Lietuvos Respublikos Seimas

Vytenio Povilo Andriukaičio pranešimas PARLAMENTARIZMO IDĖJA LLKS TARYBOS DEKLARACIJOJE 2004 m. vasario 17 d. Vilnius

Gerbiamas Seimo Pirmininke,

Jūsų Ekscelencijos ambasadoriai,

Gerbiami Seimo nariai,

Gerbiami konferencijos dalyviai,

Ponios ir ponai,

Jau tampa gražia parlamentine tradicija Lietuvos Respublikos Seime organizuojamos konferencijos ir kiti renginiai, skirti prasmingoms mūsų Tautos ir Valstybės raidos datoms. Ypač svarbu tai, kad Lietuvos Respublikos Seime bandome suteikti prasmę tiems mūsų istorijos įvykiams, be kurių būtų labai sunku suvokti nelengvą Laisvės atgavimo kelią. Praeitais metais buvo surengta konferencija, skirta 45 pabaltijiečių memorandumo įtakoje priimtai Europos Parlamento rezoliucijai. 2003-iųjų sausio 13-ąją minėjome jos 20-metį. Šiandien konferencija skiriama Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaracijos 55-osioms metinėms. Prieš pradedant šią konferenciją prašyčiau tylos minute pagerbti Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaraciją pasirašiusiuosius: Joną Žemaitį-Vytautą, Aleksandrą Grybiną-Faustą, Vytautą Gužą-Kardą, Juozą Šibailą-Merainį, Bronių Liesį-Naktį, Leonardą Grigonį-Užpalį, Adolfą Ramanauską-Vanagą, Petrą Bartkų-Žadgailą ir visus Laisvės kovos sąjūdžio dalyvius. (Dėkoju.)

Šios dienos konferencija skiriama parlamentarizmo idėjai Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracijoje. Tai bene svarbiausias šios deklaracijos turinio aspektas . Be to, prieš 5 metus Lietuvos Respublikos Seime buvo priimtas Lietuvos Respublikos Įstatymas “Dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos”, kuriuo Lietuvos Respublikos Seimas suteikė šiai deklaracijai Lietuvos Valstybės teisės akto statusą, o Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybą pripažino vienintele teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje. Šiuo įstatymu Lietuvos Respublikos Seimas taip pat pripažino Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos legitinumą bei jos organizuoto pasipriešinimo teisėtumą. Tai – ir dar vienas teisinis Lietuvos Respublikos Seimo sprendimas, į vientisą visumą sujungiantis mūsų šalies, patyrusios nacių ir stalininės TSRS okupacijas, istorinę-teisinę raidą.

1949-ųjų vasario 16-ąją priimtoji Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracija buvo pirmasis dokumentas, patvirtintas autentiškais parašais ir aiškiai išreiškęs pagrindinius Tautos tikslus bolševikų okupuotoje Lietuvoje. Lietuvos laikinosios Vyriausybės po 1941-ųjų metų birželio sukilimo, vėliau nacių okupacijos metu veikusio Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo komiteto dokumentai bei pareiškimai atspindėjo iš esmės Lietuvos pastangas išsaugoti valstybingumo elementus bei susiorientuoti dėl nacių okupacijos ir jos padarinių. Tuo tarpu šis, 1949-ųjų metų dokumentas, turi visai kitokį pobūdį. Jame iškeliami esminiai konstituciniai Lietuvos, kurios valstybingumo atkūrimu Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba neabejojo, valstybės sąrangos klausimai. Deklaraciją pasirašę LLKS Tarybos nariai pasisako už demokratinę respubliką, laisvus, demokratinius, visuotinus, lygius ir slaptus rinkimus į Seimą, lygių teisių visiems Lietuvos piliečiams, neprasikaltusiems lietuvių tautos interesams, garantavimą. Visiškai aiškiai apibrėžiamas kertinis demokratinis teisingumo vykdymo principas – teisingumą vykdys tik Lietuvos Teismas. Iš esmės pripažįstama 1922 m. Lietuvos Konstitucijos dvasia ir būtinybė priimti žmogaus laisvės ir demokratijos siekius atitinkančią valstybės Konstituciją. Komunistų partija įvardijama kaip diktatūrinė ir nelaikoma teisine partija. Aiškiai nustatomas teisinių principų prioritetas partijų programos ir veiklos atžvilgiu. Ypač aiškiai suvokiamas konstitucinis socialinės valstybės principas. Socialinė globa pripažįstama vienu iš pirmųjų valstybės uždavinių, socialinių problemų sprendimas įvardijamas kaip vienas iš pirmųjų nepriklausomos valstybės žingsnių.

1949 metais, kai per Lietuvą praūžė dvi baisios jėgos – nacistinė ir stalininė diktatūros – toks kertinius konstitucinės parlamentinės demokratijos principus įtvirtinantis dokumentas tik patvirtino, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos nariai savyje brandino Lietuvos demokratinės parlamentinės respublikos viziją. Viziją, kurios jie negalėjo atsinešti iš Antano Smetonos autoritarinio režimo. Galima teigti, kad šios Deklaracijos autoriai ją priimdami davė aiškų atsakymą ir į tai, kaip jie vertino ir A.Smetonos režimą Lietuvoje. Akivaizdu, kad neigiamai. Deklaracija turi aiškias sąsajas su Vasario 16-osios Aktu, su 1918-1926 m. Lietuvos parlamentarizmu, 1922-ųjų metų Lietuvos Konstitucija ir su demokratine pasaulėžiūra apskritai. Netgi Laikinosios Tautos Tarybos idėja turi aiškias sąsajas su 1917-1919 m. Lietuvos Taryba bei jos formavimo principais. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracija, jei būtų lemta ją įgyvendinti, neabejotinai sugrąžintų Lietuvą į parlamentarizmo kelią, nuo kurio ji nusisuko po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo.

Šią Deklaraciją pasirašiusieji akivaizdžiai patvirtino, kad jie visi buvo kovotojai-demokratai, ištikimi parlamentinei demokratinei Respublikai. Deklaracijos tekstas lakoniškas, konkretus, nuoseklus savo konstitucine logika. Jis atspindi ir tai, kad jos autoriai turėjo žinių apie Prezidento Trumeno 12-a punktų, apie Atlanto Chartiją ir apie Žmogaus Teisių Deklaraciją. Jis leidžia daryti išvadą, kad šios Deklaracijos signatarai pamatiniais laikė 1922 m. Lietuvos Konstitucijoje ir Vasario 16-osios Akte išdėstytus principus.

Nežinau, ar yra žinių apie tai, kad ši Deklaracija pasiekė Vakarų valstybes bei dar išlikusias kai kurias Lietuvos diplomatines atstovybes. Nežinau, ar ji buvo nagrinėjama kitų valstybių Vyriausybėse ar tarptautinėse organizacijose. Bet Deklaracija yra įtikinantis dokumentas bet kurioje tarptautinėje byloje apie tai, kad okupuotoji Lietuva kovojo ir tikėjosi atstatyti demokratinę, o ne autoritarinę Respubliką. Skirtingai nuo šios deklaracijos, antrasis okupuotoje Lietuvoje parašais patvirtintas dokumentas – 1979-ųjų metų 45 pabaltijiečių memorandumas – pasiekė tikslą – okupuotų šalių piliečių parašai tapo neginčijamu įrodymu Europos Parlamentui priimti rezoliuciją dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos laisvės. Tad istorikai šiandien turi du okupuotoje Lietuvoje patvirtintus dokumentus – 1949-ųjų vasario 16-osios Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaraciją – kaip pamatinį okupuotos Lietuvos dokumentą, išreiškiantį jos tikslą – atkurti demokratinę valstybės valdymo formą – parlamentinę respubliką ir 1979-ųjų metų memorandumą, reikalaujantį panaikinti Ribentropo-Molotovo pakto padarinius ir surengti plebiscitą. Tarp šių dokumentų yra ryšys – abu jie paremti parlamentarizmo idėja. Šių dokumentų tikslai buvo realizuoti 1990-ųjų kovo 11-ąją bei vėliau, 1992-ųjų metų spalio 25-ąją, kai buvo vėl patvirtinta Lietuvos Konstitucija, įkūnijusi ir 1949-ųjų metų vasario 16-osios Deklaracijos postulatus. Parlamentarizmo ir teisinės valstybės principai Lietuvoje pagaliau buvo realizuoti.

Šiandien minėdami 55-ąsias šios Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracijos metines, galime pasidžiaugti, kad šios Deklaracijos signatarų siekiai išsipildė. Galima konstatuoti ir tai, kad šios Deklaracijos signatarai suteikė gyvąją prasmę 1918-ųjų metų vasario 16-ajai. Iš pastarosios kilo 1922-ųjų metų Lietuvos Konstitucija, iš pastarosios kilo ir parlamentarizmo idėja. 1949-ųjų metų vasario 16-osios Deklaracijos signatarai šią parlamentarizmo idėją apgynė savo gyvybėmis, pasmerkdami tiek nacių, tiek ir bolševikų totalitarizmą ir nesiedami savęs ir savo kovos tikslų su smetoniniu autoritarizmu. 1999 m. sausio 12-ąją priėmus Lietuvos Respublikos Įstatymą “Dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos”, ši Deklaracija tampa ir Lietuvos Respublikos teisės šaltiniu, taip reikalingu parlamentarizmo idėjai Lietuvoje stiprinti.

Žinant tragišką ir sunkią padėtį 1949-ųjų metų Lietuvoje, negali neatsistebėti šios Deklaracijos signatarų optimizmu, ryžtu ir idealizmu. Kada matai kai kurias šios dienos tendencijas, kai vėl prabunda “tvirtos rankos”, “tvarkos”, Seimo išvaikymo ir “langų jam išdaužymo” tendencijos, negalima nepriminti tokios tvarkos propaguotojams 1949-ųjų vasario 16-osios Deklaracijos signatarų idėjų ir tikslų. Parlamentarizmo idėjos gaivinimas reikalauja nuolatinių pastangų. Ir istorikai, ir teisininkai, ir visuomenininkai turėtų nenuilstamai darbuotis šios idėjos labui. Nes demokratija nepersiduoda iš kartos į kartą automatiškai. Ją reikia ugdyti ir puoselėti. Ir tokiu pavyzdžiu mums išlieka Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracijos signatarai.

Šios Deklaracijos priėmimo 55-osios metinės gražiai įsilieja į šių metų istorinių Lietuvos įvykių raidą. Nuo 2004-ųjų metų gegužės 1-osios Lietuva tampa visateise Europos Sąjungos nare. Bet visateise Europos Sąjungos nare gali tapti tik demokratinė, žmogaus teises ir laisves ginanti valstybė. Šiais metais Lietuva tampa ir NATO nare. O NATO šalys visos realizavo principus, paskelbtus Atlanto Chartijoje. O juk būtent apie tai, apie galimybes “sukurti pasaulyje teisingumu ir laisve pagrįstą pastovią taiką, besiremiančią pilnutiniu įgyvendinimu tikrosios demokratijos principų” skelbė 1949-ųjų metų vasario 16-osios Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracijos signatarai. Šie jų tikslai susišaukia ir su Europos Sąjungos Konstitucinės sutarties tikslais bei vertybėmis. Taip pat ir su NATO bei Jungtinių Tautų ginamais principais.

Esu įsitikinęs, kad ir šių signatarų, sugebėjusių savo drąsiomis parlamentarizmo idėjomis pralenkti laiką, bet numatyti Lietuvos ateities raidą, pagerbimas taps demokratinės Lietuvos Respublikos pareiga ir būtinybe.




Naujausi pakeitimai - 2004 02 19.
Eglė Lasauskaitė



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo narių komandiruotės ir kelionės  >   2000 - 2004 m. komandiruočių ir kelionių statistika  >   Vytenis Povilas ANDRIUKAITIS  >   Pranešimai, kalbos  >   2004

LR Seimas