Lietuvos Respublikos Seimas

Seimo Pirmininko kalba pasakyta 2001 m. sausio 12 d. per parodos Seime atidarymą

Seimo Pirmininko Artūro Paulausko kalba

2001 m. sausio 12 d. per parodos atidarymą "sausio 13-osios kronika" Seime

Gerbiami piliečiai,

Lietuvos Seimo svečiai,

Šio vakaro laužai prie parlamento gali tik simbolizuoti nerimą ir viltį, kurie iš tikrųjų virpino ir kartu šildė žmonių sielas, pasiryžusių apginti Laisvės idėją.

Sausio 13-osios kronika atspindi politinių įvykių įtampą, surašytą valandomis ir minutėmis, prieš dešimt metų neskaičiuotomis, bet fiksuotomis dalyvių atmintyje.

Atversdami dar labai gyvą istorijos puslapį, fragmentiškai galime pristatyti tai, kas liudija ir sieja daugelį gyventojų: prisiminimai apie impulsyvius pasiaukojimus, įsipareigojimus, veiksmus 91-ųjų žiemą.

Žinoma, kai kurie eksponatai, kuriuos Lietuvos nacionalinis muziejus parodo, jauniausius lankytojus vers nustebti: ar tokiais ginklais buvo galima tikėtis fiziškai apsiginti?

Pirmiausia atsakytume, kad tie, kas turėjo tuos ginklus, kaip ir kur kas daugiau tų, kurie apskritai buvo niekuo neginkluoti, tikėjo, kad apgins ir apsigins. Įvertindami praeitį, žinome, kad pagrindinė jėga buvus ne tie ginklai, bet ryžtas neapleisti Nepriklausomybės aikštės, Aukščiausiosios Tarybos pastato ir gal būt žūti…

Civilių gyventojų, gynėjų, parlamento narių, pareigūnų, budėjusiųjų parlamente ir aplink jį, prie Televizijos bokšto, ties Lietuvos radijo ir televizijos komitetu, prie Ministrų tarybos, prie Tarpmiestinės telefonų stoties, kituose svarbiuose pastatuose dvasios stiprybė nulėmė, kad laisvė buvo ne tik paskelbta, ji yra laimėta.

Vienas iš vaikų piešinių, sukurtų prieš 10 metų ir dabar eksponuojamų šioje parodoje, yra lakoniškai pavadintas: "Laisvė". Mergaitė Šalčininkų mokykloje nupiešė paukštį, kuris, dienai išaušus, pagaliau išsivaduoja iš narvo. Ir paukštis atsiduria erdvėje, apie kurią svajojo.

Žvilgtelėjęs į tą piešinį, pamaniau, kad mes visi, kurie anuo metu buvome ir dabar esame Lietuvoje, turėjome ne tik tą erdvę apginti, bet ir naujai toje - laisvės erdvėje įsikurti.

Dešimties metų apgintos laisvės sukaktis primena, kad tautos istorija yra aktyvių, gerovės idėją remiančių, ginančių, sugebančių ją įgyvendinti žmonių kūryba.

Rytoj išauš sausio 13-oji be nerimo dėl okupacinės kariuomenės veiksmų.

Iš nuotraukų, daiktų, piešinių esame pajėgūs atkurti praeitį, galime ja didžiuotis, kad buvome atkaklūs ir drąsūs, kad apgynėme atviro tradicijų puoselėjimo ir saugumo teisę.

Vis dėlto minties tiltas, permetamas iš anos sausio 13-osios į rytojaus šeštadienį gali žadinti ir naujo amžiaus viltį, ir kartu - naują nerimą: kaip mes tvarkėme savo laisvės erdvę, kodėl joje kuriamės su klaidomis, nepatenkintųjų susibūrimais, nuoskauda, priekaištais?

Laisvę įvertindami, prisimename sausio 13-osios aukas, kurių prasmė gali būti paaiškinta tik pažangios, demokratinių santykių visuomenės kūrimu. Parlamentas, kuris buvo pramintas Lietuvos širdimi, turi tapti tokiu jos įstatymų leidybos centru, kuris pumpuotų tvarką ir nuoseklumą, nekeltų pavojingo kraujospūdžio, - centru, kuris charakterizuotų valdžios savigarbą ir atsakomybę, rinkėjų išmintį.

Būtent rytoj galime ir turime kalbėti apie ateities kūrybą, veikti vardan ateities kūrimo,- tuomet mūsų ryšys su praeitimi ir atsakomybė prieš žuvusiųjų atminimą bus pagrįstas ir tikras.

Visi, kurie dabar esate čia, kurie ateisite rytoj, Laisvės gynėjų dieną - Jums atviros parlamento durys, ir maloniai kviečiu apžiūrėti parodą.

 




Naujausi pakeitimai - 2001 01 18.
Valdas Sinkevičius



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo vadovai  >   Seimo Pirmininko kalbos

LR Seimas