Lietuvos Respublikos Seimas

Mykolas Pronckus. Politinių pasakų motyvais.

Mėnesinis visuomenės gyvenimo, politikos ir kultūros žurnalas “Gairės”., 2004 m. sausis, Nr.1(118)

 

Politinių pasakų motyvais

Naujametis Seimo nario Mykolo Pronckaus žvilgsnis į mūsų kasdienybę

 

Visuotinai žinoma, kad pasakos vaikams patinka. Ir pedagogai, ir tėveliai sutaria, kad pasakos vaikams naudingos. Tačiau kiekvienam ateina laikas išaugti iš pasakų amžiaus ir pradėti gyventi savo galva. Tai nėra malonu nei lengva. Dėl to dalis suaugusiųjų nori likti jiems  priimtinesniame ne realiame, o tam tikrame pasakų pasaulyje. Psichologiniai tyrimai sako, kad tokių žmonių yra gana  daug ir jų intelektualinis vystymasis sustoja kažkur apie šešioliktus metus. Tokie “sustojusieji” atranda sau naujas pasakas, kuriomis nuoširdžiai tiki ir pyksta, kai realus gyvenimas netelpa į tų pasakų nustatytus rėmus. Matyt, todėl  didelę paklausą visuomenėje turi politinės pasakos. Dėl šios priežasties jos nuolat kuriamos ir atnaujinamos, o žlugus vienoms – atsiranda kitos.

            Štai keletas pavyzdžių:

1) naujai kurtos Darbo partijos lyderis, susitikinėdamas su žmonėmis, aiškina: esą teisingiau perskirstant bendrąjį  vidaus produktą galima net 40 procentų padidinti pensijas. Vidutinių gabumų ekonomistas žino, kad bendrasis vidaus produktas persiskirsto per mokesčius ir tik per mokesčius. Vadinasi, Darbo partija, norėdama vykdyti savo lyderio pažadą, turėtų ženkliai didinti mokesčius; Ar tai būtų populiaru? Žinoma ne. Todėl šiam nepopuliarumui pridengti  kuriama ši graži pasakėlė.

            2) labai dažnai partijos, ir ypač dirbančios opozicijoje, žada įvairių socialinių gerovių, siūlo daugiau remti  švietimo bei sveikatos sistemas. Iš principo – tai geri siūlymai ir  malonūs  pažadai, tačiau žinant, kad 2004  metų biudžeto deficitas sieks apie 1,8 milijardo litų (2003 metais jis buvo apie 1 milijardą litų), kad valstybės skola šiuo metu - apie 13 milijardų litų, kad kiti  valstybės įsipareigojimai - dar apie  4 milijardus litų (lėšos reikalingos indėliams grąžinti ir kompensacijoms už nekilnojamąjį turtą), kad iš 5,4 milijardų litų, gautų už privatizuotus objektus, mažai kas beliko ir, kad visos Seime esančios politinės partijos kasmet išmeta kariniams reikalams  per milijardą litų ir nesutinka šių išlaidų mažinti - tampa visiškai aišku, ko verti tie dosniai  dalijami pažadai. Vienok, kai dalis šalies žmonių yra gerokai atitrūkusi nuo realaus valstybės gyvenimo, tokie pažadai veikia, jais dar tikima.

            Panašių politinių pasakų įtakoje gana sėkmingai baigėsi ir referendumas dėl stojimo į Europos Sąjungą. Dabar po truputį ateina atsipeikėjimas, kai pradedama skaičiuoti ne tik  šio žingsnio  privalumai, bet ir  nuostoliai, galimi  sunkumai.

            Pakalbėkime apie kai kuriuos sunkumus, su  kuriais susidurs kaimas.

 

Draudimas didinti  tradicinę žemės ūkio produkcijos gamybą

            Lietuva  nuo seno  buvo ir yra  žemės ūkio kraštas. Ši veiklos kryptis jai gamtos duota, nes šalis yra  palankiose žemės ūkiui ir ypač gyvulininkystei bei pašarų gamybai sąlygose. Dėl to  žemės ūkio verslas šalyje visada buvo gana neblogai kultivuojamas, kaimo žmonės iš savo darbo palyginti gerai gyveno. Atkurtos nepriklausomybės metu tradicinės žemės ūkio gamybos šakos sunyko. Pavyzdžiui, jei 1989 metais kaimiečiai pardavė 2,96 milijono tonų pieno ir 732 tūkstančius tonų gyvulių bei paukščių (skaičiuojant gyvu svoriu), tai 2002 metais - atitinkamai tik 1,14 milijono ir 145 tūkstančius tonų, arba 38 ir 20 procentų 1989 metų lygmens. Įstojus į Europos Sąjungą, mums bus leidžiama gaminti (pieno kvota) 1,7 mln. tonų pieno. Tai atitiks 57 procentus 1989 metais pasiekto lygmens. Ribojant pieno gamybą nebus  išnaudojamos palankios sąlygos gyvulininkystei vystyti, kaimiečių pajamos nebus tokios, kokios  galėtų būti. Manyti, kad tradicines žemės ūkio šakas pakeis kiti verslai, yra nerealu dėl labai paprastos  priežasties - dėl pinigų trūkumo kaimiečių piniginėse.

            Bet kokio verslo produkciją reikia pirkti, o kai potencialus pirkėjas iš savo pagrindinio verslo uždirba mažai pinigų, jis  sunkiai įperka ir kitų žmonių verslo produkciją.

Beje, politika, ribojanti žemės ūkio produkcijos gamybą, yra antihumaniška, nes dalį žmonių pasmerkia badmiriavimui ar netgi badavimui. Tai patvirtina ir gana liūdna statistika: vienas gyventojas vidutiniškai Lietuvoje per 1989 metus  suvartodavo 73 kg mėsos ir mėsos produktų (be 2 kategorijos subproduktų) ir 447 kg pieno bei pieno produktų. 2002 metais šių produktų buvo suvartota atatinkamai 48 ir 283 kilogramai. Jungtinės Tautos savo naujausioje ataskaitoje tvirtina, kad badaujančių žmonių gretos pasaulyje didėja ir kare prieš alkį pasaulis pralaimi. Kitaip tariant,  pasaulinė kapitalistinė sistema (badaujančių  daugiausia - šios sistemos valstybėse) nesugeba ir tikriausiai nesugebės išspręsti esminės žmonių egzistavimo, tai yra,  maitinimosi problemos.

 

Papildomi biurokratiniai  ir kiti reikalavimai

            Neleisdama  gaminti daugiau žemės ūkio produktų, Europos Sąjunga kaip  kompensaciją savo fermeriams moka įvairias išmokas, teisingiau tariant - pašalpas. Norint gauti šias išmokas, reikia ir reikės prisilaikyti įvairių reikalavimų, kurie kaimo  žmonėms gali būti nepriimtini arba sunkiai įvykdomi. Pavyzdžiui,  likus keliems mėnesiams iki teisėtos ES narystės gana didelė dalis kaimiečių dar nesugebėjo įregistruoti savo ūkių žemės ūkio verslo ir kaimo registre (tokie ūkininkai jokių išmokų kitais metais negaus). Įsiregistravusieji turės ne tik kiekvienais metais deklaruoti savo pasėlius, bet gana tiksliai (tokiu tikslumu, kurio reikalaujama iš matininkų) pažymėti savo pasėlius žemėlapiuose, kurie yra ir neaiškūs, ir nelabai tikslūs. Tikrintojams nustačius, kad pasėliai žemėlapiuose  nubraižyti netiksliai, ūkininkai bus baudžiami. Jie tais metais neteks teisės į  priklausančias kompensacijas.

            Ko gero dalis smulkiųjų ūkininkų (54 proc. ūkių laiko  1-2 galvijus; 39 proc.- po 3-9 galvijus) nesugebės įvykdyti  žemės ūkio produkcijos kokybės, gyvulių gerovės reikalavimų ir todėl jie paprasčiausiai bus “išmetami” iš rinkos. Kitaip tariant, jų gaminama produkcija bus nesuperkama, jie neteks tam tikro kiekio pajamų.

 

Augs paslaugų ir prekių kainos

            Tie, kurie  dažniau lankosi Europoje, pastebi, kad  tenykštės  ir lietuviškos kainos yra  panašios. Esminis skirtumas, kad  ten tos kainos pažymėtos eurais, pas mus - litais. Sunku pasakyti, kokiais tempais vyks šio nelygumo išsilyginimas. Tikėtina, kad jis daugiau  vyks  viena kryptimi. Tai yra,  realios kainos augs sparčiau nei atlyginimai, pensijos bei kitos  gyventojų pajamos.

 

Užsieniečius vilioja ir vilios Lietuvos žemė

            Žemės išpardavimo užsieniečiams procesas dabar pristabdytas, tačiau septyneri pereinamojo laikotarpio metai netruks praeiti ir po to  žemės rinka vėl atsivers. Žinant, kad Suvalkijos vidurio Lietuvos  žemės yra geros kokybės, kad po įvykdytos melioracijos yra  suformuoti dideli masyvai, kad žemės verslui vystyti yra palankios gamtinės sąlygos, kad žemės vertė pas mus nedidelė (Vakarų Europoje naudojamos žemės ūkio paskirties žemės hektaras kainuoja apie 10 tūkstančių JAV dolerių ir daugiau) ir ko gero ilgai išliks nedidelė, žemės pirklių iš svetur tikrai sulauksime. Išsipardavę (tai mes sugebame daryti!), nebe pirmą kartą galime likti prie “suskilusios geldos”, kurios jau nepasiseks sulipdyti.

 

Neaišku, kaip gebėsime  prisitaikyti prie  besikeičiančios Europos

            Politinis elitas yra suformavęs nuomonę, kad  Europoje  viskas gerai ir kad  ten vyksta tik gerėjimo  procesai. Deja, tai primityvi nuomonė. Europoje agrarinė politika  keičiasi ir keisis. Ne visada šie pasikeitimai yra ir bus  palankūs žemdirbiui. Apie tai buvo kalbėta ir  2003 m. spalio mėnesį vykusiame  simpoziume  Briuselyje, kuriame ir man teko dalyvauti. Simpoziumo tema buvo tokia: “Agrarinė politika besikeičiančioje Europoje”. Aptariant šią temą buvo  paliesti trys esminiai klausimai:

            1. Konstatuota, kad Europos Sąjunga,  gausiai remdama savo fermerius, vis sunkiau skverbiasi į kitų pasaulio šalių rinkas. Skverbimasis reikalauja didelių eksporto subsidijų. Eksporto bei žemdirbių  subsidijavimo politiką  nuolat kritikuoja pasaulio prekybos organizacija, JAV, Australija, Naujoji Zelandija. Todėl diskutuojama, ar reikia skirti  tiek daug pinigų kaimui ir  jei pinigai  skiriami, kam jie turėtų būti naudojami?

            Beje, kai kurie pasisakantieji siūlė  ateityje Europai neužsiimti bendru žemės ūkio  subsidijavimu, o perduoti šią priedermę nacionalinėms vyriausybėms. Jei tokiems pasiūlymams būtų pritarta, nesunku įsivaizduoti, kokioje būklėje atsidurtų Lietuva. Ji savo išgalėmis niekada negalėtų lygintis su turtingosiomis Vakarų Europos valstybėmis - taip Lietuvos fermerių ekonominis  diskriminavimas būtų ilgam įteisintas.

            2. Senoji Europa supranta, kad naujųjų narių atėjimas atneš didelius perteklinės žemės ūkio produkcijos kiekius. Kol kas, atrodo, nelabai aišku, ką su šia pertekline produkcija Europa darys. Yra įvairių samprotavimų, kaip šį perteklių riboti, o tai reikštų žemė ūkio gamybos  siaurinimą su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

            3. Pasaulio prekybos organizacija, o ir trečiojo  pasaulio šalys didina spaudimą Europai, reikalaudamos atverti rinką trečiojo pasaulio šalių žemės ūkio žaliavoms ir maisto produktams, kad jos eksportuodamos savo produkciją į Europą  galėtų  geriau kovoti su šiose šalyse klestinčiu skurdu. Ką tai reikštų Europai? Simpoziume buvo pasakyta ir tokia mintis: nei vienas ES fermeris negali ir negalės konkuruoti su pigia  Brazilijos ir kitų Lotynų Amerikos šalių cukrašvendrių žaliava. Jei įvyktų “atsivėrimas”, cukrinių runkelių auginimo verslas Europoje žlugtų. Nesunku suprasti, kokias problemas sukeltų toks įvykis.

            Šį trumpą rašinėlį užbaigsiu citata iš George Soros (Sorošo) knygos “Pasaulinė kapitalizmo krizė”. Jis ten taip rašo: “Valstybių interesai nebūtinai sutampa su jų piliečių interesais... Dabartinėje santvarkoje praktiškai nėra jokių vidinių mechanizmų, kurie gintų žmonių interesus”. Pratęsdami šias mintis, galime pridurti: visuomenėje, kur parsiduoda ir perkami ne tik politikai, tikėtis atvirumo ir teisybės būtų naivu. Tai, ko gero, dėsninga. Todėl ir politinė tiesa bus įvairi, persipynusi su melu ar pusiau tiesa. Kam tokios tiesos užteks – tikės, kam ne – reikės pačiam prisikapstyti prie esmės. Tai pareikalaus iš kiekvieno mūsų nemažai pastangų ir proto. Jei nebus šių pastangų, daug kam yra ir bus priimtiniau tikėti pasakomis.

 

 

Lietuvos Respublikos Seimo narys                                                                  Mykolas Pronckus

 




Naujausi pakeitimai - 2004 01 16.
Simantė Kairienė



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo komitetai  >   Kaimo reikalų komitetas  >   Komiteto narių straipsniai

LR Seimas