ją tuometiniai sovietų Sąjungos
vadovybei.
Savo darbuose Antanas buvo paprastas, kupinas
vidinės inteligencijos ir padorumo. Kaip jau čia buvo kalbėta, jis buvo
religingas žmogus, atsparus naujiesiems politinio elgesio modeliams: nustumk
konkurentą ir pažemink oponentą. Tačiau jo nuosaikumas nebuvo silpnadvasis, o
kilo iš gilaus ir vidinio žinojimo, ką
jis veikia šiame gyvenime.
Prieš trejus metus jau Santariškių klinikoje
man teko garbė apdovanoti Antaną Lietuvos diplomatijos žvaigžde už ilgametį
darbą užsienio politikos srityje. Tuomet, Nepriklausomybės Akto signataras
pabrėžė, kad visas jo mintys atsigaunant po ligos jau yra nukreiptos į tai, ką
dar reikės nuveikti, kad jo užmegzti ryšiai su Vokietijos Bundestago
politikais ir šios valstybės verslo atstovais būtų ir toliau puoselėjami.
Kolegos,
geriausias būdas šiandien pagerbti šviesų velionio atminimą priimti jo
gyvenimą, kaip įpareigojantį testamentą. Dirbti tai išdrįsti veikti pagal
sąžinę ir tikėjimą. Ačiū.
