Lietuvos Respublikos Seimas

Seimo Pirmininkas dalyvavo tarptautinėje konferencijoje “Mažosios kalbos XXI amžiaus Europoje”

Pranešimas VIR 2001 m. balandžio 20 d.

SEIMO PIRMININKO DARBO VIZITAS LATVIJOJE

Šiandien Rygoje prasidėjo tarptautinė konferencija “Mažos kalbos XXI amžiaus Europoje”; į ją atvyko Lietuvos ir Latvijos parlamentų vadovai.

Europos Tarybos, Latvijos Universiteto, Latvijos užsienio reikalų ministerijos surengtoje konferencijoje atkreipiamas dėmesys į Europos Tarybos vaidmenį išsaugant ir puoselėjant Europos kalbų įvairovę.

Tai pagrindinė teminė konferencija Latvijos pirmininkavimo Europos Taryboje metu ir svarbiausias Latvijoje vykstantis renginys, skirtas paminėti Europos Tarybos ir Europos Sąjungos paskelbtus Europos kalbų metus. Konferencijos globėja – Latvijos Respublikos Prezidentė Vaira Vike-Freiberga tarė įžangos žodį.

Po Europos Tarybos Generalinio sekretoriaus pavaduotojo Hanso Christiano Kruegerio, UNESCO Kultūros politikos skyriaus direktorės Katerinos Stenon, Užsienio reikalų ministro Indulio Berzinio sveikinimų prasidėjo pirmasis plenarinis konferencijos posėdis. Jame buvo išklausyti Latvijos ir Lietuvos parlamentų pirmininkų pranešimai.

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Artūras Paulauskas konferencijoje "Mažosios kalbos XXI amžiaus Europoje" iš pradžių atkreipė dėmesį, kad prabildamas viena iš dviejų išlikusių baltų kalbų apie kalbų politiką Europos tyrinėtojams ir politikams gali kalbėti istorinėse baltų žemėse, kur "šimtmečių šimtmečius brendo, buvo norminamos, tapo spalvingos ir svetur su įdomumu tyrinėjamos latvių ir lietuvių kalbos".

A.Paulauskas priminė, jog lietuvių kalbai valstybinės kalbos statusas suteiktas 1988 m., kai prasidėjęs naujas Lietuvos valstybingumo atkūrimo procesas sutapo su demokratijos atkūrimu: "skelbiant visas žmogui, piliečiui svarbias teises, gimtosios kalbos vartojimo viešajame gyvenime reglamentavimas buvo suprantamas ir natūralus teisinis veiksmas". Lietuvos parlamento vadovas konstatavo, kad šiuo metu jau yra pakitusi tautinių mažumų, gyvenančių Lietuvoje, nuostata valstybinės kalbos atžvilgiu: tautinių mažumų atstovai ne tik nori išmokti lietuvių kalbą, bet ir aktyviai, noriai mokosi, o dauguma vidurinio amžiaus žmonių ir jaunimo jau neblogai moka ir vartoja ją tiek privačiame, tiek viešajame gyvenime.

Seimo Pirmininkas išdidžiai akcentavo, kad mažosios kalbos, kad ir kaip jos būtų paplitusios, jei tik yra gyvos, praturtina ir didžiąsias kalbas, nes jos skverbiasi per kultūros, istorijos ir ekonomikos žinias, per pastovius gero patyrimo mainus. Lingvistai tikrai tai patvirtintų, bet politikams irgi svarbu pastebėti ir branginti kalbų vaidmenį tautų santykiuose.

A.Paulauskas susiejo mažųjų kalbų raidą su demokratijos raida pasaulyje: "Juk kalba yra vienas iš pagrindinių asmenybės identiteto komponentų; tai žmogaus jausenos ir mąstymo išraiška. Žmogus, mokantis gimtąją kalbą, galėdamas ja bendrauti, mokėdamas ir savo valstybės oficialiąją kalbą, gali jaustis saugesnis, nepažeidžiamas kaip asmenybė ir kaip pilietis. Būtent tokiu principu Lietuvos valstybė vadovaujasi, būtent tokią kalbos politiką formuodama ir įgyvendindama".

Atsižvelgdamas į konferencijos skelbtus tikslus, Lietuvos Seimo Pirmininkas informacijos technologijų neigiamos įtakos mažosioms kalboms baimę pasiūlė palyginti su kinu ir teatru: "Taip, kaip kino istorija rodo, kad atsiradęs kinas neįveikė teatro, taip ir mažų kalbų integracija pasaulio kultūroje, pasinaudojant kompiuterių teikiamais privalumais, vertintina kaip spartesnės, patogesnės saviraiškos reiškinys", iškeldamas esminę sąlygą - kai nacionalinis pažinimo pamatas būna paklotas gimtąja kalba.

Artūras Paulauskas priminė, kad nuo 1988-1990 m. pasaulyje išplito susidomėjimas išlikusiomis baltų kalbomis, ir konkrečiai - lietuvių kalba: įvairiose pasaulio aukštosiose mokyklose vėrėsi durys lietuvių kalbos studijoms, o į Vilniaus universitetą ėmė vykti užsieniečiai.

Neologizmus, atsirandančius įvairiose srityse, taip pat ir politikoje, Seimo vadovas siūlė vertinti kaip informacijos virsmo pasekmę, neišvengiamą reiškinį, kuris yra natūrali kalbininkų problema.

A.Paulauskas konferencijos dalyvius informavo, kad Lietuva, paisydama bendrų Europos nuostatų - išlaikyti tautinių mažumų kalbinį ir kultūrinį savitumą, švietimą gimtąja kalba, išlaiko per 200 bendrojo lavinimo mokyklų su dėstomomis tautinių mažumų kalbomis: "taip regime mūsų visuomenės ateitį: įvairialypėje Europoje esame nedideli, bet esame saviti, atviri, artimi, tolerantiški, ir - žinoma - suprantami ir atvykstantiems svečiams, ir kaimynams, ir kaimynų kaimynams", - pabrėžė Lietuvos Seimo vadovas: "Kaip rodo mūsų, pasididžiavimo verta naujausia istorija, "Babelio bokštų" mes niekada nestatėme."

Latvijos Parlamento Pirmininkas Janis Straume kalbėjo apie Latvijos kalbos politiką visuomenės integravimo kontekste.

Konferencijoje mokslininkai ir pareigūnai iš įvairių Europos šalių (Airijos, Danijos, Estijos, Jungtinės Karalystės, Lenkijos, Italijos, Švedijos, Vengrijos, Vokietijos, kt.) aukštųjų mokyklų, tarptautinių institucijų aptaria šias temas: įstatymų vaidmenį saugant ir puoselėjant mažąsias kalbas; kalbos kaitą švietime, kultūroje ir žiniasklaidoje; kalbų raidą ir norminimą.

Europos Tarybos šiuolaikinių kalbų skyriaus vadovas Joseph Sheils aptarė Europos kalbų metus jų raiškos galimybių ir išbandymų aspektu.

Konferencijoje numatoma išklausyti pranešimo apie mažumų kalbų apsaugą ESBO.

Lietuvai konferencijoje taip pat atstovauja ir pranešimus paskelbs Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedros vedėja dr. Meilutė Ramonienė ("Lietuvių kalba kaip antroji kalba") ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo vadovė Danguolė Mikulėnienė ("Kalbos įstatymai Lietuvoje").

ET konferencija sušaukta atsižvelgus į tai, kad XXI amžiaus Europoje atsiranda būdingas bruožas – išplitę kalbų ryšiai ir internacionalizacijos bei globalizacijos tendencijos, reikalaujančios dažno didžiųjų, didelę ekonominę vertę turinčių tarptautinių kalbų naudojimo. Jį nulėmė XX amžiuje pasireiškęs pagrindinis kalbų kaitos veiksnys – politinis ir ekonominis spaudimas, mažinantis kalbos vartotojų norą išsaugoti savo kalbą ir perduoti ją ateities kartai. Mažumų ar daugumų kalbos, tarp jų ir oficialiosios valstybių kalbos, kuriomis kalba mažiau kaip 40-50 mln. žmonių, praranda kai kurias svarbias funkcijas visuomenėje ir gali patirti kalbos kaitą (skirtingų kalbų vartojimo įvairiose srityse pasikeitimą).

Kalbininkai akcentuoja, kad ryšių palaikymo kalbos, ypač tarptautinio bendravimo kalbos, kaip antai anglų, ispanų, prancūzų, vokiečių ir rusų, objektyviai turi didesnę ekonominę vertę negu mažosios kalbos. Todėl mažųjų kalbų vartotojai patiria kalbos kaitą, kuri kartais gali lemti net ir lingvistinę asimiliaciją.




Naujausi pakeitimai - 2001 04 20.
Valdas Sinkevičius



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo vadovai  >   Pranešimai žiniasklaidai  >   2001 metai

LR Seimas