Lietuvos Respublikos Seimas

Seimo Pirmininko Artūro Paulausko kalba 2001 04 26 plenariniame posėdyje

Gerbiami Seimo nariai ,

Brangūs Černobylio judėjimo dalyviai kartu savo šeimomis,

Dabar dauguma Lietuvos ir kaimyninių valstybių gyventojų tik iš nuotraukų ir kino juostų gali susidaryti įspūdį apie tragediją, prasidėjusią prieš penkiolika metų, kai įvyko avarija Černobylio branduolinėje jėgainėje Ukrainoje ir tebetrunkančią iki šiol.

Tragedija dėl jos padarinių visam, kas gyva pasidalijo į aibes mažesnių tragedijų, o kalbant apie žmonių gyvybes - jos skaičiuotinos šimtais tūkstančių: kai iškrito radioaktyvieji nuklidai, penki milijonai liko apšvitinti jonizuojančiosios spinduliuotės.

Per 15 metų laikotarpį yra ne tik įvertintas branduolinio reaktoriaus pavojus ir tarptautiniu mastu sugriežtinti reikalavimai stiprinti tokių jėgainių saugumą ar apskritai jas uždaryti.

Yra įvardyta ir sovietinio totalitarinio režimo atsakomybė, kai valdžia slapstė žinias apie avariją Černobylyje ir tuo pat metu nepasirengusius žmones iš esmės prievarta siuntė darbams į Černobylį (apytikriais duomenimis, daugiau kaip 70 procentų buvo išsiųsta likviduoti vadinamų avarijos padarinių per karinių komisariatų struktūras, kiti - per kitas sukarintas sovietinės valdžios struktūras).

Apytikriai nustatyta, kad likviduotojų buvo daugiau kaip 7 tūkstančiai Lietuvos gyventojų. Tie žmonės, tarp jų ir Lietuvos gyventojai iš tikrųjų buvo siunčiami mirti tam tikrais etapais - tiek tiesiogine prasme, tiek perkeltine prasme: pasmerkti neturėti palikuonių, žūti iš karto sutrikus kraujodarai arba mirti nuo radiacijos nulemtų širdies ir kraujagyslių, psichikos ir elgesio sutrikimo ar kitų ligų.

Maloniai prašau susirinkusiuosius šioje salėje susikaupti: pagerbkime ne savo valia žuvusiuosius ir mirusiuosius įvairių tautų ir valstybių gyventojus, pagerbkime aukas, pagerbkime ir už tai, kad tie žmonės vis dėlto sukūrė sarkofagą mirties spinduliams - minute tylos.

Ačiū.

Nutylėjimas be aiškios informacijos kaip veikti krizės atveju atrodo tuo labiau baisus, nes nepasirengusi visuomenės dauguma negalėjo įvertinti radiacijos - tiesiogiai nejuntamo, neapčiuopiamo reiškinio.

Dabar turime progą priminti tiems, kurie apgaulingai ilgisi tokios valstybės ir tokios valdžios "globėjiškumo", kad ant totalitarinio režimo aukuro sudegė daug gyvybių, o Černobylis buvo tik dalelė.

Ką Lietuva paveldėjo?

Į šį klausimą tebėra atsakoma, minint įvairius skaičius.

Skelbiama, kad penkiasdešimt keturiose šeimose auga po vieną, po du ir po tris nesveikus vaikus. Tokius asmenis turime laikyti socialiai remtinais. Privalome rūpintis pasiligojusiais ir pasmerktaisiais nuo gimimo.

Kita vertus, turime nuosekliai elgtis, po katastrofos sužinoję daugiau ir galime dirbti geriau, kad galėtume išvengti bet kokių krizių. Mes buvome ir esame išskirtini tuo, kad patys esame turtingi branduolinės energijos. Žinoma, kad čia slypi atsakymas, kodėl Lietuvos valstybei, jos vyriausybei tenka prisiimti ir atitinkamus tarptautinius įsipareigojimus. Tokia tragedija kaip Černobylio parodė, jog gyvename ypatingame civilizacijos tarpsnyje, kad pasaulis nelaimių atvejais jau nebūna didelis, kad katastrofa nejučiomis pasiekia bet kuriuos namus, kad ir kaip toli jie būtų, nulemdama fizinius arba ekonominius padarinius, arba ir viena ir kita.

 

Saugos reikalavimai, saugos pareigūnai, lėšos saugai užtikrinti - tai prilygintina rimtai ateities investicijai kiekviename šalies regione. Noriu pabrėžti, kad ši pastaba svarbi kiekvienai įstaigai, kiekvienai savivaldybei ir įmonei, kad ji ne būtų suprasta kaip susijusi su tik su Ignalinos jėgainės darbu, bet apskritai su pavojingų atliekų ar degalų laikymu, transportavimu, su gamyba.

Žinodami daugiau apie pagalbos procedūras ir susisiekimą, sveikatos būklės stebėjimą ir gydymą, galimus ekologinius padarinius, kiekvienas Lietuvoje galime prisiimti ir daugiau atsakomybės, ką ir kaip padarome pagal savo kompetenciją savo darbo vietose.

Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko skelbiamoje ataskaitoje rodoma, kad Lietuvai gali būti skirta įspūdinga finansinė pagalba, kai Ignalinos jėgainė bus uždaryta.

Manau, kad tai verčia prisiimti atsakomybę ne tik Lietuvos valdžią, bet ir kitų Europos valstybių vyriausybes, kuriamų tarptautinių fondų ar organizacijų valdybas, kadangi joks pareigūnas ar juolab politikas - įsigilinęs į Černobylio avarijos mastą - neišdrįs ir negali garantuoti visiško reaktorių saugumo. Turėsime ieškoti optimalių sprendimų, kaip išvengti krizių ir tuo pat metu išlaikyti ūkio stabilumą.

Tarptautinis bendradarbiavimas derinant pagalbos teikimo atvejus, koordinuojant apsaugos veiksmus, plečiant švietimą ir mokantis, kaip valdyti krizes, kaip informuoti visuomenę stiprins keliašalį pasitikėjimą.

Siekdami dalyvauti tarptautinėse demokratinėse politinio, ekonominio saugumo struktūrose, turime žinoti, kad taip pat rūpinamės ir mūsų visuomenės, ir regiono, kuriame gyvename, visapusišku saugumu.




Naujausi pakeitimai - 2001 04 26.
Valdas Sinkevičius



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo vadovai  >   Seimo Pirmininko kalbos

LR Seimas