Lietuvos Respublikos Seimas

Laikinai einančio Prezidento pareigas Artūro Paulausko kalba, pasakyta iškilmingame Seimo posėdyje perduodant įgaliojimus Respublikos Prezidentui Valdui Adamkui

 

2004 m. liepos 12 d.

 

Tikiuosi man bus atleista, kad gerbdamas visus, susirinkusius šioje istorinėje salėje,

girdinčius ir matančius šio iškilmingo momento transliaciją per radiją, televiziją ir internetą,

šiandien leisiu sau kreiptis tik į vieną žmogų.

Gerbiamas pone Valdai Adamkau, Šiandien Jūsų valanda. Valanda, kuria prasideda kadencija.

Jūsų, Prezidento Valdo Adamkaus, antroji kadencija, kuri žymės dar vieną mūsų valstybės istorijos etapą. Etapą, kuris, deja, būti lengvas nežada. Bet lengvo gyvenimo jūs niekada neieškojote.

Ir neturėjote. Apie tai byloja visas Jūsų gyvenimas. Nuo pirmųjų lemtingas permainas pranašaujančių įspūdžių, patirtų išvydus pirmus sovietinės imperijos tankus Kaune, ir gyvenimo Vokietijos pabėgėlių stovyklose iki kai kurių politinių jėgų bandymų neleisti dalyvaut prezidento rinkimuose sugrįžus į Lietuvą po daugelio metų... Man malonu, kad aš tada, būdamas jūsų varžovu, ir kaip parodė gyvenimas, pagrindiniu, nesuklydau paremdamas jūsų teisę kovoti dėl prezidento posto.

Būčiau nesąžiningas, jeigu šiandien sakyčiau, kad nesidžiaugiau savo pergale pirmajame ture.

Tačiau pralaimėjimas antrajame būtent Jums, pralaimėjimo kartumą gerokai sumažino.

Tuo metu visuomenėje buvo juntama įtampa, ir jai buvo būtinas žaibolaidis, galintis tą įtampą nužeminti. Ir jūs juo tapote. Dabar situacija ne tik panaši, bet, manyčiau, dar labiau įelektrinta.

Ir aš dėkoju jums, mūsų prezidente,  kad ir vėl sutikote būti žaibolaidžiu. Aš labai atsiprašau,

kad ryžausi gal kiek nevykusiai prezidentą lyginti su žaibolaidžiu. Deja, taip jau gamtoje surėdyta.

Prezidentas ir žaibolaidis visada būna aukščiausiajam taške. Žaibolaidis privalo turėti gerą kontaktą su žeme. Savo žeme. Be šio kontakto - tu ne žaibolaidis... Ir ne prezidentas. Be jo tu pats būsi žaibo nutrenktas. Beje, tokių nutrenktų žaibolaidžių jau yra pasitaikę Lietuvos prezidentinėje istorijoje.

Netrukus Prezidente, ištarsite priesaikos žodžius. Tuos pačius, kuriuos jau esate taręs,

pradėdamas pirmąją Prezidento kadenciją. Tie patys priesaikos žodžiai...

Tik šįkart, man regis, jie skambės kiek kitaip. Valstybės vairą iš Jūsų perėmęs prezidentas,

deja, nebuvo žaibolaidis. Greičiau atvirkščiai.  Pritrūko kontakto su SAVO žeme.

Tad priesaika,  buvo netikra. Pasirodo, netikra buvo ir pagarba SAVO šalies Konstitucijai.

Todėl apkaltos procesas, Konstitucinio Teismo, ir Seimo verdiktai pakeitė priesaiką.

Ne tekstą, o jos intonaciją. Ir prasmę, kuri tapo kažkokia tikresnė, kietesnė, rūstesnė.

Nė kiek ne mažiau svarbu, kad tie patys verdiktai  padovanojo mūsų valstybei politikų atsakomybės mechanizmą ir paleido jo moTOrą.

Ir vis dėl to ne buvęs prezidentas kaltas, kad jį išrinko. Didžioji visuomenės dalis tapo lengvatikiais

ir tam tikros politinės jėgos jais netruko pasinaudoti.

Mes piktinamės buvusiais, esamais ir būsimus populistais, o kažkodėl nepasakome, kad populistai yra niekis, jeigu nėra lengvatikių.

Populistai dygsta tik lengvatikių lauke. Ir visai nesvarbu, kokios žemės ūkio kultūros vardu lengvatikius vadinsime... Lengvatikiai, vadinasi, ir populistai, atsiranda ten, kur trūksta pilietiškumo, pilietinės visuomenės, normalių profsąjungų, piliečių bendruomenių. Lengvatikiai visada tiki. Ne esama valdžia, o būsima. Ir jos būsimomis malonėmis, kurių paprastai nebūna.

Ir ne lengvatikiai kalti, kad jie tokie. Ir mes, esantys valdžioje, nemažai “nusipelnėme”, kad tokių lengvatikių rastųsi daugiau.

Rūpindamiesi savo valstybės strateginiais tikslais, kurie tiesiogiai buvo susijęs su mūsų stojimu į NATO ir Europos Sąjungą, apleidome tos pačios mūsų valstybės pilietį, tikėdamiesi, kad jis supras mūsų valstybės siekius, bus kantrus, palauks. Atotrūkis tarp valstybės ekonominių rodiklių augimo tempų ir jos piliečių gyvenimo gerėjimo tempų (jeigu pastaruosius apskritai galima vadinti tempais...) pasidarė toks didelis, kad žmonės ėmė dairytis į kitą pusę. Arba net atgal...

Ir kibo už Rolando Pakso saldainiukų, byrančių tiesiai iš dangaus.

Žinau, kad rasis žiniasklaidos priemonių, kurios jau rytoj mane ims kaltinti, kad net tokia iškilminga proga nesugebėjau išsiversti be Rolando Pakso, jo apkaltos, kitų su šiuo procesu susijusių dalykų.

Tik noriu pasakyti, kad jeigu ne Rolandas Paksas ir jo komanda šių priešlaikinių iškilmių šiandien apskritai nebūtų buvę. Todėl nekalbėti apie tai neįmanoma. Nekalbėti neįmanoma ir todėl, kad yra pakankamai daug politinių jėgų ir joms tarnaujančios propagandos, kurios labai norėtų, kad visa tai kaip galima greičiau užmirštume. Ir viską būtų galima pradėti iš naujo...Dalykas, kurio jie labiausiai bijo, - tai mūsų atmintis. Kartais man atrodo, kad jie bijo visai be pagrindo. Gyvenimas kužda, kad tauta ima prarasti atmintį. Atmintis, žinoma, sugrįš... Tik tas sugrįžimas gali labai brangiai kainuoti.

 

***

 

Pradėdamas savo laikinąją kadenciją Prezidento institucijoje pirmiausiai sukviečiau nemažą būrį politologų, filosofų, žurnalistų, kaimo inteligentų. Samprotavome KOKS TURI BŪTI LIETUVOS PREZIDENTAS? Dauguma, kaip pagrindinį reikalavimą prezidentui iškėlė PADORUMĄ.

Aš laimingas, kad po trumpos ir laikinos kadencijos valstybės vairą galiu perduoti... Ne, ne perduoti, o grąžinti į padorias Valdo Adamkaus rankas.  Aš dėkingas Lietuvai už tokį jos pasirinkimą. Už tokį jos PREZIDENTĄ. Pačios geriausios kloties Jums, MŪSŲ PREZIDENTE. Stiprybės ir ištvermės.

Ir visų mūsų meilės. Tegu ji bus Jūsų stiprybės ir Jūsų ištvermės garantas.




Naujausi pakeitimai - 2004 07 13.
Vida Genovaitė Nacickaitė



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo vadovai  >   Seimo Pirmininko kalbos

LR Seimas