Lietuvos Respublikos Seimas

2004-08-20. Mykolas Pronckus. Žalinga priversti žmones gyventi iliuzijų pasaulyje.

Socialdemokratinės minties laikraštis “Mūsų balsas”.

 2004 m. rugpjūčio 20 d., Nr.16 (322).

 

Žalinga priversti žmones gyventi iliuzijų pasaulyje

 

Apie kaimo griovimą ir jo pasekmes

Šia tema savo laiku daug kalbėta ir rašyta. Lietuvos Respublikos Seimo 1995 metais sudaryta komisija nustatė, kad 1991-1992 metais vykdytos politikos esmę išreiškė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991m. spalio 12d. nutarimai, pasirašyti G. Vagnoriaus ir A. Abišalos.

Šiais nutarimais pakeistas griovimo mechanizmas, vyraujant masinei psichozei, padarė šalies žemės ūkiui apie 35 mlrd. Litų nuostolių. Jų veikimo išdavoje vyko negrįžtami procesai. Jie, stambų, mechanizuotą, pakankamai intensyviai tvarkomą žemės ūkį pavertė smulkiu, susiskaldžiusiu, kuriame įmanomas tik ekstensyvus, atsilikęs ūkininkavimo būdas (išimtys - išlikusios žemės ūkio bendrovės ir susikūrę stambūs ūkininkai).

Viso to pasekoje, šalies žemės ūkis dabar gamina ir parduoda lyginant su 1989-1990 metais tik apie trečdalį pieno ir penktadalį gyvulių bei paukščių ir gauna apie 15-16 procentų tų metų realiųjų pajamų. Manau, kad šie apibendrinti skaičiai aiškiai nusako dabartinę kaimo būklę.

Dabar dažnai įvairiomis progomis ir įvairiose vietose skelbiama, kad kaimas pats kaltas dėl dabartinės būklės, kad jam reikia keistis, kad jame turi vystytis nauji verslai ir užsiėmimai. Taip kalbantys neatsižvelgia į keletą esminių momentų.

1. Negalima pakeisti gamtos  - todėl iš Lietuvos nepasidarys Ispanija. Gamtinės sąlygos Lietuvoje tinkamos vystyti žemdirbystę ir pieno bei mėsos krypties gyvulininkystę. Dėl to čia nuo senų laikų yra susiformavusios tvirtos žemdirbystės tradicijos ir pagrindinės pajamos į kaimą ateidavo kaip tik iš šio verslo. Žinoma, tai nereiškia, kad kaime negali plėstis turizmo paslaugos bei kai kurie kiti verslai. Tačiau plėsdamiesi jie negali pakeisti pagrindinės žemdirbystės veiklos.

2. Norėdamas įpirkti kito verslo produkciją, kaimietis turi turėti pinigų. Jei iš pagrindinės, t.y. žemdirbiškos veiklos jis uždirba mažai, tai ir kitų verslų ir paslaugų produkcija jam tampa neįperkama, o jų vystymas kaime tampa neperspektyviu.

 

Apie buvusią ir esamas Sąjungas

Gyvenimas parodė, kad pagrindinis 1970 metų revoliucijos politinis tikslas buvo pereiti iš vienos  Sąjungos į kitą. Kadangi gyvenant tiek vienoje, tiek kitoje Sąjungoje tenka laikytis tam tikrų taisyklių, naudinga palyginti ką Lietuvos kaimietis turėjo buvusioje ir ką turi ar turės dabartinėje, t.y. Europos Sąjungoje. Esminiai skirtumai būtų šie:

1. Tarybų Sąjungoje buvo skatinama žemės ūkio produktų gamyba. Europos Sąjungoje ji yra ribojama. Ribojimas vykdomas nustatant tam tikras produkcijos gamybos kvotas, o taip pat keliant tam tikrus kokybinius reikalavimus, kurių smulkūs gamintojai dažnai nesugeba laikytis. Tokiu būdu smulkieji yra priversti trauktis iš rinkos.

2. Tarybų Sąjungoje už superkamą žemės ūkio produkciją palyginti neblogai buvo mokama. 1989 metais už parduotą grūdų toną žemdirbiai vidutiniškai gavo 283, už pieno  - 371, už gyvulių ir paukščių (gyvuoju svoriu) toną - 2984 rublius. Žinant, kad rublio perkamoji galia buvo žymiai aukštesnė nei dabartinė lito, realiosios kaimiečio pajamos tuo metu buvo kelis kartus didesnės nei dabartinės. Europos Sąjunga žemės ūkio produkcijos kainų tiesiogiai nenustato ir nereguliuoja. Konkreti supirkimo kaina dažniausiai atsiranda prekybininkų ir perdirbėjų sandėrių išdavoje. Siekdama nors dalinai kompensuoti prarandamas kaimiečių pajamas, Europos Sąjunga skiria ir moka tiesiogines išmokas (pašalpas) žemdirbiams už tai, kad jie augina kai kurias žemės kultūras ir kai kuriuos gyvulius arba jų neaugina. Išmokų mokėjimo klausimai yra nuolatinis Europos Sąjungos diskusijų objektas ir todėl jų likimas bei jų dažniai tolimesnėje perspektyvoje nėra aišku.

Šiais metais Lietuvos žemdirbių pajamos gautos už parduotą žemės ūkio produkciją kartu su tiesioginėmis išmokomis sudarys apie 2,2 mlrd. Litų ir bus maždaug lygios 1996 metų pajamoms. Ši suma prilygs trečdaliui realių pajamų, kurias žemdirbiai gavo 1989-1990 metais.

Apie šviesą tunelyje

Aišku, kad Europos Sąjungoj mes gyvensime ne vienerius metus ir ko gero ne vieną dešimtmetį. Tokiu būdu kaimiečio gyvenimo kokybė priklausys nuo jo sugebėjimo suprasti egzistuojančias šioje Sąjungoje taisykles ir sugebėjimo prie jų prisitaikyti. Todėl, tiek politikų, tiek žiniasklaidos, tiek visų kitų informacijos ir propagandos priemonių svarbiausia priedermė būtų - pateikti ne “lakuotą”, o objektyvesnę informaciją, kad žmonės galėtų svarstyti ir realiai pasirinkti. Kol kas tokios objektyvios informacijos būta mažai. Apie Europos Sąjungą būdavo ir dabar kalbama kaip apie kažkokį rojų, į kurį patekę visi arba beveik visi labai gerai gyvens. Toks aiškinimas ir supratimas juokingas, primityvus ir gana žalingas, nes priverčia žmones gyventi iliuzijų pasaulyje. Joms išsisklaidžius ieškoma ir kaltų, ir naujų pranašų bei pasakorių. Beje, per visą Nepriklausomybės laikotarpį  tokie procesai vyko. Jie tebevyksta ir dabar.

Nagrinėjant konkrečią Vakarų žemės ūkio patirtį, matosi vienas būdingas bruožas. Tai kooperacijos ir specializacijos vystymasis. (Per palyginti ilgą parlamentinio darbo laikotarpį man teko lankytis 16-oje pasaulio valstybių, kai kuriose po kelis kartus. Beveik visur mums pasakojo apie kooperaciją, rodė praktinius jos įgyvendinimo būdus). Imkime, kad ir Prancūziją, kurioje dalis Seimo Kaimo reikalų komiteto narių lankėsi prieš porą mėnesių. Ten mums rodė daržovių perdirbimo kooperatyvą, kuris apjungia apie šimtą ūkininkų ir kurio metinę apyvartą sudaro apie 25 milijonai eurų. Kooperatyvas penkeriems metams sudaro su ūkininkais sutartis, kuriomis įsipareigoja supirkti jų išaugintas daržoves. Supirktas ir perdirbtas daržoves kooperatyvas realizuoja stambiuose prekybos centruose Prancūzijoje (tam turi sudaręs išankstines tiekimo sutartis su prekybininkais), apie penktadalį produkcijos eksportuoja.

Lankantis jaunojo ūkininko ūkyje, kuris valdo apie 100 ha, paaiškėjo, kad jis beveik neturi jokios technikos, o laukai apdirbami kooperatyvo technika, kad jo išaugintus grūdus superka kooperatyvas, kad jo laukus laisto taip pat kooperatyvas.

Beje, važiuodami per Prancūziją daug kur matėme laistomus laukus. Laistomi net gi javai. Laistomuose laukuose dirbo, kaip kadaise pas mus, tapatūs ar panašūs į juos laistymo įrenginiai. Jaunojo ūkininko šeima valdanti apie 100 ha, pasirodo, vien iš žemės ūkio nepragyvena. Abu, būtent vyras ir žmona, dar dirba valdiškuose darbuose.

Neseniai Lietuvos Respublikos Seime priiminėjant Vokietijos Žemės Ūkio ministrės vadovaujama delegacija į mano klausimą, kaip vokiečiai žemdirbiai priešinasi didžiųjų prekybos tinklų ir perdirbėjų diktatui, buvo atsakyta, kad viena iš išeičių yra kooperacijos vystymas. Šios vokiečių delegacijos narys, Bundestago deputatas ir pieno supirkimo kooperatyvo vadovas (jo vadovaujamas kooperatyvas superka apie 1 mln. tonų pieno, t.y. beveik tiek, kiek šiuo metu superkama Lietuvoje), vėliau gana nuoširdžiai ir išsamiai aiškino mums kooperacijos privalumus.

Kooperacija, beje,  skatina ir specializacijos vystymąsi, nes tik siaurai specializuotas ūkis turi ir turės didesnes galimybes išsilaikyti rinkoje.

Pateikdamas šiuos Vakarų šalių kooperacijos pavyzdžius, galiu tik su apgailestavimu konstatuoti, kad mūsuose platesnio kooperatinio judėjimo nėra, nors tam ir buvo bandoma sudaryti palankesnes sąlygas. 1992-1996 metais beveik visos žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmonės (pusė jų akcijų), pusvelčiui buvo perduotos žemdirbiams. Turėdami pusę įmonės akcijų, žemdirbiai galėjo efektyviai šias įmones valdyti. Šiuo metu, žemdirbiai perdirbimo įmonėse akcijų beveik nebeturi ir jų veiklos niekaip negali įtakoti.

Tiesa, vienur kitur kooperatinis judėjimas pradeda vystytis. Plungėje, pavyzdžiui, veikia 26 žemės dirbimo kooperatyvai, naudojantys daugiausia prancūzišką techniką.

Čia taip pat yra susikūręs pieno supirkimo kooperatyvas "Pieno gėlė", kurio veikla plečiasi ir yra naudinga kooperatyvo nariams (už paduotą pieną kooperatyvo nariai gauna didesnę kainą). Sektinų kooperatyvinio judėjimo pavyzdžių yra ir kituose rajonuose. Vienok visumoje kooperatinis judėjimas nėra įgavęs reikiamų mastų, o tai reiškia, kad neorganizuoti žemdirbiai lengviau ekonomiškai pažeidžiami ir išnaudojami. Tikėtis, kad atsiras gera valdžia, kuri šį išnaudojimą mažins yra daugiau negu naivu.

Šiais trumpais savo pastebėjimais, nekritikuodamas, bandau skaitytojų mintis nukreipti racionalumo link. Tik realybės suvokimas ir racionalūs veiksmai, o ne fantazijos, pasakos ar naujų pranašų ieškojimas gali padėti kaimiečiui atsitiesti. Tiesa, šis procesas nėra nei paprastas, nei lengvas. Ką padarysi. Greitai tik griaunama, o statoma ir kuriama lėtai.

 

Lietuvos Respublikos Seimo narys                                     Mykolas Pronckus

 




Naujausi pakeitimai - 2004 09 04.
Simantė Kairienė



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo komitetai  >   Kaimo reikalų komitetas  >   Komiteto narių straipsniai

LR Seimas