Lietuvos Respublikos Seimas

L. e. p. Seimo Pirmininko Česlovo Juršėno kalba Parlamento galerijoje atidarant parodą apie partizanų judėjimą (2004 06 14)

Gerbiamieji Parlamento galerijos lankytojai, ponai ir ponios, kolegos, bičiuliai,

Šiais metais, čia tradiciškai minėdami Gedulo ir vilties dieną, apsistojome ties tuo istorijos puslapiu, kuris pokariu sudarė trėmimų kontekstą.

„Karas po karo“ – tai pasakojimas apie partizanų judėjimą. Šiandien prisimenant tremtinius, kai kam gali pasirodyti netgi nekorektiška jų likimą lyginti su pokario kovotojų – partizanų likimais.

Turime pripažinti, kad atkakliai, iš įsitikinimo kovojantis žmogus, net ir suvokiantis pasmerktą lemtį, yra didesnės tautos vilties herojus. Jis nesitaiksto, ieškodamas būdų – ne tik kaip pasipriešinti svetimai tvarkai, kaip ginti save, bet ir kaip įrodyti pasauliui, kad Lietuva turi ateitį.

Būdamas iš profesijos žurnalistu, noriu pabrėžti vieną partizaninės kovos būdą – informacinį. Kartu su šaunamuoju ginklu partizaninis judėjimas Lietuvoje turėjo ir žodžio ginklą – spaudą.

Pokario kovotojų spaudoje, kuri Lietuvoje jau sukaupta archyvuose, klasifikuojama bei mokslininkų tiriama, atsispindi žinios apie visuomenės santykius, joje yra pateikti įvykių vertinimai, politinių okupacinės valdžios sprendimų komentarai. Nelegali, persekiojamoji spauda padėjo gyventojams kovoti su galinga centralizuota valdžios propaganda, su gandais ir išlieka svarbus istorinio paveldo tyrinėjimų dokumentas.

Štai viena citata:

„Girdėti balsų esą Stalinas nežinąs, kad plėšiama ir žudoma, kad užmuštųjų lavonai turgavietėse yra demonstruojami, kad dargi žinduoliai skerdžiami kartu su „nusikaltusiais“ tėvais ir t.t. Jis ne tik žino, bet ir yra visų šių baisenybių įkvėpėjas. Tai rodo rašytojo Zoščenkos likimas, pabandžiusio labai jau švelniai ir atsargiai pavaizduoti sovietiškojo gyvenimo tikrovę. Zoščenka už tai buvo negailestingai sunaikintas“, – aiškino skaitytojams Jungtinės Kęstučio apygardos laikraštis „Laisvės varpas“ 1947 metais, pasitelkdamas tragiško likimo rusų rašytojo humoristo pavyzdį. Kaip šiuo atveju neprisiminsi, kiek iškilių Lietuvos intelektualų buvo ištremta, kiek jų buvo sunaikinta, sugniuždyta arba jie buvo verčiami prisitaikyti prieš savo valią, žmogiškąjį orumą.

Peržiūrėjęs ekspoziciją, įvertinu ją kaip svarbų jau apibendrintos, ištirtos lietuvių istorinės tragedijos įrodymą. Noriu pasveikinti šios parodos sumanytojus, kurie lygiai taip pat pasistengė, kad ekspozicijos lankytojai galės sužinoti daugiau apie tuos, kurie dar tarybinėje istoriografijoje buvo bandomi pavadinti banditais. Noriu paraginti visus, kurie bent kiek turi įtakos jaunajai kartai – sugebėkime pristatyti mūsų skaudžiausius istorijos puslapius taip, kad jaunimas, ypač moksleiviai ją suvoktų kaip būtiną išmanyti mūsų visuomenės patyrimo pamoką.

Netrukus, kai susirinksime Nepriklausomybės aikštėje pakelti Vėliavos, dar pratęsiu būtent šią pokario kovos temą.

Mes turime gerbti visą mūsų praeitį – besidriekusią nuo Vakarų pabėgėlių stovyklų, partizanų bunkerių iki stovyklų Sibire.

Kviečiu susipažinti su vertinga paroda. O 12 val. – vėliavų pakėlimas.




Naujausi pakeitimai - 2004 06 16.
Artūras Zeleniakas



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo vadovai  >   Seimo Pirmininko kalbos

LR Seimas