Lietuvos Respublikos Seimas

SEIMO PIRMININKO ARTŪRO PAULAUSKO kalba iškilmingame Seimo posėdyje, skirtame Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 50 - čiui paminėti

2000 11 21

Gerbiamieji Seimo nariai,

Ekscelencija Prezidente,

Ponios ir ponai,

Su kuo mes pirmiausia siejame žmogaus teisių sąvoką?

Ogi su žmogaus orumu, kurį tikriausiai suprantame kaip pagarbą ne tik kitam žmogui, bet ir sau - kad ir kur būtume, kad ir kokias pareigas vykdytume: ar mokykloje, ar savivaldybės priimamajame, ar teisme ar juolab - be abejo - čia, parlamente.

Dabar, kai mūsų valstybė jau yra daugelio žmogaus teises ginančių tarptautinių bendrijų ar organizacijų narė, arba kai atitinkamoms organizacijoms priklauso atskiros Lietuvos institucijos, galime pasakyti, kad tai liudija mūsų teisinės valstybės kūrimo pažangą. Kita vertus, tarp Europos valstybių išsiskiriame tuo, jog normali mūsų šalies demokratinės pažangos raida buvo nutraukiama, tad esminiai laimėjimai, kurių pasiekėme arba kurių siekiame tenka tik pastarajam dešimties metų laikotarpiui.

Deja, su naujausiu laikotarpiu taip pat yra susijusios ir klaidos, kurios kartais pagarsinamos tarptautinėje plotmėje kaip mūsų teisinės sistemos nesklandumai - taip mažų mažiausia reikėtų juos apibūdinti.

Dalyvaujant garbiems svečiams, tarp kurių yra Europos žmogaus teisių teismo Pirmininkas, galėtume lyg ir pateisinti tam tikras klaidas - esą tos bylos, nagrinėjamos Strasbūre, pagal iškeltą turinį iš esmės nesiskiria kitų valstybių kontekste. Viena vertus, mus tokia aplinkybė gali "nuraminti". Kita vertus, kai mes vykdome teisinę reformą, kai vėl kuriame modernios įstatymų leidybos tradicijas, turime atsižvelgti į trūkumus ir atsakyti į klausimus, kur mūsų įstatymų leidyboje, mūsų teismų praktikoje buvo padaryta grubių spragų?

Lietuvai Europos žmogaus teisių konvencijos straipsniai yra jos sėkmingo, pažangios - žmogaus teisių paisymo prasme - visuomenės kūrimo pamatai. Problema ta, kad susidurdami su negatyviais visuomenės reiškiniais, kaip organizuotas nusikalstamumas, netikęs, nevalyvas gyventojų interesų tenkinimas įstaigose, kai kurių būtinų teisės aktų šiose bei kitose srityse trūkumas nulemia ne tik klaidas, bet kartais menkina ir Lietuvos valstybės prestižą.

Orumas yra vertybė, kurią įsisąmoninti galime tik kurdami atvirą įvairiems jos poreikiams visuomenę, stengdamiesi įstatymų raide įpareigoti laikytis pagarbos žmonių santykiuose.

Ta visuomenė, kuri patikėjo mums visiškai naują valdžios mandatą, tikriausiai tai padarė ne iš didelės pagarbos už gerai darytus darbus, tiesiog po visuotinio pakilimo ji išgyvena nusivylimą (tai atspindi ir sociologų apklausos).

Akivaizdžiausiai tos pagarbos gyventojo interesams pritrūksta, kai tenka apginti savo nuosavybę. Turiu minty ne tik gynimą nuo plėšikų.

Yra kita problema. Atvirai įvardykime - Lietuvos pilietis dėl biurokratinių kliūčių tiesiog susiduria su jo orumo įžeidimu, kai nori ne tik susigrąžinti nuosavybę, bet ir ją įteisinti registruodamas. Paradoksalu, kai jam reikia įrodinėti ir prašyti registruoti tai, ką jis iš tikrųjų valdė ir valdo. Bet mes nesame įveikę priežasčių, kodėl didesniu mūsų piliečio turto "valdytoju" jaučias biurokratas, nuo kurio valios ir tiesioginių pareigų atlikimo priklauso nuosavybės grąžinimas ar jos įteisinimas? Kontoros leistos steigti, kad tarnautų ir teiktų paslaugas, bet ne tam, kad tyčiotųsi iš kliento, reikalautų nepagrįstai didelių mokesčių, kuriuos dėl jų pačių padarytų klaidų susigrąžinti itin sudėtinga.

Tad siūlau šiam Seimui: pabandykime pagaliau, išanalizavę teisines tokios situacijos priežastis, įveikti biurokratų monopolį atitinkamomis pataisomis ir tuo apginti žmogaus teisę į nuosavybę. Ir neklausykime jokių komentarų, kad nuosavybės srityje biurokratas neįveikiamas, kad pavojinga ardyti kokią nors tariamą "sistemą", nes tokiais komentarais sėjamos nihilistinės nuotaikos.

Turime būti apdairesni deklaratyviems pasiūlymams, kuriais kartais dangstomi įvairūs projektai, sumanymai, netgi argumentuojant iki šiol galiojančiais įstatymais. Jeigu iš vaikų globos, kurią valstybė remia finansiškai, galima tiesiog pasipelnyti, suformuoti kone pigios darbo jėgos būrelį ūkyje - ar neturime skubėti peržiūrėdami tokios teisės sritis?

Lietuvos žmogus jau žino, kad jis gali kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą, bet ar jis pakankamai informuotas, kodėl ir kada jis gali tai padaryti?

Žinoma, svarbu, kai sužinome, kad kuri nors byla - individualaus piliečio ar organizacijos - prieš Lietuvą yra pralaimėta arba laimėta. Bet svarbu, kad Lietuvoje būtų paskelbtas toks Strasbūro teismo sprendimas, kad daugelis šalies gyventojų galėtų susipažinti, kas ir kodėl yra pagrįsta, o kas - ne.

Tai tuo labiau skatintų dar geriau matyti ir analizuoti mūsų teisinės situacijos trūkumus. Teisinis visuomenės švietimas - bendras mūsų rūpestis ir uždavinys, kaip kuo aktyviau visuomenę įtraukti į įstatymų leidybos procesą.

 

Be abejo, žodžio ir spaudos laisvės įgyvendinimo prasme mūsų visuomenė yra atvira, nes Lietuvoje įprasta situaciją apibūdinti ją įvertinant pasirėmus tik žiniasklaidai sukurtomis teisinėmis sąlygomis, nors už tai Lietuva tarptautinėje bendrijoje ne kartą būdavo išskiriama kaip pavyzdys. Tačiau reikėtų tokio labdaros įstatymo, kuriuo skatintume verslą, suinteresuotą remti laisvus ir įvairiapusius informacijos mainus švietimo ir mokslo srityse, nevyriausybines programas.

Brandindami informacinę visuomenę, sudarysime sąlygas sustabdyti mūsų jaunimo "nutekėjimą", jeigu nepamiršime, kad jaunam žmogui reikia sudaryti 2 galimybes: patogiausiu, moderniausiu būdu pasinaudoti pirminiais žinių šaltiniais ir pritaikyti žinias darbo vietose.

Piliečių orumą ne tik gali žeisti, bet ir žeidė neskaidrūs valdžios veiksmai, arogancija, atsainus požiūris į visuomenės informavimą apie jos uždirbto turto pardavimo būdus.

Juk gyventojų švietimo prasme nebuvo skiriama taip pat tinkamo dėmesio, kad apie naudą dalyvauti Europos Sąjungos integracijos procese tauta įgytų pakankamai žinių: juk tą daugumą sudaro ne politikai, politologai ar žurnalistai.

Išsilavinusiam, savo teises žinančiam visuomenės nariui apskritai bus lengviau kalbėtis su bet kuriuo darbdaviu, ir tuomet bus mažiau tikimybių, kad pasikliaudamas darbdavio pažadais ir apgautas, darbininkas įmonės nesėkmės atveju bus paliktas valstybės valiai. Po dešimties posovietinės teisinės "kūrybos" metų sklindantys iš badautojų palapinių reikalavimai grąžinti prarastąsias santaupas, neišmokėtus atlyginimus tampa dabartinei valdžiai paveldėtu galvosūkiu, kuris itin paprastai įteisintas sakinyje:"asmenį, turintį šį pasą, gina ir globoja Lietuvos Respublika". Ir mes niekuo nepasiteisinsime, kad jei kuris Seimas buvo "pakantus" Vyriausybei, tinkamai nekontroliavusiai įmonių, tai kitas parlamentas ir nauja Vyriausybė neatsako už pasekmes. Už pasekmes atsakome kiekvienas, ir pirmiausia - tai moralinio pobūdžio atsakomybė. Mes tik galėjome įsitikinti, kažkodėl šios atsakomybės bijoma mažiau, o apie žmogaus teises prabylama, kai visuomenėje pasigirsta reikalavimų dėl teisinės atsakomybės už leistą švaistyti turtą.

Teisę, įstatymų leidybą - kad ir kokiu laikotarpiu ji vyktų - pagrįstai vadiname kūryba. Bet kol kas mes vis dar neatitrūkstame nuo "pereinamojo laikotarpio" sampratos, kai žinome, kad mums reikia tam tikrų kodeksų, kitų teisės aktų.

Kai mūsų visuomenę audrina žinios apie žiaurius nusikaltimus, vis iškyla diskusijų - gal reikia griežčiau bausti?

Bet drįstu teigti, kad tai neteisingai formuluojamas klausimas.

Kur kas daugiau diskusijų gali kelti kovos su organizuotu nusikalstamumu metodai, tam tikros įstatymų normos, kuriomis sudaromos galimybės tirti nusikaltimus, vienaip ar kitaip apribojant žmogaus - įtariamojo teises. Ir tokiais atvejais taip pat turime prisiminti apie egzistuojančią moralės sąvoką ir žmogaus orumą.

Mūsų teisės kūrimo sudėtingiausia užduotis - taip pat ir Europos žmogaus teisių konvencijos kontekste - sugebėti derinti šio dokumento straipsnius taip, kad gerbtume save, tikėtume įtariamojo nekaltumu, sugebėti profesionaliai įrodyti kaltumą ar apginti nekaltą.

Esmė ne tai, kaip perkeliame Konvenciją į nacionalinės teisės normas - paraidžiui ar tiesiog derindami su jau susikūrusiomis mūsų tradicijomis. Konvencijoje numatytoms teisėms ir laisvėms visiškai realizuoti svarbu vientisas demokratinės sistemos kūrimas.

Dauguma Konvencijos, ją papildančių protokolų straipsnių atitinka mūsų įstatymais numatomas garantijas. Bet žmogaus orumo aspektu noriu pabrėžti: garantuodami teisę į nuosavybę ar teisę į mokslą, turime patys įvertinti, kaip tikrovėje tomis teisėmis gyventojas pajėgus pasinaudoti? Kodėl jis pavargsta nuo kliūčių?

Lietuvos valstybėje jau veikia visas tinklas institucijų, kurių pašaukimas realiai ginti piliečių teises: ombudsmenai (tai yra Seimo kontrolieriai), Šeimos ir vaiko teisių kontrolierė, Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba.

Dabar galėčiau pakviesti, kad jų bendradarbiavimas nuo šio Seimo kadencijos pradžios įstatymų leidyboje būtų kuo aktyvesnis. Teisės aktų projektai turi būti peržiūrimi remiantis tomis analizėmis, kurias atskleidžia mūsų piliečių teises ginančios institucijos.

Tai pagaliau parodytų mūsų valstybės institucijų ir mūsų parlamento narių darbo nuoseklumą, tai atvertų mūsų visuomenei tikrą galimybę įeiti į Europos šalių bendriją kaip išties pažangiai valstybei .

Sveikindamas iškilmingo posėdžio dalyvius, linkiu mūsų rinkėjams pajusti ir patirti gerą atgautos piliečio savigarbos jausmą savo valstybėje, kad mano cituotieji žodžiai apie Valstybės įsipareigojimą piliečio pase nebūtų tik formalus deklaravimas.




Naujausi pakeitimai - 2000 11 21.
Valdas Sinkevičius



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo vadovai  >   Seimo Pirmininko kalbos

LR Seimas