Lietuvos Respublikos Seimas

Komisijos išvada

IŠVADA

2004 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Seimo laikinoji komisija galimam kai kurių teisėsaugos institucijų pareigūnų dalyvavimui politinėje veikloje bei galimiems piktnaudžiavimams vykdant operatyvinę veiklą ir skelbiant operatyvinės veiklos metu surinktą informaciją ištirti (toliau – Komisija), sudaryta Lietuvos Respublikos Seimo 2004 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu Nr. IX-2431 “Dėl Seimo laikinosios komisijos galimam kai kurių teisėsaugos institucijų pareigūnų dalyvavimui politinėje veikloje bei galimiems piktnaudžiavimams vykdant operatyvinę veiklą ir skelbiant operatyvinės veiklos metu surinktą informaciją ištirti sudarymo” iš 8 narių: Komisijos pirmininkas - Raimondas Šukys, Komisijos pirmininko pavaduotojas - Juozas Bernatonis, Komisijos narai Algimantas Valentinas Indriūnas, Kęstutis Kriščiūnas, Artūras Melianas, Julius Sabatauskas, Rimas Valčiukas, Egidijus Vareikis,

sekretoriaujant Seimo komisijų sekretoriato padėjėjai Dianai Ambrazevičienei,

dalyvaujant Seimo kanceliarijos Teisės departamento valstybės tarnautojui – vyriausiajam specialistui Giriui Ivoškai ir pakaitiniam valstybės tarnautojui – vyresniajam patarėjui Justui Musteikiui,

remdamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto dvyliktuoju skirsniu, Lietuvos Respublikos Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 8 straipsniu, Lietuvos Respublikos Seimo 2004 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu Nr. IX-2431 “Dėl Seimo laikinosios komisijos galimam kai kurių teisėsaugos institucijų pareigūnų dalyvavimui politinėje veikloje bei galimiems piktnaudžiavimams vykdant operatyvinę veiklą ir skelbiant operatyvinės veiklos metu surinktą informaciją ištirti sudarymo”,

atsižvelgdama į Komisijos paskirtį - ištirti klausimus, susijusius su:

1) galimu kai kurių teisėsaugos institucijos pareigūnų dalyvavimu politinėje veikloje;

2) galimais piktnaudžiavimais vykdant operatyvinę veiklą ir skelbiant operatyvinės veiklos metu surinktą informaciją,

atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatyme nustatytus operatyvinės veiklos parlamentinės priežiūros principus ir uždavinius,

tyrė:

1) teisėsaugos institucijų ir jų pareigūnų dalyvavimo politinėje veikloje sampratą Lietuvoje;

2) operatyvinės veiklos principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatyme, sąveikos teorines ir praktines problemas;

3) operatyvinės veiklos kontrolės, koordinavimo ir priežiūros reglamentavimo ir jo įgyvendinimo problemas;

4) operatyvinių veiksmų sankcionavimo reglamentavimo ir jo įgyvendinimo problemas;

5) informacijos apie privatų asmens gyvenimą sunaikinimo, pabaigus operatyvinį tyrimą, reglamentavimo ir jo įgyvendinimo problemas;

6) įslaptintos operatyvinės informacijos panaudojimo ne operatyvinėje veikloje, pabaigus operatyvinį tyrimą, bei operatyvinės veiklos metu gautos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese reglamentavimo ir jo įgyvendinimo problemas;

7) techninių įrenginių, detalių, naudojamų operatyvinei veiklai vykdyti, įvežimo į Lietuvos Respubliką ir tokios aparatūros sertifikavimo, atitikties techniniams standartams ir atsakomybės už neteisėtą tokios aparatūros naudojimą reglamentavimo ir jo įgyvendinimo problemas.

I

Komisija 2004 m. rugpjūčio 31 d., 2004 m. rugsėjo 7 d., 2004 m. rugsėjo 9 d., 2004 m. rugsėjo 13 d., 2004 m. rugsėjo 14 d., 2004 m. rugsėjo 22 d. posėdžių metu

analizavo šiuo metu Lietuvos Respublikoje galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius teisinius operatyvinės veiklos pagrindus, operatyvinės veiklos principus ir uždavinius, operatyvinės veiklos subjektų teises ir pareigas, operatyvinių veiksmų ir operatyvinio tyrimo atlikimą, asmenų dalyvavimą operatyvinėje veikloje, operatyvinės informacijos panaudojimą ir atskleidimą, taip pat šios veiklos finansavimą, kontrolę ir priežiūrą,

išklausė į Komisijos posėdžius kviestų asmenų - Lietuvos advokatų tarybos narės, Žmogaus teisių centro tarybos narės, advokatės Liudvikos Meškauskaitės, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktoriaus Henriko Mickevičiaus, Teisės projektų ir tyrimo centro tarybos pirmininko Kęstučio Čilinsko, Teisės instituto direktoriaus pavaduotojo Petro Ragausko, akcinės bendrovės “Lietuvos telekomas” Rizikų valdymo skyriaus direktoriaus Giedriaus Vegio, Ryšių reguliavimo tarnybos Juridinio skyriaus viršininko Tomo Lamanausko, Ryšių reguliavimo tarnybos Telekomunikacijų skyriaus vedėjo pavaduotojo Rimanto Kiero, Uždarosios akcinės bendrovės “Omnitel” juristės Loretos Andziulytės, uždarosios akcinės bendrovės “Bitė GSM” teisinio reguliavimo skyriaus viršininko Tomo Ivanausko, uždarosios akcinės bendrovės “Tele2” verslo plėtros direktoriaus Mindaugo Kirkliausko, Valstybės saugumo departamento gen. direktoriaus Arvydo Pociaus, Valstybės saugumo departamento gen. direktoriaus pavaduotojo Andriaus Tekoriaus, Valstybės saugumo departamento Techninės valdybos viršininko Algirdo Bloznelio, Muitinės departamento prie Finansų ministerijos direktoriaus Rimučio Klevečkos, Muitinės departamento prie Finansų ministerijos direktoriaus pavaduotojo Juozo Rimkevičiaus, Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos direktoriaus plk. ltn. Gintaro Bagdono, Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos direktoriaus pavaduotojo Jono Markevičiaus, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus Romualdo Boreikos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus pavaduotojo Valdo Grendelio, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus pavaduotojo Alvydo Packevičiaus, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus gen. Jurgio Jurgelio, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Operatyvinės veiklos valdybos II skyriaus viršininko Raimondo Miknevičiaus, Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus Valentino Junoko, Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus pirmojo pavaduotojo Žimanto Pacevičiaus, Specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos viršininko Vaido Skirmanto, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinis komisaras Vytauto Grigaravičiaus, Kriminalinės policijos biuro viršininko Vizgirdo Telyčėno, Lietuvos policijos operatyvinės veiklos valdybos viršininko Vytauto Radžiūno, Lietuvos Respublikos gen. prokuroro Antano Klimavičiaus ir Lietuvos Respublikos gen. prokuroro pavaduotojo Gintaro Jasaičio, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos instituto direktoriaus dr. doc. Antano Kulakausko, Politikos ir viešojo administravimo instituto direktoriaus prof. Algio Krupavičiaus, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo dr. doc. Lauro Bielinio, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo Alvido Lukošaičio žodinių paaiškinimų ir pasiūlymų,

nagrinėjo Komisijai raštu pateiktą Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, Muitinės departamento prie Finansų ministerijos, Valstybės saugumo departamento, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Vilniaus apygardos teismo, Kauno apygardos teismo, Šiaulių apygardos teismo, Klaipėdos apygardos teismo, Panevėžio apygardos teismo, Ryšių reguliavimo tarnybos informaciją, paaiškinimus ir pasiūlymus, susijusius su Komisijos tyrimo objektais.

II

1. Teisėsaugos institucijų ir jų pareigūnų dalyvavimo politinėje veikloje samprata

1.1. Lietuvos Respublikos įstatymuose, kurie reglamentuoja teisėsaugos institucijų ir jų pareigūnų veiklą, yra nustatyti draudimai dalyvauti politinėje veikloje:

1.1.1. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnams draudžiama būti politinių partijų ar politinių organizacijų nariais, dalyvauti politinėje veikloje;

1.1.2. Lietuvos Respublikos tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal politinio neutralumo principą muitinės pareigūnas privalo nešališkai tarnauti žmonėms ir teisėtai valstybės valdžiai, nepaisydamas savo politinių pažiūrų, darbo laiku nedalyvauti politinėje veikloje. Keičiantis politinei valdžiai, užtikrinamas muitinės pareigūnų tarnybinės veiklos tęstinumas;

1.1.3. Lietuvos Respublikos Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad Tarnyba ir jos pareigūnai nedalyvauja politinėje veikloje;

1.1.4. Lietuvos Respublikos finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas draudimas tarnybos pareigūnams būti politinių partijų ar politinių organizacijų nariais ir dalyvauti politinėje veikloje;

1.1.5. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad policija ir policijos pareigūnai politinėje veikloje nedalyvauja. Policijos pareigūnai negali būti politinių partijų ar politinių organizacijų nariais.

1.2. Muitinės departamento prie Finansų ministerijos atstovai Komisijai pateikė nuomonę, kad pareigūnų komentarus apie tam tikrus politinius sprendimus provokuoja žurnalistai, pareigūnams nežinant, kokiame kontekste jų atsakymas bus pateiktas ateityje. Pareigūnai teigė, kad muitinės veiklos klausimai turėtų būti pristatomi visuomenei.

1.3. Specialiųjų Tyrimų tarnybos (toliau – STT) atstovai atkreipė Komisijos dėmesį į tai, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatyta tarnybos pareiga teikti ataskaitas ir informaciją Seimui, Prezidentui, Ministrui Pirmininkui, Seimo komisijoms. STT direktorius pažymėjo, kad kartais žiniasklaidoje pasirodžiusiose publikacijose cituojami atitinkamų tarnybos pareigūnų viešai nepasakyti žodžiai. Taip pat STT direktorius teigė, kad žurnalistai, kviesdami jo vadovaujamos tarnybos pareigūnus į televizijos laidas, klaidingai apibūdina pareigūnų dalyvavimo jose tikslą ir pobūdį. Tik atvykę į televizijos studiją pareigūnai sužino, kad iš tikrųjų laida yra politinio pobūdžio.

1.4. Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinis komisaras V.Grigaravičius teigė, kad yra dalyvavęs televizijos laidose, prieš tai suderinęs dalyvavimą su Vidaus reikalų ministerija. Generalinio komisaro nuomone, policijos pareigūnai galėtų ir turėtų dalyvauti laidose, kuriose nagrinėjami klausimai, susiję su policijos veikla ir visuomenės apsauga, tačiau ne su politika.

1.5. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos direktorius R.Boreika atkreipė dėmesį į tai, kad žurnalistai dažnai klausia, kaip pasikeistų tarnybos, kurioje jie dirba, veiklos situacija, priėmus tam tikrus politinius sprendimus. Jo nuomone, pareigūnai, atsakydami į panašaus pobūdžio klausimus, pateikia profesinį, o ne politinį, tokių sprendimų vertinimą.

1.6. Generalinis prokuroras A.Klimavičius Komisijai teigė, kad jis nėra girdėjęs nė vieno atvejo, kad prokuroras būtų pažeidęs politinio neutralumo principą. Generalinio prokuroro teigimu, prokuroras yra ne tik teisėsaugos institucijų atstovas, bet ir visuomenėje vykstančių procesų dalyvis, todėl prokuroras turėtų turėti teisę reikšti savo nuomonę apie visuomenėje vykstančius procesus.

1.7. Generalinio prokuroro pavaduotojas G. Jasaitis, vertindamas tai, kad STT atliko poėmius prieš Respublikos Prezidento rinkimų antrąjį turą, darė prielaidą, kad tokie veiksmai buvo atlikti tyrimo taktikos sumetimais.

1.8. Doc. dr. A. Kulakauskas pateikė nuomonę, kad “vadovai turėtų gaudytis, kiek savo veiksmais paveikę ar nepaveikę tuos politinius procesus, į kuriuos kištis teisėsaugos institucijoms arba paveikti specialiais kažkokiais veiksmais negalima. Tai šiuo atveju, sakyčiau, gal didelių diskusijų nesukelia, sakysim, tas Specialiųjų tyrimų tarnybos veiksmas per Prezidento rinkimus, kai buvo padarytas poėmis partijų būstinėse. Jis aiškiai buvo neadekvatus keliamai, gal ir pagrįstai keliamai teisinei bylai, neadekvatus laiko požiūriu, ne tuo laiku paprasčiausiai padarytas, o tai irgi svarbus dalykas ir, manyčiau, dar vienas dalykas, kad, ko gero, tas per didelis arba demonstratyvus. Bet bėda yra ta, pati bendriausia bėda yra ta, kad, ko gero, iki šiol manau, kad nebuvo aiškiai reglamentuotų taisyklių, kaip šitos institucijos turi veikti, kur yra ribos iš tikrųjų tarp politikos ir grynai teisėsauginių arba operatyvinių veiksmų. Manyčiau, dar vienas dalykas, nebuvo pakankamos parlamentinės kontrolės, čia vienas su kitu susiję dalykai. Antrą vertus, jeigu dabar kalbam apie parlamentinę kontrolę, man tokia mintis atėjusi, kad pavyzdžiui, teisėsaugos institucijų parlamentinėje kontrolėje, ko gero, didesnį svorį, nei įprasta kitose kokiose parlamentinėse kontrolėse, turėtų turėti opozicijos atstovai, nei valdančiosios daugumos atstovai. Kitose, kurios kontroliuoja vykdomąją politiką arba pritaria, arba nepritaria vykdomai politikai, tai akivaizdu, kad valdančioji dauguma tikriausiai proporcingai turi būti atstovaujama, o teisėsauga, operatyvinė veikla, kur vykdo teisingumą, tai turi būti mažesnė tokios parlamentinės instituto sukurta priklausomybė nuo vykdomosios valdžios (...)”

1.9. Prof. A. Krupavičius pabrėžė, kad “Lietuvoje trūksta kriterijų ir vektorių, pagal ką mes galime apskritai vertinti politinę veiklą. Politinė veikla jokiame Lietuvos įstatyme, mano žiniomis, nėra įvardyta ir nėra apibrėžta. Kitose šalyse tas yra daroma ir man bene geriausias pavyzdys yra Jungtinės Amerikos Valstijos, kur politinė veikla galbūt skirtinguose įstatymuose apibrėžiama kiek skritingai, bet esmė yra ta pati. Apskritai, jeigu kalbėtume apie politinę veiklą plačiai, tai politinė veikla yra suprantama kaip veiksmai, kuriais siekiama padėti arba sužlugdyti partiją ar partinį kandidatą, partinę politinę grupę. Jeigu aš neklystu, tai yra federalinis saugiklių įstatymas, JAV būtent naudoja šią formulę. Kiti įstatymai, kurie yra susiję su lobizmo reglamentavimu, gal dalyvavimą ar politinę veiklą apibrėžia šiek tiek siauriau ir sako, kad politinė veikla yra dalyvavimas arba įsikišimas į politinę kampaniją kurio nors kandidato naudai. Tai yra pakankamai aiškus, konkretus apibrėžimas ir įstatyminė formulė, kurią galima naudoti. Dabar šiek tiek priešistorės. Kadangi pradėjau kalbėti apie JAV pavyzdį ir precedentą, tai apskritai JAV politinės veiklos reglamentavimas ir vadinamasis federalinių saugiklių įstatymas, kuris kaip tik reglamentuoja politinių pareigūnų veiklą, pirmą kartą buvo priimtas 1939 m. ir pataisytas pakankamai plačiai 1993 m. Visų pataisų 1993 m. esmė buvo ta, kad žemesnio rango federaliniams pareigūnams buvo suteiktos platesnės galimybės dalyvauti politinėje veikloje. Tai buvo viena kryptis. Antra kryptis buvo irgi, ko gero, mūsų Lietuvos kontekste, žinomų įvykių kontekste, labai svarbi tuo, kad kai kurioms institucijoms, pirmiausia teisėsaugos institucijoms, valstybės saugumui, gynybos institucijoms, teisinėms institucijoms dalyvavimas politikoje buvo gerokai sugriežtintas, palyginti su 1939 m. įstatymu. JAV apskritai tarnautojai yra dalijami pagal galimybę dalyvauti politinėje veikloje į kelias grupes: bendrai, žemesnio ir vidutinio rango federaliniai pareigūnai, kurie turi pakankamai daug teisių reikštis politikoje, pradedant teise išsakyti savo nuomonę apie kandidatus bet kuriuose rinkimuose ar politinėse kampanijose, taip pat politines kampanijas mes suprantame, kaip gali būti rengiamos ir yra rengiamos ne tik išrinkti, bet ir referendumams, t.y. problemoms visuomenės svarstyti. Tokiu atveju politines nuomones valstybės pareigūnai, federaliniai pareigūnai gali reikšti. Toliau jie gali dalyvauti ir agitacijose, jie gal būti partijų nariais, gali dalyvauti nepartiniuose rinkimuose. Nepartiniai rinkimai į mokyklų tarybas, į ligoninių tarybas ir t.t. JAV tokių institucijų yra gana daug ir galimybės yra ganėtinai plačios. Visi valstybės tarnautojai, visi, nepaisant, kuriai grupei priklausytų, negali daryti mažiausiai keturių veiksmų. Pirma, naudotis savo autoritetu paveikti ar kištis į politinės kampanijos ir, kaip įstatymuose paprastai pabrėžiama, rinkimų eigą. Antras punktas yra skatinti ar trukdyti kieno nors politinę veiklą savo asmeniniais veiksmais. Trečias punktas – skatinti ar gauti politinius įnašus, tai yra pinigus, ir ketvirtas punktas – būtų kandidatais partiniuose rinkimuose. Šios keturios taisyklės galioja visiems federaliniams pareigūnams, visiems valstybės tarnautojams. Aš jau sakiau, kad jie išskirstomi į kelias grupes. Viena grupių yra bendra, t.y. vadinami prezidento kanceliarijos apmokami pareigūnai ir prie tos grupės taip pat priskiriami Prezidento paskirti ir Senato patvirtinti pareigūnai. Tai aukščiausio rango valdininkai. Šiai grupei galioja dvi taisyklės. Pirmiausia jie gali būti partijų nariai, jie gali reikšti politines nuomones, gali dalyvauti politinėse kampanijose, tačiau yra apribojimai dėl naudojimosi tarnybine padėtimi: automobiliais, transportu, yra reglamentuotas net politinių nuomonių išsakymas, esant su uniforma ar nesant su uniforma, ir t.t. Ir, aišku, pačios griežčiausios taisyklės, kur iš tikrųjų yra politinė veikla maksimaliai apribota, tai būtent tų specialiųjų agentūrų, pradedant Centrinės žvalgybos valdyba, Federalinių tyrimų biuru, administracinio teismo teisėjai, federalinė rinkimų komisija ir t.t. Mes Lietuvoje visas tas institucijas, analogus irgi galėtume labai lengvai surasti ir nebūtų problemų labai tiksliai aprašyti, ką kas gali. JAV yra dar vienas dalykas, tai yra speciali institucija, vadinamoji specialaus advokato tarnyba, tai yra nepriklausoma federalinė agentūra, kuri būtent ir atlieka priežiūrą politinių pareigūnų veiksmų. Tai agentūrai galima teikti pareiškimus dėl netinkamos pareigūnų praktikos ir tokiu atveju konkretūs pareiškimai yra svarstomi, kas metai pateikiamos ataskaitos ir panašiai. Šalia saugiklių įstatymo, kaip sakiau, 1993 m. buvo atnaujinta dar grupė kitų įstatymų, tarp jų Etikos kodekso įstatymas, irgi yra labai svarbi ir savotiškai sudėtinė dalis, kuri irgi reglamentuoja politinę veiklą. Jeigu trumpai ir bandant reziumuoti, tai sakyčiau, kad Lietuvoje mes pirmiausia turime apibrėžti politinę veiklą. Precedentų ir pavyzdžių, kaip tai galima padaryti pasaulyje, tikrai yra ir dviračio išradinėti neverta.

1.10. Doc. dr. L. Bielinio nuomone, “kiekvienas valstybės pareigūnas, vienaip ar kitaip vykdydamas savo tiesioginę profesinę pareigą, tuo pačiu yra ir politikos lauke, nes vykdo arba kažkieno politinį įsakymą, arba elitinę programą, Vyriausybės, politikoje ar panašiai, arba jis nepabėgs ir nuo savęs. Ir savo kažkokias politines intencijas jis, nori ar nenori, išreiškia savo veikloje. Suprantame tai, nes taip pat matome, kad egzistuoja rinkiminėje situacijoje ir bendrai politinėje veikloje toks instrumentas, kaip administracinis resursas. Kiekvieną instituciją ar pareigūną vienaip ar kitaip galima įsukti į politinę veiklą, kad jis būtų panaudotas kaip tam tikras administracinis svertas siekiant kažkokių tikslų arba kovojant prieš vieną ar kitą politinę jėgą, konkurentą. Taigi šiuo atveju taip pat reikėtų labai aiškiai apibrėžti ir išgryninti štai šį klausimą. Kada ir kaip politinėje kovoje yra naudojamas, ar galima naudoti, ir iš viso, kaip atriboti visą tą administracinį resursą nuo politinio lauko? Šie klausimai išties yra atviri, bet juos reikia spręsti. Aš manyčiau, remiantis tais analogais, kuriuos išsakė Krupavičius, galima būtų iš tikrųjų susiaurinti ir sukonkretinti daugelį veiklos aspektų tiek politikoje, tiek visų institucijų veikloje, apie kurias mes galime kalbėti.”

1.11. Dėstytojo A. Lukošaičio nuomone, “kiekviena institucija sprendžia jai priskirtas problemas ir atitinkami tikslai, uždaviniai turi įstatymus, kurie reglamentuoja institucijos veiklą ir pagal tai dažniausiai sprendžiama, kaip dirba ši institucija, kaip ji sugeba spręsti pavestas užduotis, kaip jos darbai atitinka bendrąjį arba viešąjį interesą ir kaip šie darbai galbūt prieštarauja, kertasi su visos visuomenės interesais. Specialiųjų tarnybų atveju buvo proga įsitikinti, kad gana sudėtinga rasti atsakymus į daugelį klausimų. Gana keistomis aplinkybėmis atsirado psichologo etatas Specialiųjų tyrimų tarnyboje. Vieno STT pareigūno, dirbančio Elektrėnuose, elgesys taip pat sulaukė nemažai komentarų ir prieštaringų vertinimų. Taip pat komentarų ir prieštaringų vertinimų sulaukė įsuptas vadinamasis žemgrobių skandalas, kurio apogėjus buvo žmonių prirašymas Seimo nariams ir panašiai. Paskui visą ši virtinė būdavo suklijuojama į vientisą grandį, ir susidarydavo įspūdis, kad iš tikrųjų iš gana delikačių institucijų žiniasklaida gavo tam tikras dozes informacijos apie atliekamus operatyvinius veiksmus, užduotis. Pastebėta, kad tokiose institucijose visu rimtumu ir įkarščiu pradedama dirbti rinkimų proceso metu, ypač jautriose, svarbiose stadijose. Buvo atliekami atitinkami veiksmai ir anksčiau partijų būstinėse. Ir dabar atitinkami veiksmai atlikti. Ir tai verčia iš tikrųjų sunerimti ir surasti atsakymus gana sudėtinga. Kyla abejonių, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba vadovaujasi ne visai visuomenei žinomais interesais, bet problema, gali būti ta, kad STT yra nauja institucija, kuri bando vadovautis formaliomis taisyklėmis ir kartais savo veikloje pristinga jautresnio požiūrio į darbo organizavimą ir veiklos konfidencialumą.”

1.12. Žmogaus teisių ekspertas K. Čilinskas pateikė nuomonę, kad, visų pirma, reikia atsižvelgti į tai, kad tarptautinis teisės aktas, Europos žmogaus teisių konvencija reikalauja, kad kuo greičiau žmogus būtų atiduotas teismui, jeigu represinės struktūros jo atžvilgiu turi kaltinimų. Jeigu sutikimo patraukti Seimo narį baudžiamojon atsakomybėn nebuvo prašoma metus, aišku, kad buvo laukiama iki Seimo rinkimų. Svarbus momentas, kad kratos atliktos ne prieš Europos parlamento rinkimus, o būtent po pirmojo turo, kada maždaug buvo aiškūs pagrindiniai rezultatai.

2. Operatyvinės veiklos principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatyme, sąveikos teorinės ir praktinės problemos

2.1. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatyme operatyvinė veikla apibrėžta kaip operatyvinės veiklos subjektų vieša ir slapta žvalgybinio pobūdžio veikla, vykdoma šio įstatymo nustatyta tvarka, kurios uždaviniai yra nusikalstamų veikų prevencija; nusikalstamų veikų išaiškinimas, taip pat rengiančių, darančių ar padariusių nusikalstamas veikas asmenų nustatymas; asmenų apsauga nuo nusikalstamo poveikio; asmenų, kurie slapstosi nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo, taip pat dingusių be žinios asmenų paieška; veikų, keliančių grėsmę valstybės konstitucinei santvarkai, jos nepriklausomybei, ekonominiam saugumui, valstybės gynybinės galios užtikrinimui ar kitiems svarbiems nacionalinio saugumo interesams prevencija ir išaiškinimas; daiktų, pinigų, vertybinių popierių, kito turto, susijusio su nusikalstamų veikų padarymu, paieška; valstybės paslapčių apsauga; kitų valstybių specialiųjų tarnybų veiklos tyrimas; operatyvinės veiklos subjektų saugumo bei imuniteto užtikrinimas.

Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad operatyvinė veikla grindžiama teisėtumo, žmogaus ir piliečių teisių bei laisvių užtikrinimo, viešojo intereso apsaugos, konspiracijos, konfidencialumo, viešų ir slaptų priemonių bei metodų derinimo principais.

Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnyje nustatyta:

“1. Operatyvinės veiklos metu negali būti pažeistos žmogaus ir piliečių teisės bei laisvės. Atskiri šių teisių ir laisvių apribojimai yra laikini ir gali būti taikomi tik įstatymų nustatyta tvarka, siekiant apginti kito asmens teises ir laisves, nuosavybę, visuomenės ir valstybės saugumą.

2. Operatyvinė veikla vykdoma neatsižvelgiant į asmenų lytį, rasę, tautybę, kalbą, kilmę, socialinę padėtį, tikėjimą, įsitikinimus ar pažiūras.

3. Draudžiama taikyti operatyvinę veiklą Respublikos Prezidentui.

4. Atlikdami operatyvinius veiksmus, operatyvinės veiklos subjektų pareigūnai turi atsižvelgti į nusikalstamų kėslų pavojingumą asmeniui, visuomenei ir valstybei.

5. Operatyvinės veiklos subjektams draudžiama provokuoti asmenis padaryti nusikalstamas veikas. Provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti.

6. Tais atvejais, kai yra pažeistos žmogaus ir piliečių teisės bei laisvės, operatyvinės veiklos subjektai teisės aktų nustatyta tvarka privalo atkurti pažeistas teises ir atlyginti žalą.

7. Negali būti perduota ar atskleista operatyvinės veiklos metu gauta įslaptinta informacija, taip pat duomenys apie žmogaus asmeninį ir šeiminį gyvenimą bei žeminantys garbę ir orumą duomenys, išskyrus perdavimą bendradarbiaujant operatyvinės veiklos subjektams ir atvejus, numatytus šio Įstatymo 17 straipsnyje.

8. Pabaigus operatyvinį tyrimą, jei operatyvinė informacija apie operatyvinės veiklos objektą nepasitvirtino, apie privatų asmens gyvenimą surinkta informacija per 3 mėnesius turi būti sunaikinama. Prieš 1 mėnesį iki minėtos sankcionuotais veiksmais surinktos informacijos sunaikinimo apie tai pranešama operatyvinius veiksmus sankcionavusiam pareigūnui.

9. Asmuo, manantis, kad operatyvinės veiklos subjektų veiksmai pažeidė jo teises ir laisves, gali apskųsti šiuos veiksmus operatyvinės veiklos subjekto vadovui, prokurorui ar teismui.

2.2. Operatyvinės veiklos įstatymo 3 str. 9 p. apibrėžia techninių priemonių panaudojimo bendra tvarka sąvoką. Techninių priemonių panaudojimas bendra tvarka pagal šią įstatymo nuostatą atliekamas operatyvinės veiklos subjekto vadovo patvirtinta tvarka ir be teismo sankcijos. Tačiau panaudojant technines priemones bendra tvarka taip pat kaip ir specialia, kuomet yra reikalinga teismo sankcija, gali būti pažeidžiama asmens teisė į privatų gyvenimą, įtvirtinta LR Konstitucijos 22 straipsnyje, o taip pat Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 straipsnyje.

2.3. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarime konstatavo:

“Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje yra nustatyta:

“Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas.

Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami.

Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.

Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.”

Šiame Konstitucijos straipsnyje įtvirtintos normos gina asmens teisę į privatumą. Ši teisė apima asmeninį, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. Savavališkai ir neteisėtai kišantis į žmogaus privatų gyvenimą kartu yra kėsinamasi į jo garbę bei orumą (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimas).

Žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą yra įtvirtinta tarptautinės teisės aktuose. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 12 straipsnyje skelbiama: “Niekas neturi patirti savavališko kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, jo buto neliečiamybę, susirašinėjimo slaptumą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Kiekvienas žmogus turi teisę į įstatymo apsaugą nuo tokio kišimosi arba tokių pasikėsinimų.”

Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje nustatyta:

“1. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas, buto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas.

2. Valdžios pareigūnai neturi teisės kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti.”

Europos žmogaus teisių teismas 1992 m. gruodžio 16 d. sprendime byloje Niemietz prieš Vokietiją (Cour Eur. D. H., arret Niemietz du 16 decembre 1992, série A n° 251) nurodė, kad nėra nei galimybės, nei būtinybės išsamiai apibrėžti sąvoką “privatus gyvenimas”, ir išanalizavo kai kuriuos tokio gyvenimo požymius. Jis pabrėžė, kad būtų per daug siaura privatumą tapatinti su “intymiu būreliu”, kur kiekvienas asmuo gali elgtis kaip tinkamas ir visiškai atsiriboti nuo išorinio pasaulio. Privataus gyvenimo gerbimas, šio teismo manymu, tam tikra prasme yra individo teisė užmegzti ir plėtoti santykius su kitais individais. Europos žmogaus teisių teismas padarė išvadą, jog net ir profesinėje ar komercinėje veikloje žmogus turi tam tikrą teisę į privatumą, ir tai visų pirma pasakytina apie laisvųjų profesijų darbuotojus, kurių gyvenamoji vieta gali būti ir darbo vieta, t. y. “galima namuose atlikti veiklą, susijusią su profesija ar komercija, ir savo kontoroje ar komercinėje patalpoje verstis asmeninio pobūdžio veikla”.

Privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens būsena, kai asmuo gali tikėtis privatumo, su jo teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais. Jei asmuo atlieka viešo pobūdžio veikas ir tą supranta arba turi ir gali suprasti, nors ir savo namuose ar kitose privačiose valdose, tai tokios viešo pobūdžio veikos nebus apsaugos objektas pagal Konstitucijos 22 ir Konvencijos 8 straipsnius, ir asmuo negali tikėtis privatumo.

Valstybės bei savivaldybių pareigūnų ir tarnautojų veikla, susijusi su valstybės bei savivaldybių valdžios ir valdymo funkcijų įgyvendinimu, visada yra viešo pobūdžio. Demokratinėje teisinėje valstybėje jos pareigūnų ir tarnautojų viešas pareigų atlikimas yra vienas esminių principų, saugančių nuo jų savivalės ar piktnaudžiavimo.

Visiško privatumo asmuo negali tikėtis ir tada, kai jis pažeidžia privačios teisės normas, reguliuojančias komercinę ar kitokią privataus pobūdžio paslaptį. Pavyzdžiui, sutarties, kurioje įtvirtinta komercinė paslaptis, kontrahentas kreipiasi į teismą ar kitą ginčą sprendžiančią instituciją, jai atskleidžia sutarties turinį ir prašo įpareigoti pažeidėją įvykdyti sutarties sąlygas ir atlyginti padarytus nuostolius. Tokiu atveju pažeidėjas negali tikėtis, kad jam pažeidinėjant sutarties sąlygas kita sutarties šalis negins savo teisių teisme ar kitoje ginčus sprendžiančioje institucijoje.

Asmuo, darydamas nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neturi ir negali tikėtis privatumo. Žmogaus privataus gyvenimo apsaugos ribos baigiasi tada, kai jis savo veiksmais nusikalstamai ar kitaip neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalį įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Lietuvos Respublikos įstatymai, uždraudžiantys tam tikras veikas ir nustatantys atsakomybę už jų padarymą, visuomenei yra prieinami ir žinomi. Visi įstatymai ir teisės aktai oficialiai skelbiami valstybės laikraštyje “Valstybės žinios”. Todėl preziumuojama, jog kiekvienas asmuo, pažeisdamas įstatymuose nustatytus draudimus, supranta, kad tai sukels atitinkamą valstybės teisėsaugos institucijų reakciją, suvokia, kad už padarytą nusikaltimą valstybės jam taikomos priemonės bus griežtos, jomis bus koreguojamas, trukdomas ar stabdomas jo neteisėtas elgesys.

Tikėtino privatumo koncepcija yra įtvirtinta ir Europos žmogaus teisių teismo praktikoje. Pavyzdžiui, šis teismas 1992 m. birželio 15 d. sprendime byloje Lüdi prieš Šveicariją (Cour Eur. D. H., arret Lüdi du 15 juin 1992, série A n° 238) nurodė: “p. Lüdi turėjo suvokti, kad jis daro kriminalinį nusikaltimą, baudžiamą pagal įstatymą dėl narkotikų, ir kad rizikuoja susidurti su policijos infiltruotu pareigūnu, kuriam buvo pavesta iš tikrųjų jį demaskuoti”, bei pabrėžė, kad “šiuo konkrečiu atveju nei pasinaudojimas vien infiltruotu agentu, nei kartu su telefono klausymusi nepalietė asmeninio gyvenimo”. Taigi įtariamas nusikaltimų darymu asmuo pats atsisako nuo teisės į privatų gyvenimą ta apimtimi, kurią nulemia jo daromas nusikaltimas. Nusikalstamai veikai netaikomas žmogaus privataus gyvenimo apsaugos principas.”

2.4. Europos žmogaus teisių teismo praktika rodo, kad slapti nusikaltimų, nusikaltėlių išaiškinimo metodai patys savaime neprieštarauja Konvencijos 8 straipsniui. Teismas 1978 m. rugsėjo 6 d. sprendime byloje Klass ir kiti prieš Vokietiją (Cour Eur. D. H., arret Klass et autres du 6 septembre 1978, série A n° 28) pažymėjo, jog slaptos priemonės panaudojimas nėra nesuderinamas su Konvencijos 8 straipsniu, nes kaip tik dėl neskubėjimo pranešti priemonė tampa veiksminga. Europos žmogaus teisių teismo praktika taip pat rodo, kad Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje numatytų teisių ir laisvių suvaržymas, apribojimas yra pateisinamas, jei laikomasi to paties straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų. Pirma, tokie suvaržymai, apribojimai turi būti numatyti įstatyme ir kai jie būtini demokratinės visuomenės interesams apsaugoti. Antra, toks įstatymas turi nustatyti detalias garantijas ir apsaugą nuo galimo piktnaudžiavimo. Teismas pažymėjo, kad vidaus teisė turi būti preciziškai aiški ir suteikianti individams aiškų supratimą, kokioms aplinkybėms ir sąlygoms esant pareigūnai gali jiems taikyti slaptas priemones. Europos žmogaus teisių teismas pabrėžė, kad įstatymai, leidžiantys kištis į Konvencijos 8 straipsnio saugomą sritį, yra teisėti, kai toks kišimasis yra būtinas nacionalinio saugumo, viešosios tvarkos apsaugos tikslais bei siekiant užkirsti kelią kriminaliniams nusikaltimams. Valstybės turi turėti galimybę slapta stebėti įvairius ardomuosius veiksmus, kurie vyksta jos teritorijoje, pasirinkdamos sekimo sistemos formas. Kita vertus, valstybės nedisponuoja neribojama laisve taikyti slapto sekimo priemones. Valstybės turi garantuoti, kad jų įstatymai įtvirtintų garantijas, kurios padėtų išvengti piktnaudžiavimų slapta sekant asmenis (1998 m. kovo 25 d. sprendimas byloje Kopp prieš Šveicariją (Cour Eur. D. H., arret Kopp du 25 mars 1998, Recueil 1998 - II)).

2.5. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 2.23 straipsnyje nustatyta, kad draudžiama rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą pažeidžiant įstatymus. Privataus gyvenimo pažeidimu laikomas neteisėtas įėjimas į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, aptvertą privačią teritoriją, neteisėtas asmens stebėjimas, neteisėtas asmens ar jo turto apieškojimas, asmens telefoninių pokalbių, susirašinėjimo ar kitokios konfidencialumo pažeidimas, duomenų apie asmens sveikatos būklę paskelbimas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką bei kitokie neteisėti veiksmai. Draudžiama skleisti surinktą informaciją apie asmens privatų gyvenimą, nebent, atsižvelgiant į asmens einamas pareigas ar padėtį visuomenėje, tokios informacijos skleidimas atitinka teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią informaciją žinoti.

2.6. Operatyvinės veiklos įstatymo 15 straipsnyje numatyta, kad operatyvinės veiklos subjektų darbuotojai ir slaptai su operatyvinės veiklos subjektais bendradarbiaujantys pilnamečiai asmenys, su kuriais operatyvinės veiklos subjekto darbuotojai sudarė susitarimą dėl slapto bendradarbiavimo. Šių asmenų teisės ir įgaliojimai suvaržyti trečiųjų asmenų teises yra analogiški, tačiau komisija atkreipia dėmesį į tai, kad draudimas provokuoti asmenis padaryti nusikalstamas veikas taikomas tik operatyvinės veiklos subjektams, o ne visiems operatyvinės veiklos slaptiesiems dalyviams.

2.7. Europos žmogaus teisių teismas 1998 m. birželio 9 d. sprendimu byloje Teixeira de Castro prieš Portugaliją (Cour Eur. D. H., arret Teixeira de Castro du 9 juin 1998, Recueil 1998 - IV) konstatavo, kad teisė į nepriklausomą ir nešališką teisingumo vykdymą negali būti paaukota dėl tikslingumo. Teismas pabrėžė, kad Konvencijos 6 straipsnyje nustatyti bendri nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimai skirti visų nusikaltimų rūšių tyrimo procesui: ir paprasčiausiam, ir sudėtingiausiam. Viešu interesu negalima pateisinti tokių įrodymų, kurie gauti peržengus slaptųjų tyrėjų/agentų veiksmų ribas, t. y. išprovokavus nusikaltimą, panaudojimo. Policijos provokacijomis gautų įrodinėjimo priemonių naudojimas negali būti pateisintas viešuoju interesu. Europos žmogaus teisių teismas pripažino, kad buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, nes slaptieji tyrėjai/agentai pradėjo operatyvinę veiklą prieš pareiškėją, kuris jiems iki tol apskritai nebuvo žinomas.

2.8. Žmogaus teisių centro tarybos narė L. Meškauskaitė konstatavo, kad Prezidentūros skandalo metu buvo pademonstruota, kad galima viešinti operatyvinę informaciją ir dabar kažkaip žmonės tuo patikėjo. Apklausos duomenys, kurie rodo, kad dauguma žmonių mano, kad yra gerai, kad viešinami telefoniniai pokalbiai, verčia sunerimti, nes tai nenormalu. Suprantama, kad blogybė korupcija, tačiau nė kiek ne mažesnė blogybė žmogaus teisių pažeidimas.

2.9. Teisės instituto direktoriaus pavaduotojas P. Ragauskas pažymėjo, kad jis gali daryti tokią išvadą, jog pareigūnai dalyvauja politinėje veikloje, tačiau lieka neaišku, ar jie dalyvauja sąmoningai ar nesąmoningai ir kokie yra jų tikslai. Anot jo, Prezidento rinkimų kampanijos metu atlikti parengtinio tyrimo veiksmai akivaizdžiai paveikė politinius procesus. Galbūt pareigūnai, žinodami vieno iš pretendentų santykius su vienu iš tiriamojoje byloje esančių asmenų, bijojo, kad jiems bus daromas spaudimas, ir dėl to jie darė, o galbūt ne. Galime kelti įvairiausias versijas, kad jie turėjo tam tikrų galbūt motyvų ir sąmoningai taip padaryti taip apsidrausdami.

Operatyvinių veiksmų termino apribojimas nesprendžia esamų problemų, bet gali sukurti kitas problemas. Pavyzdžiui, neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais arba prekyba ginklais, neteisėtas pinigų gaminimas, pinigų padirbinėjimas, daugybė panašių veikų. Tai veikos, kurias atskleisti neretai reikia metų metus daryti, tirti, ieškoti tų ryšių, todėl žmogaus teisių apsaugos mechanizmus reikėtų numatyti ne ribojant terminą, bet nustatant institucines saugos galimybes. Pavyzdžiui, numatyti po tam tikro termino apygardos teismo pirmininko arba baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sprendimą leisti pratęsti tam tikrų operatyvinių veiksmų vykdymą, aprobuojant apeliacinio teismo pirmininkui ar kitam pareigūnui.

Žmonės nežino, kad jie buvo sekti ir niekada jie to nesužinos. Jeigu nieko nebuvo rasta, taip ir lieka paslaptis. Galbūt galima numatyti kokį nors informacijos viešinimo mechanizmą. Sakykim, baigėsi operatyvinis tyrimas, jis baigėsi nesėkmingai, privaloma tvarka yra supažindinamas asmuo, kuriuo atžvilgiu vyko tyrimas su teismo sankcionuotais šiais dokumentais. Jis ateina su advokatu, pažiūri, ar teisėjas tinkamai elgiasi sankcionuodamas tuos veiksmus, ar buvo pagrįsti prašymai, ar buvo rinkti argumentai, ar buvo rinkti motyvai.

2.10. Žmogaus teisių ekspertas H. Mickevičius nurodė, kad Europos žmogaus teisių teismas yra suformulavęs tokius reikalavimui įstatymui, kuris reguliuoja operatyvinių priemonių panaudojimą.

Pirma. Draudžiama reguliuoti telefoninių pokalbių pasiklausymus administraciniais arba žinybiniais aktais. Jeigu būtų tai būtų reguliuojama detaliai žinybiniais aktais, tai tas aktas turi būti patvirtintas arba Vyriausybės, arba kito įgalioto valstybės valdymo organo, bet jokiomis vidaus instrukcijomis.

Antra. Įstatymas, reguliuojantis pasiklausymus, turi būti viešai prieinamas. Taigi, kažkur jis turi būti paskelbtas, kad kiekvienas galėtų su juo susipažinti, paskaityti.

Trečia. Įstatymo veikimas turi būti numatomas. Turi būti aiškiai išvardyti tikslai, kurių siekiama pasiklausimais, aplinkybės, dėl kurių galima tikėtis slapto telefoninio pokalbio pasiklausymo; ratas asmenų, kurie gali pagrįstai tikėtis jų telefoninių pokalbių pasiklausymo; kategorijos asmenų, kurių pokalbių sekamų asmenų negalima klausyti, įrašyti; informacijos, kuria siekiama rinkti slaptais telefonų pokalbių pasiklausymais pobūdį; slapto telefoninio pokalbio pasiklausymo terminas; priimtos informacijos apdorojimo, apskaitos bei laisvės taisyklės ir terminai. Šiuo požiūriu teismas yra pasisakęs, kad apdorojimo, laikymo ir panaudojimo taisyklės turi būti dar tikslesnės, dar labiau specifinės negu paties pasiklausymo.

Ketvirta. Surinktos medžiagos panaudojimo griežtai pagal paskirtį arba jo sunaikinimo taisyklės ir procedūros turi būti labai tikslios.

Penkta. Būtina efektyvi surinktos informacijos panaudojimo politinė, t.y. parlamentine, administracine bei teisinė kontrolė. Pageidautina, kad tokią kontrolę atliktų teismas, kai kuriose šalyse specializuoti susidedantys organai. Pavyzdžiui, Vokietijoje yra komisija, kuri susideda vien iš specialistų. Ta komisija turi galimybę gauti ir skundus, juos nagrinėti, ir panašiai. Švedijoje yra parlamento teisės komitetas, yra justicijos kancleris, yra ombudsmenas, kuriam yra suteikta teisė gauti skundus, ir jis turi priėjimą prie slaptos informacijos. Svarbu, kad būtų numatytas efektyvios gynimosi nuo piktnaudžiavimo, nuo savivaliavimo ir kitų pažeidimų priemonės, t.y. teisminis kelias arba neteisminis, bet kuris kitas, tačiau nepriklausomas.

Kitas labai svarbus, yra momentas yra proporcingumo testas. Čia yra balansuojama siekiamo tikslo svarba, tai yra naudojantis operatyvinėmis priemonėmis iš vienos pusės, iš kitos pusės privatumo ribojimo laikas. Kuo svarbesnis yra tikslas, tuo daugiau diskrecijos paliekama operatyviniams subjektams. Iš kitos pusės, kuo rimtesnis privatumo apribojimas, kuo rimtesnis turi būti argumentai jo būtinumui pagrįsti.

Teismas yra ne kartą pasakęs, kad telefoniniai pasiklausymai yra vienas iš rimčiausių privatumo apribojimų, todėl valstybė turi pateikti labai stiprius argumentus, kodėl reikėtų klausytis privačių telefoninių pokalbių.

3. Operatyvinės veiklos kontrolės, koordinavimo ir priežiūros reglamentavimo ir jo įgyvendinimo problemos

3.1. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 20 straipsnyje nustatyta, kad operatyvinės veiklos vidaus kontrolę organizuoja operatyvinės veiklos subjektų vadovai ir operatyvinės veiklos subjektų pagrindinių institucijų vadovai.

3.2. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatyme nustatyta, kad operatyvinės veiklos subjektai yra specialius valstybės įgaliojimus turintys krašto apsaugos, vidaus reikalų, muitinės sistemų, Valstybės saugumo departamento, Specialiųjų tyrimų tarnybos padaliniai, kuriems pavedama operatyvinė veikla ir kurių pareigūnai įgaliojami ją vykdyti. Šių padalinių sąrašas sudarytas ir jų operatyvinės veiklos mastas nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 3 d. nutarimu Nr. 1559, kuriame nustatyta, kad šiam sąrašui priklauso tokie operatyvinės veiklos subjektai:

3.2.1. Lietuvos kriminalinės policijos biuro ir teritorinių policijos įstaigų kriminalinės policijos operatyviniai padaliniai; Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos ir jai pavaldžių įstaigų operatyviniai padaliniai; Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos operatyviniai padaliniai; Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos operatyviniai padaliniai;

3.2.2. Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos operatyviniai padaliniai;

3.2.3. Valstybės saugumo departamento operatyviniai padaliniai;

3.2.4. Muitinės departamento prie Finansų ministerijos Tarnybinių tyrimų  tarnybos ir Muitinės kriminalinės tarnybos operatyviniai padaliniai;

3.2.5. Specialiųjų tyrimų tarnybos Operatyvinės veiklos valdyba, Specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio skyriai.

3.3. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodytos operatyvinės veiklos pagrindinių institucijų vadovai organizuoja operatyvinės veiklos subjektų vidaus kontrolę, o šios institucijos gali nustatyti operatyvinės veiklos subjektų teisių įgyvendinimo tvarką, nustato operatyvinės veiklos subjektų susitarimų su operatyvinės veiklos subjektais bendradarbiaujančių pilnamečių asmenų ypatumus, operatyvinės veiklos subjektų vadovų ar jų įgaliotų vadovų pavaduotojų motyvuotų teikimų pagal legendą naudoti procesinius dokumentus, kuriems reikalinga  teismo sankcija ir kurie būtini taikant suimtiems asmenims agentūrinį metodą, suderintus su apylinkių prokuratūrų vyriausiaisiais prokurorais ar vyriausiųjų prokurorų pavaduotojais, reikalavimus.

3.4. Komisija, tirdama Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatyme nustatytą operatyvinės veiklos kontrolės, koordinavimo ir priežiūros reglamentavimą ir jo įgyvendinimo problemas, be kita ko, rėmėsi informacija apie tai, kiek kartų Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodytose operatyvinės veiklos subjektų pagrindinėse institucijose 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. liepos 1 d. gauta skundų ir atlikta tarnybinių patikrinimų dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo nuostatų pažeidimų, kuriuos įvykdė šių institucijų pareigūnai ir kokie šių tarnybinių patikrinimų rezultatai ir ar kiekviena Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodytose operatyvinės veiklos subjektų pagrindinė institucija turi informacijos apie tokius pažeidimus kitose teisėsaugos ar kitose institucijose, įstaigose, organizacijose.

3.5. Vadovybės apsaugos departamentas pateikė informaciją, kad buvo atliktas tarnybinis patikrinimas dėl Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Operatyvinio skyriaus viršininko G. Šato veiksmų pagrįstumo naudojantis duomenų bazėmis. G. Šatui buvo paskirtas pažeminimas pareigose, o Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Operatyvinio skyriaus pareigūnams paskirta neeilinė atestacija.

3.6. Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos pateikė informaciją, kad 2003 m. sausio 1 d. – 2004 m. liepos 1 d. 33 procentais visų vykdytų tarnybinių patikrinimų atvejų buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl Operatyvinės veiklos įstatymo pažeidimų, 33 procentais visų vykdytų tarnybinių patikrinimų atveju informacija apie tai, kad buvo pažeistas Operatyvinės veiklos įstatymas, nebuvo patvirtintas, 16 procentų atveju tarnybinio patikrinimo medžiaga perduota Generalinei prokuratūrai, 16 procentų atveju taikytos drausminės nuobaudos.

3.7. Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovų teigimu, Policijos departamente yra kelios operatyvinės veiklos vidinės kontrolės pakopos, kurios reglamentuotos Policijos generalinio komisaro įsakymu, kurio nuostatos užtikrina efektyvų kontrolės mechanizmą, leidžiantį garantuoti, kad numeris, įrašytas teismo nutartyje ir konkretaus pareigūno prašyme sankcionuoti operatyvinį veiksmą (vykdyti pokalbių telefonu kontrolę) nurodytas numeris sutampa.

3.8. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros duomenimis, susiklostė praktika, kad generalinis prokuroras ir jo įgaliotas generalinio prokuroro pavaduotojas koordinuoja operatyvinės veiklos subjektų centrinių institucijų operatyvinę veiklą ir prižiūri teisėtumą, o operatyvinės veiklos subjektų teritorinių padalinių veiklą koordinuoja ir teisėtumą prižiūri apygardų prokuratūrų vyriausieji prokurorai ir jų įgalioti vyriausiųjų prokurorų pavaduotojai.

Nuo 2003 m. iki šiol apygardų prokuratūros nėra gavusios nei vieno skundo dėl operatyvinės veiklos subjektų neteisėtų veiksmų ar pačios nustačiusios Operatyvinės veiklos įstatymo pažeidimų. Generalinė prokuratūra per nurodytą laikotarpį iš viso gavo 4 privačių asmenų skundus dėl operatyvinės veiklos subjektų neteisėtų veiksmų ir galimų Operatyvinės veiklos įstatymo pažeidimų. Atlikus patikrinimus, trijuose skunduose nurodyta informacija nepasitvirtino, o vienu atveju išnagrinėjus skundą dėl operatyvinio tyrimo asmens atžvilgiu ir operatyvinių duomenų paskelbimo pagrįstumo ir teisėtumo, buvo konstatuota, kad operatyvinė informacija buvo paskelbta neteisėtai, t. y. negavus prokuroro leidimo skelbti baudžiamajame procese naudojamą operatyvinės veiklos metodais gautą informaciją. Generalinio prokuroro nurodymu Valstybės saugumo departamentui buvo pavesta atlikti tarnybinį patikrinimą dėl neteisėto operatyvinės informacijos paviešinimo.

4. Operatyvinių veiksmų sankcionavimo reglamentavimo ir jo įgyvendinimo problemos

4.1. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatyme numatytas tokių operatyvinio tyrimo veiksmų sankcionavimas:

4.1.1. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad pašto siuntų, dokumentų siuntų, pašto perlaidų bei jų dokumentų slaptą kontrolę, techninių priemonių naudojimą specialia tvarka sankcionuoja apygardų teismų pirmininkai ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai pagal generalinio prokuroro ar jo įgalioto generalinio prokuroro pavaduotojo arba apygardų prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų ar jų įgaliotų vyriausiųjų prokurorų pavaduotojų motyvuotus teikimus, parengtus pagal operatyvinės veiklos subjektų vadovų ar jų įgaliotų vadovų pavaduotojų pateiktus duomenis. Šiuose teikimuose nurodoma: 1) teikimą pateikusio pareigūno vardas, pavardė, pareigos; 2) duomenys apie asmenis (vardas ir pavardė, asmens kodas), kuriems bus taikomi operatyviniai veiksmai arba objekto apibūdinimas; 3) duomenys (motyvai), pagrindžiantys būtinumą atlikti operatyvinius veiksmus; 4) telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontroliuojamo abonento numeris (kai siekiama kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją); 5) numatomos kontroliuoti pašto siuntos, dokumentų siuntos, pašto perlaidos bei jų dokumentai (kai siekiama juos kontroliuoti); 6) operatyvinių veiksmų taikymo trukmė; 7) siekiamas rezultatas.

Pašto siuntų, dokumentų siuntų, pašto perlaidų bei jų dokumentų slapta kontrolė, techninių priemonių naudojimas specialia tvarka sankcionuojami ne ilgesniam kaip 3 mėnesių laikotarpiui, kuris gali būti pratęstas neribotą kiekį kartų, tačiau kiekvienu atveju pratęsti galima ne ilgesniam nei šio straipsnio 5 dalyje nustatytam laikotarpiui.

4.1.2. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 11 straipsnyje nustatyta, kad slaptą patekimą į gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas, transporto priemones, taip pat jų apžiūrą, laikiną dokumentų paėmimą ir apžiūrą, medžiagų, žaliavų ir produkcijos pavyzdžių bei kitų objektų paėmimą tirti neskelbiant apie jų paėmimą sankcionuoja apygardų teismų pirmininkai ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai pagal generalinio prokuroro ar jo įgalioto generalinio prokuroro pavaduotojo arba apygardų prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų ar jų įgaliotų vyriausiųjų prokurorų pavaduotojų motyvuotus teikimus, parengtus pagal operatyvinės veiklos subjektų vadovų ar jų įgaliotų vadovų pavaduotojų pateiktus duomenis. Šiuose teikimuose turi būti nurodyta: 1) teikimą pateikusio pareigūno vardas, pavardė, pareigos; 2) gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų, transporto priemonių, kurios bus slapta apžiūrimos, planuojamų paimti dokumentų, medžiagų, žaliavų, produkcijos pavyzdžių bei kitų objektų apibūdinimas; 3) duomenys (motyvai), pagrindžiantys būtinumą atlikti operatyvinius veiksmus; 4) operatyvinių veiksmų taikymo trukmė; 5) siekiamas rezultatas.

Slaptas patekimas į gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas, transporto priemones, jų apžiūra, laikinas dokumentų, medžiagų, žaliavų, produkcijos pavyzdžių bei kitų objektų paėmimas sankcionuojami ne ilgesniam kaip 3 mėnesių laikotarpiui. Šis laikotarpis gali būti pratęstas neribotą kiekį kartų, tačiau kiekvienu atveju pratęsti galima ne ilgesniam nei šio straipsnio 5 dalyje nustatytam laikotarpiui.

4.1.3. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 12 straipsnyje nustatyta, kad nusikalstamos veikos imitacijos modelį sankcionuoja generalinis prokuroras ar jo įgaliotas generalinio prokuroro pavaduotojas arba apygardų prokuratūrų vyriausieji prokurorai ar jų įgalioti vyriausiųjų prokurorų pavaduotojai pagal operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuotą teikimą, kuriame nurodoma: 1) teikimą pateikusio pareigūno vardas, pavardė, pareigos; 2) duomenys, pagrindžiantys būtinumą taikyti nusikalstamos veikos imitacijos modelį; 3) duomenys apie asmenis, kuriems bus taikomas nusikalstamos veikos imitacijos modelis (kai tokie duomenys turimi); 4) nusikalstamos veikos imitacijos modelio metu atliekamų konkrečių veiksmų ribos pagal Baudžiamajame kodekse ir Administracinių teisės pažeidimų kodekse numatytų veikų požymius; 5) duomenys apie asmenis, kurie atliks veiksmus pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį; 6) numatoma nusikalstamos veikos imitacijos modelio trukmė; 7) siekiamas rezultatas.

Operatyvinės veiklos subjekto parengtas nusikalstamos veikos imitacijos modelis sankcionuojamas ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui. Šis laikotarpis gali būti pratęstas neribotą kiekį kartų, tačiau kiekvienu atveju pratęsti galima ne ilgesniam nei šio straipsnio 3 dalyje nustatytam laikotarpiui.

4.1.4. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 13 straipsnyje nustatyta, kad kontroliuojamąjį gabenimą sankcionuoja generalinis prokuroras ar jo įgaliotas generalinio prokuroro pavaduotojas arba apygardų prokuratūrų vyriausieji prokurorai ar jų įgalioti vyriausiųjų prokurorų pavaduotojai pagal operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuotą teikimą, kuriame nurodoma: 1) teikimą pateikusio pareigūno vardas, pavardė, pareigos; 2) duomenys, pagrindžiantys būtinumą atlikti kontroliuojamąjį gabenimą; 3) duomenys apie fizinį ar juridinį asmenį (asmenis), kuris įtariamas kontroliuojamųjų objektų gabenimu; 4) šalių, iš kurios ir į kurią gabenamas kontroliuojamasis objektas, pavadinimai; 5) numatoma kontroliuojamojo gabenimo trukmė; 6) siekiamas rezultatas, taip pat kontroliuojamojo gabenimo tarpiniai ir galutiniai tikslai.

4.2. Komisija, tirdama Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatyme nustatytą operatyvinių veiksmų sankcionavimo reglamentavimą ir jo įgyvendinimo problemas, be kita ko, rėmėsi informacija, kiek kartų nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodytų operatyvinės veiklos subjektų pagrindinių institucijų pareigūnai kreipėsi į teismą ir prokuratūrą dėl operatyvinių veiksmų sankcionavimo, kiek tokių prašymų nebuvo patenkinta.

4.3. Daugumos operatyvinės veiklos subjektų pagrindinių institucijų duomenimis, buvo patenkinti visi teikimai sankcionuoti operatyvinio tyrimo veiksmus. Kai kurių institucijų teikimai nebuvo tenkinami, tačiau nepatenkintų teikimų dalis sudaro nuo 0,1 iki 0,7 procentų visų teikimų.

4.4. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 10 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad teismo nutartis nereikalinga gauti informacijai, tiesiogiai susijusiai su abonentų turimais telefono numeriais ar tinklo galiniais įrenginiais, telefono numerio ar tinklo galinio įrenginio priklausomybe.

4.5. Nuo 2003 m. iki 2004 m. rugsėjo mėn. Generalinė prokuratūra gavo keletą skundų iš asmenų, įtariančių, kad jiems gali būti taikomi neteisėti operatyviniai veiksmai (telefoninių pokalbių pasiklausymas), bet tai patvirtinančių duomenų negauta. Per vieną patikrinimą iš Valstybės saugumo departamento buvo gauta informacija apie tai, kad operatyvinės veiklos subjektai gali kontroliuoti mobiliojo ryšio abonento išeinančiuosius skambučius. Paaiškėjo, kad operatyvinės veiklos subjektai turi mobiliąją GSM ryšio matavimo įrangą, kuri skirta atlikti trims pagrindinėms funkcijoms: mobiliųjų telefonų paieškai, GSM abonento numerio nustatymui ir GSM ryšio blokavimui. Pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 10 straipsnio 14 dalį informacijai, tiesiogiai susijusiai su abonentų turimais telefono numeriais gauti, teismo nutartis nereikalinga, todėl minėtos įrangos panaudojimo tvarką ir kontrolę reglamentuoja tik operatyvinės veiklos subjektų vidaus teisės aktai. Tačiau minėta GSM ryšio matavimo įranga turi techninę galimybę pasiklausyti mobiliųjų telefonų pokalbių, t. y. be Vyriausybės įgaliotos institucijos ir be telekomunikacijų operatorių žinios slapta kontroliuoti mobiliojo ryšio abonento išeinančiuosius skambučius, nesinaudojant telekomunikacijų operatorių paslaugomis ir įrenginiais. Tokios specialios technikos panaudojimas įstatymo nereglamentuotas, o tai irgi sudaro prielaidas neteisėtai kontroliuoti telekomunikacijas.

4.8. Generalinė prokuratūra gavo vieno iš telekomunikacinių ryšio operatorių informaciją, kad Valstybės saugumo departamentas nevykdo Telekomunikacijų įstatymo 57 straipsnio ir Operatyvinės veiklos įstatymo 10 straipsnio reikalavimų informuoti telekomunikacijų tinklo operatorių apie jo tinkle atliekamus kontrolės veiksmus, taip pat nėra pateikęs duomenų apie techninių komandų pradėti ar nutraukti pasiklausymą fiksavimo galimybes, o tai sudaro sąlygas neteisėtai kontroliuoti abonentų telekomunikacijas. Patikrinimo metu pasitvirtino informacija, kad nevykdomi minėti Telekomunikacijų įstatymo 57 straipsnio ir Operatyvinės veiklos įstatymo 10 straipsnio reikalavimai, tačiau nustatyta, kad techninės komandos pradėti ir nutraukti pasiklausymą į telekomunikacijų operatoriaus tinklą nesiunčiamos, nes telekomunikacijų tinklo operatorius neturi reikiamos techninės įrangos tokioms komandoms fiksuoti ir jų saugumui užtikrinti.

4.9. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 10 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad Vyriausybės įgaliota institucija praneša telekomunikacijų operatoriui apie jo tinkle vykdomą techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka, nurodydama sankcionuoto teikimo (ar nutarimo) numerį bei operatyvinių veiksmų taikymo trukmę. Už tai kad, pranešimo, skirto telekomunikacijų operatoriui ar telekomunikacijų paslaugų teikėjui, turinys atitiktų teismo nutartį, įstatymų nustatyta tvarka atsako pranešimą teikiantis pareigūnas. Telekomunikacijų operatorius privalo sudaryti galimybę vykdyti telekomunikacijos priemonėmis perduodamos informacijos kontrolę, o 11 dalyje nustatyta, kad į telekomunikacijų operatoriaus tinklą siunčiamos techninės komandos pradėti ar nutraukti pasiklausymą ar kitą telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę saugomos taip, kad siųstų ir gautų komandų duomenų negalėtų pakeisti komandą siuntęs operatyvinės veiklos subjektas ar komandą gavęs telekomunikacijų operatorius. Vyriausybės įgaliota institucija privalo sudaryti galimybę generaliniam prokurorui ar jo įgaliotam prokurorui prieiti prie duomenų laikmenos, kurioje užfiksuotos šios komandos.

4.10. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovai atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo metu nėra techninių sąlygų kontroliuoti Vyriausybės įgaliotos institucijos – Valstybės saugumo departamento – patalpose saugomos informacijos apie elektroninių ryšių tinklu siunčiamas technines komandas pradėti ar nutraukti pasiklausymą ar kitos elektroniniu ryšių tinklais perduodamą informaciją. Tokia kontrolė būtų įmanoma Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros patalpose įrengus kontrolines patalpas.

4.11. Valstybės saugumo departamento duomenimis, Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras ar jo įgaliotas prokuroras nėra atlikęs Vyriausybės įgaliotos institucijos – Valstybės saugumo departamento – patalpose tikrinimo, tačiau Valstybės saugumo departamento atstovai pažymėjo, kad prokurorai naudojasi galimybe tikrinti saugomą informaciją tais atvejais, kai gauna skundą dėl to, kad buvo klausomasi. Tokių skundų būna vidutiniškai trys keturi per metus. Nors Operatyvinės veiklos įstatyme yra nustatyta, kad už pranešimo, skirto telekomunikacijų operatoriui ar telekomunikacijų paslaugų teikėjui, turinio ir teismo nutarties atitikimą įstatymų nustatyta tvarka atsako pranešimą teikiantis pareigūnas, tačiau realiai pranešimą teikiantis pareigūnas teismo nutarčių nemato ir negauna, todėl negali sukontroliuoti praktiškai, ar teismo nutartyje ir pareigūno prašyme nurodytas abonento numeris sutampa.

5. Informacijos apie privatų asmens gyvenimą sunaikinimo baigus operatyvinį tyrimą reglamentavimo ir jo įgyvendinimo problemos

5.1. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad baigus operatyvinį tyrimą, jei operatyvinė informacija apie operatyvinės veiklos objektą nepasitvirtino, apie privatų asmens gyvenimą surinkta informacija per 3 mėnesius turi būti sunaikinama. Prieš 1 mėnesį iki minėtos sankcionuotais veiksmai surinktos informacijos sunaikinimo apie tai pranešama operatyvinius veiksmus sankcionavusiam pareigūnui.

5.2. Komisija, tirdama Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatyme nustatytą informacijos apie privatų asmens gyvenimą sunaikinimo baigus operatyvinį tyrimą reglamentavimą ir jo įgyvendinimo problemas, be kita ko, rėmėsi informacija, kiek kartų nuo 2003 m. gegužės 14 d. iki 2004 m. liepos 1 d., vadovaujantis Operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 8 dalimi, Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodytų operatyvinės veiklos subjektų pagrindinių institucijų pareigūnai, baigę operatyvinį tyrimą, jei operatyvinė informacija apie operatyvinės veiklos objektą nepasitvirtino, sunaikino surinktą informaciją apie privatų asmens gyvenimą ir ar buvo laikomasi reikalavimų likus 1 mėnesiui iki minėtos sankcionuotais veiksmais surinktos informacijos sunaikinimo apie tai pranešti operatyvinius veiksmus sankcionavusiam pareigūnui.

5.3. Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos pareigūnai paaiškino, kad Komisijos prašomu pateikti informaciją laikotarpiu nė viena operatyvinė byla nebuvo baigta, o baigtos perduodamos į Karo policiją arba kitas institucijas, kurios operatyvinę informaciją naudoja ikiteisminio tyrimo metu.

5.4. Muitinės departamento prie Finansų ministerijos atstovai paaiškino, kad operatyvinė medžiaga, pabaigus operatyvinės veiklos tyrimą, nenaikinama tais atvejais, kai operatyvinės veiklos bylos medžiaga yra susijusi su keliais operatyvinės veiklos objektais, tiksliau, asmenimis, iš kurių vieniems pradedamas ikiteisminis tyrimas, o kitiems dar nepakanka operatyvinės veiklos metu surinktos informacijos, kuri sudaro pagrindą manyti, kad šiems asmenims ateityje gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas.

5.5. Valstybės saugumo departamento atstovai paaiškino, kad kai baigiamas operatyvinis tyrimas arba pradedamas ikiteisminis tyrimas, medžiaga, esanti operatyvinėje byloje, joje lieka. Visą medžiagą, reikalingą ikiteisminiam tyrimui, atrenka ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras. Valstybės saugumo departamente yra nustatytos procedūros, pagal kurias medžiaga perduodama ikiteisminiam tyrimui. Valstybės saugumo departamente yra sudaryta speciali ekspertų komisija, kuri, gavusi motyvuotą prašymą raštu, apsvarsto svarstomą perduoti medžiagą ir priima sprendimą dėl jos išslaptinimo ar neišslaptinimo.

5.6. Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovai paaiškino, kad operatyvinė informacija, nesusijusi su tyrimu, naikinama vykstant operatyviniam tyrimui. Jeigu ikiteisminis tyrimas nepradedamas, visa techninėmis priemonėmis gauta operatyvinė informacija yra atrenkama ir surašoma pažyma, kurios pagrindu, jeigu operatyvinė informacija perduodama ikiteisminiam tyrimui, yra surašomi protokolai dėl operatyvinių veiksmų atlikimo. Jeigu operatyvinė byla nepasiekė ikiteisminio tyrimo, pažymose esanti techninėmis priemonėmis gauta informacija, lieka slapta. Kai operatyvinė byla nutraukiama, ji perduodama saugoti į archyvą.

5.7. Specialiųjų tyrimų tarnybos atstovai atkreipė dėmesį į tai, kad įstatymuose nenustatytas reikalavimas sunaikinti operatyvinės veiklos metodais surinktą informaciją, jeigu joje nėra duomenų apie privatų asmens gyvenimą.

5.8. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atkreipė dėmesį į tai, kad prokurorai nesankcionuoja veiksmų, kuriais renkama informacija apie privatų asmens gyvenimą. Prokurorai sankcionuoja tik nusikalstamos veiklos imitacijos modelį ir kontroliuojamąjį gabenimą, o šiais būdais informacija apie privatų asmens gyvenimą nerenkama. 2004 m. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra yra gavusi 2 pranešimus apie informacijos apie privatų asmens gyvenimą sunaikinimą pabaigus operatyvinį tyrimą.

5.9. Išnagrinėjusi informacijos apie privatų asmens gyvenimą sunaikinimo pabaigus operatyvinį tyrimą reglamentavimo ir jo įgyvendinimo problemas, akivaizdu, kad operatyvinės veiklos subjektai taiko skirtingą praktiką, spręsdami klausimą dėl informacijos apie privatų asmens gyvenimą sunaikinimo: kai kurie operatyvinės veiklos subjektai naikina informaciją apie privatų asmens gyvenimą operatyvinės bylos eigos metu, o kitos institucijos sprendžia informacijos naikinimo klausimą, atsižvelgdamos į tai, ar ji bus naudojama baudžiamajame procese. Jeigu tik dalis operatyvinės veiklos metodais surinktos informacijos perduodama naudoti baudžiamajame procese, likusi dalis arba nenaikinama, arba perduodama saugoti į archyvą įstatymų nustatyta tvarka. Kai kuriais atvejais operatyvinės veiklos subjektai nenutraukia operatyvinio tyrimo, jei informacija nepasitvirtina, grįsdami savo veiksmus tuo, kad operatyvinės veiklos objektas gali tęsti nusikalstamo pobūdžio veiksmus.

6. Įslaptintos operatyvinės informacijos panaudojimo ne operatyvinėje veikloje pabaigus operatyvinį tyrimą bei operatyvinės veiklos metu gautos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese reglamentavimo ir jo įgyvendinimo problemos.

6.1. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įslaptinta operatyvinė informacija įstatymų nustatyta tvarka gali būti išslaptinama ir panaudojama baudžiamajame procese.

6.2. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 13 straipsnyje nustatyta, kad paslapčių subjektuose, tarp jų – ir operatyvinės veiklos subjektuose, nuolatinės specialiosios ekspertų komisijos, sudaromos paslapčių subjekto vadovo sprendimu, teikia siūlymus bei išvadas dėl įslaptintos informacijos išslaptinimo ar sunaikinimo. Specialiosios ekspertų komisijos nariais gali būti tik asmenys, kurie šio Įstatymo nustatyta tvarka yra gavę leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba, jei paslapčių subjektas naudoja užsienio valstybių ar tarptautinių organizacijų parengtą įslaptintą informaciją, asmens patikimumo pažymėjimą. Specialiosios ekspertų komisijos narių leidimai dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimai turi atitikti įslaptintos informacijos, kuria disponuoja paslapčių subjektas, aukščiausią slaptumo žymą.

6.3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovai paaiškino, kad, pavyzdžiui, kiekviename Specialiosios tyrimų tarnybos padalinyje esanti ekspertų komisija priima sprendimą dėl duomenų, sudarančių valstybės paslaptį, išslaptinimo ir perdavimo į baudžiamąją bylą. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovų nuomone, nuolatinėse specialiosiose ekspertų komisijose turėtų dalyvauti ir prokuroras, kuris galėtų teikti pasiūlymus dėl to, ar įslaptinta operatyvinė informacija turėtų būti išslaptinama ir naudojama baudžiamajame procese, ar operatyvinis tyrimas tęsiamas. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovai darė prielaidą, kad, prokurorui suteikiant teisę dalyvauti sprendžiant, ar įslaptinta operatyvinė informacija gali būti naudojama baudžiamajame procese, būtų geriau įgyvendintas BPK įtvirtintas principas, kad prokuroras organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja.

6.4. Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad operatyvinis tyrimas atliekamas, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius nusikaltimus, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį.

6.5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovai pažymėjo, kad remdamasis operatyvinės bylos medžiaga, su kuria susipažinti teisę suteikia ne įstatymas, o tam tikrų institucijų norminiai aktai, prokuroras turi priimti sprendimą, ar jau yra nustatyti visi nusikalstamos veikos požymiai, ar dar nėra nustatyti. Prokuroras, sprendžiantis, ar duoti teikimą sankcionuoti operatyvinius veiksmus, kartu turi nuspręsti, ar duomenys turi būti renkami dar pagal Operatyvinės veiklos įstatymą, ar jau remiantis Baudžiamojo proceso kodekso normomis.

6.6. Lietuvos Respublikos Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymų nustatytais atvejais įslaptinta operatyvinė informacija gali būti panaudojama kitiems tikslams. Operatyvinės veikos įstatymo 17 straipsnio 3 dalis įpareigoja Lietuvos Respublikos Vyriausybę patvirtinti įslaptintos operatyvinės informacijos pateikimo valstybės institucijoms ir pareigūnams tvarką. Praktiškai, kai operatyviniu būdu surinkti duomenys turėtų būti protokoluojami ir perduodami ikiteisminį tyrimą atliekančiam pareigūnui, lieka neaišku kokia tvarka remiantis tai turėtų būti daroma, nes tokios tvarkos Vyriausybė nėra patvirtinusi. Be to, Operatyvinės veiklos įstatymas aiškiai nenurodo, kada operatyvinės veiklos subjektas privalo baigti operatyvinį tyrimą ir perduoti operatyviniu būdu surinktą medžiagą ikiteisminį tyrimą atliekančiam pareigūnui.

6.7. Vadovybės apsaugos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos informavo Komisiją, kad neturi informacijos apie įslaptintos operatyvinės informacijos panaudojimą ne baudžiamajame procese.

6.8. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos informavo Komisiją, kad tarnybos surinkta operatyvinė informacija nebuvo panaudota kitiems tikslams negu baudžiamajam procesui.

6.9. Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos informavo Komisiją, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos operatyvinių padalinių taikomas priemones, jų terminus, teisėtumą, tikslingumą bei informacijos laikmenų apskaitą kontroliuoja įgalioti pareigūnai. Nėra nustatyta nė vieno atvejo, kai gauta informacija buvo panaudota ne tyrimo tikslams.

6.10. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros duomenimis, pasitaikė, kad valstybės institucijų pareigūnai, po to, kai anksčiau gauta įslaptinta operatyvinė informacija buvo išslaptinta turint tikslą panaudoti baudžiamajame procese, šią informaciją paskelbė. Be to, buvo atvejų, kai valstybės institucijų pareigūnai paskelbė, operatyvinės veiklos metu surinktus ikiteisminio tyrimo duomenis, kuriuos jie gavo susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Tokios negatyvios tendencijos, ypač išryškėjo nuo 2003 metų, ypač Seimo laikinųjų ir specialiųjų tyrimo komisijų, taip pat kai kurių nuolatinių Seimo komisijų veikloje. Buvo paskelbiami ir kiti Seimo komisijoms pateikti ikiteisminio tyrimo duomenys, surinkti baudžiamojo proceso metu. Buvo prielaidų, kad iš Seimo komisijų narių, kitų aukštų valstybės pareigūnų į žiniasklaidą patekdavo ar kitaip buvo atskleidžiami ir kai kurie įslaptintos operatyvinės informacijos duomenys.

6.11. Anot Generalinės prokuratūros, tobulintinos Seimo statuto normos, reglamentuojančios Seimo specialiųjų tyrimo komisijų veiklą, taip pat Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymas, Seimo Antikorupcijos komisijos įstatymas. Juose aiškiai, detaliai nereglamentuota arba iš viso nereglamentuota šių komisijų narių teisė susipažinti su įslaptinta operatyvine informacija ir ikiteisminio tyrimo duomenimis, tokios informacijos gavimo ir panaudojimo tikslai ir tvarka. Nors atskirais atvejais šiuose įstatymuose nurodoma, kad komisijų išvados ir sprendimai turi būti grindžiami įrodymais ir dokumentais, iki jų priėmimo neskelbiami duomenys apie šių komisijų darbo eigą, dokumentus ir asmenis, nedaromos išankstinės išvados, tačiau praktiškai plačiai taikomas viešumo principas, prieštaraujantis tyrimo logikai, dažnai neprisidedantis prie gautos informacijos ištyrimo ir apibendrinimo, o leidžiantis ją iš anksto paskelbti.

6.12. Generalinė prokuratūra pažymėjo, kad pastaraisiais metais Seimo komisijos lygiagrečiai operatyviniam ir ikiteisminiam tyrimui nagrinėjo operatyvinę informaciją ir nebaigtų tirti baudžiamųjų bylų medžiagą, taip iš dalies buvo kenkiama ikiteisminio tyrimo sėkmei, paskelbiami ikiteisminio tyrimo duomenys, tarp jų ir asmens duomenys ir kai kurie duomenis apie privatų asmens gyvenimą, pažeidžiama asmenų nekaltumo prezumpcija. Seimo komisijos bandė tirti ir nagrinėti duomenis iš nebaigtų tirti baudžiamųjų bylų, nors įrodymais baudžiamajame procese gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti kitais baudžiamojo proceso veiksmais, arba rėmėsi operatyvinės veiklos metu gautais duomenimis, kurie buvo išsamiai nepatikrinti baudžiamojo proceso metu. Todėl svarstytina ir įstatymuose reglamentuotina, ar Seimo komisijos gali susipažinti ir panaudoti operatyvinę informaciją, taip pat nebaigtų tirti baudžiamųjų bylų medžiagą. Ikiteisminio tyrimo duomenų apsaugos požiūriu netinkama praktika, kai Seimo komisijos ne susipažindavo su ikiteisminio tyrimo medžiaga, taip pat surinkta operatyvinės veiklos metodais, o gaudavo bylos dokumentų kopijas.

6.13. Generalinė prokuratūra yra gavusi Vyriausybės kanclerio persiųstą Lietuvos Respublikos Seimo Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisijos raštą, kuriame Komisija siūlė inicijuoti teisės aktų pakeitimą, numatantį galimybę viešai skelbti operatyvinę informaciją. Generalinė prokuratūra, vykdydama Vyriausybės kanclerio pavedimą įvertinti Komisijos kreipimąsi dėl operatyvinės informacijos skelbimu ir pateikti Komisijai išvadas bei pasiūlymus dėl Operatyvinės veiklos bei Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymų tobulinimo, Komisijai ir Vyriausybės kancleriui išdėstė kategorišką nuomonę, kad skelbti viešai operatyvinės informacijos negalima ir kad nereikia jokių papildomų teisės aktų ar jau galiojančių teisės aktų pakeitimo.

6.14. Komisijos ekspertė L. Meškauskaitė atkreipė dėmesį į tai, kad diskutuotina situacija, susidariusi pakeitus Baudžiamojo proceso kodeksą, kai generalinis prokuroras kreipėsi į Seimą, prašydamas leidimo patraukti Seimo narį baudžiamojon atsakomybėn, ir iš jo reikalaujama pateikti visus įrodymus. Įrodymų nėra ir negali būti, kadangi tik prašoma pradėti ikiteisminį tyrimą; todėl abejotina, ar reikia saugoti Seimo narį nuo apklausos, tačiau sprendimą dėl to turėtų priimti politikai.

6.15. Komisija, vykdydama jai pavestus uždavinius, atkreipė dėmesį į tai, kad pateikta operatyvinės veiklos subjektų pagrindinių institucijų informacija tais pačiais klausimais pateikiama pažymėta skirtingomis slaptumo žymomis: vienais atvejais žyminčiomis valstybės paslaptį, kitais atvejais – tarnybos paslaptį arba jokia slaptumo žyma nesuteikta.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 18 punkte įtvirtinta, jog valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie Valstybės saugumo departamento bei Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos struktūrinių padalinių, vykdančių žvalgybą ar kontržvalgybą, vykdomos operatyvinės veiklos organizavimą, eigą ir rezultatus, priemonių ir metodų naudojimą, jų finansavimą, aprūpinimą operatyvinės veiklos techninėmis priemonėmis, kitą materialinį bei techninį aprūpinimą, operatyvinių veiksmų metu gauta informacija, taip pat analitinė informacija, kurioje naudojama žvalgybos, kontržvalgybos metu gauta informacija, o 19 punkte įtvirtinta, kad valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie operatyvinės veiklos subjektų operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių vykdomos operatyvinės veiklos organizavimą, eigą ir rezultatus, priemonių ir metodų naudojimą, jų finansavimą, materialinį bei techninį aprūpinimą, operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių operatyvinių veiksmų metu gauta informacija bei jos pagrindu parengta analitinė informacija.

Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad tarnybos paslaptį gali sudaryti informacija apie operatyvinės veiklos subjektų sąveiką operatyvinės veiklos tikslais su savivaldybės institucijomis, įmonėmis, įstaigomis ir organizacijomis, o 20 punkte nustatyta, kad tarnybos paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie operatyvinės veiklos subjektų operatyvinės veiklos organizavimą ir eigą, priemonių ir metodų naudojimą, užduotis, operacijas, jų finansavimą, rezultatus, materialinį bei techninį aprūpinimą, operatyvinių veiksmų metu gauta informacija, jeigu tokia informacija nepriskiriama valstybės paslaptims, taip pat operatyvinės veiklos subjektų parengta analitinė-informacinė medžiaga, kurioje naudojama operatyvinių veiksmų metu gauta informacija.

Komisijos nuomone, bendroji operatyvinės veiklos statistika, kurioje nedetalizuojami duomenys apie operatyvinės veiklos organizavimą, eigą ir rezultatus, neturėtų būti laikoma valstybės ir tarnybos paslaptimi. Bendrosios operatyvinės veiklos statistikos duomenų pateikimas slaptai sudaro kliūtis užtikrinti efektyvią operatyvinės veiklos subjektų parlamentinę kontrolę.

7. Techninių įrenginių, detalių, taikomų operatyvinei veiklai vykdyti įvežimo į Lietuvos Respubliką ir tokios aparatūros sertifikavimo, atitikties techniniams standartams ir atsakomybės už neteisėtą tokios aparatūros naudojimą reglamentavimo ir jo įgyvendinimo problemos.

7.1. Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai privalo įgyvendinti tinkamas technines ir organizacines priemones savo teikiamų paslaugų saugumui užtikrinti, o Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija kontroliuoja, kaip ūkio subjektai, teikiantys elektroninių ryšių tinklus ar paslaugas, įgyvendina 62 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl ryšio slaptumo užtikrinimo.

7.2. 1999 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 1999/5/EB dėl radijo ryšio įrenginių ir telekomunikacijų galinių įrenginių bei abipusio jų atitikties pripažinimo, reglamentuojančios radijo ryšio įrenginių ir telekomunikacijų galinių įrenginių išleidimo į rinką, laisvo judėjimo ir eksploatacijos pradžios Bendrijoje reguliavimo sistemą, 1 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ši direktyva netaikoma aparatams, naudojamiems veikloje, susijusioje su visuomenės saugumu, gynyba, valstybės saugumu (įskaitant valstybės ekonominės gerovės veiksmus, susijusius su valstybės saugumo reikalais), ir valstybės veiksmų baudžiamosios teisės atveju.

7.3. Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybai nėra suteikti įgaliojimai kaupti duomenis apie į Lietuvos Respubliką įvežamus techninius įrenginius ir detales, taikomas operatyvinei veiklai vykdyti, kontroliuoti tokių įrenginių ir detalių importo į šalį, atlikti jų sertifikavimą ir prižiūrėti atitiktį techniniams standartams, taip pat nėra suteikta teisė kontroliuoti operatyviniais tikslais naudojamų įrenginių panaudojimo tikslingumą ir teisėtumą.

7.4. Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos tikslas – veiksmingos konkurencijos elektroninių ryšių srityje, efektyvaus elektroninių ryšių išteklių naudojimo ir elektroninių ryšių paslaugų vartotojų teisių apsaugos užtikrinimas. Anot Ryšių reguliavimo tarnybos, užsienio šalių praktika rodo, kad nacionalinės elektroninių ryšių reguliavimo institucijos taip pat nekontroliuoja ikiteisminio tyrimo bei operatyviniais tikslais naudojamos įrangos panaudojimo teisėtumo.

7.5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1982 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, gabeno, pardavė ar kitaip platino įrenginius ar kompiuterines programas, taip pat slaptažodžius, prisijungimo kodus ir kitokius panašius duomenis arba juos įgijo ar laikė, turėdamas tikslą pažeisti asmens susirašinėjimo ar kitokiu paštu, ar techninėmis priemonėmis siunčiamų pranešimų, siuntų slaptumą arba klausytis pokalbių telefonu, arba naudoti kitas jų perėmimo formas, pasisavinti įstatymų saugomą kompiuterinę informaciją apie juridinį ar fizinį asmenį, prisijungti prie kompiuterio ar kompiuterinio tinklo pažeidžiant kompiuterio ar kompiuterinio tinklo apsaugos priemones.

7.6. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 1531 straipsnyje numatyta administracinė atsakomybė už elektroninių ryšių tinklo gadinimą ar savavališką prisijungimą prie elektroninių ryšių tinklo.

III

Komisija, atlikusi teisės aktų analizę, išklausiusi į Komisijos posėdžius kviestų asmenų, išnagrinėjusi valstybės institucijų pateiktą informaciją, konstatuoja:

1) teisėsaugos institucijų pareigūnų dalyvavimo politinėje veikloje samprata ir įstatymuose nustatyti apribojimai nėra tinkamai reglamentuoti, todėl vadovai ir atskiri pareigūnai, motyvuodami informacijos apie institucijų darbo rezultatų pateikimo visuomenei būtinybe, faktiškai neleistinai dalyvauja politinėje veikloje. Netinkamai pasirinkta ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo taktika, atlikti poėmiai pagrindinių parlamentinių partijų būstinėse prieš Respublikos Prezidento rinkimų antrąjį turą, vieši pareiškimai remiantis nebaigtų operatyvinių tyrimų medžiaga, dozuotas operatyvinės informacijos bei ikiteisminio tyrimo medžiagos paskelbimas visuomenės informavimo priemonėse, vieši politinių sprendimų vertinimai, informacijos teikimas ne pagal teisės aktuose nustatytą tvarką, neinformuojant tiesioginių vadovų yra politines pasekmes lėmę veiksmai;

2) Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatyme įtvirtintas operatyvinės veiklos kontrolės, koordinavimo ir priežiūros mechanizmas neužtikrina, kad operatyvinės veiklos subjektai vykdydami operatyvinę veiklą nepažeistų teisės aktų reikalavimų ir Konstitucijoje bei tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintų žmogaus teisių; operatyvinės veiklos parlamentinė kontrolė yra neefektyvi, kadangi buvo vilkinamas Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisijos sudarymas;

3) tendencija, kai prokuratūros pareigūnai ir teismai tenkina beveik visus operatyvinės veiklos subjektų prašymus sankcionuoti operatyvinius veiksmus, rodo sankcijas duodančių pareigūnų ir teismų formalų požiūrį ir reiklumo bei kontrolės stoką, todėl dažniausiai operatyvinė veikla prieš asmenis vykdoma nepagrįstai ilgą laiką, nepradedamas ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus;

4) operatyvinės veiklos subjektai skirtingai ir dažnai per siaurai traktuoja Konstitucijoje ir tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintas nuostatas dėl asmens privataus gyvenimo neliečiamumo, todėl operatyvinės veiklos būdu surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą pabaigus operatyvinį tyrimą dažniausiai nėra sunaikinama, o jeigu ir sunaikinama apie tai nepranešama operatyvinius veiksmus sankcionavusiems pareigūnams. Tai įrodo nepakankamą operatyvinės veiklos subjektų veiklos ir Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatų įgyvendinimo kontrolę;

5) operatyvinės informacijos naudojimas pabaigus operatyvinį tyrimą ir operatyvinės veiklos metu gautos informacijos naudojimas ne baudžiamajame procese nėra tinkamai reglamentuotas, tai sudaro sąlygas neteisėtai paskelbti informaciją, t. y. pažeisti Konstitucijoje ir tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintas žmogaus teises;

6) techninių įrenginių, detalių, taikomų operatyvinei veiklai vykdyti įvežimas į Lietuvos Respubliką nereglamentuotas ir nekontroliuojamas, nepaskirtos institucijos, atsakingos už tokią kontrolę. Tokios aparatūros apskaitos, sertifikavimo reikalavimai nenustatyti, atitikties techniniams standartams patikros sistema praktiškai neegzistuoja ir teisės aktais nereglamentuota, todėl netaikoma atsakomybė už neteisėtą tokios aparatūros naudojimą.

IV

Komisija, remdamasi pateiktomis išvadomis, Lietuvos Respublikos Seimui siūlo:

1) užtikrinti operatyvinės veiklos subjektų veiklos nuolatinę parlamentinę kontrolę;

2) parengti teisės aktų projektus, reglamentuojančius:

2.1. apribojimus teisėsaugos institucijų ir operatyvinės veiklos subjektų pareigūnams bet kokia forma ir būdu dalyvauti politinėje veikloje;

2.2. operatyviniu būdu surinktos informacijos sunaikinimo atvejus ir tvarką, užtikrinant asmens teisę žinoti, kad prieš jį buvo atlikti operatyviniai veiksmai, bei teisę tokius veiksmus apskųsti, nesvarbu, ar jo atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, ar ne, įtvirtinant draudimą operatyviniu būdu surinktą informaciją naudoti ne tiems tikslams, dėl kurių pasiekti ji buvo surinkta;

2.3. techninių įrenginių, detalių, taikomų operatyvinei veiklai vykdyti, įvežimo į Lietuvos Respubliką kontrolę ir už ją atsakingas institucijas, tokios aparatūros apskaitos, sertifikavimo reikalavimus, atitikties techniniams standartams patikrą.

Komisija išvadas patvirtinto 2004 m. rugsėjo 28 d. posėdyje: keturi nariai balsavo “už”, vienas – “susilaikė”.

 

Komisijos pirmininkas Raimondas Šukys




Naujausi pakeitimai - 2004 11 09.
Diana Ambrazevičienė



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo laikinosios komisijos  >   Seimo laikinoji komisija galimam kai kurių teisėsaugos institucijų pareigūnų dalyvavimui politinėje veikloje bei galimiems piktnaudžiavimams vykdant operatyvinę veiklą ir skelbiant operatyvinės veiklos metu surinktą informaciją ištirti  >   Išvados

LR Seimas