LRS










Kazys Bizauskas


(1892–1941)

 

Kazio Bizausko (gimusio 1892 m. vasario 15 d.) gyvenimo kelias prasidėjo kartu su Lietuvos nepriklausomybės užuomazga ir baigėsi jos netekus. Įsijungęs į visuomeninę veiklą dar gimnazijoje, tarp pagrindinių politikos veikėjų buvo iki pat gyvenimo pabaigos. Jis – vienas ateitininkų organizacijos pradininkų, „Ateities“, „Rygos balso“ redaktorius, aktyvus spaudos bendradarbis, Lietuvių mokslo draugijos narys, literatūros teorijos vadovėlio autorius. Vokiečių okupacijos metais tapo Panevėžio miesto valdybos sekretoriumi, išrūpino leidimą steigti lietuvių gimnaziją, įkurti muzikos mokyklą.

Savo visuomenine, žurnalistine bei organizacine veikla K. Bizauskas išgarsėjo visoje Lietuvoje. Taigi jis neatsitiktinai buvo pakviestas į 1917 m. Lietuvių konferenciją, nors jam ėjo tik 24-ti metai (organizacinio komiteto nutarimu į konferenciją turėjo būti kviečiami asmenys, sulaukę 25 metų). K. Bizauskas tapo ir jauniausiu Lietuvos Tarybos nariu, jam teko garbė ir atsakomybė pasirašyti 1918 m. Nutarimą dėl Lietuvos valstybės atkūrimo.

1919 m. kartu su Jonu Vailokaičiu, Aleksandru Stulginskiu, Andriumi Dubinsku ir Pijumi Grajausku K. Bizauskas įkūrė Ūkio banką; anot Algimanto Liekio, tai „vienas pirmųjų akmenų dedant nepriklausomos Lietuvos ekonomikos pagrindus“.

1919–1920 m. buvo Lietuvos delegacijų pasitarimuose su Anglija ir Sovietų Rusija narys.

1920 m. K. Bizauskas, kaip Krikščionių demokratų partijos atstovas, tapo Steigiamojo Seimo nariu. Šioje Konstitucinėje asamblėjoje jis buvo Seniūnų sueigos, Užsienio reikalų komisijos narys.

Kazio Griniaus Vyriausybėje K. Bizauskas ėjo švietimo ministro pareigas. Svarbiausia jo pareiga tapo sukurti švietimo sistemą, užtikrinančią tautinį auklėjimą, taip pat, 1920 m. liepą Lietuvai pasirašius Taikos sutartį su Sovietų Rusija, Švietimo ministerijai teko rūpintis išvežtų iš Lietuvos į Rusiją meno, kultūros bei istorinių vertybių grąžinimu. Buvo organizuojami vasaros kursai pradinių mokyklų mokytojams ruošti, steigiamos mokyklos (per keletą metų neraštingumas šalyje sumažėjo nuo 84 proc. iki 15 proc.), pradėti leisti literatūros ir mokslo periodiniai leidiniai, įsteigta Valstybinė Opera, Valstybės Teatras, Muzikos konservatorija, Meno akademija. Pasiruošta įsteigti Universitetą, tačiau tuo metu jis dar nebuvo atidarytas dėl K. Griniaus Vyriausybės krizės.

K. Griniaus Ministrų kabineto vidaus reikalų ministras Rapolas Skipitis taip apibūdino savo kolegą ir jo darbą: „Kaip švietimo ministeris K. Bizauskas buvo gabus švietimo reikalų organizatorius. Jis kietai laikydavosi savo principinių įsitikinimų, bet buvo lankstus taktikoje. Ministerių kabineto posėdžiuose niekuomet neįvykdavo aštresnių susikirtimų tarp K. Bizausko ir kitų ministerių. Jau iš to galima spręsti, kad K.Bizauskas buvo geras psichologas ir gero būdo žmogus.” (R. Skipitis/Nepriklausomą Lietuvą statant)

1922 m. pabaigoje K.Bizauskas buvo paskirtas Lietuvos atstovu prie Šv. Sosto. Vatikanas pripažino Lietuvą de jure, bet Konkordatą pasirašyti vis delsė dėl Lietuvos nesutarimų su lenkais.

1923 m. K. Bizauskas perkeltas į Ameriką, kur jam teko rūpintis paskolos JAV grąžinimu ir naujos paskolos gavimu.

1927 m. K. Bizauskas buvo atšauktas ir paskirtas pasiuntiniu Latvijos Respublikoje. Jam teko sudėtinga misija kreipti kaimynų prielankumą Lietuvai, nors latviai labiau linko į Lenkijos pusę.

1928 m. K. Bizauskas perkeltas į Didžiąją Britaniją. Su šia valstybe taip pat sunkiai sekėsi užmegzti glaudesnius ryšius; tarpvalstybiniai santykiai pagerėjo tik atstatydinus Ministrą Pirmininką Augustiną Voldemarą. Pasak Prano Zundės, Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras Ostinas Čemberlenas (Austen Chamberlain) buvo tokios blogos nuomonės apie A. Voldemarą kaip politiką, kad net ir vėliau, kai A. Voldemaras buvo jau seniai iš visų vyriausybinių pareigų pašalintas, jį prisimindavo, kai jam reikėdavo atžagaraus, įnoringo ir kazuistinio politiko pavyzdžio.

Juozui Tūbeliui perėmus Vyriausybės vadovavimą, K. Bizauskas tapo ir Lietuvos atstovu Olandijai (1930 m.). 1930 m. K. Bizauską norėta skirti įgaliotuoju pasiuntiniu į Maskvą, tačiau jis dėl asmeninių priežasčių atsisakė.

1931 m. vasarą K. Bizauskas grįžo į Lietuvą; buvo paskirtas įgaliotuoju užsienio reikalų ministru ypatingiesiems reikalams, po metų – Teisės ir administracijos departamento direktoriumi.

1939 m. sausį tapo įgaliotuoju ministru ir nepaprastuoju pasiuntiniu Latvijoje, tačiau šias pareigas ėjo neilgai, nes kovo mėnesį, sudarydamas Vyriausybę, Jonas Černius pakvietė jį pavaduotoju. Tuo laikotarpiu tai buvo nauja pareigybė Vyriausybėje. Ministro Pirmininko pavaduotoju jis liko ir kitame – Antano Merkio sudarytame Ministrų kabinete. Lietuvai atgavus Vilnių, K. Bizauskas tapo ir Vyriausybės įgaliotiniu Vilniaus miestui ir kraštui.

Sovietų Sąjungai paskelbus Lietuvai ultimatumą, A .Merkio vadovaujamas Ministrų kabinetas buvo priverstas atsistatydinti. Tada nutrūko ir K. Bizausko valstybinė veikla.

1940 m. K. Bizauskas okupacinės sovietų valdžios buvo suimtas. Sušaudytas 1941 m. birželio 26 d. netoli Minsko.

Buvusiame KGB archyve yra saugoma K. Bizausko baudžiamoji byla. Ten galime skaityti, jog K. Bizauskas, į tardytojo klausimą, ar laiko save kaltu, yra atsakęs: „Jeigu įsisąmoninsime, kad vienintelė teisinga visuomeninė valstybės samprata yra proletariato diktatūra, tai man teks prisipažinti kaltam dėl visos mano politinės veiklos, kuri buvo skirta nepriklausomos tautinės valstybės kūrimui“ (A. Liekis/Signatarai. Vasario 16).

 

 

Šaltiniai:

Banevičius, A. 111 Lietuvos valstybės 1918–1940 politikos veikėjų. Vilnius: Knyga, 1991, p. 175.

Liekis, A. Signatarai. Vasario 16. Vilnius: Džiugas, 1996, p. 407.

Skipitis, R. Nepriklausomą Lietuvą statant. Chicago: Terra, 1961, p. 446.

Zundė, Pr. Kazys Bizauskas. Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1993, 1 knyga, p. 323.

Zundė, Pr. Kazys Bizauskas. Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1994, 2 knyga, p. 430.

 


Naujausi pakeitimai - 2006-02-23