Lietuvos Respublikos Seimas

Laikinai einančio Seimo Pirmininko pareigas, Lietuviškos spaudos atgavimo 100-mečio minėjimo komisijos pirmininko Česlovo Juršėno kalba iškilmingame posėdyje

 

2004 m. gegužės 7 d.

 

Gerbiami Ekscelencijos, ponios ir ponai, bičiuliai, kolegos, šiandieninė šimtametė sukaktis viena džiugiausių lietuvių tautos švenčių, ji paliečia mūsų tapatybės esmę, gimtąją kalbą, viešąjį žodį, kurį svetima jėga norėjo iš mūsų atimti. Pergalė dėl lotyniškųjų   raidžių kažkuria prasme galima būtų sugretinti su Lietuvos krikštu, su stojimu į Europos Sąjungą. Visais trimis atvejais vyko apsisprendimas, su kuo mums žengti į ateitį, su Europa, katalikybe, ar su Rusijos ir jos bizantiškuoju paveldu, apskritai su Rytais.

Lietuvių tauta atgimimo šviesuolių skatinama, knygnešių sąjūdžio įkvėpta, pasirinko pasipriešinimo ir vakarietiškąjį kelią. O kai mes ryžtingi, vieningi, visuomet nugalime. Norėčiau pabrėžti, kad tai, kartu imperijų padalintos į emigraciją pastūmėtos tautos vienijimosi simbolis ir pavyzdys. Amerikos, Mažosios Lietuvos šviesuoliai, eiliniai žmonės savo darbus, lėšas skyrė tam, kad apgintų išsaugotų bendrąsias lietuviškąsias šaknis. Tuo tarpu tada negausūs intelektualai, ypač teisininkai klebeno carinės valdžios duris išnaudojo visas teisines priemones draudimui panaikinti ir jie visi laimėjo.

Gerbiamieji, ši sukaktis siaurąja prasme tai Lietuvos švietimo, kultūros, meno, mokslo, politikos žmonių šventė, kurioje daug istorinės išminties ir sektinų pavyzdžių. Kova dėl lietuviškosios spaudos, kaip žinome, pagimdė pasaulinio masto fenomeną, apie kurį čia ne kartą kalbėta - knygnešystę, kuria didžiuosimės tol, kol bus gyva lietuvių tauta. Knygnešystė jau perkeltine prasme bus aktuali visuomet, ypač kai tradicinį spausdintą žodį, knygą ryžtingai bando išstumti elektroninės informacijos priemones, paskatinčiau ką tik išleisto Jurovo žodyno sudarytoją įtraukti šį žodį, rasti jam atitikmenį kitomis Europos Sąjungos kalbomis, kad užsienio šalių vartotojai turėtų originalų terminą.

Gerbiamieji, šią 100-mečio datą minime kaip reikšmingą atskaitos tašką mūsų politinės kultūros raidoje, nes būtent spaudos atgavimas paskatino sėkmingai brandinti visuomeninę mintį, telkti aktyviausius lietuvių visuomenės narius pagal pažiūras į partijas, visuomeninius judėjimus. Idėja sušaukti Didįjį Vilniaus Seimą nebūtų įgyvendinta neišplėšus viešo lietuviško žodžio teisės. Po to kartu su politine ir visuomenine lietuviškąja veikla brendo spauda, kūrėsi meno, mokslo draugijos, plito moterų judėjimas ir viso to rezultatas - Vasario 16-oji, pagaliau ir gegužės 15-oji – kai 1920 metais susirinko pirmoji moderniųjų laikų analogiška ar tiesiog mūsiškė institucija - Steigiamasis Seimas. Taigi ryšys tarp spaudos atgavimo ir tautos kelio į demokratiją, parlamentarizmą - tiesioginis, užtat natūralu, kad šiandieninis Seimas 2004 metus paskelbė kalbos ir knygos metais. Tai padarėme,  ir norėdami atkreipti UNESCO dėmesį į šios sukakties reikšmę lietuvių tautos ir besivienijančios Europos paveldui. Spaudos atgavimo minėjimą, kuris labai aktyviai ir įvairiai vyksta apskrityse, rajonuose, miesteliuose, galima būtų paversti mažuoju kultūros sąjūdžiu, kuris priėjus šių metų ribą neturėtų baigtis.

Bibliotekininkus, knygotyrininkus, tiesiog knygius, taip pat fotografus, žygeivius ir ateityje kviečiu aktyviai burti žmones, jaunimą, moksleivius į renginius, kurie padėtų aktualinti nacionalinės istorijos vertybes, nacionalinę savimonę, kuri šiandien, įveikusi okupaciją gerokai priblėso.

Gerbiamieji ponios ir ponai, dar norėčiau atkreipti verslo, prekybos, spaudos žmonių dėmesį, mūsų kalba turi išlikti ne tik saviškių, bet ir užsieniečių dėmesio ir pagarbos objektu. Kaip tik čia būtina prisiminti didžiulę internacionalinę pagalbą, kurią kadaise mums suteikė Rusijos profesorius Filipas Fortunatovas, Prahos Milano, Mainco ir kitų universitetų mokslininkai, tarti jiems už tai nuoširdų lietuvišką Ačiū. Džiugu, kad būtent šios šventės išvakarėse, mūsų kalbos tvarkytojai pagaliau tapo ryžtingesni ir ėmėsi tikrinti kaip paslaugų teikėjai vykdo įstatymų nustatytą tvarką, skelbti iškabas lietuvių kalba.

Norėtųsi palinkėti, kad jie tai darytų ne tik jubiliejinėmis progomis, būkime patriotai visomis prasmėmis, priešinkimės neigiamoms globalizacijos pasekmėms ir gerbdami savo pirmtakus, jų kovą dėl teisės būti Europoje ir užtikrinti Lietuvos tradiciją priklausyti politinei ir kultūrinei Europai. Būdami nuoseklūs ir pasiekę Europos Sąjungos narystę, turime surasti kokybiškai naujas galimybes spręsti nacionalinio paveldo problemas, kaupti, saugoti, restauruoti ir pateikti tiek mūsų, tiek užsienio visuomenei paminklines vertybes, mūsų tautai svarbių įvykių autentiškus dokumentus, lietuvių istoriją liudijančius daiktus. Daug kas iš to, kas mūsuose buvo sukurta per įvairias okupacijas, politinius tvanus buvo išgabenta svetur. O Lietuvos Respublikos Vyriausybės pradedant nuo 1920 metų, tais klausimais derėtis buvo sudėtinga. Gal Europos Sąjungos narystė ir čia įneš reikšmingų pokyčių.

Gerbiamieji, kolegos, kiekvienas šios dienos minėjime iškeltas aktualus klausimas, tikėkimės, toliau bus nagrinėjamas šiandieninėje laisvoje, lietuviškoje spaudoje. Lietuvių žiniasklaida istorinėje tėkmėje padėjusi viešai aptarinėti daugelį reformų ir paklojusi pagrindus kritiškai mąstysenai mus verčia ją gerbti ir skaityti, žiūrėti, klausytis tiek, kiek ji nori būti gerbiama.

Sveikinu leidėjus, redaktorius ir kolegas žurnalistus, nuoširdžiai linkėdamas jiems stiprinti visuomeninę žiniasklaidos misiją, jos profesionalumą, pilietiškumą ir atsakingumą. Tegul visus kultūros žmones sieja bendra pagarba mūsų minimam

Dar labiau norėčiau atkreipti verslo, prekybos, spaudos pasaulio dėmesį: mūsų kalba turi toliau išlikti verta jos tyrinėtojų, mokytojų ir gynėjų – nuo profesoriaus Filipo Fortunatovo XIX amžiaus pabaigos Rusijoje, nuo Didžiojo žodyno pradininko Kazimiero Būgos  XX a. pradžios Lietuvoje iki Prahos, Milano, Mainco bei kitų universitetų mokslininkų šio šimtmečio Europoje ir visame pasaulyje. Džiugu, kad šios šventės išvakarėse kalbos tvarkytojai pagaliau tapo ryžtingesni ir ėmė tikrinti, kaip paslaugų teikėjai vykdo įstatymu nustatytą tvarką – skelbti iškabas valstybine kalba. Būkime patriotai visomis prasmėmis – gerbdami savo pirmtakus, jų kovą dėl teisės būti Europoje ir užtikrindami Lietuvos tradiciją priklausyti Europai – tiek kultūrine, tiek politine prasme.

Būdami nuoseklūs ir pasiekę narystę Europos Sąjungoje, iš tikrųjų galime kur kas atkakliau spręsti nacionalinio paveldo problemas: kaip kaupti, saugoti, restauruoti ir pristatyti tiek mūsų, tiek užsienio visuomenei paminklines vertybes, mūsų tautai svarbių įvykių autentiškus dokumentus – archyvinius šaltinius, paveikslus, kitus lietuvių istoriją liudijančius daiktus. Turime atvirai prisipažinti, kad daug iš to, kas čia buvo kurta, per įvairius politinius tvanus liko išgabenta svetur, o Lietuvos Respublikos vyriausybėms – pradedant nuo 1920-ųjų tais klausimais būdavo derėtis sudėtinga, nes pirmiausia rūpėdavo garantijos politinei nepriklausomybei. Vertybių globa, fondų pristatymas visuomenei neabejotinai gali tapti viena iš naujų prioritetinės veiklos krypčių ne vien paminklosaugininkams, bet ir politikams, tarp jų – Vyriausybės nariams, savivaldybių merams. Šiandien, būdami Europos Sąjungoje, turime tai panaudoti kaip mūsų tapatumo ir nacionalinių tradicijų išlaikymo galimybę. Kita vertus, mes patys privalome savikritiškai apsidairyti: ar esame pagarbūs išlikusiems paminklams, ar tinkamai įprasminame valstybingumą gatvėse ir aikštėse, pastatuose ir leidiniuose? Be to, jei dangoraižių šešėliuose paliksime bažnyčių bokštus, gali būti, kad unifikuotas kraštovaizdis taps nepatrauklus užsienio svečiams.

Kiekvienas šios dienos minėjime iškeltas klausimas tikriausiai turės politinio atgarsio spaudoje. Lietuvių žiniasklaida, istorijos tėkmėje padėjusi viešai aptarinėti daugelį reformų ir paklojusi pagrindus kritiškai mąstysenai,  mus verčia ją gerbti ir skaityti, žiūrėti ar klausytis  tiek, kiek ji nori būti gerbiama. Sveikinu redaktorius ir žurnalistus, nuoširdžiai linkėdamas sėkmės išlaikant profesionalumą atrenkant informaciją ir pilietinio jautrumo ją pateikiant!

Tegu visus kultūros žmones sieja bendra pagarba mūsų šimtmečio palikimui.

 

 

 




Naujausi pakeitimai - 2004 05 07.
Valdas Sinkevičius



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo vadovai  >   Seimo Pirmininko kalbos

LR Seimas