Lietuvos Respublikos Seimas

L. e. p. Seimo Pirmininko Česlovo Juršėno kalba nenumatytame iškilmingame posėdyje, skirtame Gedulo ir vilties dienai paminėti

 

2004 m. birželio 14 d.

 

Gerbiamieji iškilmingo posėdžio dalyviai, nacionalinio parlamento svečiai, gerbiamieji skaudžios istorinės patirties liudininkai! Kiekvieni metai mus tolina nuo okupantų vykdytų skaudžių genocido akcijų, kurias visi kartu prisimename per Gedulo ir vilties dieną. Aukų atminimas ir pagarba jiems neblėsta, tačiau gedulo spalva tarsi šviesėja, nes mūsų Tėvynė Lietuva tvirtai žengia keliu, dėl kurio patriotai žuvo ir kentėjo, keliu, apie kurį jie tegalėjo svajoti. Jau visiškai susigrąžinę politinę teisę būti Europoje ir daryti įtaką jos raidai, privalome pabrėžti – Europos Sąjungoje mes turime būti įdomūs ne tik su racionaliais, argumentuotais ekonominės raidos pasiūlymais. Turime gebėti išmintingai pristatyti mūsų originalų, pravartų demokratijos patyrimo prasme istorinį paveldą. Gedulo ir vilties diena Lietuvos kalendoriuje yra vienas tų skaudžių tokio paveldo puslapių, kurie dar menkai pažįstami Europoje. Ji netgi tampa atradimu ne vienam valstybės svečiui iš Vakarų, išsamiau žinančiam tik vieną XX amžiaus žmonijos tragedijos pusę – nacizmą. Mes čia, Lietuvoje, atverčiame, parodome ir privalome nuolat priminti kontinento demokratijoms stalinizmo pėdsakus, atsispindinčius tūkstančių šeimų likimuose, tų, kurie buvo ištremti atimant turtą, o svarbiausia, atimant visas civilizuotame, demokratiniame pasaulyje suprantamas teises, tarp jų pagrindinę – prigimtinę teisę į gyvybę.

Prieš 63 metus, tarsi minėdama Baltijos šalių aneksijos metines, okupacinė totalitarizmo mašina iš gimtųjų sodybų ir namų išplėšė ir gyvuliniais vagonais į Sibiro tremtį ištisomis šeimomis išgabeno apie 17 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Per 21 tūkstantį vyrų ir moterų vėliau žuvo rezistencijos kovose, 31 tūkstantis – lageriuose, apie 5000 civilių krito per baudžiamąsias KGB akcijas, nukankinti per tardymus, sušaudyti. Iš viso nuo tarybinio okupacinio režimo nukentėjo per 330 tūkstančių mūsų šalies piliečių. Visa ši golgota labai vaizdžiai ir įtikinamai pateikta Seimo rūmų ekspozicijoje.

Daug gyvybių atėmė, daug kančių atnešė ir kita – nacistinė okupacija. Fašizmo ideologai tvirtino, kad Lietuvos ateitis – tai vandens lašo, užtiškusio ant įkaitinto akmens, likimas. Pirmasis Kremliaus ideologas atvirumo minutę yra pareiškęs, kad Lietuva išliks, tik be lietuvių. Ir vieniems, ir kitiems nepavyko.

Gerbiamieji, pasibaigus šiam iškilmingam posėdžiui susitiksime prie įvairių skaudžiais istorijos ženklais pažymėtų vietų: NKVD tardymo celių ties Vilniaus Lukiškių aikšte, Naujosios Vilnios geležinkelio stoty ir daug kur kitur Lietuvoje. Ten stabtelėsime pamąstyti, kokia vertybė yra visaverčiai, atsakomybės ir žmogiškojo orumo pripildyti gyvenimai. Tokią akimirką kaip parlamento vadovas turiu pabrėžti. Neatsitiktinai jau 1940 metais visi pirmosios Lietuvos Respublikos arba tarpukario Lietuvos seimų pirmininkai, kaip demokratinės institucijos lyderiai, net ir nevykdę okupavimo momentu minėtų pareigų, buvo suimti, pradedant nuo Aleksandro Stulginskio, ir buvo represuoti kartu su šeimų nariais. Gal vertėtų čia ties dabartiniais Seimo rūmais pasodinti jų įamžinimui skirtą medžių alėją?

Mūsų valstybingumo atkūrimo istorijoje yra viena dramatiška akcija, atsispindinti baugia fotografija iš sostinės oro uosto, kai prieš keliolika metų buvo pradėti grąžinti į Lietuvą tremtinių palaikai medinėse dėžėse, kurių kiekviena uždengta trispalve. Amerikoje taip uždengiami itin nusipelnę valstybės vadovai. Tada, 1989 metais, priminėme pasauliui ir pirmiausia Tarybų Sąjungos gyventojams bei vadovams, kur slypi patirtos tragedijos esmė. Tauta, išgyvenanti ne tik prievartą, bet ir pažeminimą, galėjo ir turėjo susitelkti, kad išliktų per tragiškus sukrėtimus arba nuoseklų labiausiai išsilavinusių, išprususių žmonių eliminavimą iš visuomenės gyvenimo. Jos dalis turėjo netgi prisitaikyti, bet niekada nesitaikyti su okupacijos politiniais planais paversti lietuvių tautą tarybinės liaudies dalimi.

Trėmimo politika – tai gėdinga Rytų ir Vakarų stambių politinių susitarimų pasekmė. Dabar teisėtai ir pagrįstai priklausydami bendrai Vakarų Europos erdvei, juntame pareigą dalytis mūsų istorijos patyrimu. Kitaip tarus, jis turi atsirasti kaip sudėtinė ne tik buvusios mūsų nacionalinės tragedijos arba buvusios tarybinės imperinės politikos tyrinėjimo objektas, bet kaip ir visos Europos skaudaus paveldo, praradimų, politinių klaidų dalis. Tremtis – tai įspėjimas demokratiniam pasauliui, kad su jėgos sprendimais nevalia taikstytis, kad reikia ginti pilietines teises ir patiems aktyviai gintis nuo antidemokratinių sprendimų bei susitarimų. Priešintis susitaikstymui prieš įžūlius, ciniškus bandymus pažeminti tautas ir jų lyderius. Štai dėl ko Lietuvoje turime pasistengti, kad skaudų likimą patyrusių asmenybių vardai ir tremties bei pokario kovos ženklai būtų tinkamai atspindimi miestų gatvėse, aikštėse, pastatų fasaduose, antkapiuose, kituose paminkluose.

Pasitaikančios pastabos apie tai, jog tariamai mūsų atmintinos dienos sudėtos tik iš liūdnų datų, tai ne kas kita, kaip bandymas nugramzdinti užmarštin dalį mūsų bendrosios istorijos. Net ir tokią dieną kaip ši žmonės, patyrusieji tremtį, džiaugiasi išlikę. Jų palikuonys dalijasi ne tik prisiminimais, bet ir sugeba skleisti Lietuvos visuomenėje optimizmo, kūrybingumo nuotaikas. Už tai jiems tariame ačiū, reiškiame pagarbą ir privalome pasakyti: Gedulo ir vilties diena turi likti kalendoriuje kaip XX šimtmečio atminimas ir pilnos Europos istorijos dalis.

Gerbiamieji, ponios ir ponai, bičiuliai! Atminimas neblėsta, bet gedulo spalva šviesėja tiek, kiek mūsų tėvynė realizuoja Viltį. Jeigu tie, kurių atminimą ir nuopelnus šiandien minime, mus mato ir girdi, jie turėtų džiaugtis, kad jų numylėta Tėvynė – ir nepriklausoma, ir užsitikrino savo saugumą NATO organizacijoje, o gerovės siekimo galimybes Europos Sąjungoje. Kad tos šalys, kurios tada negalėjo ar nenorėjo ateiti mums į pagalbą, šiandien daugiau ar mažiau šią skolą grąžina.

Tuo nenoriu pasakyti, kad Viltis jau savaime augs be mūsų pastangų, sutarimo, istorijos pamokų.

Kaip žinome, 1941 metų ir vėlesnius trėmimus okupantai organizavo padedant vietos kolaborantams. Marksistinės klasių kovos teorijos pagrindu jiems buvo pavykę sukiršinti tautą, sukelti pavydą dėl kaimyno geresnės sodybos, dėl didesnio turto. O ar iš to pakankamai pasimokėme? Ar ne per daug skersai vieni į kitus žiūrime, lenktyniaujame, kas labiau myli Lietuvą, dabar? Vis nenutylančios kalbos apie „elitą“ ir „runkelius“, sakyčiau, yra savotiški anos „klasių kovos“ atgarsiai, galimas dalykas, net gudriai pametami iš kitur.

Tad prisimindami Gedulą aktyviai ir nuolat ugdykime ir puoselėkime Viltį. Ačiū.

 




Naujausi pakeitimai - 2004 06 17.
Valdas Sinkevičius



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo vadovai  >   Seimo Pirmininko kalbos

LR Seimas