Lietuvos Respublikos Seimas

Konferencija “Sausio 13-oji Lietuvos istorinio atminimo kontekste” 2004 m. sausio 12 d. Lietuvos Respublikos Seimas Seimo Pirmininko pavaduotojo Vytenio Povilo Andriukaičio pranešimas 1991-ųjų metų Sausio 13-osios reikšmė Lietuvos ir Europos istorijoje

Pakviestas perskaityti šioje konferencijoje pranešimą tema “1991 metų Sausio 13-osios reikšmė Lietuvos ir Europos istorijoje”, susimąsčiau, ar galiu būti objektyvus, rašydamas apie tai. Ir dar, ar apskritai galiu apie tai rašyti. Juk nesu visiškai bešališkas nagrinėdamas šią temą. Visų pirma, esu tiesioginis 1991-ųjų Sausio įvykių dalyvis, tiesioginis aktyvus Antrojo Atgimimo dalyvis, be to, šiandien mane saisto ir tiesioginės pareigos Seime – esu atsakingas už eurointegracinių problemų svarstymą Seimo Europos reikalų komitete ir pačiame Seime. Be to, nesu šiandien aktyviai dirbantis istorikas, nežinau gerai ir šios pranešimo temos istoriografinio konteksto. Tad į šį savo pranešimą žvelgiu tik kaip į diletantišką bandymą ieškoti 1991 metų Sausio 13-osios sąsajų su Lietuvos ir Europos paskutiniųjų dešimtmečių įvykiais bei jos reikšmės. Esu tikras, kad Lietuvos moderniųjų laikų istorikai šiandien turi dideles galimybes kompleksiškai nagrinėti paskutinių trijų Europos istorinės raidos dešimtmečių problemas. Be to, tie patys istorikai kartu yra ir šios epochos liudininkai. Tiek istoriniam chronologiniam metraščiui, tiek įvykių rekonstrukcijai, tiek istoriniam procesų nagrinėjimui bei moderniųjų laikų istoriosofinei diskusijai šiandien jau yra, mano įsitikinimu, optimalios sąlygos. Taip pat ir naujos perspektyvos atvirai diskusijai apie tai, kas, kurie faktoriai turėjo lemiamos įtakos pastarųjų dešimtmečių raidai.

Savo pranešimą neabejotinai turiu pradėti nuo tam tikro įvado. Bet intrigos dėlei temos įvadą pradėsiu nuo temos pabaigos, t.y. nuo to, kad šiemet, 2004-ųjų gegužės 1-ąją, Lietuva tampa teisėta Europos Sąjungos nare! Ir tam jau niekas negali sukliudyti. Telieka tik formaliosios procedūros kai kuriose Europos Sąjungos šalyse narėse. Telieka dar ir mūsų, nors ir labai sunkūs, tačiau vis tik išsprendžiami namų darbai - papildyti Lietuvos Respublikos Konstituciją reikiamomis nuostatomis, sukurti europinių problemų sprendimo mūsų šalyje mechanizmus, dar priimti daug svarbių įstatymų pataisų. Ir tuomet, šių metų gegužės 1-ąją, pirmą kartą nuo tų laikų, kai Austrija-Vengrija, Prūsija ir Rusija pasidalijo Lenkijos ir Lietuvos valstybę, po ilgų carinės okupacijos, vėliau agresyvių Vokietijos ir TSRS totalitarinių režimų, po daugelio kraupių įvykių, po šaltojo karo pabaigos, pirmą kartą po ilgų šimtmečių tvirtai realizuojame savo suverenitetą naujame euroatlantinės integracijos kontekste. Būtent sąmoningai akcentuoju suvereniteto realizavimą šiame kontekste, o ne jo suvaržymą ar praradimą, kaip daugelyje diskusijų tenka apie tai išgirsti.

Tad logiškai kyla ir klausimas (nors aš nepriskiriu savęs tiems, kurie tiki teleologiniu pasaulio raidos kryptingumu), nuo ko tai priklauso - ar nuo iš anksto numatyto aukščiausiųjų dangiškųjų dėsnių plano, ar nuo objektyvių istoriškai determinuotų dėsnių raidos. Bet klausimas, ar tarp Sausio 13-osios 1991 metais ir gegužės 1-osios 2004-aisiais yra istorinės raidos ryšio, lieka svarbus ir atviras Lietuvai. Manyčiau, kad 1991-ųjų sausio 13-osios reikšmės Lietuvos ir Europos istorinei pastarųjų dešimtmečių raidai klausimas taip pat neabejotinai svarbus ir Europai.

Ir štai šioje vietoje norėčiau sugrįžti į tam tikras prielaidas ir šiokią tokią dar iki 1991-ųjų sausio 13-osios buvusiųjų įvykių chronologiją. Pirmiausia apie prielaidas:

1. Pirmoji prielaida yra ta, kad į Europos Sąjungą integruojasi tos šalys, kurios vienaip ar kitaip buvo ar išliko priklausomos nuo didesnės Vakarų Europos kultūros įtakos.

2. Antroji prielaida yra ta, kad į Europos Sąjungą integruojasi sparčiau tos šalys, kuriose išliko ar buvo labiau išreikšta rinkos ekonomikos tradicija.

3. Trečioji prielaida yra ta, kad į Europos Sąjungą sparčiau integravosi tos šalys, kurios iki Antrojo pasaulinio karo vienaip ar kitaip buvo savarankiškos.

4. Ketvirtoji prielaida yra ta, kad pasipriešinimo TSRS hegemonistinei pozicijai judėjimai būtent labiau reiškėsi po Antrojo pasaulinio karo jos prievarta užimtose ar jos blokui pajungtose teritorijose, o tai sparčiau stimuliavo demokratinius procesus tose šalyse.

O štai keletas chronologinių datų (I-oji skaidrė) iš 7-ojo ir vėlesnių XX-ojo amžiaus dešimtmečių. Šių įvykių chronologija tik dar labiau sustiprina mano minėtas prielaidas. Tuo pačiu paryškina ir kai kuriuos labai svarbius aspektus. Lenkija, Čekoslovakija, Vengrija ir kitos socialistinės liaudies demokratijų šalys buvo sąlyginai savarankiškesnės. Tuo tarpu trys valstybės po Antrojo pasaulinio karo kaip savarankiškos valstybės praktiškai išnykusios. Baltijos šalys buvo lyg “lakmuso” popierėlis tiek Europai, tiek ir pačiai TSRS. Jei TSRS hegemonizmas po truputį traukėsi iš “Varšuvos bloko” šalių, netgi sudarant sąlygas griūti Berlyno sienai ir tuo simbolizuoti “šaltojo karo” pabaigą, tai pačios TSRS egzistavimas iki 1990-ųjų kovo 11-osios daugeliui pasaulio šalių buvo nekvestionuojamas. Įvykiai Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje leido viską traktuoti kaip “realiojo socializmo” transformacijas, tuo tarpu įvykiai trijose Baltijos valstybėse kėlė grėsmę TSRS egzistavimui su galimomis neigiamomis TSRS griuvimo pasekmėmis Europai ir pasauliui. To bijota, apie tai daug rašyta pasaulio spaudoje. Tačiau kita vertus, buvo akivaizdu, kad TSRS komunistinio režimo, vienintelio režimo, turinčio puolamąją strateginę branduolinę ginkluotę, išlikimas realiai išlaikytų “šaltojo karo” status quo, nesudarydamas prielaidų Europai vienytis ir keistis. Štai kodėl įvykiai trijose Baltijos valstybėse turėtų būti nagrinėjami tarsi įvykiai, vykstantys keleto dimensijų sankirtoje ir keičiantys tas dimensijas keliomis kryptimis. Neatsitiktinai pasaulis skirtingai reagavo į įvykius Lenkijoje ir kitose šalyse, ir į įvykius Baltijos valstybėse. Į 1979-ųjų metų Pabaltijiečių memorandumą (2-oji skaidrė) nesureagavo nė viena valstybė, o 1983-aisiais metais sausio 13-ąją dieną sureagavo tik Europos Parlamentas (3-oji skaidrė). Tuo tarpu į įvykius Lenkijoje ir kitose šalyse demokratinio pasaulio sostinės vienaip ar kitaip atsiliepdavo.

O tos dimensijos prie Baltijos jūros buvo labai svarbios: geopolitinio stabilumo arba pusiausvyros, TSRS teisių ir įsipareigojimų išsaugojimo pasirašytų tarptautinių sutarčių šviesoje, galimų socialinių-ekonominių TSRS kolapso padarinių , naujų karinių konfliktų ir t.t. Tad įvykiai Baltijos valstybėse veikė lyg detonatorius iš karto daugeliu krypčių, o ypač – TSRS iširimo kryptimi, kas nemažai daliai Europos valstybių nebuvo pageidaujama. Šiame kontekste aiškios šių šalių nepriklausomybės deklaravimas reiškė ir naujos situacijos, kurios nebandyta prognozuoti, Europoje gimimą.

Ir pirmąja kregžde šiame kelyje reikėtų laikyti 1989 metų rugpjūčio 6 dienos Gotlando komunikatą (4-oji skaidrė). Šiemet minėsime šio komunikato 15 metų sukaktį. Įvykių grandinė Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje 1987-1990 metais skatino procesus Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Kaukaze ir kitur. Pagaliau 1990-ųjų kovo 11-oji (5-ta skaidrė) realiai įteisino Baltijos šalių laisvės siekius ir į dienos aktualijas iškėlė TSRS irimo klausimą, o kartu ir viso komplekso geopolitinių problemų būtiną sprendimą bei prielaidų naujai Europai formuotis sudarymą. Laikotarpis nuo 1990-ųjų kovo 11-osios iki 1991-ųjų sausio 13-osios - milžiniškos įtampos, daugelio sudėtingų procesų, greitai besikeičiančios tarptautinės situacijos laikotarpis, pažangos proceso ir reakcinių jėgų priešpriešos laikotarpis. Persijos įlankos krizės priedangoje prasidėjusi reakcinių TSRS jėgų ataka Vilniuje 1991-ųjų sausio 13-ąją galėjo lemti daug ką – sugrąžinti totalitarinį režimą, atkurti Maskvos įtaką Baltijos valstybėms, tuo pačiu išlaikyti status quo tarp Europos Sąjungos ir TSRS, arba pavirsti nesėkme komunistiniam TSRS režimui ir atverti naujos Europos galimybes. 1991 sausio 13-ąją laimėjo pažangos procesas, atvėręs naujas perspektyvas ir Europos Sąjungai, ir Baltijos šalims, ir Rusijai, ir kitoms Vidurio ir Rytų Europos valstybėms. Mano giliu įsitikinimu, seno ir naujo konfliktą labiausiai atskleidžia ši 1991-ųjų sausio 13-osios nuotrauka (6-ta skaidrė). Šiai nuotraukai galima suteikti šimtus prasmių: “Atsisveikinimo su ginklais”, “Kam skambina varpai”, “Prievartai – ne, laisvei – taip” ir t.t. Bet svarbiausia, ši akimirka užfiksuoja totalitarizmo agoniją Europoje. Ji užfiksuoja ir naujos situacijos gimimą Europoje. Po to seks daug dalykų: ir Gorbačiovo mito pabaiga, ir “perestroikos” krizė, ir demokratinių jėgų Rusijoje stiprėjimas, B.Jelcino iškilimas, Maskvos pučas, Belovežo girios susitarimas, TSRS irimas, Baltijos valstybių nepriklausomybės pripažinimas, Rusijos kariuomenės išvedimas ir t.t. Bet svarbiausia - ši 1991-ųjų sausio 13-osios kulminacija prie Baltijos jūros, žiūrint retrospektyviai, išrišo tuos geopolitinius Gordijaus mazgus, atvėrė vartus pažangos procesams, atsakė į klausimą kas-ką? ir t.t. Sausio 13-oji padėjo pamatus 1991-ųjų vasario 9 dienos plebiscitui, ištarusiam “taip” Lietuvos valstybei kaip nepriklausomai demokratinei respublikai. Toliau vyko demokratinių procesų realizavimas, atvedęs Lietuvą į asocijuotą sutartį su Europos Sąjungą, o šiandien ir į visateisę narystę Europos Sąjungoje. 1983-ųjų sausio 13-osios Europos Parlamento rezoliucijos 20-mečio minėjimas 2003-ųjų sausio 13-ąją turbūt geriausiai atspindi 1991-ųjų sausio 13-osios reikšmę Lietuvos ir Europos istorijoje (7-ta skaidrė).

Pranešimo pradžioje minėjau, kad pradėsiu temą nagrinėti nuo šios temos pabaigos – nuo to, kad visateise Europos Sąjungos nare tampame 2004-ųjų gegužės 1-ąją. Bet noriu pabrėžti, kad visateisiškumą suvienytoje Europoje pradėjome įgyvendinti laimėję 1991-ųjų sausio 13-ąją. Laimėję tam, kad galėtume įnešti ir savo indėlį į Europos raidą. Tokio indėlio pavyzdžiu galėtų būti ir Lietuvos atstovų pataisos naujai Europos Sąjungos Konstitucinei sutarčiai (8-ta skaidrė). Sutarčiai, kuri tapo galima tik todėl, kad 1991-ųjų sausio 13-oji nugalėjo. Po jos pasikeitė Europos žemėlapis. Pasikeitė ir istorijos Europoje raida. Sausio 13-osios pergalė patvirtino mano minėtų prielaidų pagrįstumą. Patvirtino ir tai, kad Sausio 13-oji smarkiai pakeitė Europos nuostatas tiek apie Baltijos šalis, tiek apie TSRS. Jei Berlyno sienos griuvimas reiškė naują santykių tarp TSRS ir Europos Sąjungos pradžią, tai Sausio 13-osios pergalė reiškė TSRS žlugimą, naujo Europos vienijimosi galimybę ir kokybiškai naujos Europos Sąjungos raidos perspektyvą. Vidurio ir Rytų Europos tautų politinė valia, reformos ir ryžtas padėjo pagrindus kokybiškai naujiems procesams. Ir štai 1996-2004 metai - jau ne tik Europos Sąjungos plėtros, bet ir Europos vienijimosi metai. Akivaizdu, kad susivienijusi Europa smarkiai keis ir tas šalis, kurios dar nėra Europos Sąjungoje. Juk visiems mums ir toliau iškils klausimas, kokios Europos mes norime. Akivaizdu ir tai, kad Europos Sąjungos plėtra turės naujų perspektyvų. Apie tai pareikšta ir naujojoje Konstitucinėje sutartyje: “... vėl susivienijusi Europa siekia toliau eiti šiuo civilizacijos, pažangos ir klestėjimo keliu visų savo gyventojų, įskaitant silpniausius ir vargingiausius, labui: kad ji nori likti kultūrai, mokslui ir socialinei pažangai atviru žemynu, kad ji nori gilinti savo viešojo gyvenimo demokratiškumą ir skaidrumą bei siekti taikos, teisingumo ir solidarumo visame pasaulyje”. Tokia yra, mano įsitikinimu, Sausio 13-osios reikšmė Lietuvai ir Europai.




Naujausi pakeitimai - 2004 02 19.
Eglė Lasauskaitė



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo narių komandiruotės ir kelionės  >   2000 - 2004 m. komandiruočių ir kelionių statistika  >   Vytenis Povilas ANDRIUKAITIS  >   Pranešimai, kalbos  >   2004

LR Seimas