Lietuvos Respublikos Seimas

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko Artūro Paulausko sveikinimo kalba Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute prasidėjusioje metų konferencijoje "Lietuva po Seimo rinkimų"

Pranešimas VIR 2000 lapkričio 24

Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute 9 val. prasidėjusioje metų konferencijoje "Lietuva po Seimo rinkimų" Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Artūras Paulauskas pasakė sveikinimo kalbą:

Gerbiamasis Rektoriau Sauliau Vengri,

Gerbiami konferencijos dalyviai,

Lietuvos politinės kultūros raidoje per pastaruosius dešimt metų vis rečiau tarp diskusijų, tarp ginčų seminaruose ar debatuose nuskambėdavo "atgimimo" žodis.

Jo turinyje turėjo sutilpti visi Lietuvos pokyčių veiksniai: ir ekonomikos santykių reformavimas, ir netgi visuomenės mentalitetas.

Prieštaringas politikavimas, neteisingi, beveik kopijavimo būdu perkeliami kitų, ilgą pažangos patyrimą turinčių valstybių įstatymai į mūsų projektus ir pagaliau tiesiog nesąžiningumas išstūmė "atgimimą" iš visuotino žodyno.

Atrodo, atsidūrėme ties klausimu - atsinaujiname ar ne?

Be abejo, taip. Tik atsinaujinimą turėtume suvokti kiek kitokiu, ne visiškai tradiciniu aspektu.

Naujausias mūsų istorijos laikotarpis atskleidė tai, kad įvairių politinių jėgų pavadinimai, parinkti iš šimtmetines tradicijas Europoje turinčių partijų arba atkurti dar iš pirmosios Lietuvos Respublikos laikų, iš esmės negalėjo atitikti tikrosios veiklos krypčių dabartinėje Lietuvoje. Rinkėjai, kad ir kiek mažai politinių teorijų išmanytų, verčia atsižvelgti į jų - nuolatinės įtampos regiono tikrovę.

Mėginimai tiesiogiai pritaikyti socialdemokratines idėjas ar konservatyvizmą grynu pavidalu Lietuvoje pasirodė ne taip patrauklūs ir suprantami. Juk nieko programinio visuomenė nebuvo paveldėjusi iš tų vertybių, o per keletą metų ir pati turėjo persigrupuoti, prisitaikydama prie naujų, kitusių nuosavybės santykių.

Manau, kad tokioje auditorijoje, kaip ši, tas procesas negalėjo būti nematomas ir neanalizuojamas. Bet ir politologai būdavo linkę labiau komentuoti sociologines apklausas - ir dar kažkodėl stebėdamiesi visuomenės nenuoseklumu! - arba aptarinėti kasdieninius įvykius saloninėse televizijos laidose.

Taigi Lietuva pasiekė naujausio Seimo rinkimus ir - kaip pastebiu - vis nesiliaudama stebinti mūsų politologus.

Iš tikrųjų rinkėjas atsinaujino. Yra karta, kuri renkasi kitaip. Ir kas nors galėtų tarti: tai - pragmatiškesni žmonės.

Už ką jie balsavo? Prieš ką jie balsavo?

Lenkijos Prezidentas L.Walęsa buvo paleidęs tokį sparnuotą posakį: "Esu už, todėl pasisakau prieš". Buvęs Prezidentas neseniai mūsų kaimyninėje valstybėje vos perkopė 1 proc. rinkėjų balsų, ir dėl naujas permainas nulėmusių priežasčių tai suprantama. Bet tas jo prezidentavimo metais vienas posakis vertas ir 51 proc. balsų. Nes tokiomis aplinkybėmis, kaip mūsų regiono, pasisakymas "už" gali reikšti ir "prieš" kažką, ir tai nėra smerktina ar keista.

oponuočiau tik tiems, kurie pasirinkimo teisę interpretuoja kaip neatsakingumą, kaip idealų ignoravimą. O juk nauji rinkėjai - tai gali būti žmonės, kurie verčiami svarstyti, kaip jie patys turi uždirbti, bet ne kaip apgauti valstybę ar aplinką, kurioje verčiami ieškoti saviraiškos galimybių.

Kažkur ties šia, dvidešimto ir dvidešimto pirmo amžiaus riba gal būt vyksta lūžis ne tik tarp rinkėjų požiūrių, bet ir politinės kultūros raidoje; - tokios politinės kultūros, kai bus prisimenama, kad visuomenę svarbu informuoti laiku ir aiškiai, ką esi sumanęs, ko sieki savo politinėmis deklaracijomis, projektais ar sutartimis.

Lietuvos visuomenė buvo įpratusi prie tam tikrų vardų - panašiai, kaip įprantama prie aktorių, kurie ilgai vaidina scenoje, bet galiausiai vaidinimas po vaidinimo jiems pradeda nesisekti. Kai jie patys nebenueina, rinkėjai turi pasirinkti kitą sceną, gal tikrai ne tokių "patyrusių" aktorių - gal iš pradžių ir mažiau žinomą.

Su kuo po Seimo rinkimų susidūriau pirmiausia?

Bandymas įrodyti, kad Naujoji sąjunga turi susidėti tik su jėgomis iš kairės buvo toks įžūlus, kad tiesiog apnuogino politinės kultūros problemą: laisvai, naujoviškai žvelgti į naujų visuomeninių santykių perspektyvą dar ne visi įvykių dalyviai gali.

Suprantama, politikoje turi daryti kompromisus, ieškoti sprendimų, tačiau tie sprendimai turi būti pagrįsti atsakymu - kodėl taip darai?

Tačiau tai, ką būtų galima suprasti dėl vidaus politikos, sudėtingiau būtų paaiškinti dėl užsienio reikalų.

Taigi kitas bandymas įrodyti buvo dar skausmingesnis, nes juo tarsi buvo stengiamasi išklibinti Vakarų valstybių pasitikėjimą Lietuvos valstybe, jos politikos tęstinumu.

Po Seimo rinkimų pastebėjau ne tiek mano, kaip Seimo Pirmininko, pirmųjų susitikimų su užsieniečiais stebėtojų akylumą, kiek laukimą - o gal iš kokio nors gesto ar frazės bus galima išvesti mintį, kad Lietuvos užsienio politikai yra pavojaus?

Nuoširdžiai linkiu, kad panašaus pobūdžio disputai, tokie, kaip ši konferencija. padėtų pasidalinti įžvalgiomis mintimis dėl mūsų naujosios politikos perspektyvų, pasvarstyti, kaip ir kodėl turėtume būti aktyvesni ne tik vidaus politikoje, bet ir įveikdami integracijos etapus pakeliui į Europos Sąjungą, į Šiaurės Atlanto aljansą.

Tai ir pagalba mums, naujiesiems politikams. Todėl sveikinu Vilniaus universitetą, surengusį šį metų renginį ir linkiu dalyviams įdomaus pokalbio.




Naujausi pakeitimai - 2000 11 24.
Valdas Sinkevičius



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo vadovai  >   Seimo Pirmininko kalbos

LR Seimas