Lietuvos Respublikos Seimas

PAKSIADA IR PAKSISĖJA (II)

Tik kelios išvados

Pirmoji išvada mums, kairiesiems demokratams, socialdemokratams, labai ir labai nemaloni. Būtent tai, kad mes nevedame visuomenėje aiškinamojo darbo apie tai, kokią žalą gali atnešti tie, kurie lengvai dangstosi visuomenės lūkesčiais, bet siekia savų tikslų, nesinaudojame šiuolaikinės socialdemokratinės patirties Europoje pasiekimais ir neperteikiame jų visuomenei, atsisuka ir prieš kairiąsias idėjas, ir prieš mūsų kairįjį sąjūdį, ir prieš mūsų rinkėją. Švietimas, švietimas ir dar kartą švietimas – tai yra vienintelė veiksminga priemonė, padedanti žmonėms atskirti pelus nuo grūdų, nebalsuoti už tuos, kurie keičia pažiūras ir partijas, žemina visus aplinkui, žarsto tuščius, net pavojingus pažadus, o pasiekę tikslą kelia sumaištis, suirutes, kiršina ir skaldo visuomenę.

Antroji išvada mums, progresyviems žmonėms, taip pat akivaizdi – žmonės, neturėdami patikimos informacijos, negalėdami susidaryti tikrojo vaizdo, greitai pamiršta tuos, kurie jiems padarė žalos, ir netgi vėl ima tikėti jų nerealiais pažadais, ima įtikėti į paprastas tiesas ir jas skleidžiantį naują, nors ir senokai pažįstamą Mesiją.

Trečioji išvada – mes, kairieji demokratai, negalime būti abejingi, kai elementarios žmonių teisės trypiamos kasdien, darbe, buityje, santykiuose tarp žmonių. Mes per mažai kreipiame dėmesį į kasdienybėje žmonėms jautrius dalykus, ir taip sudarome prielaidas didinti atstumą tarp rinkėjų ir mūsų.

Ketvirta išvada – mes per mažai skiriame dėmesio kovai su dešiniuoju, radikaliu kairiuoju, nacionalistiniu ir kitokiu populizmu bei demagogija. Štai kodėl atsiranda tokios liūdnos pasekmės. Žmonių neinformuotumas, trumpa visuomeninė atmintis, jų nusivylimas prisideda prie to, kad suklestėtų R.Pakso tipo politika.

R.Paksas – ko gero, pažiūrų keitimo, klaidingų sprendimų ir t.t. čempionas. Be to, jis geriausiai suprato didelių pinigų ir milžiniškos viešųjų ryšių sistemos įtakos nemažai visuomenės daliai reikšmę. Juk būtent viešieji ryšiai užima vietą ten, kur nieko nedaro demokratinė politinio švietimo sistema. R.Paksą nuo pat jo “meravimo” laikų ilgokai lydėjo D.Kutraitė-Giedraitienė, užtikrinusi viešųjų ryšių kompanijos pagalbą savo bendražygiui.

Prieš 3 metus kartu su A.Brazausku aptarinėjome galimybę sukurti politinių fondų finansavimo iš šalies biudžeto galimybę. Mes nagrinėjome vokiečių, britų patirtį. Taip pat galvojome apie būtinybę remti politinių partijų spaudą. Deja, tų darbų nepadarėme. Užtat šiandien turime gerą terpę verslui ir viešiesiems ryšiams sudaryti sąjungas su vertybių nesilaikančiais politikais ir siekti valdžios dalies visuomenės žemos politinės kultūros sąskaita.

Paksiados faktai, datos ir argumentai įtikinamai parodo R.Pakso brandos raidą. Neabejotina, kad jis – dešiniojo populizmo ir radikaliosios propagandos vaisius. Ypač dabar, kai jo aplinkoje tiek daug ekstremistiškai besireiškiančių žmonių. R.Pakso prezidentinė kampanija patvirtino seną dėsnį: norint pasiekti savo tikslų reikia sukurstyti “minią”, stumti ją į norimą pusę. Turėti savų “rėkiančių lyderių”, nurodyti priešus. Tą darė carinės Rusijos “čiornaja sotnia” – juodašimčiai. Tą darė Vokietijos nacistai, Italijos fašistai, ispanų frankistai, rusų “bolševikai”. Tą darė amerikiečių mafijozai, išnaudodami netgi jų profsąjungų lyderius ir t.t. Liaudyje žinoma išmintis – “muštas nemuštą neša”. Būtent malūnsparniu apskraidyta ir saldainiais bei nerealiais pažadais pamaitinta dalis mūsų visuomenės įtikėjo į “tvarkos darytoją”. Nors jo tikrasis portretas visai kitoks. Štai čia ir turime politinės veidmainystės atvejus. Bet Lietuvos dešiniajame flange per 14 Nepriklausomybės metų būta daug tokių pavyzdžių: ir G.Vagnoriaus, ir E.Kunevičienės, ir V.Landsbergio ir t.t. O kairiajame populistiniame flange – J.Veselka, V.Petkevičius, A.Albertynas ir t.t. Taigi pavyzdžių ir pamokų daug. Šioje vietoje paksiada ir jos išvados bei pamokos dar nesibaigia. Nes paksiados chronologija dar tęsis: juk jis vienintelė realizuojasi per apkaltos procesą, per procesą, kurio gero savo kraštui linkintis politikas niekados nebelauktų. Jis atsistatydintų anksčiau, jei būtų normalus politikas, normalios demokratinės politinės mokyklos atstovas. Štai dėl ko ir tenka pereiti prie paksisėjos.

Mitologinė PAKSISĖJA

Jei nagrinėtume “Odisėją” – joje iš tikro daug daugiau mitologinių dalykų, įvairių pabaisų, scilių ir charibdžių... Tai nėra įvykių ar karo Trojoje chronologija, būdinga “Iliadai”. Tad ir paksisėjoje reikėtų laikytis tos pačios logikos ir pamėginti pirmiausia susipažinti su paksisėjos mitologiniais siužetais. Juolab kad ir paksisėjos herojų susibūrimų vieta taip pat mitologiniame Tauro ar Pamėnkalnio kalne. Aptarkime pradžioje tuos mitus, kurie lydėjo R.Pakso, buvusio du kartus Vilniaus mero ir du kartus premjero poste, buvusio politiniame elite pradedant “Vienos baliumi” Vilniuje ir baigiant garsiais Vilniaus Vingio parko šou “Naujajai politikai” paremti. Bet mūsų herojus jau prezidentinėje rinkimų kampanijoje tai “užmiršo” ir ėmė, viešųjų ryšių padedamas, skleisti mitus apie dvi Lietuvas, Lietuvą skriaudžiantį Vilnių, apie skurstančius rajonus ir regionus bei nutukusią kitą Lietuvos dalį, ypač “elitą”. Realybėje akivaizdūs skirtumai tarp Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Klaipėdos, Mažeikių ir t.t. Jų buvo tarybiniais metais, jų yra ir dabar. Bet lygiai taip pat yra skirtumų tarp Rygos, Madonos ir Daugpilio Latvijoje. Talino, Tartu, Piarnu ir Narvos Estijoje. Varšuvos, Liublino ir Bialystoko Lenkijoje. Maskvos, St.Peterburgo ir likusios Rusijos... Ir t.t., ir t.t. Tik Lietuvos skirtumai žymiai mažesni tarp regionų nei Lenkijoje, Rusijoje, Latvijoje, Estijoje ir kitur. Bet mitologija tuo ir skiriasi, kad siekiama akcentuoti žmonėms išskirtinę situaciją būtent čia, Lietuvoje.

Dar vienas mitas – apie “priešų” darbą uždaryti IAE ir R.Pakso pažadą – jau beveik Heraklio žygio vertą – pastatyti III-iąjį IAE bloką! Bet skaitytojas atsimena premjero R.Pakso pateiktą Nacionalinės energetikos strategijos pataisymą dėl IAE uždarymo, dar neišsiderėjus jokių sąlygų iš Europos Sąjungos. Tuomet šių eilučių autorius registravo R.Pakso teiktam projektui pataisą dėl IAE perspektyvos išnagrinėjimo. Ir pataisa buvo vienaip ar kitaip priimta. Bet kas apie tai žino? NIEKAS! O kad R.Pakso pažadas greitai pastatyti III-iąjį bloką tolygus norui, kad Zoknių aerodrome leistųsi kosminiai “Šatlai”, mažai kam rūpi!

Dar yra daug mitų apie tai, kaip ir kada bus “tvarka”, ką ir kaip bus galima valdyti dekretais ir t.t. Ir kad indėlius, laikomus bankuose, reikėtų drausti 100 procentų... To realiame gyvenime nebūna ir būti negali. 1992 metais priimta Konstitucija, ir niekas jokiais dekretais valdyti šalies negali. Indėlių bankuose 100 % draudimas reikštų bankų egzistavimo pabaigą, finansinės sistemos griūtį ir t.t. Tą premjeras R.Paksas žino. To nežino kandidatas į prezidentus R.Paksas, nes mitologinio pasaulio principai labiau reikalingi pergalei pasiekti nei tiesa ir teisingumas. Tad paksisėjos mitologija pradėjo savo gyvenimo kelią, veikdama tam tikrai visuomenės daliai kaip balzamas. O kai kur ir kaip tarybinių laikų aferisto Kašperovskio per televizijos programas “šventąja energija” pakraunamas vanduo. Daug tokio vandens išgerta ir Lietuvoje tuo metu.

Jau tapęs šalies Prezidentu, R.Paksas negalėjo tęsti mitologinės programos ir kautis su mitologinėmis būtybėmis. Teko užmiršti savo pažadą persiderėti stojimo į Europos Sąjungą sutarties sąlygas, teko pamiršti indėlių draudimą ir kt. Reikėjo pirmiausia užsiimti savo viešųjų ryšių kompanijos tolimesniu, jau biudžetiniu, finansavimu, reikėjo patenkinti rėmėjų lūkesčius. J.Borisovas – vienas iš jų. “Restako” firmos reikalai irgi laukė sprendimų. R.Pakso įvaisdį netikėtai vėl sustiprino sklypų skandalo tyrimo komisijos medžiaga, STT, VSD ir kitų tarnybų atskleisti dalykai teisėjų darbe. Bet paksisėjos pasėtos kai kurios idėjos ėmė blėsti. Tik rudens įvykiai iš naujo prikėlė visas Pandoros skrynion beuždaromas istorines-mitologines schemas.

Atsigaunančios mitinės būtybės

Ir pirmoji po pertraukos vėl atgaivinta Lietuvoje mitinė būtybė – SĄMOKSLAS! 1992 m. V.Landsbergio leksikone buvo “šliaužiantis perversmas”, o jo mokinio R.Pakso schemoje – tiesiog Sąmokslas. Jei prisimintume imperialistų sąmokslą prieš TSRS, žydų daktarų sąmokslą prieš J.Staliną ir kt., tai visiškai akivaizdu, kad paksisėja remiasi labai rimtu mitu. “Reichstago padegimas” – sąmokslas prieš Hitlerį atskleidė tarptautinį komunistų sąmokslą. Būta istorijoje ir masonų sąmokslų ir kt. Neabejotina, kad istorija pilna nužudymų, perversmų, sąmokslų, bet jie visada tikri, konkretūs, išaiškinami. Tačiau tie, kurie supranta, kaip lengva piktnaudžiauti sąmokslų teorijomis, labai mikliai jas pritaiko ten, kur realybėje to ne tik kad nėra, bet, priešingai, ir būti negali. Nei sionizmo, nei tarptautinio imperializmo sąmokslo nebuvo. J.Stalino laikais žmonės buvo taip įbauginti, kad net tikėjo iškalbingu propagandos plakatu “Neplepėk, nes išgirs priešų šnipas!”. Ši mitologinė paksisėjos sėkla jau dygsta ir Lietuvoje. Ją kruopščiai prižiūri R.ir M.Pavilioniai, J.Veselka ir kiti sąmokslo propagandininkai ir agitatoriai. Ir renkasi prieš sąmokslą grumtis pasiruošusi įtūžusi minia – už teisingą Prezidentą ir prieš apsivogusį Seimą! Vėlgi prisiminkime 1992 m. “kryžiaus” gulėjimą aplink Seimą, didžiąsias spjaudynes prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Mūsų atvaizdai su išbadytomis akimis ir žvaigždėmis kaktose. “Šalin raudonąją Aukščiausiąją Tarybą”, šalin sąmokslininkus! Tą sykį mes netylėjome, mes kovėmės su tokiu visuomenės blogiu. Tuomet demokratinė kairė išlaikė egzaminą. O kaip yra dabar?

Antroji paksisėjos mitologinė būtybė – viską ryjantis Elitas! Ir jos skriaudžiamas šalies Prezidentas. Tai kas, kad Vilniuje rengtas “Vienos balius”, tai kas, kad R.Paksas – ne iš vargšų, tai kas, kad jis – keitęs partijas ir pažiūras kaip pirštines, tai kas, kad jis, eidamas pareigas, darė ir tai, kas, deja, blogino tų pačių žmonių padėtį. Bet jis juk įvardijo aiškų priešą – Elitą! Sąmokslo nebūtų be priešų! Ir ypač tų, kurie per ilgai užsisėdėjo Seime! Šalin 86 vagių Seimą! Ši pasėtoji sėkla tiesiogine prasme reiškia ir šalin Tautos atstovybę. Ir šalin demokratiją. Ir šalin teisinę valstybę. Kaip į tai turi atsakyti demokratiniai kairieji? Demokratinio socializmo vertybių ir idėjų šviesoje užsimerkti prieš tokias paksisėjos sėjamas sėklas tiesiog nedovanotina. Socialdemokratai pirmieji visur ir visada duodavo atkirtį. Ar tai vyktų Rokiškyje, Skuode Vilniuje, Mažeikiuose, Ukmergėje ar Akmenėje. Ypač jei jie tuo metu ten yra ir girdi tokias kalbas.

Paksisėja atgaivina dar vieną mitologinį herojų – Teisingąjį Vadą! Kieta ranka, tvirta ranka ir t.t. – visa tai girdėta. Italų socialistas S.Mateoti savo gyvybės kaina perspėjo Italiją apie fašizmo ir Dučės grėsmę. Šios dienos demokratiniai kairieji Austrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Švedijoje drąsiai priešinasi tokioms tendencijoms. Mes esame išbandyti tarybinio totalitarizmo, vėliau – V.Landsbergio toleruotos “raganų medžioklės”, daugelio kitų demagogų. Tad laikome egzaminą ir dabar.

Paksisėja skleidžia mitą apie “dvi Lietuvas” – vargstančią gerąją ir tunkančią blogąją! Ir apie gelbėtoją, kuriam kažkas trukdo! O gelbėtojui padeda tokie dori žmonės, kaip J.Borisovas, T.Barštys, R.Smailytė ir kiti. Įkvėpimo suteikia ir L.Lolašvili! Gaila, juk carui menkai padėjo N.Rasputinas. bet kad šiais laikais mes dar turėtumėmė tokią paksisėjos atgaivintų mitologinių herojų galeriją, sunku ir patikėti. Ir visi jie eina kartu su vargšais kautis prieš tunkančią blogąją Lietuvą.

Bet ypač pavojingas paksisėjos mitologijoje savaime iškylantis slaptos Rusijos rankos mitas, atgaivinantis dalies visuomenės rusofobines nuotaikas, amžinojo Rusijos noro valdyti Lietuvą įrodymo pakartojimą ir t.t. Ir ką čia bepasakysi – ir J.Borisovas, ir “Almax”, ir Rusijos pinigai ir t.t., ir t.t. Gera dirva radikaliam dešiniajam populizmui prieš radikalųjį margos Prezidento publikos populizmą. O kur dar I.Ivanovas, ateinantis į mitingus ir kt. Šis mitas vėl griauna taip būtinus racionalius Lietuvos santykius su Rusija. Juk Europos Sąjungos plėtra ir jos vienijimosi kontekste mums ypač reikalinga plėtoti Europos Sąjungos naujųjų kaimynų arba rytų dimensiją. Ir štai tokios rusofobiškos atgijančios tendencijos gali atnešti daug žalos, gali vėl suteikti įkvėpimo V.Landsbergio minčiai ir fantazijai.

Ir vėl kelios išvados

Savo išvadų prašosi ir paksisėjos mitai. Svarbiausia – kuo žemesnis politinės kultūros visuomenėje lygis, tuo lengviau sukurstyti dalį visuomenės prieš kitą.

Antroji išvada – pačioje visuomenėje yra imli terpė mitologijai, ypač paremtai nesenu patyrimu.

Trečioji išvada – nereikia kaltinti R.Pakso, siekusio būti politiniame elite ir bet kokiomis priemonėmis išsilaikyti valdžioje. Reikia mums prisiimti kaltę už tai, kad nemokame taikyti veiksmingų priemonių demitologizuoti visuomenę.

Ketvirtoji išvada – bet koks pataikavimas radikalesnei publikai, vaikantis reitingų ar noro būti išrinktam, visada atsisuka kita puse ir suduoda smūgį pačiai demokratijos plėtrai.

Mums, kairiesiems demokratams, socialdemokratams, šioje paksiados ir paksisėjos makalynėje kaip niekad svarbu išlikti nuosekliems ir objektyviems, principingiems ir aktyviems. Juk paksisėja įsisiūbavo dėl dalies politikų keršto troškimo R.Paksui. Nemažai prie to prisidėjo ir prisideda tendencingi žiniasklaidos reportažai, nesvarbu kokie – už ar prieš R.Pakso šalininkus ar oponentus! Dar daugiau žibalo į ugnį pila tie, kurie mato realią progą turėti naudos - R. ir M.Pavilioniai, J.Veselka. V.Uspaskich ir kiti. Visiškai netinkamas buvo ir A.Paulausko startas. Kiek galėdami alyvos į ugnį pilstė konservatoriai ir liberalai, agresyvieji liberaldemokratai.

Daug ką galima priminti ar prisiminti. Bet viena aišku – mes, socialdemokratai, turime matyti plačiau ir giliau ir būti pasiruošę priimti teisingus sprendimus, kad kuo greičiau šita “košė” pasibaigtų!

“Iliada” ir “Odisėja” suteikia daug peno žmonijai, jos tikrai vertos Mūzos. Nes pagarbinti yra vyrai, patyrę vargo didžiausio. Paksiada ir paksisėja, deja, Mūzos liks nepamaloninta. Bet politinės jos pamokos mums labai

laiku. Diskutuokime, kol dar laikas!




Naujausi pakeitimai - 2004 02 19.
Eglė Lasauskaitė



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo narių komandiruotės ir kelionės  >   2000 - 2004 m. komandiruočių ir kelionių statistika  >   Vytenis Povilas ANDRIUKAITIS  >   Pranešimai, kalbos  >   2004

LR Seimas