Lietuvos Respublikos Seimas

V.Rinkevičiaus komandiruotės į Vokietijos Federacinę Respubliką (2004 02 17-20)ataskaita

Pagrindas: LR Seimo valdybos 2004 m. vasario 9 d. sprendimas Nr. 1966

Vieta: Niurnbergas, Vokietija

Data: 2004 m. vasario 17 – 20d.

Priemonė: Simpoziumas “Europos Sąjungos ekologinio ūkininkavimo veiksmų planas”

Organizatoriai: IFOAM ir Europos Komisijos žemės ūkio, kaimo plėtros ir žuvininkystės direktoratas

Tikslas: Susipažinti su Europos Sąjungos ekologinio ūkininkavimo veiksmų planu

Finansavimo šaltinis: LR Seimas

Pranešimai: Pranešimus skaitė Vokietijos Federacijos Vartotojų apsaugos maisto ir žemės ūkio ministrė Renata Kunast, Olandijos karalystės Žemės ūkio, aplinkos ir maisto kokybės ministras Dr. Cees Veerman bei Europos Komisijos žemės ūkio, kaimo plėtros ir žuvininkystės komisaras Dr. Franz Fischler.

Nagrinėtos temos:

Ekologinis ūkininkavimas Europoje status quo

Ekologinio ūkininkavimo plėtros analizė

Numatomas ekologinio žemės ūkio poveikis

I DALIS. EKOLOGINIS ŪKININKAVIMAS EUROPOJE STATUS QUO

1.1. Ekologinio ūkininkavimo sąvoka

Ekologinis ūkininkavimas yra gamybos valdymo sistema, kuri teikia pirmenybę atsinaujinantiems ištekliams, atliekose esančių maistinių medžiagų perdirbimui ir grąžinimui į dirvą. Ekologiškai ūkininkaujant gyvulininkystėje, ypatingas dėmesys skiriamas gyvūnų gerovei ir natūralių maisto produktų naudojimui. Ekologiniame ūkininkavime kontroliuojant auginamų pasėlių ir gyvulių kenkėjus bei ligas naudojamos pačios aplinkos sistemos, vengiama naudotis sintetiniais pesticidais, herbicidais, sintetinėmis trąšomis, augimą skatinančiomis medžiagomis, genų manipuliavimu, taip pat profilaktiškai naudoti antibiotikus, o zootechnikoje – hormonus. Reikia prisiminti, kad Europos Sąjungoje hormonų naudojimas augimui skatinti draudžiamas gaminant visų rūšių produktus. Savo ruožtu ekologiškų produktų augintojai naudojasi įvairiausiais metodais, kurie padeda apsaugoti ekosistemas ir sumažinti taršą.

1991 m. Taryba priėmė reglamentą (EEB) Nr. 2092/912. Priimdama šį reglamentą, Taryba sukūrė Bendrijos sistemą, kuri išsamiai apibrėžė reikalavimus, keliamus žemės ūkio produktams ir maisto produktams, kurie pagaminti ekologiniuose ūkiuose taikant ekologinį maisto produktų gamybos metodą.

1.2. Priežastys remti ekologinio ūkininkavimo plėtrą

Praėjus keturiasdešimčiai metų nuo Bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) suformavimo, joje įvyko gana daug pokyčių, nes reikėjo pasitikti naujus iššūkius. Todėl bėgant metams BŽŪP plėtojosi, taip pat atsirado nauji tikslai. Šiuo metu BŽŪP siekia skatinti inter alia:

· gamybos metodus, kurie nekenkia aplinkai ir kuriais naudojantis pagaminami kokybiški produktai.

· žemės ūkio formų įvairovę, produktų įvairovę ir su kaimo plėtra susijusių viešųjų prekių tiekimą.

· su maisto produktų gamyba nesusijusių (pavyzdžiui, susijusių su aplinkos apsauga ir gyvūnų gerove) paslaugų teikimą, kurio visuomenė tikisi iš ūkininkų.

Neseniai Komisijos Tarybai ir Europos Parlamentui pateiktame komunikate dėl BŽŪP „Bendros žemės ūkio politikos vidutinės trukmės peržiūra“3 Komisija pasiūlė naują skyrių dėl maisto kokybės (taip pat žr. 2 punkto 2 papunktį).

Tarybos reglamente EB/1257/19994 dėl paramos kaimo plėtrai pripažįstama, kad ekologinis ūkininkavimas gerina ūkinės veiklos tvarumą ir taip prisideda prie bendrų reglamente nustatytų tikslų.

Pagrindiniuose dokumentuose dėl Bendrijos žemės ūkio politikos pabrėžiama, koks svarbus ekologinis ūkininkavimas kaip aplinką tausojanti ūkininkavimo sistema ir raginama imtis veiksmų ir toliau jį remiant kaip nurodyta toliau.

Įgyvendinant Bendrą žemės ūkio politiką Tarybos parengtoje Aplinkosaugos integracijos ir darnaus vystymosi strategijoje 1999 m. Taryba pripažino, kad dėl tam tikrų žemės ūkio gamybos metodų taikymo, inter alia ekologinio ūkininkavimo, atsiranda visas teigiamos įtakos aplinkai, socialiniam ir ekonominiam gyvenimui derinys.

Įgyvendinant Bendrą žemės ūkio politiką Tarybos parengtoje Aplinkos integracijos ir darnaus vystymosi strategijoje 1999 m. nustatytas šis tikslas:· Aplinkosaugos integracija į BŽŪP prasideda pripažinus, kad visose ES žemės ūkio srityse turi būti atsižvelgiama į geros žemės ūkio praktikos rekomenduojamą lygį, kuris priklauso nuo vietos sąlygų. Bendras principas turėtų būti toks: kai ūkininkų vykdoma veikla aplinkai yra palankesnė nei geros žemės ūkio praktikos rekomenduojamas lygis, už tokį darbą turi būti atitinkamai atlyginta. Dėl tam tikrų žemės ūkio gamybos metodų, pavyzdžiui, ekologinio ūkininkavimo, integruotos gamybos, tradicinio mažai sąnaudų reikalaujančio ūkininkavimo, tipinės vietinės gamybos, atsiranda visas teigiamos įtakos aplinkai, socialiniam ir ekonominiam gyvenimui derinys.

2001 m. birželį Komisija Geteborgo Europos Vadovų Tarybai pristatė Europos Sąjungos darnaus vystymosi strategiją5. Vienas iš nustatytų tikslų – Bendra žemės ūkio politika turi būti orientuota į kokybę, o ne į kiekybę.

Komisijos komunikate yra šis teiginys:· 2002 m. Bendros žemės ūkio politikos vidutinės trukmės peržiūra turi orientuotis į kokybę, ne į kiekybę, pavyzdžiui, skatinti ekologiškus ir kitokius aplinkai nekenkiančius ūkininkavimo metodus, nukreipti vis daugiau rinkos palaikymui skirtų išteklių kaimo plėtrai.

Atitinkamose Geteborgo Europos Vadovų Tarybai pirmininkaujančios šalies išvadose pritariama Komisijos įsipareigojimui atlikti „pagrindinių“ politikos iniciatyvų ir pasiūlytų teisės aktų „Darnumo poveikio įvertinimą“. Be to, jose išdėstyti konkretūs su BŽŪP susiję reikalavimai.

Atitinkamose Geteborgo Europos Vadovų Tarybai pirmininkaujančios šalies išvadose yra šis teiginys:· Kad be kitų tikslų Bendra žemės ūkio politika ir jos plėtra ateityje turi prisidėti siekiant darnaus vystymosi, joje vis labiau būtų pabrėždama, jog reikia skatinti sveikų, aukštos kokybės produktų gamybą, aplinką tausojančius gamybos metodus, įskaitant ekologiškus gamybos būdus, atsinaujinančias žaliavas ir biologinės įvairovės apsaugą.

Europos Parlamento ir Tarybos sprendime, kuriame 2001 m. išdėstyta Šeštoji Bendrijos aplinkosaugos veiksmų programa6, vienas iš siūlomų veiksmų programos tikslams pasiekti – stiprinti aplinkai mažiau kenksmingą ūkininkavimą.

Šeštojoje Bendrijos aplinkosaugos veiksmų programoje yra šis straipsnis:· Skatinti aplinkos požiūriu atsakingesnį ūkininkavimą, įskaitant tam tikrais atvejais ekstensyvius gamybos metodus, integruotą ūkininkavimą, ekologinį ūkininkavimą ir žemės ūkio ekologinę įvairovę, būsimose Bendros žemės ūkio politikos peržiūrose, atsižvelgiant į tai, kad būtinas subalansuotas požiūris į daugiafunkcinį kaimo bendruomenių vaidmenį.

2002 m. rugsėjį Johanesburgo pasaulio viršūnių susitikime darnaus vystymosi klausimais daugiausia dėmesio skirta aplinkosaugai ir nuolatiniam biologinės įvairovės nykimui. Pasiūlyta remti savanoriškas, su PPO nuostatomis suderintas, rinkos dėsniai grindžiamas iniciatyvas, kurti ir plėsti aplinkai nekenkiančių prekių ir paslaugų vidaus bei tarptautines rinkas, įskaitant ir ekologiškai švarius produktus, kuriuos gaminant gaunama didžiausia nauda aplinkos ir plėtros požiūriu inter alia stiprinant gebėjimus ir teikiant techninę pagalbą besivystančioms šalims.

Pagrindiniai Johanesburgo viršūnių susitikimo elementai:· remti savanoriškas, su PPO nuostatomis suderintas, rinkos dėsniai grindžiamas iniciatyvas, kurti ir plėsti aplinkai nekenkiančių prekių ir paslaugų vidaus bei tarptautines rinkas, įskaitant ir ekologiškai švarius produktus.

Ekologinio ūkininkavimo poveikį7 galima apibendrinti taip:

· Pesticidai. Tyrimai rodo8, kad ekologinis ūkininkavimas apsikritai daug labiau nei neekologinės ūkininkavimo sistemos pasitarnauja siekiant pagerinti kraštovaizdį, laukinės gamtos apsaugą, faunos ir floros įvairovę. Apribojus pesticidų naudojimą, kaip kad daroma ekologiškai ūkininkaujant, taip pat pagerėja vandens kokybė.

· Maistinės medžiagos. Taikant ekologinio ūkininkavimo metodus, paprastai į dirvožemį išplaunama mažiau nitratų nei vidutiniškai taikant integruotos arba neekologinės žemdirbystės metodus, tai rodo tik nedidelis beveik visų kultūrų dirvoje rudenį randamas azoto kiekis9.

· Dirvožemio apsauga. Dirvožemį padeda apsaugoti ekologiškų produktų augintojų metodai kaip azotą absorbuojančių kultūrų auginimas siekiant sumažinti išplaunamų nitratų kiekį, platesnė ir įvairesnė sėjomaina, skirtingų rūšių gyvulių ganymas siekiant sumažinti dėl vienos gyvulių rūšies ganymo atsiradusį ganyklų nualinimą. Nors organinių medžiagų kiekis dirvožemyje labai priklauso nuo konkrečios vietos, tačiau paprastai jų daugiau dirvožemyje, kur taikomi ekologiniai, o ne neekologiniai ūkininkavimo metodai10.

· Biologinė įvairovė ir gamtos apsauga. Ekologinis ūkininkavimas padeda apsaugoti rūšis ir jų natūralias buveines dėl mažesnių sąnaudų, didesnio pievų ploto sklypuose, platesnės vietos veislių ir augalų įvairovės11.

· Energijos naudojimas ir išmetami teršalai. Ekologiniuose ūkiuose bendrai išmetama mažiau CO2 nei neekologiniuose12.

Ekologinio ūkininkavimo poveikį kaimo plėtrai galima apibūdinti taip:

· Kaimo plėtra yra pagrindinis Europos žemės ūkio politikos klausimas, įgyvendinama daug politikos krypčių siekiant paspartinti kaimo vietovių ekonominę plėtrą, šiomis pastangomis siekiama skatinti kaimo ekonomikos gyvybingumą. Ekologiškai švarių produktų gamyba gali padėti pasiekti šį tikslą, nes jos metu plėtojama aukštesne pridedamąja verte ir didesniu darbo intensyvumu pasižyminti ūkinė veikla13.

· Be to įmanoma, kad ekologinis ūkininkavimas kaip svarbiausia tvirto įsipareigojimo dalis tausoti aplinką prisidėtų didinant kaimo vietovių patrauklumą. Tai gali skatinti turizmą arba, kaip svarbus bet neryškus šalutinis poveikis, daryti teigiamą įtaką bendrovėms priimant sprendimus dėl įsikūrimo vietos arba privataus būsto paklausai šiose vietovėse.

Ekologinio ūkininkavimo poveikį gyvūnų gerovei galima apibendrinti taip:

· Ekologinis ūkininkavimas daro teigiamą poveikį gyvūnų gerovei, nes ekologinio ūkininkavimo standartuose šioje srityje numatyta keletas reikalavimų, kurie apima daugiau aspektų nei privalomos nuostatos.

I priede pabrėžiama, kokią svarbią įtaką ekologinis ūkininkavimas daro aplinkai, gyvūnų gerovei, maisto kokybei, maisto saugumui, pertekliaus sumažinimui ir vyriausybės išlaidoms.

1.3. Ekologinis ūkininkavimas iki 2002 m.

Ekologinis ūkininkavimas išsivystė XX a. pirmoje pusėje Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Šveicarijoje. Tačiau tik devintajame dešimtmetyje jis iš tikrųjų suklestėjo, kai vartotojai irgi ėmė labai domėtis tokiu būdu pagamintais produktais. Labai padidėjo gamintojų skaičius, atsirado naujų iniciatyvų perdirbant ir parduodant ekologiškai švarius produktus. Ši ekologiniam ūkininkavimui palanki padėtis susidarė daugiausia dėl vartotojų noro gauti sveikus, aplinkai nekenkiančius produktus. Tuo pat metu valstybės narės pamažu pripažino ekologinį ūkininkavimą įtraukdamos jį į tyrimo objektų sąrašą ir priimdamos konkrečius teisės aktus. Kai kurios valstybės narės taip pat suteikė valstybines arba regionines subsidijas ekologiškų produktų augintojams.

Tačiau nepaisant šių pastangų, apibrėžtumo trūkumas trukdė toliau plėtotis ekologiškai švarios produkcijos rinkai. Vartotojai ne visada buvo tikri, ką iš tikrųjų apėmė ekologinio ūkininkavimo sistema ir kokius apribojimus ji reiškė.

1991 m. priimdama reglamentą (EEB) Nr. 2092/91, Taryba sukūrė Bendrijoje galiojančią sistemą, kuri išsamiai apibrėžė žemės ūkio produktams ir maisto produktams, kurie pagaminti taikant ekologiškus gamybos metodus, keliamus reikalavimus.

Šis reglamentas buvo keletą kartų taisytas. Patys svarbiausi pakeitimai padaryti 1995 m., kai buvo suderinti ekologiškai švarių produktų ženklinimo reikalavimai ir nustatyti reikalavimai sėklai, bei 1999 m., kai šis reglamentas buvo papildytas ir imtas taikyti gyvulininkystės produkcijai. Be to, kiekvienais metais buvo daromi pakeitimai siekiant užtikrinti, kad standartai neatsiliktų nuo šio sparčiai besiplėtojančio sektoriaus tuo pat metu atsižvelgiant į valstybių narių kultūrinę įvairovę.

1992 m. Taryba patvirtino reglamentą (EEB) Nr. 2078/9214 (dabar jį pakeitė Reglamentas (EB) Nr. 1257/99). Dėl šio reglamento Europos Sąjungai atsirado galimybė kartu su valstybėmis narėmis remti ekologinio ūkininkavimo plėtrą. Pačios žymiausios priemonės šiame kontekste yra ekologinio ūkininkavimo priemonių programos, pagal kurias ūkininkams kompensuojamos išlaidos, patirtos įdiegiant ūkininkavimo metodus, kurie turi mažesnį poveikį aplinkai, ir kompensuojamos dėl šios priežasties prarastos įplaukos. Kitos priemonės yra susijusios su mokymu, ekologiškai švarios produkcijos perdirbimu ir pardavimu, investicijomis į žemės ūkius.

Reglamentai dėl ekologinio ūkininkavimo buvo priimti kaip Bendros žemės ūkio politikos dalis, ši politika iki devintojo dešimtmečio pabaigos jau buvo pasiekusi savo pirminį tikslą: didinti žemės ūkio produktyvumą, kad ES galėtų iš esmės maistu apsirūpinti pati. Šioje politikoje dėmesys nukreiptas į kitus tikslus kaip kokybiškų produktų gamybos skatinimas ir aplinkos apsaugos integracija į žemės ūkį.

XX a. paskutiniame dešimtmetyje pastebėtas labai spartus šio sektoriaus augimas. 1985 m. Europos Sąjungoje sertifikuota ekologiškai švari produkcija užėmė tik 100 000 ha 6 300 ūkiuose arba mažiau 0,1 % bendro naudojamo žemės ūkio paskirties ploto (NŽŪPP). 2001 m. pabaigoje ekologiškai švari produkcija jau užėmė daugiau nei 4,5 milijonų ha apytiksliai 150 000 ūkių arba 3,3 % bendro žemės ūkio paskirties ploto ir gaminta 2,3 % ūkių15.

Padidėjus pasiūlai, taip pat išaugo ir ekologiškai švarios produkcijos rinka, tačiau vis dar labai mažai statistinių duomenų apie visą ekologiškai švarios produkcijos rinkos apimtį Europoje, šiuo metu nėra žinomos kainos. Skaičiavimai16 rodo, kad ekologiškai švarių produktų rinkos dalis varijuoja nuo mažiau nei 0,5 % (Ispanija, Portugalija, Airija ir Graikija) iki 5 % (Danija).

Valstybės narės įgyvendina programas, kuriomis siekiama skatinti ekologiškai švarių produktų gamybą.

Lentelė:

Pavadinimas: Ekologinių žemės ūkių užimamas plotas Europos Sąjungoje

Užrašas kairėje pusėje: hektarai (mln.)

Užrašas apačioje: metai

1 grafikas rodo dirbamos žemės ploto, kuriame taikomi ekologinės gamybos metodai, didėjimą 1985-2001 m.

Keletas valstybių narių17 parengė valstybinius ir regioninius veiksmų planus siekdamos nustatyti, kurie metodai yra geriausi skatinant ekologinį ūkininkavimą. Šie veiksmų planai labai pasitarnavo plėtojant šį sektorių juo susidomėjusiose valstybėse narėse.

Valstybių narių valdžios institucijos ir Europos Sąjunga deda vis daugiau pastangų plėtodamos ekologinį ūkininkavimą, tačiau jo plėtroje privatus sektorius taip pat ir toliau atlieka labai svarbų vaidmenį. Čia reikėtų paminėti ūkininkus, ūkio operatorius, konkrečias ekologiškų produktų augintojų ir ekologiškai švarios produkcijos gamintojų organizacijas, bendresnes institucijas kaip vartotojų ir ūkininkų organizacijos. Pripažįstant suinteresuotų grupių svarbą, Komisija įsteigė patariamąjį komitetą ekologinio ūkininkavimo klausimais siekdama, kad būtų keičiamasi informacija ir idėjomis visais ekologinio ūkininkavimo aspektais.

Tarptautinė ekologinės žemdirbystės judėjimų federacija (angl. International Federation of Organic Agriculture Movements – IFOAM) ir toliau atlieka ypač svarbų vaidmenį plėtodama ir koordinuodama ekologinį ūkininkavimą visame pasaulyje.

Su kai kuriomis išimtimis, ekologinis ūkininkavimas mažiau išplėtotas valstybėse kandidatėse nei ES. Daugelyje valstybių kandidačių egzistuoja ekologiniai ūkiai ir sertifikavimo sistemos. ES pripažino tik Čekijos ir Vengrijos ekologinio ūkininkavimo standartus ir kontrolės sistemas ekvivalenčiomis ES teisės aktams. Kitoms valstybėms kandidatėms18 leidimas importuoti į ES suteikiamas išnagrinėjus kiekvieną konkretų atvejį.

Labai svarbu, kad ekologinio ūkininkavimo plėtra valstybėse kandidatėse ir kitose Europos šalyse būtų konstruktyvi. Taigi, visiems bus naudos iš ekologinio ūkininkavimo teikiamų pranašumų, ir sumažės biurokratinių problemų, susijusių su importo taisyklėmis šioje srityje. Plėtrą šiuo metu remia SAPARD programa pagal reglamentą (EB) Nr. 1268/199919, kuriame valstybės kandidatės apibrėžė eksperimentines ekologinio ūkininkavimo priemones, kuriomis jau kai kuriose šalyse numatyta parama ekologiniam ūkininkavimui. Ateityje šių šalių Kaimo plėtros programos ir Struktūrinių fondų programos gali ir toliau teikti ir net didinti paramą po įstojimo.

Visos 10 Lakene dalyvavusių šalių20 sutiko perimti ES reikalavimus, taikomus ekologiniam ūkininkavimui, iki 2004 m. sausio 1 d.

1.4. Ekologinio ūkininkavimo plėtros ES tikslai

Kai kurios valstybės narės nustatė konkrečius ekologinio ūkininkavimo plėtros tikslus. Vokietijoje ir Švedijoje siekiama, kad 20 % žemės ūkio naudmenų būtų skirtos ekologiniam ūkininkavimui. Daugelis valstybių narių neturi konkretaus tikslo, tačiau jos įgyvendina įvairias programas remdamos ekologinį ūkininkavimą, šiomis programomis jos siekia, kad ekologinis ūkininkavimas kiek įmanoma labiau plėtotųsi.

Nepaisant fakto, kad ekologinio ūkininkavimo apimtis smarkiai išaugo, vis dar neaišku, ar šį augimą galima išlaikyti be suderintų visų suinteresuotų grupių pastangų, įskaitant Komisiją, valstybes nares, vartotojus, ūkininkus ir pramonininkus.

II DALIS. EKOLOGINIO ŪKININKAVIMO PLĖTROS ANALIZĖ

Siekiant užtikrinti tvarią ekologinio ūkininkavimo plėtrą, buvo atlikta visų veiksnių, galinčių sukliudyti arba paskatinti ekologinio ūkininkavimo vystymąsi, analizė.

2.1. Gamyba, perdirbimas ir naujovės

2.1.1. Gamyba ūkiuose

Nors ekologinis ūkininkavimas gyvuoja jau daugelį metų, šią sritį dar galima tobulinti. Kartais manoma, kad ekologinis ūkininkavimas prilygsta tradiciniam, prieš 50 metų propaguotam ūkininkavimui, kai dar nebuvo plačiai naudojami sintetiniai pesticidai ir trąšos. Tačiau taip manyti nėra teisinga. Ekologiniu ūkininkavimu užsiimantys ūkininkai naudoja pažangius ir modernius metodus, pavyzdžiui, augina geriau prisitaikančias sėklų rūšis ir gyvulių veisles, taiko naujoviškus mechaninio piktžolių naikinimo metodus ir atsižvelgia į naujų mokslinių tyrimų ligų kontrolės srityje rezultatus. Beje moksliniai tyrimai yra be galo svarbūs skatinant ūkininkus taikyti naujas idėjas ir įrankius, gerinančius ekologinio ūkininkavimo veiklos rezultatus.

2.1.2. Perdirbimas

Paprastai ekologiški maisto produktai yra perdirbami kiek galima mažiau. Dabar paaiškėjo, kad vartotojai norėtų įsigyti ir perdirbtų ekologiškų produktų. Tai sukeltų problemų perdirbėjams, kadangi ekologiškuose produktuose gali būti vos keli priedai. Taigi perdirbėjai turėtų rasti naujų perdirbimo būdų, kad būtų išsaugota žinoma konkrečių produktų sudėtis, spalva, išsilaikymo savybės ir kt.

Informaciją apie produktų perdirbimo ir išlaikymo šviežiais metodus paprastai turi pramonininkai ir skirtingos įmonės ja dalijasi retai. Taip naujos įmonės, planuojančios užsiimti ekologiškų produktų perdirbimu ir platinimu, susiduria su nemažomis kliūtimis. Naujus ekologiškus maisto produktus sukurti padėtų daugiau valstybės finansuojamų mokslinių tyrimų, informacijos ir šviečiamojo darbo šioje srityje.

Skirtingai nei ekologiškų produktų augintojai, perdirbimo įmonės dažnai užsiima tiek ekologiškų, tiek ir neekologiškų produktų perdirbimu bei platinimu. Siekdami šiuos du procesus atskirti, perdirbėjai turi nemažai išlaidų. Atsižvelgiant į pastarojo laiko taršą pesticidais, siūloma sugriežtinti ekologiškų produktų laikymo sąlygas; o tai dar labiau padidins sąnaudas. Be to, dažnai ekologiški produktai konkuruoja su jų pačių neekologiškais produktais, todėl platintojai ne taip noriai užsiima ekologiškų produktų rinkodara. Taigi tai yra sritis, kurioje reikia daugiau tyrimų, kad perdirbėjai galėtų pasikeisti patirtimi ir patobulinti platinimo metodus.

2.1.3. Standartų tobulinimas

Rengiant šį dokumentą buvo galvota apie naujų parametrų, kaip pavyzdžiui, energijos naudojimo, žuvų standartų ir kt., įtraukimo į gamybos standartus svarbą. Tačiau nutarta, kad pats veiksmų planas nėra tinkama vieta konkretiems siūlymams dėl standartų pateikti. Standartų tobulinimas siekiant įgyvendinti taisykles yra kasdienio Komisijos tarnybų teisinio darbo dalis, o veiksmų plane dėmesys turėtų būti skirtas bendresniems klausimams ir būtinų politinių iniciatyvų analizei. Ir būtų gerai jeigu šie nauji parametrai pirmiausia būtų nustatyti privačiame arba valstybės lygyje, atsižvelgiant į mokslininkų rekomendacijas ir į sprendimų priėmimo procesą įtraukiant skirtingas suinteresuotąsias šalis. Tada ES galėtų kur būtina priimti suderintus standartus. Tobulinant ES standartus bus atsižvelgiama į Bendrijos politikos tikslus skirtingose srityse (pavyzdžiui, gyvūnų gerovės užtikrinimo).

Suderinta nacionalinio lygmens politika pasiteisino tose valstybėse narėse, kurios yra įsteigusios nacionalinius komitetus, sprendžiančius su ekologinio ūkininkavimo standartais, moksliniais tyrimais susijusius ar kitus klausimus.

Šiuo metu ES reglamentą, pagal reglamento 14 straipsnyje numatytą tvarką (nuolatinis komitetas, sudarytas iš valstybių narių institucijų ekspertų), gali keisti Taryba arba Komisija.

Ekologinio ūkininkavimo ateičiai svarbiausia yra visiškas vartotojų pasitikėjimas. Todėl nepaprastai svarbu kad visi su gamybos standartais ir ypač kontrole susiję klausimai būtų sprendžiami atsižvelgiant į vartotojų lūkesčius bei įtraukiant juos į šį procesą.

2.1.4. Genetiškai modifikuoti organizmai

Pagal Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2092/91 6 straipsnį, negalima naudoti genetiškai modifikuotų organizmų ir/arba bet kokių iš šių organizmų pagamintų produktų, išskyrus veterinarinius vaistus.

Genetiškai modifikuotų organizmų naudojimą uždraudė Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1804/199921, pataisęs reglamentą (EEB) Nr. 2092/91 taip: ,,genetiškai modifikuoti organizmai (GMO) ir iš jų išvesti produktai nėra suderinami su ekologiškų produktų gamybos reikalavimais; kad vartotojai ir toliau pasitikėtų ekologiška produkcija, genetiškai modifikuoti organizmai, jų dalys ir iš jų išvesti produktai neturėtų būti naudojami gaminant produktus, paženklintus kaip pagamintus, laikantis ekologiškos produkcijos gamybos reikalavimų” 22.

Genetiškai modifikuotų žemės ūkio kultūrų patekimo į genetiškai modifikuotų organizmų netaikančias ūkininkavimo sistemas rizikos negalima visiškai panaikinti auginimo, derliaus nuėmimo, gabenimo, sandėliavimo ir perdirbimo metu. Pagrindiniai ,,priemaišų” šaltiniai yra sėklų priemaišos, kryžminis apdulkinimas, savaime augančios kultūros ir įprasti derliaus nuėmimo bei sandėliavimo metodai. Klausimas taps dar aktualesnis kai genetiškai modifikuotos kultūros Europos Sąjungoje bus imtos plačiau kultivuoti. Informacijos apie genetiškai modifikuotų kultūrų susimaišymo su genetiškai nemodifikuotomis laukuose galimybe, yra nedaug; kai kuriais atvejais ji yra prieštaringa.

Reikia rasti praktišką pusiausvyrą tarp draudimo naudoti genetiškai modifikuotus organizmus ekologiškų produktų gamyboje ir priemonių, kuriomis stengiamasi išvengti ekologiškų produktų užteršimo genetiškai modifikuotais organizmais. Šiuo metu Komisija ir valstybės narės ieško skirtingų žemės ūkio gamybos sistemų sambūvio ateityje galimybių. Komisija yra pasiryžusi spręsti šį sambūvio (tarp genetiškai modifikuoto, tradicinio žemės ūkio ir ekologinio ūkininkavimo) klausimą ir pateikti pasiūlymų dėl įvairių galimybių ir veiksmų.

Komisija savo komunikato ,,Gyvybės mokslai ir biotechnologija – Europos strategija” 17 priemonėje įsipareigojo:

,, imtis iniciatyvos kartu su valstybėmis narėmis, ūkininkais ir kitais privačiais šios veiklos vykdytojais plėtoti mokslinius tyrimus ir vykdyti bandomuosius projektus, siekiant išsiaiškinti agronominių ir kitų priemonių poreikį ir galimus būdus užtikrinti tradicinio ir ekologinio ūkininkavimo gyvybingumą bei tvarų jų sambūvį su genetiškai modifikuotomis kultūromis”.

Jungtinio tyrimų centro generalinio direktorato Perspektyviųjų technologinių studijų institutas (DG JRC-IPTS) atliko pirmąjį sambūvio tyrimą23, kuris rėmėsi kompiuterio modeliavimu ir ekspertų komisija. Rezultatai rodo, kad labai mažas atsitiktinis genetiškai modifikuotų organizmų kiekis ekologiškose kultūrose techniškai nebūtų įmanomas. Tačiau šių rezultatų dar nepatvirtino tyrimai laukuose.

Priedai ir skyriai "Rinkos plėtra" ir "Bendrijos vidaus prekyba ir produktų žymėjimas" saugomi Tarptautinių ryšių skyriuje




Naujausi pakeitimai - 2004 06 08.
Eglė Lasauskaitė



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo narių komandiruotės ir kelionės  >   2000 - 2004 m. ataskaitos  >   VOKIETIJA

LR Seimas