LRS










Leonas Bistras


Gimė 1890 m. spalio 20 d. Latvijoje, Liepojos mieste.

1911 m. baigė Liepojos gimnaziją, įstojo į Ženevos (Šveicarija) universiteto Medicinos fakultetą. Tačiau po metų studijas nutraukė ir pradėjo mokytis Fribūro (Šveicarija) katalikų universiteto Filosofijos fakultete (filosofijos daktaro disertaciją L.Bistras apgynė 1921 m.). 1912 m. sugrįžo prie medicinos studijų Tartu (Estija) universitete. 1914 m. be egzaminų buvo priimtas į Kauno kunigų seminariją.

Kilus Pirmajam pasauliniam karui buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. Tarnavo felčeriu karo lauko ligoninėse. Rusijoje pradėjo bendradarbiauti su besitelkiančiais krikščionimis demokratais.

1918 m. L.Bistras grįžo į Lietuvą, padėjo steigti Kauno savivaldybę, dalyvavo krašto politinių struktūrų kūrimo darbe. Buvo išrinktas į miesto tarybą, kuri karo nualintiems miesto gyventojams steigė maitinimo, medicinos pagalbos punktus.

1919 m. L.Bistras vadovavo į Kauną persikėlusios Vyriausybės Spaudos biurui. Buvo oficialaus dienraščio „Lietuva“ vyriausiasis redaktorius.

1921 m. L.Bistras tapo Lietuvių krikščionių demokratų partijos (LKDP) nariu. 1927–1940 m. – šios gausiausios ir įtakingiausios opozicinės partijos pirmininkas (1936 m. visų partijų veikla, išskyrus Tautininkų, buvo uždrausta). Nors, turėdamas filosofinį išsilavinimą, LKDP ideologu netapo, tačiau iš lotynų kalbos išvertė popiežių Leono XIII ir Pijaus XI enciklikas – pagrindinius Katalikų bažnyčios ir krikščioniškosios demokratijos socialinės minties šaltinius.

1922 m. pakviestas vadovauti Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto Filosofijos sistemos katedrai. Šios katedros docento pareigas ėjo iki suėmimo 1940 m. Skaitė gamtos ir teisės filosofijos, etikos, teodicėjos, filosofijos įvado, logikos paskaitų kursus.

1922 m. buvo pavasarininkų sąjungos pirmininkas („Pavasario“ kaimo jaunimo sąjunga buvo didžiausia Lietuvos organizacija).

L.Bistras vadovavo I Seimui (1922–1923) m. Nuo 1925 01 27 iki 1925 09 25 buvo II Seimo Pirmininkas. 1926 m. išrinktas į III Seimą dirbo opozicijoje.

Ernesto Galvanausko vadovaujamoje IX Vyriausybėje (1923 06 29 – 1924 06 18), Antano Tumėno vadovaujamoje X Vyriausybėje (1924 06 18 – 1925 02 04) buvo švietimo ministras.

Atsistatydinus Vytauto Petrulio vadovaujamai Vyriausybei 1925 09 25 – 1926 06 15 vadovavo XII Ministrų kabinetui ir buvo krašto apsaugos ministras. Nuo 1926 04 21 užsienio reikalų ministro poste pakeitė Mečislovą Reinį. Kai L.Bistras vadovavo Vyriausybei svarbiausias valstybinio gyvenimo įvykis buvo Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimas. 1925 m. pasirašytu konkordatu su Lenkija ginčijama teritorija atsidūrė Lenkijos bažnytinėje provincijoje. Tai sukėlė Lietuvos visuomenės nepasitenkinimą. Tačiau Vyriausybė palankiai priėmė provincijos įkūrimo faktą. Pasak L.Bistro, šis įvykis nėra „esminis dalykas mūsų politikoje“. Laikydamas tai Bažnyčios reikalų tvarkymu, Ministras Pirmininkas teigė, jog pasirašytas konkordatas „neliečia Lietuvos Respublikos teritorijos sienų klausimo ir negali daryti įtakos Lietuvos Vyriausybės sienų klausimu vedamajai politikai“. L.Bistro vadovaujama Vyriausybė priėmė ilgiausiai šiame šimtmetyje galiojusį teisinį dokumentą – Lietuvos bažnytinė provincija buvo pertvarkyta tik 1991 m. pradžioje.

L.Bistro vadovavimo Vyriausybei laikotarpiu vyko ekonominės derybos su Latvija, Vokietija, per 1925 m. SSRS užsienio reikalų liaudies komisaro Georgijaus Čičerino vizitą į Kauną susitarta pradėti derybas dėl nepuolimo sutarties. Tobulintas valstybės institucijų, aukštųjų ir specialiųjų mokyklų, ypač žemės ūkio mokyklų, taip pat medicinos, veterinarijos įstaigų darbas.

Augustino Voldemaro vadovaujamoje XIV Vyriausybėje (1926 12 17 – 1929 09 23) buvo švietimo ministras iki 1927 05 03 (Prezidentui A.Smetonai paleidus III Seimą ir nepaskelbus naujų rinkimų datos, LKDP savo atstovus iš Vyriausybės atšaukė).

1926–1939 m. faktiškasis krikščionių demokratų dienraščio „Rytas“ reaktorius. Nemažai rašė į kitus periodinius krikščionių demokratų leidinius. Buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos narys.

Po Lenkijos ultimatumo 1938 m. suaktyvėjus opozicinėms politinėms jėgoms L.Bistras dalyvavo bendruose Krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų pasitarimuose (abiejų partijų nuomones apie Lietuvos valstybės reikalus imta skelbti 1938 m. Klaipėdoje pradėtame nelegaliai leisti laikraštyje „Žygis“). Už šią veiklą L.Bistras drauge su kitais opozicijos veikėjais buvo sulaikytas ir trims mėnesiams ištremtas į Alytų.

Praradus Klaipėdos kraštą L.Bistras buvo pakviestas dirbti Jono Černiaus vadovaujamoje XX Vyriausybėje (1939 03 28 – 1939 11 21). Atsisakęs siūlyto užsienio reikalų ministro posto vadovavo Švietimo ministerijai.

1940 m. liepos 11 d. sovietų valdžios suimtas ir ištremtas į Sibirą. 1945 m. pritaikius SSKP ideologiniais interesais pagrįstą amnestiją L.Bistras grįžo į Lietuvą. 1950 m. vėl suimtas ir ištremtas. Į Lietuvą grįžo 1956 m.

Sovietų valdžiai atmetus reabilitacijos prašymą, negavo pensijos ir gyveno globojamas svetimų žmonių. Mirė 1971 m. spalio 18 d. Kaune. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

 

Literatūra:

- Banevičius A. 111 Lietuvos valstybės 1918-1940 m. politikos veikėjų: Encikloped. žinynas. – Vilnius: Knygų prekybos valst. firma „Knyga”, 1991. – P.

- Lietuvos Seimas. – Vilnius: Lietuvos Respublikos Seimas, 2001. – P. 20;

- Lietuvos Respublikos Ministrai Pirmininkai. – Vilnius: „Alma littera“, 1997. – P. 305-326.


Naujausi pakeitimai - 2006-02-22