Lietuvos Respublikos Seimas  English (Home)  

Seimo Liberalų frakcija: 02 04 22 – 26d.

Balandžio 22d. Seime vyko Lietuvos delegacijos, grįžusios iš Konvento dėl Europos ateities, spaudos konferencija “Apie 2002m. balandžio 15-16 d.vykusį Konvento posėdį”.

Lietuvai Konvente atstovauja Seimo nariai V.Andriukaitis, A.Medalinskas, D.Kutraitė-Giedraitienė, R.Pavilionis, užsienio reikalų viceministras R.Martikonis.

Skirtingoms frakcijoms priklausantys Seimo nariai nesutaria dėl šalies prioritetų ateities Europos Sąjungoje – ar Lietuvos prioritetas turi būti socialinės sferos perdavimas ES kompetencijai ir Europos socialinės sutarties pasirašymas, ar didesnis indėlis į Bendrosios užsienio ir saugumo politikos plėtrą (BUSP).

Pasak socialdemokratinės koalicijos frakcijos nario V.Andriukaičio, ES turi būti reformuojama pirmiausia perkeliant kompetenciją socialiniuose reikaluose viršvalstybinėms institucijoms.

“Socialinė partnerystė jau seniai peržengė valstybių ribas ir yra tapusi vienu iš esminių postnacionalinės demokratijos bruožų. Todėl socialinės partnerystės konsolidavimas turėtų būti tas Europos raidos kriterijus, kuris priartintų Sąjungą prie jos piliečių”, - teigė V.Andriukaitis Konvente pasakytoje kalboje.

Tačiau kitas Lietuvos delegatas – Liberalų frakcijos narys A.Medalinskas kritiškai įvertino A.Andriukaičio poziciją.

Pasak liberalo, Lietuvai reiktų gerai pasvarstyti, ar šalis galėtų sau leisti mokėti didžiulius įnašus į ES biudžetą, kurio didžioji dalis būtų naudojama socialinių programų finansavimui.

“Galbūt geresnis variantas būtų rūpinimąsi socialiniais reikalais perduoti privačiai iniciatyvai”, - svarstė A.Medalinskas.

Jo tvirtinimu, Lietuvai naudingiau būtų prioritetą teikti ne ES socialinei sferai, bet jos Bendrosios užsienio ir saugumo politikos efektyvinimui.

A.Medalinsko nuomone, Lietuva iš visų šalių kandidačių į ES turi didžiausią įdirbį plėtojant regioninę politiką.

“Mūsų šalis sėkmingai bendradarbiauja su Rusijos Kaliningrado sritimi, plėtoja strateginę partnerystę su Ukraina ir palaiko pragmatiškus santykius su Baltarusija. Todėl Lietuva galėtų tapti ES akimis ir ausimis vykdant jos BUSP Baltijos jūros ir Rytų Europos regione”, - sakė Seimo narys.

Anot Liberalų frakcijos nario, Lietuvai tapus ES nare, jos užsienio politika taptų integralia BUSP dalimi ir leistų padidinti šalies įtaką Europoje.

Šioje Konvento sesijoje buvo renkamas šalių kandidačių atstovas svečio teisėmis į Konvento Prezidiumą.

Šalių kandidačių delegacijos iškėlė tris atstovus į vieną vietą. Lietuvos delegacijos atstovas buvo Liberalų frakcijos narys Alvydas Medalinskas. Daugiausia balsų surinko Slovėnijos delegacijos vadovas A.Peterle. Už jį balsavo 12 Konvento šalių kandidačių narių, už Slovakijos kandidatę M.Belohorską - 2 nariai, už Lietuvos kandidatą A.Medalinską - 9 balso teisę turintys šalių kandidačių delegacijų nariai. Tendencijos pasiskirstė taip, kad Europos Šiaurės Dimensija – Latvija, Estija, Lietuva, Lenkija ir dar kas nors iš Vidurio Europos šalių – balsavo už A.Medalinską (tai 9 nariai), tuo tarpu Viduržemio jūros ir tų šalių, kurios yra arčiau Viduržemio jūros, delegacijos palaikė slovėną (rumunai, bulgarai, turkai, Kipras, Malta, vengrai ir kas nors iš čekų).

Balandžio 22d. Liberalų frakcijos posėdyje frakcijos seniūno Eligijaus Masiulio pavaduotoju išrinktas Algirdas Gricius.

Nuo šiol frakcijos seniūnas turi tris pavaduotojus: Klemensą Rimšelį, Raimundą Palaitį ir Algirdą Gricių.

Balandžio 22d. TV laidoje “Pjūvis” apie naują vaistų kompensavimo tvarką dalyvavo Liberalų frakcijos seniūnas Eligijus Masiulis, Saulius Janonis, Romualdas Dobrovolskas, Eduardas Bartkevičius, Vida Augustinienė ir Virginija Lukšienė.

Balandžio 23d. Seimas priėmė Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo projektą (IXP-1163(3*). Jis nuo liepos 1d. turėtų pakeisti iki šiol galiojusį įstatymą.

Liberalų frakcija nepritarė naujajam Valstybės tarnybos įstatymui dėl per didelių atlyginimų, socialinių garantijų valstybės tarnautojams, jų išskirtinumo darbo rinkoje. Liberalus stebino įstatymo nuostata, leidžianti valstybės tarnautojams gauti pašalpas iš darboviečių netekus turto, siūlymas valstybės tarnautojams leisti turėti iki 3 mėnesių trukmės neapmokamas atostogas per metus bei socialdemokratų nenoras sugriežtinti valdininkų atsakomybę už valstybei ar jos piliečiams padarytą žalą.

Pagal įstatymą Vyriausybei suteikta teisė nustatyti tarnautojų atlyginimus. Valdininkai bus skirstomi į 20 kategorijų bei tris lygius. Jie taip pat galės gauti priedus už viršvalandžius, darbo stažą. Valstybės tarnautojo vadovas kasmet privalės įvertinti savo pavaldinį ir siūlyti, ar skirti jam aukštesnį lygį ar kategoriją, ar ne. Liberalų nuomone, tokia tvarka bus neskaidri, skatins tarnautojų pataikavimą viršininkams.

Balandžio 23d. Seimas priėmė Rinkliavų įstatymo pataisas, kuriomis užkirto galimybę Palangos miesto ir kitų šalies kurortų savivaldybėms rinkti vietinę rinkliavą iš poilsiautojų už laikinąjį apsigyvenimą.

Liberalų frakcijos nario R.Palaičio nuomone, rinkliava už apsigyvenimą Palangoje būtų sudariusi galimybę papildyti kurorto biudžetą lėšomis, reikalingomis tvarkai ir saugumui mieste palaikyti.

Tačiau socialdemokrato B.Bradausko siūlymui Neringos savivaldybei buvo padaryta išimtis ir leista rinkti rinkliavą už įvažiavimą į savivaldybės teritoriją.

Balandžio 23d.Seimo plenariniame posėdyje buvo pateiktas Socialdemokratinės koalicijos frakcijos inicijuotas savivaldybių rinkimų įstatymo pataisos.

Liberalų frakcijos atstovai nepritaria siūlymui paankstinti 2003m. vasario-kovo mėnesiais numatytus eilinius savivaldybių tarybų rinkimus ir surengti juos kartu su šių metų gruodį numatytais prezidento rinkimais.

Liberalai paprašė padaryti šių pataisų priėmimo pertrauką ir įspėjo, jog gali blokuoti gegužės mėn. numatytą antrąjį balsavimą dėl Konstitucijos 119 straipsnio pataisos, jeigu valdančioji dauguma nesės prie derybų stalo dėl savivaldybių rinkimų datos paankstinimo.

Balandžio 24d. Liberalų frakcija kreipėsi į Premjerą A.Brazauską ir Valstybės turto fondą, prašydama leisti savo atstovams Rimvydui Vaštakui ir Pranui Vilkui susipažinti su rengiamo bendrovės “Lietuvos dujos” privatizavimo medžiaga, akcininkų sutartimi, kurią Vyriausybė pasirašys su strateginiu investuotoju.

Liberalų frakcija suinteresuota, kad bendrovės “Lietuvos dujos” kaip strateginės reikšmės įmonės privatizavimas šaliai būtų maksimaliai naudingas, skaidrus ir viešas.

Liberalai taip pat ketina inicijuoti pagrindinių partijų apskritojo stalo diskusiją ir aptarti, kaip pasirengta šio svarbaus objekto privatizavimui, ar rengiamos sutartys atitinka Lietuvos interesus.

Balandžio 24d.TV laidoje Spaudos klubas dalyvavo Vilija Blinkevičiūtė, Algirdas Sysas, Teodoras Medaiskis, Artūras Melianas, Povilas Gylys, Romas Lazutka Tema: Ar pensijų reforma išgelbės pensininkus?

Balandžio 25d. Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas nusprendė siūlyti Vyriausybei patobulinti jos pateiktą Pensijų reformos įstatymo projektą.

Sprendimas komitete buvo priimtas valdančiųjų Socialdemokratinės koalicijos ir Naujosios sąjungos frakcijų balsais.

Liberalų frakcija sprendimą grąžinti Vyriausybei tobulinti Pensijų sistemos reformos projektą vertina kaip nesusikalbėjimą tarp valdančiosios daugumos partnerių, politinių partijų pasiekto susitarimo nepaisymą, būgštauja, jog jeigu dabartinė valdžia nesiims ryžtingų reformų, dabartinę socialinio draudimo sistemą gali ištikti krachas.

Frakcijos seniūno E.Masiulio teigimu, socialdemokratų ir socialliberalų dauguma, ignoruodama Naujosios sąjungos vicepirmininkės, ministrės V.Blinkevičiūtės poziciją, neatsižvelgė į bendrą Lietuvos politinių jėgų siekį keisti pensijų sistemą. Toks susitarimas buvo pasiektas dar praėjusios kadencijos Seime.

E.Masiulio nuomone, šį veiksmą galima traktuoti kaip tam tikrą signalą, jog valdančioji dauguma, demonstruodama savo neryžtingumą, atsitraukia nuo labai svarbaus Lietuvai klausimo sprendimo.

Liberalų frakcija skeptiškai vertina savanoriškų pensijų kaupimo fondų perspektyvas. E.Masiulio nuomone, nebus sukaupta tiek lėšų, kad galėtų rimtai veikti privatūs savanoriški kaupiamieji fondai.

Balandžio 25d. Liberalų frakcija kreipėsi į Lietuvos verslo asocijuotas organizacijas dėl Darbo kodekso projekto.

Raštas dėl darbo kodekso projekto

Lietuvos Respublikos Seime po svarstymo pritarta Darbo kodekso projektui. Kaip žinia, tai ilgai rengtas ir turintis atspindėti mūsų visuomenės raidos tendencijas kodeksas. Seimo Liberalų frakcija su apgailestavimu turi pripažinti, kad svarstant šį svarbų įstatymą, nustatantį ne tik darbo politiką Lietuvoje, bet ir įtakojantį naujų darbo vietų kūrimą bei ekonomikos plėtrą, buvo priimta daug ydingų ir vienpusiškų pakeitimų bei neatsižvelgta į socialinių partnerių siūlymus. Taip svarstymo metu Seimas pritarė iš esmės profesinių sąjungų interesus atstovaujančio Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko A.Syso siūlymams (priedas Nr.1), kurie ne tik apsunkins darbdavių ir dirbančiųjų galimybes lanksčiai spręsti iškilusias rinkos problemas, bet visų pirma atsilieps ir darbuotojams. Norėtumėme atkreipti dėmesį, kad kodekse yra vadovaujamasi nuostatomis, kuriomis dalies darbuotojų valia bus primetama visiems dirbantiesiems - projekte įtvirtinamas kolektyvinių susitarimų privalomumams visiems darbuotojams.

Jau gegužės pradžioje Seimas ketina balsuoti dėl šio kodekso priėmimo. Todėl Liberalų frakcija pasirengusi registruoti pasiūlymus (Priedas Nr. 2), siekiant ištaisyti Seimo padarytas klaidas ir derėtis su Seimo dauguma dėl kompromisų svarbiausiais klausimais. Esame įsitikinę, kad be aktyvios ir principingos verslo bendruomenės pozicijos išsakymo, gali būti priimti skuboti sprendimai neatspindintys pasaulio ir Europos tendencijų, pagaliau galintys stabdyti ekonomikos augimo tempus. Mums labai svarbi Jūsų nuomonė dėl teikiamų pasiūlymų – kurie iš jų Jums yra svarbiausi, daugiausiai įtakojantys Jūsų darbą. Būtume dėkingi, jei sulauktumėme Jūsų atsiliepimų ir pasiūlymų iki gegužės 8 d..

Taip pat esame pasiruošę susitikti su Jumis ir atskirai aptarti svarbiausias naujo Darbo kodekso nuostatas dar iki įstatymo priėmimo Seime. Prašome kreiptis į mūsų frakcijos sekretoriatą tel. 396351 arba tiesiogiai į Darbo kodekso problemas kuruojantį frakcijos narį Artūrą Melianą el.paštu arturas.melianas@lrs.lt arba faksu 396439; tel. 396026.

Visą darbo kodekso projektą galima rasti LR Seimo puslapyje:

http://www3.lrs.lt/cgi-bin/getfmt?C1=w&C2=160690.

1 PRIEDAS

Algirdo Syso darbo santykius suvaržantys pasiūlymai

1. Pakeistas Darbo kodekso projekto 32 straipsnis:

“32 straipsnis. Valstybinė darbo įstatymų, kolektyvinių sutarčių laikymosi kontrolė ir pažeidimų prevencija

Kaip darbdaviai laikosi šio Kodekso, darbo įstatymų, ir kitų norminių teisės aktų, bei kolektyvinių sutarčių normatyvinių nuostatų kontroliuoja ir jų pažeidimų prevenciją vykdo Valstybinė darbo inspekcija ir kitos institucijos pagal įstatymų nustatytą kompetenciją.”

2. Pakeistas kodekso projekto 52 straipsnis:

“52 straipsnis. Nacionalinės, šakos ir teritorinės kolektyvinės sutarties taikymo sritis

1. Nacionalinė, šakos ir teritorinė kolektyvinė sutartis taikoma įmonėse, kurių darbdaviai:

1) buvo sutartį pasirašiusių darbdavių asociacijų nariai;

2) prisijungė prie šių asociacijų po sutarties pasirašymo.

2. Jeigu nacionalinės kolektyvinės sutarties nuostatos yra svarbios atitinkamai gamybos šakai, profesijai, tai Socialinės apsaugos ir darbo ministras gali praplėsti nacionalinės kolektyvinės sutarties ar atskirų jos nuostatų taikymo sferą, nustatydamas, kad tas susitarimas taikomas visai šakai, profesijai, paslaugų sferai ar tam tikrai teritorijai, jeigu tokį reikalavimą pateikė viena ar keletas dalyvaujančių nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje darbuotojų arba darbdavių organizacijų.

3. 2. Jeigu įmonėje galioja kelios kolektyvinės sutartys, taikomos tos sutarties nuostatos, kurios numato palankesnes sąlygas darbuotojams.

3. Pakeistas kodekso projekto 59 straipsnis:

“1. Įmonės kolektyvinė sutartis yra rašytinis susitarimas tarp darbdavio ir įmonės darbuotojų kolektyvo dėl darbo, darbo apmokėjimo ir kitų socialinių-ekonominių sąlygų. Įmonės kolektyvinė sutartis sudaroma visų rūšių įmonėse, įstaigose, organizacijose.”

4. Išbraukta kodekso projekto 76 straipsnio 2 dalis:

“2. Lokautas – tai vienos įmonės ar kelių įmonių darbuotojų ar jų grupės darbo santykių sustabdymas įstatymo nustatyta tvarka, kai kolektyvinis ginčas išspręstas, tačiau darbuotojai nevykdo taikinimo komisijos, darbo arbitražo ar trečiųjų teismo sprendimo. Lokauto skelbimo ir organizavimo tvarką nustato specialus įstatymas. “

5. Pakeistas kodekso projekto 109 straipsnis:

“109 straipsnis. Terminuota darbo sutartis

1. Terminuota darbo sutartis gali būti sudaroma tam tikram laikui arba tam tikrų darbų atlikimo laikui, bet ne ilgiau kaip penkeriems metams.

2. Neleidžiama sudaryti terminuotos darbo sutarties, jeigu darbas yra nuolatinio pobūdžio, išskyrus atvejus, kai sudaryti tokią sutartį rašytiniu prašymu prašo pats darbuotojas. tai nustato įstatymai arba kolektyvinės sutartys.

3. Su renkamaisiais darbuotojais terminuota darbo sutartis sudaroma jų išrinkimo laikui, o su darbuotojais, kuriuos pagal įstatymus arba pagal įmonės, įstaigos, organizacijos įstatus skiria į darbą renkamieji organai, terminuota darbo sutartis sudaroma tų renkamųjų organų įgaliojimų (kadencijos) laikui.

4. Terminuota darbo sutartis gali būti sudaroma ir kitais atvejais, kai tai nustato įstatymai, įmonių, įstaigų, organizacijų įstatai arba kolektyvinės sutartys.”

6. Pakeista kodekso projekto 127 straipsnio 3 dalis:

“3. Darbo sutartyje gali būti sulygta: jeigu sutartis nutraukiama darbuotojo pareiškimu be svarbios priežasties (šio straipsnio 1 dalis), tai darbuotojas įsipareigoja atlyginti darbdaviui jo turėtas išlaidas per paskutiniuosius vienerius darbo metus darbuotojo mokymui, kvalifikacijos kėlimui, stažuotėms ir kt. ”

7. Pakeistas kodekso projekto 134 straipsnis:

“134 straipsnis. Pirmenybės teisė būti paliktam dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius

1. Kai dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų mažinamas darbuotojų skaičius, pirmenybės teisę būti palikti dirbti turi darbuotojai:

1) kurie toje darbovietėje buvo sužaloti arba susirgo profesine liga;

2) kurie vieni augina vaikus (įvaikius) iki šešiolikos metų arba prižiūri kitus šeimos narius, pripažintus pirmos ar antros grupės invalidais;

3) kurie turi ne mažiau kaip dešimt metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje, išskyrus darbuotojus, įgijusius teisę į visą senatvės pensiją arba ją gaunančius;

4) kuriems iki senatvės pensijos liko ne daugiau kaip treji metai;

5) kuriems tokia teisė nustatyta kolektyvinėje sutartyje;

6) kurie yra išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (šio kodekso 19 straipsnis).

2. Šio straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose nustatyta pirmenybė likti darbe taikoma tik tiems darbuotojams, kurių kvalifikacija nėra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kvalifikaciją.

8. Papildytas kodekso projekto 143 straipsnis nauja 5 dalimi:

“5. Darbuotojams, dirbantiems ne vienoje darbovietėje arba vienoje darbovietėje, bet pagal dvi ar daugiau darbo sutarčių, darbo dienos trukmė (kartu su pertrauka pailsėti ir pavalgyti) negali būti ilgesnė kaip 12 valandų.”

2 PRIEDAS

Liberalų frakcijos PASIŪLYMAI

Lietuvos Respublikos darbo kodekso projektui IXP-1268(3)

1. Darbo kodekso projekto 4 straipsnio 4 dalis nustato darbo teisinių santykių subjektų pareigą, tais atvejais, kai įstatymas tiesiogiai nedraudžia darbo teisinių santykių subjektams patiems nustatyti savo tarpusavio teises ir pareigas susitarimo būdu, susitariant vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Toks reikalavimas yra nepagrįstas subjektų laisvių apribojimas. Asmenų norų teisė nereguliuoja, o norėti ir siekti įgyvendinti “neprotingus” siekius neturi būti draudžiama. Sąžiningumo ir teisingumo kriterijai sutarties tikslui taip pat netaikytini. Minėti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijai turėtų būti taikomi aiškinant ir vykdant sutartis, tačiau nebūtinai jas sudarant.

Darbo kodekso projekto 4 straipsnio 4 dalis taip pat nustato negalimumą sutartimis pabloginti įstatymais ir poįstatyminiais aktais nustatytą darbuotojų padėtį. Tačiau nuostata ir taip yra taikoma visose teisės šakose – sutartimis negalima pažeisti imperatyvių teisės aktų reikalavimų.

Todėl siūlome išbraukti 4 straipsnio 4 dalį.

2. Darbo kodekso projekto 11 straipsnio 2 dalis numato, kad tuo atveju, kai tarp darbo teisės aktų nuostatų yra prieštaravimų, taikoma tokia nuostata, kuri yra naudingesnė darbuotojui. Toks kolizijų sprendimo būdas yra ydingas. Visų pirma, nėra priimtina, kad kolizija visuomet sprendžiama vienos iš sutarties šalių naudai. Be to, kaip minėta, nėra visuomet akivaizdu, kas yra naudinga darbuotojui, tiesioginė nauda ne visuomet atsveria netiesioginę žalą. Atkreipiame dėmesį, kad pagrindiniai principai sprendžiant koliziją yra teisės akto juridinės galios viršenybės, konkretesnės normos viršenybės bendresnės normos atžvilgiu, teisės akto priėmimo laiko ir visų privatinių subjektų, o ne vienos šalies (šiuo atveju darbuotojo), interesų paisymas. Kolizijų sprendimas yra teisės teorijos, o ne atskirų teisės šakų dalykas, ir yra taikomas visoms teisės šakoms vienodai.

Todėl siūlome išbraukti 11 straipsnio 1 dalį.

3. Darbo kodekso projekto 18 straipsnio 2 dalis numato, kad atstovavimas kolektyviniuose darbo santykiuose, sutinkamai su galiojančiais darbo įstatymais, atsiranda be atskiro darbuotojo valios išreiškimo, jeigu toks subjektas ar asmuo atstovauja darbuotojų daugumos valią. Tokio atstovavimo metu prisiimti bendri įsipareigojimai yra privalomi ir atskiriems darbuotojams, patenkantiems į tokių įsipareigojimų veikimo sferą, nors ir atskirai nesuteikusiems specialių įgalinimų kolektyvinio atstovavimo subjektui. 18 straipsnio 2 dalis “įteisina” nuostatą, kad kolektyviniuose darbo santykiuose prisiimti įsipareigojimai yra privalomi ne tik juos prisiėmusiam asmeniui (asmenims), bet ir kitiems subjektams. Tai yra nepagrįstas prievolių primetimas trečiosioms šalims.

Siūlome numatyti, kad atstovavimo kolektyviniuose darbo santykiuose metu, įsipareigojimai privalomi tik juos prisiėmusiems darbuotojams.

Pakeisti 18 straipsnio 2 dalį ir išdėstyti taip:

“2. Kolektyviniuose darbo santykiuose įsipareigojimai yra privalomi tiems darbuotojams, kurie įgaliojo jiems atstovauti atitinkamus atstovaujančius subjektus

4. Taip pat siūlome pakeisti 32 straipsnį ir išdėstyti taip:

“32 straipsnis. Valstybinė darbo įstatymų, kolektyvinių sutarčių laikymosi kontrolė ir pažeidimų prevencija

Kaip darbdaviai laikosi šio Kodekso, darbo įstatymų, ir kitų norminių teisės aktų, bei kitų kolektyvinių sutarčių normatyvinių nuostatų kontroliuoja ir jų pažeidimų prevenciją vykdo Valstybinė darbo inspekcija ir kitos institucijos pagal įstatymų nustatytą kompetenciją.”

5. Darbo kodekso projekto 45 straipsnis suteikia teisę Trišalei tarybai sudaryti trišalius susitarimus dėl darbo santykių ir su jais susijusių socialinių ir ekonominių sąlygų ir susitarimo šalių tarpusavio santykių reguliavimo, kurie Ministro Pirmininko potvarkiais skelbiami Valstybės žiniose ir įsigalioja Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimams nustatyta tvarka. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad trišalis bendradarbiavimas ypač efektyviai gali būti išnaudotas informavimui ir konsultacijoms, tačiau privalomos normos turėtų būti leidžiamos tik tautos atstovaujamosios institucijos – Seimo ar jo įgaliotos institucijos.

Siūlome nesuteikti Trišalei tarybai kompetencijos sudaryti privalomus trišalius susitarimus.

Išbraukti 45 straipsnio 5 ir 6 dalis.

6. Priimtame Darbo kodekso 52 straipsnio pakeitime numatyta, jeigu bus pasirašytas nacionalinis šakos ar teritorijos susitarimas, susijęs su tam tikra sritimi, kolektyvinės sutarties nuostatos galiotų visiems subjektams, dirbantiems toje srityje. Manome, jog tokie susitarimai neturi būti privalomi visoms įmonėms, nesvarbu, ar jos yra asociacijose, ar ne.

Todėl siūlome pakeisti 52 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

“52 straipsnis. Nacionalinės, šakos ir teritorinės kolektyvinės sutarties taikymo sritis

1. Nacionalinė, šakos ir teritorinė kolektyvinė sutartis taikoma įmonėse, kurių darbdaviai:

1) buvo sutartį pasirašiusių darbdavių asociacijų nariai;

2) prisijungė prie šių asociacijų po sutarties pasirašymo.

2. Jeigu nacionalinės kolektyvinės sutarties nuostatos yra svarbios atitinkamai gamybos šakai, profesijai, tai Socialinės apsaugos ir darbo ministras gali praplėsti nacionalinės kolektyvinės sutarties ar atskirų jos nuostatų taikymo sferą, nustatydamas, kad tas susitarimas taikomas visai šakai, profesijai, paslaugų sferai ar tam tikrai teritorijai, jeigu tokį reikalavimą pateikė viena ar keletas dalyvaujančių nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje darbuotojų arba darbdavių organizacijų.

3. Jeigu įmonėje galioja kelios kolektyvinės sutartys, taikomos tos sutarties nuostatos, kurios numato palankesnes sąlygas darbuotojams.

7. Pagal 59 straipsnio 3 dalį, įmonėje sudaroma kolektyvinė sutartis taikoma visiems tos įmonės darbuotojams. Taigi Darbo kodekso projektas numato absoliutų kolektyvinės sutarties privalomumą. Reikalavimas yra nepagrįstas, nes kolektyvinės sutarties sudarymas ne visada naudingas tiek darbuotojams, tiek darbdaviams. Nei darbuotojų atstovai, nei profesinės sąjungos neatstovauja visų darbuotojų interesų, o vadovaujantis 59 straipsnio 3 dalimi, kolektyvinės sutarties reikalavimams privalo paklusti ir tie darbuotojai, kurie jai nepritaria. Tokiu būdu nepagrįstai primetamos kolektyvinės sutartys, išplečiama jų taikymo sfera. Kolektyvine sutartimi turėtų būti laikomi savanoriški susitarimai tarp darbdavio ir kelių darbuotojų ar jų grupės dėl papildomų darbo sąlygų. Būtent todėl kolektyvinės sutartys turėtų būti sudaromos tarp darbdavio ir tiesiogiai suinteresuotų darbuotojų ir privalomos tik sutartį pasirašiusioms šalims, o ne visiems darbuotojams.

Siūlome panaikinti kolektyvinės sutarties privalomumą kiekvienoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje bei kiekvienam darbuotojui.

Pakeisti 59 straipsnio 1 ir 2 dalis ir jas išdėstyti taip:

“1. Įmonės kolektyvinė sutartis yra rašytinis susitarimas tarp darbdavio ir įmonės darbuotojų kolektyvo dėl darbo, darbo apmokėjimo ir kitų socialinių-ekonominių sąlygų. Įmonės kolektyvinė sutartis sudaroma visų rūšių įmonėse, įstaigose, organizacijose.”

2. Kolektyvinė sutartis yra privaloma ją pasirašiusioms šalims.” Įmonėje sudaroma kolektyvinė sutartis taikoma visiems tos įmonės darbuotojams. Darbdavys gali pasirašyti kolektyvinę sutartį su profesine sąjunga, atstovaujančia tam tikros profesijos darbuotojams. Tokios sutarties nuostatos taikomos tos profesijos darbuotojams. Įmonės filialuose, atstovybėse ir struktūriniuose padaliniuose gali būti sudaromos kolektyvinės sutartys įmonės kolektyvinės sutarties nustatyta tvarka ir neviršijant tos kolektyvinės sutarties apibrėžtų ribų.”

 

8. Pagal Darbo kodekso 63 straipsnio 3 punktą, jeigu įmonė ar įmonės dalis, sudarius įmonės kolektyvinę sutartį, iš vieno darbdavio pereina kitam, šios sutarties nuostatos galioja ir naujajam darbdaviui. Tačiau darbdavys yra ne vien tik fizinis asmuo, kaip įvardijama kodekse, bet ir įmonė. O įmonės daliai perėjus į kitą įmonę atsirastų kolizija – galiotų dvi kolektyvinės sutartys, kurios gali skirtis: vieniems darbuotojams būtų taikomos vienos sąlygos, kitiems – kitos. Siūlome sudaryti galimybę per mėnesį peržiūrėti kolektyvinę sutartį, jeigu pasikeitė įmonės savininkas.

Pakeisti 63 straipsnio 3 dalį ir šią dalį išdėstyti taip:

“3. Jeigu įmonė ar įmonės dalis pereina iš vieno darbdavio, sudariusio įmonės kolektyvinę sutartį, kitam darbdaviui, šios sutarties nuostatos patikslinamos mėnesio bėgyje

9. Siūlome Darbo kodekse palikti lokauto sąvoką, nes jis tiesiogiai įtakoja darbo santykius.

Įrašyti 76 straipsnio 2 dalį:

“2. Lokautas – tai vienos įmonės ar kelių įmonių darbuotojų ar jų grupės darbo santykių sustabdymas įstatymo nustatyta tvarka, kai kolektyvinis ginčas išspręstas, tačiau darbuotojai nevykdo taikinimo komisijos, darbo arbitražo ar trečiųjų teismo sprendimo. Lokauto skelbimo ir organizavimo tvarką nustato specialus įstatymas. “

10. Siūlome, jog už nelegalų darbą atsakytų abi pusės: ir darbdavys, ir darbuotojas.

Pakeisti 98 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:

3. Darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, taip pat nelegalų darbą dirbantys asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka.”

11. Darbo kodekso 99 straipsnio 2 dalyje yra numatytas privalomas darbuotojo pažymėjimo turėjimas. Pagrindinis jų tikslas buvo nelegalaus darbo išaiškinimo lengvinimas. Praktika rodo, jog ši kovos su nelegaliu darbu priemonė yra neefektyvi.

Darbuotojas gali pradėti dirbti ir anksti ryte, ir po pietų, todėl gali kilti problemų jam pradėti dirbti, nes jis neturės pažymėjimo. Taip pat toks pažymėjimo turėjimas nėra patogus darbuotojui. Toks pažymėjimas gali būti laikomas darbdavio nurodytoje vietoje, vadinasi, jis nebūtinai turi būti pas darbuotoją, o tai nepadės išaiškinti, ar pagautas nelegalus darbuotojas. Kita vertus, kiekvienas darbuotojas turi “Sodros” pažymėjimą ir visiškai nebūtina reikalauti dar vieno pažymėjimo.

Todėl siūlome panaikinti reikalavimą privaloma tvarka turėti pažymėjimą ir jį išduoti ne vėliau kaip prieš darbo pradžią.

Pakeisti 99 straipsnio 2 dalį ir išdėstyti taip:

2. Darbo sutartis turi būti sudaroma raštu. Rašytinė darbo sutartis sudaroma dviem egzemplioriais. Darbo sutartį pasirašo darbdavys arba darbdavio vardu - darbovietės vadovas arba jo įgaliotas asmuo ir darbuotojas. Vienas pasirašytas darbo sutarties egzempliorius įteikiamas darbuotojui, kitas lieka darbdaviui. Darbo sutartis tą pačią dieną įregistruojama darbo sutarčių registravimo žurnale, kurio formą ir darbo sutarčių registravimo taisykles Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teikimu tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Darbo sutarčių registravimas žurnale neprivalomas, kai darbdavys yra fizinis asmuo, samdantis tris ir mažiau darbuotojų. Ne vėliau kaip prieš darbo pradžią kartu su antruoju darbo sutarties egzemplioriumi darbdavys įteikia darbuotojui jį identifikuojantį dokumentą (darbo pažymėjimą su darbuotojo nuotrauka, vardu, pavarde bei asmens kodu), kurį darbuotojas privalo nešiotis ar laikyti darbo metu darbdavio ar jo įgalioto asmens (ar įmonės vidaus tvarkos taisyklėse) nurodytoje vietoje. Už darbo sutarties sudarymą, jos registravimą, darbuotoją identifikuojančio dokumento išdavimą, jo laikymo tvarkos nustatymą bei pateikimo kontroliuojančioms organizacijoms užtikrinimą yra atsakingas darbdavys arba jo įgaliotas asmuo. Jeigu darbdavys ar jo įgaliotas asmuo pažeidžia šio straipsnio reikalavimus, jis traukiamas atsakomybėn įstatymų nustatyta tvarka.

 

12. Darbo kodekso 109 straipsnio 1 dalyje numatytas ribojimas sudaryti terminuotą darbo sutartį ilgesniam nei 5 metų terminui yra netikslingas – darbo sutarties terminas yra šalių susitarimo reikalas. Svarbu, kad darbo sutarties terminas būtų priimtinas darbdaviui ir darbuotojui, todėl jis turėtų būti nustatomas ne įstatymu, bet darbdavio ir darbuotojo susitarimu.

Darbo kodekso projekto 109 straipsnio 2 dalis numato, kad draudžiama sudaryti terminuotą darbo sutartį, jeigu darbas yra nuolatinio pobūdžio. Toks ribojimas yra nepagrįstas; nesvarbu kokio pobūdžio yra darbas, terminuotą darbo sutartį turėtų būti galima sudaryti tiek darbdavio, tiek darbuotojo iniciatyva ir bet kokiais atvejais. Be to, terminuotas sutarties pobūdis yra nulemtas tik šalių susitarimo, o ne objektyvių veiksnių.

Pakeisti 109 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

“109 straipsnis. Terminuota darbo sutartis

1. Terminuota darbo sutartis gali būti sudaroma tam tikram laikui arba tam tikrų darbų atlikimo laikui, bet ne ilgiau kaip penkeriems metams.

2. Neleidžiama sudaryti terminuotos darbo sutarties, jeigu darbas yra nuolatinio pobūdžio, išskyrus atvejus, kai sudaryti tokią sutartį rašytiniu prašymu prašo pats darbuotojas. tai nustato įstatymai arba kolektyvinės sutartys.

3. Su renkamaisiais darbuotojais terminuota darbo sutartis sudaroma jų išrinkimo laikui, o su darbuotojais, kuriuos pagal įstatymus arba pagal įmonės, įstaigos, organizacijos įstatus skiria į darbą renkamieji organai, terminuota darbo sutartis sudaroma tų renkamųjų organų įgaliojimų (kadencijos) laikui.

4. Terminuota darbo sutartis gali būti sudaroma ir kitais atvejais, kai tai nustato įstatymai, įmonių, įstaigų, organizacijų įstatai arba kolektyvinės sutartys.”

13. Siūlome pakeisti 127 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:

“3. Darbo sutartyje gali būti sulygta: jeigu sutartis nutraukiama darbuotojo pareiškimu be svarbios priežasties (šio straipsnio 1 dalis), tai darbuotojas įsipareigoja atlyginti darbdaviui jo turėtas išlaidas per paskutiniuosius vienerius darbo metus darbuotojo mokymui, kvalifikacijos kėlimui, stažuotėms ir kt. ”

14. Dabartiniame Darbo kodekso projekte numatyta darbuotojų atleidimo iš darbo tvarka varžo darbdavių teises, nes darbdavys neturi galimybės atleisti netinkančio darbui darbuotojo. Net įrodęs, kad darbuotojo kvalifikacija, profesiniai sugebėjimai ar elgesys darbe yra netinkami, darbdavys dar turės taikyti Kodekso 129 straipsnyje numatytus ilgus (iki 4 mėnesių) įspėjimo apie atleidimą iš darbo terminus, bei įrodyti, kad darbuotojo jo sutikimu negalima perkelti į kitą darbą. Esant tokiam griežtam darbuotojų atleidimo iš darbo reglamentavimui, darbdaviai tiesiog vengs priimti į darbą darbuotojus, kadangi vėliau neturės galimybės juos atleisti.

Siūlome atsisakyti Darbo kodekso projekto 128 straipsnio 1 ir 5 dalyse numatytų reikalavimų, kad darbuotoją darbdavio iniciatyva galima atleisti tik dėl “svarbių priežasčių” bei nesant galimybės darbuotojo sutikimu perkelti jį į kitą darbą. Atleisdamas darbuotoją iš darbo, darbdavys turi nurodyti atleidimo priežastį, tačiau ta priežastis nebūtinai turi būti numatyta įstatyme.

Pakeisti 128 straipsnio 1 dalį ir išbraukti 2 dalį, straipsnį išdėstyti taip:

“1.Darbdavys gali nutraukti neterminuotą ar teminuotą darbo sutartį su darbuotoju, apie tai įspėjęs jį šio Kodekso 129 straipsnyje numatyta tvarka ir, darbuotojo pageidavimu, nurodęs darbo sutarties nutraukimo priežastį.”

2. Svarbiomis gali būti pripažįstamos tik tos aplinkybės, kurios yra susijusios su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, jo elgesiu darbe. Darbo sutartis taip pat gali būti nutraukta dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir dėl kitų panašių svarbių priežasčių.

15. Pakeisti 133 straipsnio 1 ir 2 dalis bei jas išdėstyti taip:

“1. Darbuotojai, išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (šio Kodekso 19 straipsnis), jų išrinkimo laikotarpiu negali būti atleisti iš darbo pagal šio Kodekso 128 straipsnį be išankstinio to organo sutikimo. Profesinės sąjungos nariai, išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus, negali būti atleisti iš darbo be išankstinio profesinės sąjungos renkamo organo sutikimo.

2. Darbdavio pareiškimą duoti sutikimą atleisti darbuotojų atstovą ar profesinės sąjungos narį atstovaujamasis organas privalo išspręsti per keturiolika dienų nuo pareiškimo gavimo. Darbuotojams atstovaujantis organas sutikimą ar nesutikimą atleisti darbuotoją iš darbo turi pateikti raštu. Jeigu per šį laikotarpį darbuotojų atstovaujamasis organas darbdaviui atsakymo neduoda, darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį.”

16. Papildytame Darbo kodekso projekto 134 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta, jog mažinant darbuotojų skaičių, tie darbuotojai, kurie yra išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus, turi pirmenybės teisę būti palikti dirbti. Kituose Darbo kodekso projekto 134 straipsnio 1 dalies punktuose yra labai aiškiai išdėstytos kitos penkios pagrindines nuostatas, atsižvelgiančios į žmonių socialinę situaciją, t.y. ar ligoti žmonės, ar invalidai, ar kiti, kurie turi didesnį stažą. Manome, jog pastarųjų penkių nuostatų visiškai užtenka apsaugoti labiau pažeidžiamus darbuotojus, o išimties padarymas ir pirmenybės suteikimas palikti darbe žmones ir jų neatleisti pagal tai, kad yra ar profesinės sąjungos darbuotojas, ar išrinktas darbuotojų tarybos, neturėtų būti pagrindiniu kriterijumi.

Todėl siūlome išbraukti 134 straipsnio 1 dalies 6 punktą.

Pakeisti 134 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

“134 straipsnis. Pirmenybės teisė būti paliktam dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius

1. Kai dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų mažinamas darbuotojų skaičius, pirmenybės teisę būti palikti dirbti turi darbuotojai:

1) kurie toje darbovietėje buvo sužaloti arba susirgo profesine liga;

2) kurie vieni augina vaikus (įvaikius) iki šešiolikos metų arba prižiūri kitus šeimos narius, pripažintus pirmos ar antros grupės invalidais;

3) kurie turi ne mažiau kaip dešimt metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje, išskyrus darbuotojus, įgijusius teisę į visą senatvės pensiją arba ją gaunančius;

4) kuriems iki senatvės pensijos liko ne daugiau kaip treji metai;

5) kuriems tokia teisė nustatyta kolektyvinėje sutartyje;

6) kurie yra išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (šio kodekso 19 straipsnis).

2. Šio straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose nustatyta pirmenybė likti darbe taikoma tik tiems darbuotojams, kurių kvalifikacija nėra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kvalifikaciją.

17. Papildyti 139 straipsnio 2 dalį ir išdėstyti jį taip:

“139 straipsnis. Išeitinė išmoka

2. Nutraukus darbo sutartį kitais šiame skirsnyje (išskyrus šio kodekso 125 straipsnio 1 dalyje, 126 straipsnio 1 dalyje, 127 straipsnio 1 dalyje, 135 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytus atvejus) ir kituose įstatymuose nustatytais atvejais, kai nėra darbuotojo kaltės, jam išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, jeigu įstatymai nenustato kitaip.”

18. Darbo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje siūlome nustatyti, jog su atleidžiamu darbuotoju turi būti atsiskaitoma kitą dieną po jo atleidimo dienos, taip pat suprasdami, jog yra daug įvairių atvejų dėl galimybės atsiskaityti sekančią dieną.

Todėl siūlome pakeisti ir papildyti 140 straipsnio 1 dalį ir išdėstyti ją taip:

“140 straipsnis. Atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarka

1. Darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju sekančią dieną po jo atleidimo dienos, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka.”

19. Lietuva yra ratifikavusi Tarptautinės darbo organizacijos Konvenciją Nr.47 “Dėl darbo laiko sutrumpinimo iki 40 valandų per savaitę”. Konvencijoje pasakyta, kad valstybė, ratifikavusi šią Konvenciją išreiškia savo pritarimą 40 valandų darbo savaitės principui, kuris būtų taikomas taip, kad nenukentėtų darbuotojų pragyvenimo lygis (1str.). Europos Sąjungos direktyva 93/104 “Dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų” numato, kad vidutinis darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per septynias dienas neturi būti ilgesnis kaip 48 valandos (6str.). Tačiau ši nuostata gali būti netaikoma tais atvejais, jei valstybė narė laikosi bendrų darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos principų ir imasi priemonių užtikrinti, kad joks darbdavys nereikalaus iš darbuotojo per septynias dienas dirbti daugiau kaip 48 valandas, jei jis negavo darbuotojo sutikimo dirbti tokį darbą (18 str.).

Maksimalios darbo laiko trukmės nustatymas ir toks darbo laiko ribojimas pažeidžia sutarčių laisvės principą, varžo tiek darbuotojų, tiek darbdavių interesus. Pats darbuotojas gali būti suinteresuotas dirbti ilgiau, kadangi nuo darbo laiko trukmės priklausys jo užmokesčio dydis (dėl šios priežasties žmonės dirba keliose darbovietėse). Taigi, maksimalios darbo laiko trukmės nustatymas iš darbuotojo atima galimybę daugiau dirbti ir daugiau užsidirbti, slopina darbuotojų iniciatyvą, mažina darbo efektyvumą. Priemonės, kuriomis siekiama apginti, apsaugoti darbuotojus, ne visada atliks savo tiesioginę funkciją, o tam tikrais atvejais netgi jiems pakenks. Įstatyme turėtų būti numatyta galimybė darbuotojo sutikimu dirbti ilgesnį laiką nei numatyta įstatyme. Tokios nuostatos įvedimas neprieštarautų aukščiau minėtiems tarptautiniams dokumentams.

Siūlome panaikinti kategorišką maksimalaus darbo laiko ribojimą ir numatyti galimybę darbdaviui ir darbuotojui laisvai susitarti dėl ilgesnio nei numatyta įstatyme darbo laiko bei nustatyti, kad darbo laikas yra būtinoji darbo sutarties sąlyga.

Pakeisti 143 straipsnį ir išdėstyti taip:

“143 straipsnis. Darbo trukmė

1. Darbo laikas negali būti ilgesnis kaip 40 valandų per savaitę, jeigu darbuotojo ir darbdavio susitarimu nenustatyta kitaip.

2. Kasdieninė darbo trukmė neturi viršyti 8 darbo valandų, jeigu darbuotojo ir darbdavio susitarimu nenustatyta kitaip.”

3. Maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per septynias dienas neturi viršyti keturiasdešimt aštuonių valandų.

4. Tam tikrų kategorijų (gydymo, globos (rūpybos), vaikų auklėjimo įstaigų, energetikos, ryšių specializuotų tarnybų bei avarijų likvidavimo specializuotų tarnybų ir kitų tarnybų, dirbančių nepertraukiamo budėjimo režimu) darbuotojams, budėtojams patalpose darbo laikas per parą gali būti iki dvidešimt keturių valandų. Tokių darbuotojų vidutinis darbo laikas per septynių dienų laikotarpį neturi viršyti keturiasdešimt aštuonių valandų, o poilsio tarp darbo dienų laikas privalo būti ne trumpesnis kaip dvidešimt keturios valandos. Tokių darbų sąrašą tvirtina Vyriausybė.

“5. Darbuotojams, dirbantiems ne vienoje darbovietėje arba vienoje darbovietėje, bet pagal dvi ar daugiau darbo sutarčių, darbo dienos trukmė (kartu su pertrauka pailsėti ir pavalgyti) negali būti ilgesnė kaip 12 valandų.”

Pakeisti 144 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir išdėstyti taip:

“144 straipsnis. Sutrumpintas darbo laikas

1. Sutrumpintas darbo laikas nustatomas:

2) asmenims, dirbantiems darbo aplinkoje, kurioje sveikatai kenksmingų veiksnių dydžiai viršija darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų nustatytus leistinus ribinius dydžius (kiekius) ir kai techninėmis ar kitomis priemonėmis jų kiekio darbo aplinkoje sumažinti iki sveikatai nekenksmingų dydžių neįmanoma, darbo laikas nustatomas atsižvelgiant į darbo aplinką, bet ne ilgesnis kaip trisdešimt šešios valandos per savaitę, jeigu darbuotojo ir darbdavio sutarimu nenustatyta kitaip.”

Pakeisti 148 straipsnio 1 dalį ir išdėstyti taip:

“148 straipsnis. Suminė darbo laiko apskaita

1. Nepertraukiamai veikiančiose įmonėse, įstaigose ir organizacijose, atskiruose cechuose, baruose, darbuose, kur yra pertraukiamasis darbo dienos (pamainos) režimas, taip pat darbuose, kur dėl techninių gamybos sąlygų negalima laikytis konkrečiai darbuotojų kategorijai nustatytos kasdieninės ar kassavaitinės darbo trukmės, atsižvelgus į darbuotojų atstovų nuomonę (Kodekso 19 straipsnis), galima įvesti suminę darbo laiko apskaitą, bet darbo laiko trukmė per apskaitinį laikotarpį neturi viršyti tai darbuotojų kategorijai nustatyto darbo valandų skaičiaus. Esant suminei darbo laiko apskaitai, negali būti dirbama daugiau kaip vidutiniškai keturiasdešimt aštuonias valandas per savaitę ir dvylika valandų per darbo dieną (pamainą), jeigu darbuotojo ir darbdavio sutarimu nenustatyta kitaip. Apskaitinio laikotarpio trukmė negali būti ilgesnė negu keturi mėnesiai, jeigu darbuotojo ir darbdavio sutarimu nenustatyta kitaip

Pakeisti 152 straipsnio 2 dalį pakeisti ir išdėstyti taip:

“152 straipsnis. Darbo trukmė švenčių ir poilsio dienų išvakarėse

2. Esant šešių dienų darbo savaitei, prieš poilsio dieną darbas neturi trukti ilgiau kaip penkias valandas, jeigu darbuotojo ir darbdavio sutarimu nenustatyta kitaip

20. Darbo kodekso projekto 149 straipsnio 2 dalis numato, kad viršvalandiniai darbai paprastai draudžiami. Darbdavys gali naudoti viršvalandinius darbus tik išimtiniais atvejais, kuriuos nustato Darbo kodekso projekto 150 straipsnis: Draudimas dirbti viršvalandžius kitais, ne tik 150 straipsnyje išvardintais atvejais, yra nepagrįstas. Praktikoje nemaža dalis darbuotojų viršija Darbo kodekso projekte numatytą maksimalią darbo laiko trukmę, o esant 149 straipsnio 2 dalies nuostatai, iš jų atimama galimybė gauti darbo užmokestį už ilgesnį darbo laiką.

Todėl siūlome pakeisti 149 straipsnio 1 ir 2 dalį ir išdėstyti taip:

“1. Viršvalandiniu darbu laikomas darbas, dirbamas viršijant darbo sutartyje nustatytą arba įstatymo reikalaujamą maksimalią darbo laiko trukmę.

2. Darbdavys savo iniciatyva gali naudoti viršvalandinius darbus tik išimtiniais atvejais, kuriuos nustato šio Kodekso 150 straipsnis. Darbuotojo rašytiniu sutikimu viršvalandinius darbus galima dirbti ir kitais atvejais.”

21. Pakeistame Darbo kodekso 183 straipsnyje siūlome palikti nuostatą, jog nemokamas atostogas dėl kitų priežasčių galima suteikti ne tik kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka, bet ir šalių susitarimu.

Papildyti 183 straipsnio 2 dalį ir šią dalį išdėstyti taip:

“2. Nemokamos atostogos dėl kitų priežasčių suteikiamos kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka arba šalių susitarimu.”

 

22. Siūlome pakeisti 198 straipsnio 2 dalį ir išdėstyti taip:

“2. Už gaminių broką, atsiradusį dėl darbdavio kaltės arba dėl apdirbamos medžiagos nepastebėto paslėpto defekto, taip pat už broką, pastebėtą po to, kai gaminys buvo priimtas, darbuotojui mokama kaip už tinkamus gaminius.

23. Siūlome pakeisti 198 straipsnio 3 dalį” ir dalį išdėstyti taip:

“3. Už gaminių broką, atsiradusį dėl darbuotojo kaltės, mokama pagal mažesnius įkainius, jeigu šiuos gaminius įmanoma realizuoti

24. Siūlome papildyti ir pakeisti 205 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir išdėstyti šį straipsnį taip:

205 straipsnis. Darbo užmokesčio mokėjimas atleidžiant iš darbo ar darbuotojui mirus

1. Darbuotoją atleidžiant iš darbo visos jam priklausančios darbo užmokesčio sumos išmokamos:

1) kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, kuris dirba iki atleidimo iš darbo dienos - ne vėliau kaip sekančią dieną po jo atleidimo iš darbo dienos;

2) kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, kuris atleidimo dieną nebedirba (dėl laikino nedarbingumo, pravaikštos, laisvės atėmimo ir kt.) - per vieną dieną nuo tos dienos, kurią atleistas iš darbo darbuotojas pareikalavo atsiskaityti;

2. Darbuotojui mirus, jam priklausantis darbo užmokestis ir kitos sumos išmokamos mirusiojo šeimos nariams arba tiems asmenims, kurie jį laidojo, - ne vėliau kaip per tris darbo dienas pristačius mirties faktą patvirtinantį dokumentą.

 

 

Teikia Seimo nariai

A. Melianas

D.Teišerskytė

G.Steponavičius

P.Vilkas

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 




Naujausi pakeitimai - 2002 04 26.
Jolita Baušytė

*

LR Seimas