Lietuvos Respublikos Seimas

TEZĖS SEIMO EUROPOS REIKALŲ KOMITETO PIRMININKO VYTENIO POVILO ANDRIUKAIČIO PASISAKYMUI “ EUROPOS KONSTITUCIJA: SĄJUNGOS IR VALSTYBIŲ NARIŲ KOMPETENCIJŲ SĄVEIKA” 2003 m. balandžio 30 d. (I)

Šiandien Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijų sąveikos klausimas, kaip ir ES institucinės sąrangos klausimas, yra politinių diskusijų centre, tiek ES institucijose, tiek dabartinėse, tiek ir būsimosiose valstybėse narėse.

Tai – vienas iš svarbiausių Nicos ir Lakeno Europos Sąjungos vadovų susitikimų dienotvarkių klausimų. Priežastis – aštrėjanti ES kritika dėl to, kad ji imasi reglamentuoti tas veiklos sritis, į kurias neturėtų kištis, ir atvirkščiai, nieko nedaro ten, kur jos intervencija yra reikalinga. Taigi vienose srityse ES kaltinama veikianti pernelyg aktyviai, kitose - pernelyg vangiai. Piliečiams sunku suprasti, “kas už ką atsakingas” Europos Sąjungoje, o neaiškus ir nesuprantamas ES ir valstybių narių kompetencijų pasidalijimas lėmė tai, kad Sąjungą imta kaltinti valstybių narių kompetencijos pasisavinimu.

Todėl viena iš 2001 m. Lakeno deklaracijoje numatytų užduočių yra „padaryti aiškesnį, paprastesnį ir tikslesnį kompetencijos padalijimą tarp Sąjungos ir valstybių narių naujų iššūkių, su kuriais susiduria Sąjunga, šviesoje“. Tam nuspręsta sušaukti plataus atstovavimo Konventą, pavedant jam aiškiau apibrėžti ES ir valstybių narių kompetencijų sritis bei numatyti kompetencijų atskyrimo kontrolės mechanizmą, įgalinantį užtikrinti, kad nei ES, nei valstybės narės neperžengs joms sutartimis nustatytos kompetencijos ribų.

Pagal dabar egzistuojančią kompetencijų padalijimo sistemą, kuri yra ES kūrimo ir vystymosi procesą lydėjusių ES sutarčių keitimo rezultatas, yra mėginama suderinti du reikalavimus: tikslumą ir lankstumą. Tai – nelengva užduotis. Juk kiekvienos federalinės valstybės, kurios regionai vaidina svarbų vaidmenį, konstitucijoje, ieškoma pusiausvyros tarp regionų ir valstybės kompetencijos, tačiau tenka pripažinti, kad “idealios” kompetencijų padalijimo sistemos nėra. Visose egzistuojančiose konstitucijose, netgi tose, kurios remiasi vadinamuoju kompetencijų katalogu, yra “pilkųjų zonų” ir Konstituciniams teismams vėl ir vėl tenka nagrinėti ginčus dėl kompetencijų ribų tarp federalinės valdžios ir regionų valdžios nustatymo.

Priminsiu, kad pagal šiuo metu galiojančias sutartis Sąjungos įstatymų leidžiamoji kompetencija yra skirstoma į išimtinę, bendrą ir papildančią.

a) išimtinė kompetencija apima sritis, kuriose Sąjunga vienintelė gali priimti įstatymo galią turinčius teisės aktus. Iš esmės bet koks Europos Sąjungos valstybių narių įsikišimas yra negalimas. Jos gali veikti tik pagal ES institucijų įgaliojimą arba siekiant užpildyti reglamentavimo spragas.

Išimtinės ES kompetencijos sritys yra :

- Bendroji prekybos politika,

- Jūrų biologiniai jūros ištekliai sutarties apimamoje zonoje,

- Pinigų politika dvylikai valstybių narių, priklausančių euro zonai.

- Sritys, kurias teisės aktais, priimtais bendros kompetencijos pagrindu, ES jau yra pakankamai aiškiai reglamentavusi,

- Specifinis atvejis: vidaus rinka (priklauso kompetencijų priskyrimo pagal funkcijas sričiai, kai valstybės narėms kompetencija suteikiama tik kai kuriais atvejais),

- Tokių institucijų kaip Europolas ar Eurojustas steigimas taip pat gali būti vertinamas kaip priklausantis ES išimtinei kompetencijai nes, pagal savo pobūdį, jos negali būti įsteigtos valstybėms narėms veikiant individualiai.

b) bendra kompetencija: sritys, kuriose valstybės narės gali vykdyti įstatymų leidžiamąją veiklą tol, kol, arba jei, Sąjunga šiose srityse teisėkūra neužsiima.Tačiau, kai Sąjunga imasi įstatymų leidžiamosios veiklos kurioje nors iš šių sričių, valstybės narės šios veiklos tęsti nebegali.

Europos Sąjungos įstatymų leidžiamoji veikla šiose srityse yra ribojama papildymo principo (Sąjunga gali veikti tik tuomet, kai norimų tikslų negali pasiekti pačios valstybės narės), subsidiarumo principo (Sąjunga jos išskirtinei kompetencijai nepriskirtose srityse veikia tik tuomet, kai valstybės narės negali tinkamai pasiekti numatomo veiksmo tikslų, o dėl siūlomo veiksmo masto ar poveikio juos galima geriau pasiekti Sąjungos lygmeniu, ir tik tokiu mastu) ir proporcingumo principo (Sąjungos veikla neperžengia to, kas yra būtina sutartyje apibrėžtiems tikslams pasiekti). ES veiklos intensyvumas priklauso nuo sutartyse numatytų priemonių ir teisės aktų pobūdžio. Daugiausia kompetencijos Sąjunga turi šiose srityse :

- ES pilietybė,

- Žemės ūkis ir žuvininkystė (išskyrus dalį, priklausantį išimtinai ES kompetencijai),

- Keturios pagrindinės laisvės (laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas),

- Vizos, prieglobstis ir imigracija,

- Transportas,

- Konkurencija,

- Mokesčiai,

- Socialinė politika,

- Aplinkos apsauga,

- Vartotojų apsauga,

- Transeuropiniai tinklai (techninis sąveikumas ir standartai),

- Ekonominė ir socialinė sanglauda,

- Energetika, civilinė apsauga ir turizmas,

- Bendroji užsienio ir saugumo politika, išskyrus gynybą,

- Policijos ir teisminis bendradarbiavimas baudžiamojoje srityje.

c) papildanti kompetencija: sritys, kuriose valstybės narės turi išimtinę teisės aktų leidimo kompetenciją, o Sąjunga apsiriboja tik parama jų veiksmams, papildydama ar paremdama valstybių narių veiklą, ar imdamasi skatinančių ar koordinuojančių priemonių.

- Ekonominė politika,

- Muitinių bendradarbiavimas,

- Transeuropiniai tinklai (išskyrus techninį sąveikumą ir standartus),

- Pramonė,

- Mokslo tiriamasis darbas ir technologijų vystymas,

- Vystymo bendradarbiavimas.

Galima išskirti ir išimtinę valstybių narių kompetenciją: tai - sritys, neįeinančios į Sąjungos kompetenciją. Pagal principą, nustatantį, kad valstybių narių kompetencija yra pirminė, o ES kompetencija yra išvestinė, šios sritys lieka valstybių narių kompetencijoje.

- Valstybių vidaus organizavimas,

- Viešoji tvarka ir viešasis saugumas,

- Baudžiamosios teisės taikymas ir teisingumo vykdymas

- Nacionalinė karinė struktūra,

- Viešasis administravimas,

- Užimtumas,

- Švietimas, profesinis rengimas ir jaunimo reikalai,

- Kultūra,

- Sveikatos apsauga ir kt.

Kadangi veiklos sritys, nesusijusios su teisės aktų leidimu, daugiausia yra valstybių narių kompetencija, bene labiausiai kritikuojamas yra kompetencijos padalijimas tarp ES ir valstybių narių teisės aktų leidybos srityje bei kompetencijos padalijimo kontrolės mechanizmas. Šio klausimo sprendimas būsimojoje ES Konstitucinėje sutartyje didele dalimi apspręs Europos Sąjungos funkcijas ir veiklą artimiausiais dešimtmečiais.

Kaip žinia, š.m. vasario 6 d. Konvento prezidiumas pateikė Konventui pirmųjų 16 ES Konstitucinės sutarties straipsnių projektus (CONV 528/03). 8-16 straipsniai sudaro III titulinę dalį, skirtą Sąjungos kompetencijai.

Minėti straipsniai – tai mėginimas atsakyti į Lakeno mandatą, remiantis Konvento darbo grupių išvadomis ir debatais plenariniuose posėdžiuose.

Konstitucijos projekto 8 straipsnyje aiškiai įvardijami kompetencijos padalijimo tarp Sąjungos ir valstybių narių bei Sąjungos naudojimosi jai priskirtais įgaliojimais principai. Visų pirma, Sąjunga gali veikti tik Konstitucijos jai nustatytose ribose. Srityse, kurios Konstitucija nepriskirtos Sąjungai, veikia valstybės narės. Šia nuostata pabrėžiamas funkcinis požiūris į Sąjungą, t. y. Sąjunga neturi išeiti už ribų tų funkcijų, kurias jai suteikė valstybės narės. 8 straipsnio 3 dalyje pakartojamas Mastrichto sutartimi įtvirtintas subsidiarumo principas, 4 dalyje apibrėžiamas proporcingumo principas, t. y. Sąjungos naudojamos priemonės neturi būti pernelyg intensyvios, atsižvelgiant į siekiamus tikslus. Tiek subsidiarumo, tiek proporcingumo principų taikymas, Europos Sąjungos institucijoms priimant teisės aktus, yra apibrėžtas Protokole prie 1997 m. Amsterdamo sutarties ir Konvente svarstomoje naujoje šio protokolo redakcijoje. 5 dalyje įtvirtinamas teisinio bendradarbiavimo, vadinamo “lojalaus bendradarbiavimo” tarp Sąjungos ir valstybių narių principas.

8 straipsnyje kompaktiškai atspindimi tie principai, kuriais pagristas ir dabartinis kompetencijos tarp valstybių narių ir Europos Bendrijų padalijimas.

8 straipsnis: Pagrindiniai principai

1. Sąjungos kompetencijų ribas ir naudojimą lemia kompetencijų suteikimo, subsidiarumo, proporcingumo ir lojalaus bendradarbiavimo principai.

2. Pagal kompetencijų suteikimo principą Sąjunga veikia jai pagal šią Konstituciją suteiktų kompetencijų ribose Konstitucijoje nustatytiems tikslams pasiekti. Konstitucijos Sąjungai nesuteiktos kompetencijos lieka valstybėms narėms.

3. Pagal subsidiarumo principą Sąjunga jos išskirtinei kompetencijai nepriskirtose srityse veikia tik tuomet, kai valstybės narės negali tinkamai pasiekti numatomo veiksmo tikslų, o dėl siūlomo veiksmo masto ar poveikio juos galima geriau pasiekti Sąjungos lygmeniu, ir tik tokiu mastu.

4. Pagal proporcingumo principą Sąjungos veiksmų aprėptis ir forma neviršija to, kas yra būtina Konstitucijos tikslams pasiekti.

5. Pagal lojalaus bendradarbiavimo principą Sąjunga ir valstybės narės visiškos tarpusavio pagarbos pagrindu viena kitai padeda vykdyti iš šios Konstitucijos kylančias užduotis.

Konstitucinės sutarties 9 straipsnis apibrėžia tam tikras minėtųjų principų taikymo taisykles. Įtraukiant nuorodą į nacionalinių parlamentų vaidmenį siekiama pabrėžti jų svarbą vykdant subsidiarumo principo kontrolę, tokiu būdu atspindint Konvento Subsidiarumo darbo grupės, kuriai pirmininkavo p. Mendez de Vigo, išvadas.

9 straipsnis: Pagrindinių principų taikymas

1. Ši Konstitucija ir Sąjungos institucijų vykdant šios Konstitucijos Sąjungai priskirtas kompetencijas priimta teisė turi pirmumą prieš valstybių narių teisę.

2. Vykdydamos neišskirtines Sąjungos kompetencijas institucijos taiko subsidiarumo principą, kaip nustatyta prie Konstitucijos pridedamame protokole dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo. Protokole nustatyta tvarka leidžia nacionaliniams parlamentams užtikrinti subsidiarumo principo laikymąsi.

3. Vykdydamos Sąjungos kompetencijas institucijos taiko proporcingumo principą, kaip nustatyta minėtame protokole.

4. Valstybės narės imasi visų tinkamų bendrojo pobūdžio arba konkrečių priemonių, kad užtikrintų iš šios Konstitucijos išplaukiančių arba dėl Sąjungos institucijų priimtų veiksmų atsirandančių prievolių įvykdymą.

5. Pagal lojalaus bendradarbiavimo principą valstybės narės sudaro sąlygas pasiekti Sąjungos uždavinių ir nesiima jokių priemonių, dėl kurių galėtų kilti pavojus, kad nebus pasiekta šios Konstitucijos nustatytų tikslų. Sąjunga veikia lojaliai valstybių narių atžvilgiu.

6. Sąjunga gerbia savo valstybių narių nacionalinį savitumą, neatskiriamą nuo jų pagrindinių struktūrų ir esminių valstybės funkcijų, ypač jų politinės ir konstitucinės sąrangos, įskaitant viešojo administravimo organizavimą nacionaliniu, regioniniu ir vietiniu lygmenimis.

Konstitucinės sutarties 10 straipsnyje išdėstytos ir apibūdintos įvairios Sąjungos kompetencijų kategorijos, kiekvienos kategorijos atveju nurodant, kokios yra Sąjungos kompetencijų įgyvendinimo pasekmės valstybių narių kompetencijoms.

Bendrajai užsienio ir saugumo politikai bei valstybių narių ekonominės politikos koordinavimui yra skirtos atskiros straipsnio dalys, siekiant atspindėti specifinį Sąjungos kompetencijų pobūdį tose srityse.

10 straipsnis: Kompetencijų kategorijos

1. Kai konkrečioje srityje Konstitucija Sąjungai suteikia išskirtinę kompetenciją, leisti teisės aktus ir priimti teisiškai privalomus aktus gali tik Sąjunga, o valstybės narės gali tai daryti pačios tik tuomet, jei Sąjunga suteikia joms tokią galią.

2. Kai konkrečioje srityje Konstitucija Sąjungai suteikia bendrą su valstybėmis narėmis kompetenciją, toje srityje narės teisę leisti teisės aktus ir priimti teisiškai privalomus aktus turi Sąjunga ir valstybės narės. Valstybės narės naudojasi savo kompetencija tik tuomet, jei Sąjunga ja nesinaudoja, ir tik tokiu mastu, kiek Sąjunga ja nesinaudoja.

3. Sąjunga turi kompetenciją koordinuoti valstybių narių ekonomikos politikas.

4. Sąjunga turi teisę formuoti ir įgyvendinti bendrą užsienio ir saugumo politiką, įskaitant palaipsnį bendros gynybos politikos kūrimą.

5. Tam tikrose srityse ir šios Konstitucijos nustatytomis sąlygomis Sąjunga turi kompetenciją vykdyti veiksmus, skirtus koordinuoti, papildyti ir paremti valstybių narių veiksmus, tuo nepanaikinant jų kompetencijos tose srityse.

6. Sąjunga vykdo savo kompetencijas, kad įgyvendintų Konstitucijos antrojoje dalyje nustatytas politikas pagal kiekvienai sričiai konkrečiai ten nustatytas nuostatas.

11 straipsnio, apibrėžiančio ES išimtinę kompetenciją, 1 dalyje esantis tų Konstitucijos sričių sąrašas, kuriose Sąjungai suteiktos išskirtinės kompetencijos, apima daugiau nei vien tik dabartinę situaciją. Šis sąrašas apima visą bendrąją komercijos politiką.

Šio straipsnio 2 dalis atspindi Europos Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl Sąjungos išskirtinių kompetencijų sudaryti tarptautinius susitarimus.

11 straipsnis: Išimtinė kompetencija (exclusive)

1. Sąjunga turi išimtinę kompetenciją užtikrinti laisvą asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimą bei nustatyti konkurencijos taisykles vidaus rinkoje šiose srityse:

- muitų sąjunga,

- bendra komercijos politika,

- pinigų politika eurą įvedusioms valstybėms narėms,

- jūrų biologinių išteklių išsaugojimas pagal bendrą žuvininkystės politiką.

2. Sąjunga turi išimtinę kompetenciją sudaryti tarptautinę sutartį, kai jos sudarymas yra numatytas Sąjungos teisės akte, ir yra reikalingas, kad Sąjunga galėtų vykdyti savo kompetenciją Sąjungos viduje, arba daro poveikį Sąjungos vidaus aktui.

Konstitucinės sutarties 12 straipsnis skirtas bendrai ES ir valstybių narių kompetencijai. Tai - sritys kurios yra nustatomos su išskirtinėmis kompetencijomis ir paremiančių veiksmų sritimis.

Energetikos įtraukimas į bendrųjų kompetencijų sričių sąrašą reikalauja sukurti konkrečią teisinę bazę tai sričiai Konstitucijos Antroje dalyje, nes tokios teisinės bazės nėra dabartinėse sutartyse (todėl teisės aktai šioje srityje buvo priimami EB sutarties 308 straipsnio pagrindu).

Plėtotė bendradarbiavimo ir mokslo tyrimų bei technologijų (ir kosmoso) srityse yra įtrauktos į atskiras straipsnio dalis siekiant parodyti, kad nors Sąjunga visapusiškai įgyvendina savo kompetencijas tose srityse, valstybės narės vis tiek išlaiko savo kompetencijas. Nežiūrint Sąjungos programų skirtų plėtotės pagalbai ir mokslo tyrimams svarbos ir masto, Konstitucija nenumato nacionalinių programų atsisakymo.

Atsisakius trijų ramsčių sistemos, policijos ir teisminis bendradarbiavimas baudžiamojoje srityje yra detalizuojamas Konstitucinės sutarties antrojoje dalyje. Sritys, kuriose ES turės kompetenciją veikti tai - policijos bendradarbiavimas (tiesiogiai arba per Europol’ą), teisminis bendradarbiavimas civilinėse, baudžiamosiose bylose, teismo ir neteisminių institucijų sprendimų pripažinimas bei Europos Prokuroro pareigybės įsteigimas Eurojusto pagrindu, siekiant užtikrinti ES finansinių interesų apsaugą ES lygmenyje.

12 straipsnis: Bendra kompetencija (shared)

1. Sąjunga turi bendras su valstybėmis narėmis kompetencijas, kai Konstitucija suteikia jai kompetenciją, nesusijusią su 11 ir 15 straipsniuose minimomis sritimis.

2. Bendrų kompetencijų aprėptį apibrėžia Antrosios dalies nuostatos.

3. Jei Sąjunga nepasinaudojo arba nustojo naudotis savo kompetencija bendros kompetencijos srityje, valstybės narės gali naudotis savo kompetencija.

4. Bendra kompetencija taikoma šioms pagrindinėms sritims:

- vidaus rinka,

- laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė,

- žemės ūkis ir žuvininkystė,

- transportas,

- transeuropiniai tinklai,

- energetika,

- socialinė politika,

- ekonominė ir socialinė sanglauda,

- aplinka,

- visuomenės sveikata,

- vartotojų apsauga.




Naujausi pakeitimai - 2004 02 19.
Eglė Lasauskaitė



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo narių komandiruotės ir kelionės  >   2000 - 2004 m. komandiruočių ir kelionių statistika  >   Vytenis Povilas ANDRIUKAITIS  >   Pranešimai, kalbos  >   2003

LR Seimas