Lietuvos Respublikos Seimas

Seimo Pirmininko Artūro Paulausko kalba Seimo posėdyje minint Baltijos kelio 15-metį

2004 m. rugpjūčio 23 d.

 

Mieli renginių, skirtų Baltijos kelio 15-mečiui paminėti,

organizatoriai,

 

Gerbiami Seimo nariai ir šio iškilmingo posėdžio svečiai,

 

Mieloji Lietuva,

 

šiomis dienomis dalyvaujanti Baltijos kelio sukakties renginiuose, stebinti ar klausanti jų transliacijų per televiziją, radiją ir prisimenanti save tokią,

kokia buvo lygiai prieš 15 metų.

 

Kitokia tu buvai Lietuva...Kitokia jau buvai. Kitokia dar buvai... Pakilusi, bet dar neiškovojusi... Atgimusi, bet dar be gimimo liudijimo. Okupuota, bet jau laisva.

 

Laisva savo dvasia, jau plevenančia, jau liepsnojančia virš Baltijos. Virš Lietuvos vasaros

ir virš Lietuvos. Virš kiekvieno mūsų,  nes tai buvo kiekvieno mūsų laisvės dvasia.

 

Daugybė laisvės dvasių tą dieną tapo viena didele ir todėl jau  nesutramdoma, jau nenugalima laisvės dvasia. Tiek daug ir tokios aukštos įtampos laisvės energijos tekėjo mūsų rankomis tada - prieš 15 metų...

 

Tada, kai Lietuva, Latvija ir Estija susitiko Baltijos kely ir susikibo rankomis į grandinę.

 

Grandinę, kuri ne pančioja, o nudaužo pančius. Grandinę, kuri žvanga ne mirtimi, ne tremtimi, o laisve.

 

Nebuvo toje grandinėje nei politinės kairės, nei politinės dešinės. Ir tiesėme savo dešinę - kaimyno kairiajai. Ir tiesėme savo kairiąją - kaimyno dešinei. Vien tik dešiniosiomis grandinės nesudarysi. Ir kairiosiomis nesudarysi. Nei tos, kuria teka laisvė, Nei jokios kitos.

 

Krūptelėjo imperija, tiek metų slėpusi nuo pasaulio akių slapta suprojektuotą Molotovo - Ribentropo šunkelį, nuvedusį tamson Baltijos šalis.  Krūptelėjo išvydusi kitą ir visai kitokį mūsų Baltijos kelią, vedantį visai ne ten, kur jai norėtųsi.

 

Ir pasaulis krūptelėjo. 2 milijonai rankų?.. Susikibusių?.. Ir ne Gineso rekordui siekti?..

 Taip nebūna... Ir vis dėlto, taip buvo....

 

Pasaulis pamatė tai, ko niekada nebuvo regėjęs. Mes patys nebuvome regėję,

ir gal net netikėjome, kad tokie galime būti. Pasaulis ir mes pamatėme,

kaip atrodo gyvoji vienybė. Kaip atrodo jau bundanti Baltija.

 

Baltijos kelias dar nebuvo dainuojanti revoliucija. Tai greičiau buvo tos revoliucijos generalinė repeticija. Savęs patikrinimas. Kiekvieno ir visų. Baltijos kelias tapo savotiškas testas: kur tą dieną buvai? Kur stovėjai? Su kuo stovėjai? Baltijos kelias egzaminavo mus. Mes egzaminavome vienas kitą. O svarbiausia, save. Ir suvokėme: Taip, mes jau pasirengę, mes jau verti.

 

Verti sugrįžti iš Molotovo-Ribentropo šunkelio į Baltijos magistralę, kuri po metų kitų

buvo paženklinta naujais istorijos kelio ženklais: lietuviška kovo 11-ąja, latviška rugpjūčio 21-ąja, estiška rugsėjo 6-ąja.  Ir vis dėlto nemistifikuokime Baltijos kelio.

Jis davė daug, tačiau Baltijos šalys į nepriklausomybę būtų atėję ir be jo. Tik būtų atėję, ko gero, kur kas vėliau.

 

Baltijos kelias, kaip galingas katalizatorius, privertė forsuoti įvykius ir Maskvą ir pasaulį. Gorbačiovas savo Kompartijos vardu paskelbė pareiškimą, sklidiną dezinformacijos ir bauginimų, įspėjo Lietuvą, Latviją ir Estiją, o asmeniškai telefonu gąsdino Algirdą Brazauską, esą daugiau Lietuvos draugu nebūsiąs ir pereinąs į Lietuvos priešų pusę. Tuometinis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Džordžas Bušas, reaguodamas į Gorbačiovo grasinimus, pareiškė:

 

„Gorbačiovas turėtų parodyti daugiau supratimo Baltijos respublikų atžvilgiu /.../.

Jam reikia suvokti trijų respublikų problemas, įsiklausyti į jų reikalavimus. Manau, kad paskutinis Gorbačiovo sprendimas buvo neapgalvotas, nesiderina su demokratijos ir liberalizacijos šūkiais, kuriuos dabar skelbia TSRS“. 

 

Sąjūdžio Seimo taryba paskelbė pareiškimą, protestuojantį prieš Gorbačiovo skleidžiamą dezinformaciją, gąsdinimus ir apgailestavo, kad Gorbačiovas, reaguodamas į Baltijos kelyje pademonstruotą vienybę, pavadino ją „nacionalistine isterija“ ir gąsdino, kad mūsų tauta gali „prarasti gyvybingumą“, jei mes sieksime nepriklausomybės.

 

Nuo Baltijos kelio dienos pajudėjo ledai, kaustę mūsų prisitaikėliškumą, Maskvos užsispyrimą nepaleisti Baltijos respublikų ir pasaulio didžiųjų sąžinę. Kaip žmonės šiandien žiūri į Baltijos kelią?

 

Labai įvairiai. Jaunimo dalis jau ir neįsivaizduoja, kam visa tai buvo reikalinga. Negi taip greitai keičiasi kartos? 15 metų - dar ne atstumas, reiškiantis naujos kartos atėjimą. Anaiptol. Karta ta pati. Net rankos tos pačios. Tik tada, prieš 15 metų, jos buvo rankutės Baltijos kelyje jungę tėvo ir motinos rankas.

 

Tai kas gi atsitiko lietuviui? Manau, kad mumyse radosi daug nusivylimo. Norisi greičiau pradėti gyventi taip, kaip gyvenama turtingose Vakarų valstybėse. Toks noras visiškai suprantamas. Nepaisant to, kad judame, palyginus, labai greitai. Kartais net greičiau nei kitos mūsų likimo valstybės. Tačiau per lėtai. Mes iš tiesų labai vėluojame, o kelionė pakankamai tolima.

 

Kaip toj dainoj, kurią dainavome Baltijos kelio metais, kai ėjome į Lietuvą. Vėluojame ne tiek dėl savo negebėjimo tvarkytis, kiek dėl noro pasivyti tai, ką praradome 50 klaidžiodami Molotovo-Ribentropo vingiuotais šunkeliais. Žinome - pasivysime, žinome - geriau gyvensime. Jeigu vėl nenusuksime į šunkelius, brėžiamus jau mūsų laikų molotovų, deja, randančių sau tinkamą dirvą mūsų valstybėje ir kai kuriose mūsų sielose,

jau išklydusiose iš Baltijos kelio, kuriame stovėjome tada,kai dar tik budome ir kėlėmės...

 

Tad paklauskime savęs: ar reikėjo tada stovėti tame istoriniame Baltijos kely? Ar reikėjo susikibti dviem milijonams rankų? Klauskime savęs šito. Dažnai klauskime. Ir atsakykime sau. Gerai pagalvoję... Ir tik tuomet neišklysime iš Baltijos kelio.

 

Ir tik tuomet jokie naujų šunkelių projektuotojai mūsų neišves iš jo,

tikro kelio, kurį pradėjome tada rugpjūčio 23-ąją - lygiai prieš 15 prieš metų.

 

Todėl nuoširdžiausiai dėkoju Baltijos kelio jubiliejaus renginių organizatoriams.

Juolab, kad tarp jų yra ir tų, kurie Baltijos kelią organizavo ir tada, prieš 15 metų.

Ačiū Jums už dar kartą ištiestą ranką Lietuvai.

 

Ačiū, kad primenate. Ačiū, kad ir vėl beldžiatės į Lietuvos sąžinę. Tokio beldimosi niekada nebūna per daug.

 

Sveikinu visus su Baltijos kelio sukaktimi. Ir su Lietuvos krepšininkų pergalėmis.

Tarp abiejų šių progų yra tiek daug bendra. Jie abu vienija tautą. Jie abu kelia dvasią.

O žmogus, pakilia dvasia, yra nepalaužiamas. Niekada neišklyskime iš Baltijos kelio.

Ačiū visiems už dėmesį.

 




Naujausi pakeitimai - 2004 08 23.
Vida Genovaitė Nacickaitė



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo vadovai  >   Seimo Pirmininko kalbos

LR Seimas