Karai ir perversmai valstybėje arba jų grėsmė versdavo didikus vis dažniau rinktis ir spręsti, kaip gauti lėšų Didžiosios kunigaikštystės gynybai, iždui, švietimui.

Bajorai norėjo, kad jų nuomonės Didysis Kunigaikštis ne tik paisytų ir į ją atsižvelgtų, bet ir paverstų ją privalomą daugumai gyventojų – kitaip tariant, įteisintų. Suvažiavusiųjų į Seimus tartis bajorų patarimai virsdavo sprendimais, o ilgainiui (XV a.) nulėmė įstatymų leidybos tradiciją. Seimai būdavo šaukiami Vilniuje, Lietuvos Brastoje, Gardine.

Kuo labiau plito tarptautiniai prekybos mainai, gamyba, tuo valstiečių, miestiečių, bajorų, kunigaikščių visuomenei, siekusiai pažangesnių santykių ir daugiau laisvių, rūpėjo, kad jų gyvenimas galėtų būti priklausomas ne nuo vieno valdovo valios, bet nuo rašytinės teisės. Antai 1468 m. Lietuvos Seime buvo priimtas Kazimiero teisynas, kuriuo buvo nustatytos bausmės už kriminalinius nusikaltimus. Ypač Seimo vaidmuo sustiprėjo, kai 1492 m. jis Didžiuoju Kunigaikščiu išrinko Aleksandrą Jogailaitį.

Didžiajam Kunigaikščiui vadovautis rašytine teise tvarkant valstybės gyvenimą turėjo būti paprasčiau negu skelbti privilegijas ar vertinti įvykius ir pasisakymus atsižvelgiant į papročius, ypač, kai turėdavo skirti bausmes.