Lietuvos Respublikos Seimas  English (Home)  

Ar ilsėsimės Kairių poligone? Eligijus Masiulis

/Vakarų ekspresas/Nuomonės/2004 01 29/

Pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie miesto plėtrą. Ir tai yra labai gerai, nes norint, kad miestas būtų šiuolaikiškas ir gyvas, apie jo ateitį yra būtina kalbėti nuolat. Ne tik kalbėti, bet ir veikti.

Nerimą kelia kita tendencija. Daugiausia dėmesio, vietos bei centrinės valdžios iniciatyvų, verslo projektų sulaukia miesto centras, senamiestis ir šiaurinė dalis. Pietinė miesto dalis, kitaip vadinama miegamaisiais rajonais, valdžios, mokslo, verslo atstovų pastebima mažiau.

Dažnai tokią neteisybę, mano supratimu, lemia atgyvenęs požiūris, kad miestą reprezentuoja tik jo senamiestis ir centras, todėl jie ir turi sulaukti daugiausiai lėšų. Tačiau šios teritorijos ir taip yra natūralus traukos centras. Čia koncentruojasi verslas, privačios iniciatyvos, tad plėtra vyksta be didesnių valdžios pastangų.

Kitokia situacija yra su miegamaisiais rajonais, būtent todėl jiems reikalingas didesnis valdžios institucijų dėmesys. Pagaliau, reikia įvertinti ir tą faktą, kad pietinėje miesto dalyje yra didžiausia gyventojų koncentracija.

Klaipėdiečiui neužtenka po sunkios darbo dienos paslampinėti po tikrai vakarietiškai atrodančias H. Manto ar Tiltų gatves. Jam dar reikia greitai, pigiai ir patogiai pasiekti savo guolį, o laisvomis dienomis turėti kur pailsėti ir atsipalaiduoti.

Miestas turi vystytis nuosekliai bei proporcingai. Tam, kad kiekvienas žmogus jaustųsi patogiai, neatsižvelgiant į tai, kuriame jo gale gyvena.

Įsivaizduokite situaciją, kad du užsieniečiai pirmą kartą nusprendė aplankyti mūsų miestą. Vienas jų į Klaipėdą atvyko keltu ir pirmiausia pravažiavo naujuosius rajonus. Pirmas įspūdis prastas. Šviesos mažai, kelių būklė ne pati geriausia, žolės plotai daug kur nenušienauti, viena kita dykvietė, nebaigti, apleisti statiniai. Vaizdas ima taisytis tik ties Baltijos žiedu.

Kitas užsienietis atvyko lėktuvu per Palangos oro uostą. Klaipėda jį pasitinka tvarkingu, apšviestu, išpuoselėtu Liepojos plentu. Tas pats miestas - skirtingi įspūdžiai. Ir vien tik todėl, kad į tą patį kiemą svečiai pateko pro skirtingus vartus.

Siekiant tolygios, subalansuotos miesto plėtros ir priežiūros, tas skirtumas palaipsniui turėtų išnykti. Aišku, plėtrą reikėtų suprasti ne tik kaip esamos infrastruktūros tobulinimą ir vystymą, bet ir kaip naujos kūrimą, naujų teritorijų įsisavinimą.

Nederėtų pamiršti ir tokios svarbios miestiečių gyvenimo dalies kaip poilsis. Nuo to, kaip sugebi atgauti jėgas, priklauso ir darbo, ir paties gyvenimo kokybė. Atrodytų, kokia gi čia problema? Ko jau ko, bet rekreacinių teritorijų mūsų miestas turi tiek, kiek kiti kartu sudėjus. Gamtos esame apdovanoti jūra bei mariomis. Ko verti vien Giruliai, Melnragė, Smiltynė.

Rekreacinių teritorijų turime, bet visos jos įkurtos šiaurinėje miesto dalyje. Vadinamųjų naujųjų rajonų gyventojai, nusprendę atsiduoti gamtos malonumams, turi sukarti apie 15-20 km. Tiesa, miesto transporto sistema šį atstumą padeda įveikti pakankamai greitai. Bet situacija radikaliai pasikeičia prasidėjus vasaros sezonui. Miestą užplūsta turistai. Naujų rajonų gyventojams pasiekti poilsio vietą tampa kur kas sunkiau. Labiau prakutę miestiečiai atgaivos dairosi Aukštaitijos ežerų pakrantėse, o didžioji dalis daugiabučių gyventojų, neturėdami tokių galimybių, bent jau kuriam laikui tampa savo gelžbetoninių dėžučių įkaitais.

Rašau šį straipsnį ne tam, kad iškelčiau daugiau ar mažiau žinomas problemas, bet kad pasiūlyčiau jų sprendimo variantus. O gerai paieškojus išeičių visada galima rasti.

Visai šalia miegamųjų rajonų nuo neatmenamų laikų įsikūręs Kairių poligonas. Tiek sovietiniais laikais, tiek dabar paprastam mirtingajam ten patekti neįmanoma. O teritorija ten miškinga, šalia - Kuršių marių pakrantė. Rekreaciniu požiūriu jos vertė tikrai nemenka. Supraskite teisingai, nekaltinu Lietuvos kariuomenės ir tuo labiau neraginu iš kariškių tuoj pat perimti poligono miestiečių reikmėms. Bet esu įsitikinęs, kad diskusija šiuo klausimu tikrai prasminga. Ateityje atvėrus šią teritoriją, labai sutrumpėtų pietinės miesto dalies gyventojų kelias iki rekreacinių zonų, daugiabučių gyventojams atsirastų priėjimas prie Kuršių marių. Nors šioje pakrantėje daug kemsynų ir pelkių, neabejoju, kad ji taptų nemenku rekreaciniu centru. O tai sudarytų prielaidas vystytis bent jau minimaliai turizmo infrastruktūrai.

Jau buvome įpratę, kad sovietinės kariuomenės batai mindžiojo pačius unikaliausius gamtos kampelius. Eiliniam žmogeliui šios teritorijos buvo tabu. Gyvendami šalia tokių gamtos lobių, pasitenkinome tuo, ką turėjome. Tokie laikai, tokie prioritetai. Pasitraukus svetimai kariuomenei, mūsiškiai perėmė likusią karinę infrastruktūrą, taip pat ir per visą šalį nusidriekusį poligonų tinklą. Per tuos nepriklausomybės metus aktyviai bendradarbiaujant kariškiams, valdžios vyrams ir visuomenei, daug kur sugebėjome išardyti vielines tvoras ir vėl pasijusti tikrais šeimininkais. Tas procesas turi tęstis. Tik geranoriškai bendradarbiaudami su kariškiais, galime tapti visaverčiais savo aplinkos kūrėjais ir naudotojais. Kiti laikai, kiti prioritetai!

Eligijus Masiulis




Naujausi pakeitimai - 2004 01 29.
Jolita Baušytė

*

LR Seimas