LRS










Jonas Vileišis


(1872-1942)

Advokatas Jonas Vileišis – Lietuvos nepriklausomybės Akto (1918 m.) signataras. Tai asmenybė, istorijos palikta J.Basanavičiaus šešėlyje, nors savo darbais, veiklumu ir palikimu J.Vileišis yra ne mažiau iškilus.

J.Vileišis gimė 1872 m. sausio 3 d. Biržų apskrityje, Pasvalio valsčiuje, Medinių kaime.

1892 m. baigė Šiaulių gimnaziją, 1892-1894 m. studijavo Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultete, vėliau – Teisės fakultete, kurį baigė 1898 m.

Dar studijuodamas Peterburge, pradėjo bendradarbiauti su „Varpu”, „Ūkininku”. 1900 m. grįžęs į Lietuvą, vertėsi advokatūra ir įsijungė į „12 apaštalų” draugijos, kuri gynė lietuvių kalbos teises, veiklą. 1904 m., panaikinus spaudos draudimą, J.Vileišis gavo leidimą savaitraščiui „Lietuvos ūkininkas”, o 1907–09 m. jis leido „Vilniaus žinias” (1909 m., laikraštį panaikinus, įsteigė „Lietuvos žinias”).

1902 m. buvo vienas Lietuvių demokratų partijos kūrėjų.

1905 m. buvo organizacinio komiteto Didžiajam Vilniaus Seimui šaukti narys; 1907 m. – vienas Lietuvių mokslo draugijos steigėjų ir jos valdybos narys.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kartu su grupe kairiosios pakraipos lietuvių inteligentų J.Vileišis įkūrė Lietuvių draugiją nukentėjusiems nuo karo agronomijos ir teisės pagalbai teikti, tapo jos pirmininku; dalyvavo Lietuvių komiteto veikloje. Rūpindamasis švietimo reikalais Atlantos valsčiuje įsteigė 6 mokyklas, būdamas Mokslo draugijos narys organizavo vadovėlių leidybą. Mokytojams platino antivokiškus atsiliepimus ir už tai buvo suimtas, 6 mėn. kalintas Lukiškėse, vėliau ištremtas į Vokietiją prievartos darbams. Berlyne pabėgo, slapstėsi pas pažįstamus, kol, baigiantis karui, gavo atleidimą iš koncentracijos stovyklos ir teisę grįžti į Vilnių.

Tėvynėje nuo 1917 m. buvo Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos nariu, šiai partijai 1922 m. susijungus su Lietuvos valstiečių sąjunga nemažai laiko ir jėgų skyrė veiklai Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungoje, buvo Centro komiteto nariu (1929 m. atsisakė CK pirmininko pareigų ir iš partijos išstojo).

Įsitraukė į Lietuvių konferencijos Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18–22 d. organizavimą, tapo konferencijos prezidiumo nariu. Konferencija J.Vileišį išrinko į Lietuvos Tarybą. J.Vileišis, vienintelis iš Lietuvos Tarybos narių, balsavo prieš 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos nepriklausomybės deklaravimą, kuriuo buvo pasižadama nustatyti Lietuvos priklausomybę Vokietijai. J.Vileišis buvo vienas iš Lietuvos Tarybos narių, išstojusių iš jos 1918 m. sausio 26 d. ir protestavusių prieš Lietuvos Tarybos įsipareigojimus Vokietijai uzurpuojant Steigiamojo Seimo teisę nustatyti Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis. Visi 20 Lietuvos Tarybos narių 1918 m. vasario 16 d. balsavo už grįžusių narių – J.Vileišio, Mykolo Biržiškos, Stepono Kairio ir Stanislovo Narutavičiaus – siūlomą Lietuvos Nepriklausomybės Aktą be Lietuvos įsipareigojimų Vokietijai.

Kartu su kun. Just.Staugaičiu ir dr. J.Šauliu buvo deleguotas į Vokietiją siekti, kad būtų pripažinta Lietuvos nepriklausomybė.

Nors J.Vileišis buvo pakviestas dirbti pirmojoje Vyriausybėje, tačiau dalyvauti sudarant Ministrų kabinetą atsisakė. 1918 m. gruodžio 18 d. tapo antrosios, Laikinosios Lietuvos Vyriausybės, vadovaujamos M.Sleževičiaus, vidaus reikalų ministru. Eidamas šias pareigas, suorganizavo savivaldybių veiklą, rūpinosi, kad kiekvienoje apskrityje dirbtų po gydytoją, paskelbė Kooperacijos bendrovių ir sąjungų įstatymą, parengė šaukimo į kariuomenę taisykles. Per du su puse mėnesio savo žinybai nustatė pagrindines funkcionavimo gaires. Antroji Vyriausybė išsilaikė iki 1919 m. kovo 12 d.

Trečioji – Pr.Dovydaičio Vyriausybė išsilaikė mėnesį, bet J.Vileišis gavo pasiūlymą ketvirtajame M.Sleževičiaus Ministrų kabinete eiti finansų ministro pareigas. Ši Vyriausybė dirbo nuo 1919 m. balandžio 12 d. iki 1919 m. spalio 7 d. Ieškodamas užsienio paramos besikuriančiai Lietuvos valstybei, parengė valiutos reformą – atsistatydinus Vyriausybei ji taip ir nebuvo įgyvendinta. (Ketvirtajai Vyriausybei taip pat pavyko suformuoti dešimties tūkst. karių kariuomenę, apsiginti nuo Raudonosios Armijos, perimti iš vokiečių krašto administravimą, sudaryti funkcionuojantį valstybės aparatą.)

1919 m. tapo Lietuvos valstybės atstovu JAV. Svarbiausias jo tikslas – gauti Lietuvos pripažinimą de jure, užmegzti nuolatinius finansinius ir prekybinius ryšius bei rinkti aukas Amerikos lietuvių bendruomenėse. Nors visų užduočių įvykdyti ir nepasisekė, tačiau sėkmingai buvo sprendžiamos finansinės ir organizacinės problemos (surinko aukų per 1,8 mln. dolerių, suvienijo susiskaldžiusius į partijas lietuvius).

1921–1933 m. buvo Kauno miesto burmistru. Per trumpą laiką organizavo kanalizacijos, vandentiekio tinklų tiesimą, sutvarkė susisiekimo problemas, pastatė tiltų, įkūrė mokyklų, visuomeninių organizacijų, Kaip rašoma šaltiniuose – ,,sueuropino Kauną”. Net ir po tautininkų perversmo (1926 m.) Kauno miesto savivaldybė dar penkerius metus išlaikė demokratinio valdymo tvarką.

1922 m. J.Vileišis buvo išrinktas į I Seimą, o 1923 birželio 19 d. II Seime, kaip ir A.Stulginskis, pretendavo į Respublikos Prezidento postą.

J.Vileišis paskelbė apie 500 straipsnių, Lietuvos universitete (vėliau – Vytauto Didžiojo universitetas) skaitė paskaitas.

Signataras minimas ir kaip aktyvus daugelio sąjungų, draugijų narys, sporto, kultūros mecenatas, Baltijos valstybių sąjungos puoselėtojas. Dirbdamas Valstybės Taryboje (nuo 1932 m.), paruošė Civilinio kodekso projektą.

Okupavus Lietuvą įsijungė į pogrindinę veiklą.

1942 m. birželio 1 d. J.Vileišis mirė Kaune, palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse, Vileišių šeimos koplyčioje.

Literatūra:
Banevičius A. 111 Lietuvos valstybės 1918-1940 m. politikos veikėjų: Encikloped. žinynas. – Vilnius: Knygų prekybos valst. firma „Knyga”, 1991. – P. 152-153.
Liekis A. Signatarai. Vasario 16. – Vilnius: Džiugas, 1996. – 407 p.
Kučys A. Vileišiai. – Chicago: Devenių kultūrinis Fondas, 1993. – 624 p.

Parengė Aigustė Vykantė BARTKUTĖ


Naujausi pakeitimai - 2006-02-23