Lietuvos Respublikos Seimas

AIŠKINAMASIS RAŠTAS dėl Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7 ir 8 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto

Atsižvelgiant į tai, kad nuo š. m. liepos 1 įsigalioja naujasis Civilinis kodeksas, gali iškilti tam tikrų sunkumų sprendžiant žemės ūkio klausimus. Šiuo metu Žemės ūkio ministerijoje yra parengtas Priemonių, susijusių su naujojo Civilinio kodekso įgyvendinimu, sąrašas, tačiau iki Civilinio kodekso įsigaliojimo liko labai mažai laiko. Atsižvelgiant į numatytų priemonių svarbą ginant žemės ūkio produkcijos gamintojų ir perdirbėjų interesus bei sprendžiant priemonių įgyvendinimo klausimus, teikiamas šis įstatymo projektas.

Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7 ir 8 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas padėtų spręsti perdirbėjų ir prekybininkų atsiskaitymo su žemdirbiais klausimą. Šiuo projektu siekiama praplėsti įstatymo reglamentavimo sferą, jį taikant ir tais atvejais, kai žemės ūkio produkcija perkama iš prekybos įmonių, bei patikslinti žemės ūkio produkcijos pardavėjo sąvoką, nustatant, kad įstatymas taikomas tik Lietuvos Respublikoje pagamintai (išaugintai ar perdirbtai) žemės ūkio produkcijai, išvengiant jo taikymo importuotai žaliavinei ar tik apdorotai žemės ūkio produkcijai.

Naujojo Civilinio kodekso 6.155 straipsnio 2 dalis numato, jog atskirų rūšių sutarčių specialiosios normos gali būti nustatytos ir kituose įstatymuose. Civilinio kodekso 6.156 straipsnio 2 dalis numato, jog pareigą sudaryti sutartį gali nustatyti įstatymai, bei 4 dalis, nurodo, kad tam tikras sutarties sąlygas gali nustatyti imperatyviosios teisės normos, nedraudžiančios tipinių žemės ūkio produkcijos pirkimo – pardavimo sutarčių. Tokios sutartys numato tam tikras imperatyvias normas, kurių privalo laikytis žemės ūkio produkcijos pirkimo – pardavimo sutarties subjektai. Tipinės sutartys yra svarbios susiklosčius itin sudėtingai atsiskaitymo už supirktą žemės ūkio produkciją situacijai, kuomet 2001-04-01 duomenimis prekybos įmonių pradelsto termino skolos perdirbėjams sudarė apie 87,9 mln. Lt, o bendra skola – apie 201,2 mln.Lt. Pastarieji negalėjo laiku atsiskaityti su žemdirbiais. Perdirbėjų pradelsto termino skolos žemdirbiams sudaro apie 56,4 mln. Lt, o bendra skola – apie 87,1 mln. Lt.

Tipinėse žemės ūkio produkcijos pirkimo – pardavimo sutartyse numatytos kai kurios itin svarbios būtinosios tokios produkcijos pirkimo – pardavimo sąlygos. Viena tokių - transportavimo išlaidos. Žemės ūkio ministro 1999 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. 271 (Žin., 1999, Nr.56-1817) patvirtintoje Tipinėje gyvulių pirkimo – pardavimo sutartyje viena iš būtinųjų jos sąlygų yra transportavimo išlaidų paskirstymas tarp šalių. Pagal šią sutartį, jeigu gabenimo atstumai nuo supirkimo vietos (punkto) iki įmonės (skerdyklos) neviršija 60 km, gabenimo išlaidas dengia pirkėjas. Naujojo Civilinio kodekso 6.310 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog daiktų pristatymo išlaidos tenka pardavėjui, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Atsižvelgiant į tai, keičiamas specialusis Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas

Priėmus šį įstatymo projektą, neigiamų pasekmių nenumatoma. Tikimasi teigiamų rezultatų- būtų geriau organizuotas atsiskaitymas su žemės ūkio subjektais. Įstatymo projektui inkorporuoti į teisinę sistemą papildomų priemonių nereikia.

Papildomų lėšų projekto įgyvendinimui nereikės.

Seimo narys Jeronimas Kraujelis




Naujausi pakeitimai - 2004 03 05.
Simantė Kairienė



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo komitetai  >   Kaimo reikalų komitetas  >   Projektų svarstymo eiga  >   2001 metai

LR Seimas