Lietuvos Respublikos Seimas

Seimo Pirmininko kalba Latvijos liaudies fronto 15 metų sukakčiai skirtos parodos „Atgimimo akimirkos nuotraukose“ pristatyme Parlamento galerijoje 2004 m. sausio 20 d.

2004 m. sausio 20 d. pranešimas VIR

Mieli šios parodos rengėjai,

Kolegos Seimo nariai,

Seimo svečiai,

Mielieji mūsų bičiuliai latviai, amžinieji mūsų kaimynai,

Kažkada, labai seniai, mūsų protėviai įsikūrė gyventi vieni šalia kitų. O gal ne patys apsigyveno, gal pats Dievas mums skyrė vietą gyventi šalia, parinkęs gerą, patogią vietą. Vietą, kurios gali pavydėti kiti. Nes ta vieta yra slenkstis tarp Rytų ir Vakarų.

Gera vieta...

Gal todėl mes taip rūpėjome pasaulio didiesiems. Tiems, kuriems Dievas buvo parinkęs gyventi visai kitur. Gal todėl mus jie, didieji, nuolat okupuodavo, tremdavo, vaduodavo vieni nuo kitų ir vaduodami vėl okupuodavo. Ištisą šimtmetį su mumis taip buvo elgiamasi - kartu prarasdavome laisvę, kartu tremdavo į tuos pačius sibirus, kartu bandė ištirpdyti imperijų užkariautų tautų jūrose. Kol vienąkart neištirpę, nepaskendę,

Neapsikentę patys atsistojome, dar ir šiauresnius kaimynus draugėn pasiėmę susikabinome rankomis ir pasakėme: GANA.

Gana – okupacijų ir „vadavimų“... Gana - didesnių valios primetinėjimo, gana – mūsų nebuvimo Europos politiniuose žemėlapiuose. Tai buvo mūsų tautų ir valstybių ATGIMIMAS. Mūsų dvasingumo atgimimas, Į kurį mus pakėlė SĄJŪDIS, Jus pakėlė LIAUDIES FRONTAS. Mums didelė garbė, kad tarp Latvijos liaudies fronto lyderių buvo ir lietuvis Romualdas Ražukas. Šiandien susirinkome dalyvauti parodos, skirtos Liaudies fronto 15-mečiui paminėti.

Paminėti, vadinasi prisiminti. Turbūt niekas geriau neprimena kaip foto ar kino dokumentai. Dokumentai, atgaivinantys atmintį. Kiekvienam atėjusiam šioje parodoje atspindėtos istorinės akimirkos sukels skirtingus prisiminimus.

Vieni atsiminsime, kaip pirmąkart pajutome, kad jau galime NEBIJOTI. Kiti atsimins tą jausmą, kai pirmąkart pamatėme viešai plazdančias mūsų lietuviškas ir jūsų latviškas vėliavos, Kai pirmąkart išgirdome viešai suskambusius mūsų ir jūsų himnus.

Treti – atsiminsime, kaip grūmėmės už savo laisvę. Mes - su promaskvietiška Jedinstvo, Jūs – su savo tokiu pačiu promaskvietišku Interfrontu, už kurių, kaip už paskutinio šiaudo, laikėsi savo byrėjimą jaučianti, matanti, girdinti imperija...

Atėję į šią parodą Lietuvos kinematografininkai be abejo atsimins savo bičiulį Adresą Slapinšą, kuris labai domėjosi Lietuvos etnografija ir ją atspindinčiais lietuviškais dokumentiniais filmais. Tą patį Adresą Slapinšą, kuris žuvo Rygoje filmuodamas imperijos karių puolamą Latvijos Vidaus reikalų ministeriją.

Jis jau buvo miręs, o jo rankose kamera dar sukosi, dar filmavo 1991 m. kruvinojo sausio akimirkas. Beje, ten pat, tą patį kruvinąjį sausį žuvo ir lietuvis Algis Simanavičius.

Tą patį kruvinąjį sausį, kurį kitas latvis, Jūsų kino dokumentikos klasikas, irgi jau šviesios atminties Juris Podniekas filmavo Vilniuje. Kad desantininkų stumdomo Jurio kamera tvirčiau laikytųsi rankose, jį apkabinęs laikė jo kolega ir bičiulis, lietuvių dokumentinio kino režisierius Rimtautas Šilinis. Jau chrestomatiniais tapusius kadrus, kuriuose užfiksuotas momentas, kai desantininkas automato buože Vilniuje daužo taikius žmones, tomis 1991-ųjų sausio dienomis pasaulis gavo iš šių apsikabinusių lietuvio ir latvio rankų.

Ateis į šią parodą žmonės prisiminti kaip mes grūmėmės už savo tiesą – už lietuvių tiesą, už latvių tiesą. Nors iš esmės tai buvo ta pati tiesa. Tiesa, kad ir mes, ir jūs norėjome gyventi laisvi. Tai dar vienas įrodymas, kad Dievas mums davė likimą būti kartu.

Tad tegu ir dabar, ir visada mums būti kartu. Kartu viename pasaulyje ir vienoje jūsų ir mūsų Europoje. Ir vieningoje Europos Sąjungoje.




Naujausi pakeitimai - 2004 01 20.
Artūras Zeleniakas



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo vadovai  >   Seimo Pirmininko kalbos

LR Seimas