Lietuvos Respublikos Seimas

Seimo Pirmininko Artūro Paulausko kalba Valstybės vėliavos pakėlimo ceremonijoje 2001 m. sausio 13 d.

Seimo Pirmininko Artūro Paulausko kalba Valstybės vėliavos pakėlimo ceremonijoje 2001m. sausio 13 d. 12.00 val.

Jūsų Ekscelencija Prezidente, gerbiami svečiai, mieli vilniečiai,

Lygiai prieš dešimt metų daugelis mūsų buvome susirinkę šitoje aikštėje patvirtinti visam pasauliui, kad Lietuva nepasidavė sovietinei kariuomenei, kad Valstybės širdis – Parlamentas - taip ir liko neišniekintas desantininkų batais. Brėkštant sausio 13-osios rytui, visų mūsų širdyse vis dar skambėjo nakties šūvių aidas, nerimą kėlė žinios iš okupantų niokojamų Radijo ir televizijos pastatų, televizijos bokšto, spaudos rūmų. Tačiau tuomet jau žinojome, kad laimėjome. Žinojome, kad mūsų valia ir brolybės jausmas padėjo ištverti pačią sunkiausią naktį daugelio mūsų gyvenime. Tuomet visi pajutome, kad susibūrę, tikėdami vienybe, ateitimi, palaikydami vienas kitą vien dvasiškai ir morališkai, galėjome atsispirti brutaliai jėgai ir žiaurumui.

Šio jausmo nenupasakosi ir nepaaiškinsi tam, kuris nestovėjo prie Parlamento jo gynėjų gretose. Tautos, kaip monolito, kaip vientiso kūno jausmas degino sielas nuostabia meilės Tėvynei liepsna. Tikiu, kad ir po dešimties metų tos ugnies kaitra neišblėso ir vėl sušildys mus susirinkusius čia prie Lietuvos Respublikos Seimo, kurį prieš dešimt metų buvome pasiryžę ginti iki paskutinio atodūsio. Prisiminkime užrašą ant vieno iš barikadų, kurios iškilo auštant sausio 13-tos rytui, blokų. Ten tiesiog nuodėguliu, paimtu iš šalia liepsnojančio laužo, buvo parašyta “ Čia Lietuvos širdis”. Parlamentas tada jo gynėjams buvo tapęs ne paprastu pastatu, kuriame susirinko deputatai paskelbę Lietuvos nepriklausomybę. Jis buvo tapęs šventove, kurią išniekinus, atrodė, bus palaužta ir visos tautos valia atsispirti agresoriams. Šį rūmą tokiu tą naktį padarė aplink susirinkusiųjų giesmių aidas, ore tvyrojusi grėsmė, maldos žodžiai ir šimto laužų pašvaistė. Bet rytas išaušo. Tai buvo pergalės ir vilties rytas. Jis visiems suteikė tikėjimo ir jėgų.

Prisiminkime kaip, skindamiesi kelią minioje, vyrai lyg skiedras nešė sunkiausius armatūros blokus, kraudami juos į užtvaras ir statydami barikadas. Jėgų tuomet suteikė žinojimas, kad Lietuva ir mūsų ryžtas nebus nugalėti. Ant betono luitų netruko atsirasti užrašai “ Atgimimas”, “Žūsim, kad gyventum”, “Lietuva, tėvyne mūsų”. Tie žodžiai sausio 13 – osios rytą skambėjo visų mūsų lūpose. Tądien šita aikštė ir gavo savo krikštą – ją pavadinome Nepriklausomybės vardu. Prisiminkime kiek plazdančių trispalvių puošė ją prieš dešimtmetį. Geltona, žalia ir raudona banga jos vilnijo virš susirinkusių Parlamento gynėjų galvų. Tada šios spalvos reiškė valstybingumą ir pergalę. Kiekvienas, turėjęs vėliavą, stengėsi iškelti ją kuo aukščiau, kad šį nuostabų laisvės simbolį matytų kuo daugiau akių. Šiandien, žiūrėdami į Valstybės vėliavą plazdančią virš mūsų galvų, galime didžiuotis, kad prieš dešimt metų būdami vieninga ir nepaprastai savo kraštą mylinti tauta, sugebėjome pasipriešinti ir nepasiduoti iki dantų ginkluotai okupantų armijai. Sausio 13 – ta tapo ne tik tragiška, narsiausių Lietuvos sūnų ir dukters netekties diena, bet ir apgintos Laisvės diena. Gyvendami šiandien turime stengtis padaryti viską, kad prieš dešimt metų žuvusiųjų auka neliktų beprasmė. Už tai, kad einame SAVO pasirinktu keliu, kuriame SAVO gyvenimą, visuomet liksime dėkingi tiems, kas paaukojo už tai brangiausią kainą.




Naujausi pakeitimai - 2001 01 17.
Valdas Sinkevičius



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo vadovai  >   Seimo Pirmininko kalbos

LR Seimas