Vincas Kudirka (1858–1899)

 

Vincas Kudirka gimė 1858 m. gruodžio 31 d. Vilkaviškio rajone, Paežeriuose. Vytautas Kavolis rašė: „Kudirka savyje vienijo maironiškąją romantiką ir šliūpiškąjį socialinį kovingumą, griniškąjį pozityvistinį darbą ir čiurlioniškąją meninės kūrybos kibirkštį. Kartu jis atitiko emocinę lietuvių dvasią ir blaivius laikotarpio reikalavimus. Visus šiuos elementus Kudirka jungė vienkartinėje asmeninėje įtampoje, bendruomenei pasiaukojusio individualisto ištikimai atliktame istoriniame vaidmenyje. Ir galbūt tik toksai žmogus, koks Kudirka buvo – sentimentalus realistas, poetas kovotojas – galėjo anuo metu šį vaidmenį sėkmingai priimti, jį iki galo atlikti“.

Mokėsi Paežerių mokykloje, Marijampolės gimnazijoje. Įgimti jo meniniai ir intelektualiniai gabumai atsiskleidė mokykloje, gimnazijoje jam taip pat labai lengvai sekėsi mokytis. Buvo meno mėgėjas ir salonų šokėjas, linkęs į lenkišką kultūrą. Tuo metu V. Kudirkai lenkiška kultūra atrodė vienintelė mokslus einančio žmogaus verta. 1877–1879 m. studijavo Seinų kunigų seminarijoje, iš kurios buvo pašalintas ir kurioje dar ryškiau jautėsi lietuvybės nuvertinimo nuotaikos.

1881 m. baigė Marijampolės gimnaziją, tačiau atsisakė vykti į Maskvos universitetą, kur galėjo gauti lietuviams skiriamą stipendiją. Pasirinko Varšuvą, kur patyrė daug vargo.

1883 m. išėjo pirmasis „Aušros“ numeris, sukrėtęs V. Kudirką. Kaip jis pats vėliau kalbėjo, perskaitęs laikraščio pirmąjį numerį pasijuto lietuviu esąs. Štai kaip jis vėliau apibūdino savo išgyvenimus: „Tapau mat [nuo mažens] lenku ir iš karto ponu – te tau lenkiškai dvasiai. Pagedęs buvau, bet aš nekaltas, aš pats to nesupratau, kūdikiu dar būdamas, o tie, kurie suprato, manęs nepasergėjo, nepamokė <…>. Šiandien, žiūrėdamas į anas jau seniai prabėgusias valandas, įsitikinau: 1) kaip baisiai kenkia dvasinei žmogaus pusei, jeigu jis išsineria per šiokias ar tokias pažintis iš savo tautybės lukšto ir patenka žudančiai svetimos tautos įtakai ir 2) koks galingas tautybės pagrindas – gimtoji kalba…“

Pirmasis lietuviškas V. Kudirkos kūrinys buvo 1885 m. „Aušroje“ išspausdintas nereikšmingas satyrinis eilėraštis „Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos“. Už perrašytą socialistų literatūrą buvo įkalintas ir pašalintas iš Varšuvos universiteto. V. Kavolio nuomone, kalėjimas tapo savotiška provokacija, pažadinusia V. Kudirkos kovos dvasią. Po kalėjimo jis pradėjo kovoti su caro priespauda.

1887 m. V. Kudirkai pavyko grįžti į universitetą. 1888 m. su kitais draugais įkūrė Varšuvos lietuvių studentų patriotinę draugiją „Lietuva“. 1889 m. su draugais išleido „Varpo“ žurnalo pirmąjį numerį. Jį redagavo laikydamas medicinos gydytojo baigiamuosius egzaminus: buvo redaktorius, korektorius, bendradarbis, administratorius. Tai buvo literatūros, politikos ir mokslo žurnalas, spausdinamas Tilžėje ir Ragainėje. Nuo 1890 m. greta „Varpo“ V. Kudirkos iniciatyva ėjo ir valstiečiams skirtas laikraštis „Ūkininkas“. Gyvenimo pabaigoje „Varpo“ redagavimas visiškai perėjo į jo rankas, nors tuo metu jo sveikatos būklė buvo sunkiausia.

1890–1894 m. V. Kudirka dirbo gydytoju Šakiuose. Tuo metu jis jau sirgo tada dar nepagydoma liga – džiova.

Nuo 1895 m. gyveno Naumiestyje (Šakių raj.). Nuolat žandarų persekiojamas, užsiėmė tautine-patriotine veikla. Čia V. Kudirka parašė „Tautiška giesmę“ su savo komponuotomis gaidomis, kuri buvo išspausdinta 1898 m. rugsėjo 15 d. šeštajame „Varpo“ numeryje. Šis patriotinis eilėraštis Lietuvos valstybės himnu tapo 1919 m.

V. Kudirka mirė 1899 m. lapkričio 16 d.

1902 m. Naumiesčio kapinėse Kudirkai pastatytas paminklas už Lietuvoje ir Amerikoje surinktas aukas, jame iškaltas paskutinysis „Tautiškos giesmės“ posmas. Caro valdininkų įsakymu 1903 m. tie žodžiai buvo nukalti, bet per didesnes šventes prie paminklo žmonės padėdavo Tilžėje išspausdintą „Tautišką giesmę“. 1934 m. atidengtas paminklas Kudirkai Naumiesčio aikštėje (skulp. Vincas Grybas), miestas pavadintas Kudirkos Naumiesčiu. 1998 m. pastatytas ir dabartinis Dr. Vinco Kudirkos muziejus.

 

Nuotrauka iš Lietuvos nacionalinio muziejaus

 

V. Kudirka rašė eiles, satyras, straipsnius, vertė dramas. Jis pasižymėjo kaip rašytojas, literatūros kritikas, lietuvių tautosakos rinkėjas, vertėjas. Didžiąją dalį savo kūrybos paskelbė „Varpe“. V. Kudirka parašė satyrinius apsakymus „Viršininkai“, „Vilkai“, „Lietuvos tilto atsiminimai“, „Cenzūros klausimas“, išleido poezijos rinkinį „Laisvos valandos“, lietuvių liaudies dainų rinkinį „Kanklės“, sukomponavo pjesių smuikui ir fortepijonui, išvertė Džordžo Gordono Bairono (Byron) „Kainą“, Adamo Asnyko (Asnyk) „Keistutį“, Frydricho Šilerio (Schiller) „Orleano mergelę“ ir „Vilių Telį“, Adomo Mickevičiaus (Mickiewicz) „Vėlines“, Julijaus Slovackio (Słowacki) „Mindaugą“ ir kt.

 

Šaltiniai ir literatūra:

Tautiška giesmė. / V. Kudirka– Vilnius: Vaga, 1988.

Vincas Kudirka / B. Banys // Asmenybės Lietuvos istorijoje. Mokymo priemonė. / B. Banys – Vilnius: Rosma, 1998. – P. 22–24.

Kudirka Vincas // Lietuvių enciklopedija. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1958. – T. XIII. – P. 278–285.

Lietuvos gaivintojai / B. Makauskas // Lietuvos istorija / B. Makauskas– Kaunas: Šviesa, 2000. – P. 245–247.

Su meile – Lietuva. Iliustruota knyga apie naujovišką Lietuvą. – Nacionalinė knyga, 2001. – P. 6.

Vincas Kudirka // Pažintis su Lietuva. Tūkstantmečio knyga. – T. I: Valstybė. – Kaunas: Pažintis su Lietuva, Kraštotvarka, 1999. – P. 124–125.

Vincas Kudirka. <http://ualgiman.tinklapis.lt/vincas_kudirka.htm> (2005-02-09)