Lietuvos Respublikos Seimas

J.Karoso ir I.Degutienės komandiruotės į Austrijos Respubliką (2003 12 10-13)ataskaita

2003 m. gruodžio 3 d. Seimo valdybos sprendimu Nr. 1879 Seimo nariai Irena Degutienė ir Justinas Karosas 2003 m. gruodžio 10-13 dienomis pagal Seimo prisistatymo Europos Sąjungos (ES) nacionaliniams parlamentams programą lankėsi Vienoje (Austrijos Respublika). Kartu vyko Seimo Europos reikalų komiteto vyresnioji patarėja Loreta Raulinaitytė, patarėja Živilė Pavilonytė ir Seimo kanceliarijos vertėja Irena Kasputytė.

Vizito metu Seimo nariai susitiko su Austrijos Parlamento abiejų rūmų atstovais, Austrijos Užsienio reikalų ministerijos Europos integracijos departamento atstovais, ES atstovybės Austrijoje vadovu, Austrijos – Lietuvos draugijos nariais ir dalyvavo apvalaus stalo diskusijoje Dunojaus ir Vidurio Europos šalių institute.

Susitikime Austrijos Nacionalinėje Taryboje dalyvavo Austrijos Nacionalinės Tarybos Europos reikalų komiteto nariai Dr. Werner Fasslabend (Liaudies partijos atstovas), Franz Glaser (Liaudies partijos atstovas), Dr. Caspar Einem (Socialdemokratų partijos atstovas), Christoph Hagen (Laisvųjų partijos atstovas) ir komiteto sekretoriato darbuotojai.

J. Karosas, pristatęs Seimo delegaciją, padėkojo Austrijos parlamentarams už beveik vienbalsiai ratifikuotą naujųjų valstybių stojimo į ES sutartį. Kalbėdamas apie ES ateitį, Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas sakė, kad šiomis dienomis priimami sprendimai Europos Vadovų Taryboje (EVT) lems visų ES valstybių gyvenimą kelis dešimtmečius. Džiugu, kad Austrija, sprendžiant ES ateities klausimus, neužima radikalios pozicijos. Lietuva, kaip ir Austrija, remia Konvento parengtą ES Konstitucinės sutarties projektą.

W. Fasslabend, kalbėdamas apie ES ateitį ir didžiųjų bei mažųjų valstybių priešpastatymą, sakė, kad to dirbtinai daryti nereikėtų, bet natūraliai yra susidariusi tokia praktika, kad susirenka trijų didžiųjų ES valstybių atstovai ir sprendžia. Tačiau tą patį daro ir mažosios bei vidutinės valstybės. Kita vertus, svarbu, kad būtų išlaikytas politinis balansas. Kiekvienai valstybei yra naudinga, kad visose ES institucijose ji turėtų po lemiamą balsą, todėl Austrija remia principą “1 valstybė – 1 komisaras”. Mažosioms valstybės labai svarbi ir Bendroji užsienio saugumo ir gynybos politika ir čia visos valstybės turi veikti bendrai.

C. Einem, papildydamas, kalbėjo, kad Austrija mano, jog principas “1 valstybė – 1 komisaras” yra geras, bet blogai tai, kad ši situacija yra taip užaštrinta. Tai neturėtų žlugdyti visos Konstitucijos. Kalbant apie didžiųjų ir mažųjų valstybių priešpastatymą, reikia turėti omeny, kad visos jos turi savo interesų, o rasti susitarimą su didžiosiomis valstybėmis yra ne sunkiau nei su mažosiomis.

Bendra Europos saugumo ir gynybos politika ES yra reikalinga, todėl reikia tikėtis, kad susitarimas dėl to bus pasiektas.

C. Einem paprašė įvertinti Lenkijos poziciją dėl Nicos sutartyje įtvirtintos balsų skaičiavimo Taryboje formulės ir tokį šio klausimo užaštrinimą.

J. Karosas atsakė, kad Lenkijos ir Lietuvos santykiai yra labai geri, tačiau mums suvokti tokį lenkų užsispyrimą nėra lengva, kadangi tai griauna Konstitucijos idėją. Susidaro toks įspūdis, kad ne Lenkija stoja į ES, o ES – į Lenkiją. Be to, Lenkija visada turėjo labai didelių ambicijų. Šis psichologinis klimatas ir nulemia tai. Kita vertus, Lenkiją galima suprasti, kadangi tai didelė valstybė, norinti turėti atitinkamą įtaką.

I. Degutienė papildė, kad Lenkijos ir Lietuvos pozicijos skiriasi dėl to, kad Lietuvoje užsienio politika narystės ES atžvilgiu visada buvo stabili, nepriklausomai nuo valdančiosios partijos, tuo tarpu Lenkijoje to nėra – pozicijos ir opozicijos nuomonės skiriasi.

C. Einem sureagavo, kad su tokiu užsispyrimu lenkai gal ir pasieks savo, tačiau svarbu, kad būtų išsaugota Konstitucijos idėja. Bet žaidžiant tokius žaidimus galima prarasti draugus.

W. Fasslabend, papildydamas, sakė, kad kiekviena valstybė turėtų žinoti, kad veto iš egoistinių paskatų neduos trokštamų rezultatų. Anot jo, Lenkijai nepavyks pasiekti savo. Svarbiausia, kad ES būtų išlaikytas valstybių ir institucijų balansas.

J. Karosas atsakė, kad Lietuva mano, jog Konvento pasiūlymai ir įtvirtina šį balansą.

C. Hagen kalbėjo apie Stojimo sutarties ratifikavimą Austrijos Parlamente. Tik 2 balsai buvo prieš ir jie abu buvo iš Laisvųjų partijos, tačiau tie balsai neturi nieko bendro su Lietuva. Jie buvo prieš Čekiją. Visų pirma, tai dėl Benešo dekretų, kurie galioja iki šiol. Laisvųjų partija nori, kad Čekija atsiprašytų už tai, ką ji padarė su Sudeto vokiečiais. Kita priežastis yra susijusi su Temelino AE, kuri, anot p. Hagen, turi būti uždaryta.

F. Glaser sakė, kad Austrijoje kaimuose nyksta maži ūkiai, nyksta kai kurios veiklos sritys. Parlamentaras pasiteiravo apie Lietuvos kaimo pokyčius.

I. Degutienė atsakė, kad tai Lietuvoje vienas aktualiausių klausimų. Vilnius labai sparčiai keičiasi, o periferija nesuspėja su tais pokyčiais. Lietuvoje, kaip ir Austrijoje, stambėja ūkiai. Labai didelė pažanga į Lietuvos žemės ūkį ateina per ES struktūrinių fondų paramą. Jau pradedama suvokti, kas yra rinka, kad neužtenka tik pagaminti ar užauginti, reikia dar ir parduoti. Lietuvos kaime pradeda kurtis naujos veiklos sritys – pradeda atsirasti agroturizmas. Parlamentarė sakė, kad Lietuvos gamta yra labai graži ir pakvietė Austrijos parlamentarus apsilankyti Lietuvoje.

Tačiau Lietuvos kaime išryškėja ir problemos, pvz., gyventojų senėjimas. Jauni žmonės išvyksta gyventi į miestus.

J. Karosas papildė, kad šiuo metu iš tiesų yra radikaliai keičiama Lietuvos kaimo struktūra. Ir čia nemažą vaidmenį vaidina SAPARD parama. Labai svarbu, kaip kaimo žmonės sugeba pasinaudoti šia parama. O po įstojimo į ES, bus svarbu, kaip bus naudojamasi parama iš ES struktūrinių fondų.

I. Degutienė pasiteiravo apie šiuo metu Austrijoje vykdomą pensijų reformą. Parlamentarė klausė, kokia jos esmė, kodėl žmonės ją taip prieštaringai vertina ir net rengia streikus.

W. Fasslabend atsakė, kad reforma reikalinga tam, kad būtų galima finansuoti pensijas. Pagrindinė šios reformos priežastis– demografinė, nes Austrijos visuomenė sensta, o gimstamumas mažėja. Be to, žmonės dabar daugiau ir ilgiau mokosi bei vėliau pradeda dirbti. Taigi, žmonės dabar trumpiau dirba, nei anksčiau. Šiuo metu situacija dar nėra bloga, bet vėliau Austrija tikrai susidurtų su problemomis. Buvo nuspręsta padidinti amžių, nuo kurio išeinama į pensiją, iki 65 metų. Taip pat nuspręsta pailginti laikotarpį, pagal kurį yra skaičiuojamas būsimos pensijos dydis. Dabar pensijos dydis bus skaičiuojamas už visą darbo laikotarpį.

C. Einem papildė, kad ši reforma buvo patvirtinta valdančiosios daugumos balsais. Ji palies tik vieną darbuotojų dalį, t.y. tuos, kurie gauna mažesnę pensiją. Tačiau yra dar 3 grupės, kurių ši reforma nepalies, t.y. valstybės tarnautojai, ūkininkai ir laisvai dirbantieji arba nepriklausomi darbuotojai.

Pasak parlamentaro, pasipriešinimas reformai kilo dėl teisingumo ir dėl amžiaus, nuo kurio išeinama į pensiją, pavėlinimo.

Jis sutiko, kad reforma yra iš tiesų reikalinga, tačiau diskusijų objektu yra priemonės, kaip ji turi būti vykdoma.

I. Degutienė sutiko, kad tai yra problema visai Europai, nes visuomenės sensta, o gimstamumas mažėja. Dirbančiųjų skaičius taip pat mažėja. Šios reformos yra tikrai reikalingos, tik sudėtingos ir visuomenei nelabai priimtinos.

J. Karosas palietė kitą temą, sakydamas, kad po plėtros Lietuva įgis ES pasienio valstybės statusą, o Austrija jį praras. Lietuva turi sieną su Baltarusija ir Rusija, todėl sienos problemos mūsų valstybei yra labai aktualios. Be to, ES šiuo metu diskutuoja dėl naujų agentūrų steigimo ir viena jų – ES išorės sienų valdymo agentūra. Lietuva norėtų, kad ji būtų įsteigta Medininkuose, kadangi turime tam bazę ir todėl prašome Austrijos paramos šiuo klausimu.

C. Hagen paminėjo, kad Lietuva, įstodama į ES, netaps iš karto ir Šengeno valstybe. Jis klausė, kada Lietuva planuoja įsijungti į Šengeno erdvę. Jis taip pat domėjosi Lietuvos siekiu įstoti į NATO ir jos, kaip būsimos NATO narės, požiūrį į neutralitetą.

J. Karosas atsakė, kad Lietuvos planas įstoti į Šengeno erdvę 2007 m. Jis sakė, kad būtų idealu, jei visos valstybės, kaip ir Austrija, galėtų rinktis neutralitetą. Tačiau Lietuva turi 50 metų okupacijos patirtį, todėl istorinis patyrimas verčia ieškoti saugumo garantų. Lietuva jokiu būdu nėra militariai orientuota valstybė, tačiau remiame Europos saugumo struktūrų steigimą.

I. Degutienė papildė, kad saugumas Lietuvai dabar yra vienas iš aktualiausių klausimų ir NATO tai gali suteikti.

Susitikime Austrijos Užsienio reikalų ministerijoje dalyvavo Austrijos Užsienio reikalų ministerijos Europos integracijos departamento direktorius Dr. Martin Sajdik, departamento darbuotojai Mag. Gunther Salzmann, Dr. Robert Gerschner.

J. Karosas pokalbį pradėjo Europos ateities tema, sakydamas, kad Lietuvos ir Austrijos pozicijos dėl ES ateities sutampa. Jis taip pat kalbėjo, kad Lietuva, įstojusi į ES, įgis ES pasienio valstybės statusą, kuris bus labai svarbus, kadangi Lietuvos kaimynės yra Baltarusija ir Rusija.

M. Sajdik, kalbėdamas apie ES ateitį, sakė, kad Nicos sprendimai nepatiko didžiosioms valstybėms, todėl natūralu, kad jos nori tai pakeisti. Tačiau reikia nepamiršti, kad balanso ES niekada nebuvo. Vidutinėms ir mažoms valstybėms išlieka grėsmė, kad jos praras savo įtaką. Prognozuodamas TVK baigtį, jis sakė, kad Europos Komisijoje greičiausiai kiekviena valstybė turės po komisarą, atsiras Užsienio reikalų ministro pareigybė, taip pat bus ir ES Tarybos Pirmininkas. Beje, pastarojo posto įsteigimas būtų naudingas mažoms valstybėms, kadangi joms pirmininkavimas ES yra ir per sunkus, ir per brangus. Jis informavo, kad Austrijos Vyriausybė iš tiesų sunkiai ir daug dirbo ir dirba informuodama savo žmones apie plėtrą ir šio informavimo rezultatai yra geri. Be to, Austrija ketina aktyviai pažymėti ir švęsti 2004 m. gugužės 1 d.

J. Karosas informavo, kad LR Seimo Pirmininko pavaduotojas V. P. Andriukaitis neseniai lankydamasis Paryžiuje pateikė ten dalyvavusių ES valstybių narių ir stojančiųjų valstybių nacionalinių parlamentų pirmininkų dėmesiui idėją apie Europos savaitės surengimą visoje Europoje nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki gegužės 9 d. Šiai idėjai buvo pritarta.

M. Sajdik pasiteiravo parlamentarų nuomonės apie Kaliningradą.

J. Karosas atsakė, kad svarbu, jog keistųsi Maskvos pozicija Kaliningrado srities atžvilgiu, nes jei ji nesikeis, Kaliningradas nesivystys. Maskva nenori suteikti šiai sričiai specialaus statuso, nes bijosi separatizmo tendencijų. Specialaus statuso suteikimo Kaliningrado sričiai priešininkai sako, kad tai prieštarautų Rusijos Konstitucijai, kurioje sakoma, kad visi Rusijos regionai yra lygūs.

I. Degutienė pritarė, sakydama, kad Kaliningradas vystosi tik tiek, kiek leidžia centras.

M. Sajdik kalbėjo, kad ES nori padėti Kaliningradui, bet Maskva nepritaria. Austrijai Kaliningradas taip pat rūpi.

G. Salzmann pridūrė, kad Austrija visada rėmė Kaliningrado srities priskyrimą Šiaurės dimensijai. Tačiau niekas neturi prasilenkti su ES acquis ir niekas neturi būti daroma už Lietuvos nugaros.

J. Karosas sureagavo, kad iš pradžių derybos tarp ES ir Rusijos vyko Lietuvai nedalyvaujant.

M. Sajdik atsakė, kad Austrija buvo vienintelė, kuri pasakė, kad Lietuva neturi likti nuošalyje. Jis taip pat pasiteiravo, kaip Lietuva ketina spręsti Baltarusijos problemą.

J. Karosas atsakė, kad Lietuva gali tapti tarpininku tarp ES ir Baltarusijos, tačiau ES tos idėjos neremia, nes nenori bendrauti su Baltarusijos Prezidentu A. Lukašenka. Siekiama politiniu lygiu izoliuoti Baltarusiją, tačiau absoliuti izoliacija tik padeda autoritariniam režimui. Negana vien tik bendrauti su politine Baltarusijos opozicija, reikia palaikyti kontaktus ir su valstybinėmis institucijomis.

I. Degutienė išsakė kitokią nuomonę. Anot jos, svarbiausia yra bendrauti su Baltarusijos pilietiniais judėjimais, padėti ugdyti pilietinę visuomenę ir jos demokratiškumą ir tokiu būdu įveikti autoritarizmą.

J. Karosas sureagavo, kad idėja graži, bet nereali.

M. Sajdik išsakė savo nuomonę, kad svarbu dirbti su Vyriausybe, su mokslo atstovais. Neturime mokyti baltarusių, o savo pavyzdžiu rodyti, kaip ir ką daryti.

Darbo pietūs su ES atstovybės Austrijoje vadovu Karl G. Doutlik.

Pasikeista nuomonėmis apie Tarpvyriausybinės konferencijos eigą ir ES Konstitucinės sutarties projektą. K. G. Doutlik teiravosi, ar jau žinome, kas vadovaus ES atstovybei Vilniuje. Jis pabrėžė, kad tai turės būti Lietuvos Respublikos pilietis.

Apvalus stalas - diskusija apie ES ateitį ir “Naujų Kaimynų” iniciatyvą Dunojaus ir Vidurio Europos šalių institute.

Dalyvavo: Slovakijos ambasadorius Austrijoje Lubor Bystrycki, Dunojaus ir Vidurio Europos šalių instituto generalinio sekretoriaus pavaduotojas Mag. Christian Dorner, Austrijos Užsienio reikalų ministerijos atstovas, buvęs Austrijos ambasadorius Lietuvoje Dr. Florian Haug, Renner instituto darbuotoja Dr. Brigitte Marcher, Dunojaus ir Vidurio Europos šalių instituto darbuotoja Dr. Susan Milford, Dunojaus ir Vidurio Europos šalių instituto darbuotojas Mag. Gerald Roskogler, Lietuvos ambasadorius Austrijoje Dr. Jonas Rudalevičius, Lietuvos ambasados Austrijoje ministrė patarėja Valentina Zeitler, Austrijos dienraščio “Die Presse” korespondentas Wieland Schneider, kiti.

C. Dorner, prieš pradėdamas diskusiją, pristatė Dunojaus ir Vidurio Europos šalių institutą, kuris buvo įkurtas prieš 50 metų Zalcburge, nes Viena tuo metu nebuvo saugus miestas. Iš pradžių jis vadinosi tik Dunojaus regiono institutu ir tyrinėjo tik šį regioną, tačiau 9-ajame dešimtmetyje į savo tyrinėjimų lauką įtraukė ir valstybes, kurios nepriklauso Dunojaus regionui.

J. Rudalevičius padėkojo už pakvietimą į šią diskusiją apie ES, ir konkrečiai Austrijos, bendradarbiavimą su Lietuva bei “Naujųjų Kaimynų” iniciatyvą. Pastaroji tema Lietuvai yra labai aktuali, nes jos kaimynės yra Baltarusija bei Rusija ir Lietuva turi didelę bendradarbiavimo su šiomis valstybėmis patirtį.

C. Dorner nubrėžė diskusijos ribas, sakydamas, kad turėtų būti aptartos 3 temos: 1) ES plėtra, 2) Lietuvos vaidmuo ES, 3) Lietuvos ir Austrijos bendradarbiavimas. Jis diskusiją pradėjo užduodamas klausimą, ar naujųjų valstybių stojimas į ES jau įvyko.

I. Degutienė atsakė, kad Lietuva jau seniai, iš karto po nepriklausomybės paskelbimo, apsisprendė dėl savo ateities, t.y. sugrįžimo į Europą. Politikai nuosekliai dirbo ir tas darbas davė savo vaisius. Tai įrodė ir Lietuvoje surengto referendumo dėl Lietuvos stojimo į ES rezultatai. Galbūt visuomenė po referendumo jau ir jaučiasi įstojusi, bet politikai dar aiškiai suvokia, kad daug namų darbų nėra padaryta.

J. Karosas kalbėjo, kad ekonomine prasme stojimas jau įvyko, bet stojimas yra ne konkreti data, o procesas. Labai svarbu yra pasiekti vertybinį susiliejimą su ES. Sunku pakeisti žmonių psichologines nuostatas, kurios buvo suformuotos per 50 metų. Dauguma mūsų žmonių ES mato kaip rojaus kampelį, bet realistai mato ir problemas stojant į ES. Viena tokių problemų – skirtingi ekonominio išsivystymo lygmenys. Ir ne pramonė, o žemės ūkis čia yra problema. Lietuva yra konservatyvi savo vertybių atžvilgiu, o ES neša kosmopolitizmo idėjas.

I. Degutienė papildė, kad Lietuvoje stipriai jaučiasi susisluoksniavimas pagal amžiaus grupes. Tai ypač matosi versle, nes jaunimas yra daug veržlesnis.

Austrijos URM atstovas sakė, kad Austrijoje netrukus po įstojimo į ES pasireiškė žmonių nusivylimas. Lietuvai reikia tam iš anksto ruoštis. Nereikia per daug koncentruotis į vertybių suvienodinimą. Taip pat nereikia pamiršti, kad naujoms šalims tik įstojus į ES, jos iš karto bus pamirštos. Jau dabar reikia pradėti tam ruoštis. Svarbu išlaikyti sau svarbias temas ir problemas ES darbotvarkėje.

L. Bystrycki pastebėjo, kad stojimo procese didelis dėmesys yra skiriamas technologijoms, o turiniui – mažesnis. Jis taip pat kalbėjo apie buvusių komunistinių valstybių problemą – prarastųjų kartą. Šie žmonės ilgą laiką gyveno mąstydami kitaip ir tam jų mąstymui buvo daroma labai didelė įtaka. Vakarų Europos žmonėms to nesuprast. Tačiau naujųjų ES narių sėkmė didžia dalimi priklausys nuo jaunų žmonių.

J. Karosas, pritardamas, kalbėjo, kad šių valstybių žmonės priprato gyventi prie fasadinių įstatymų, kurie neveikė, o svarbiausiu uždaviniu buvo surasti, kaip juos apeiti. Ši problema išlieka iki šiol.

I. Degutienė sutiko, sakydama, kad kol kas laisvė painiojama su anarchija.

C. Dorner pasiūlė pereiti prie kitos temos ir aptarti Lietuvos vaidmenį ES, draugų žiedą, Kaliningrado tranzitą, Baltarusiją.

J. Karosas sakė, kad Lietuvos vieta ES priklauso nuo pačios Lietuvos. Mūsų vaidmuo – ES pasienio valstybė. Baltarusijoje yra fiksuotas antidemokratinės valstybės statusas. Klausimas – kaip ją išjudinti link demokratijos? Lietuva palaiko ryšius su demokratine opozicija, palaiko ekonominius santykius. Tai yra nemažai, bet nepakankamai. Bendradarbiavimas su Kaliningrado sritimi vyksta 3 lygmenimis – vyriausybiniu, parlamentiniu ir nevyriausybinių organizacijų. Lietuvos ūkinė veikla šiame regione yra reikšminga. Lietuvai sėkmingai pavyko išspręsti tranzito problemą. Tačiau dėl Kaliningrado reikia kalbėti su Maskva, o su ja ta tema kalbėti sunku. Tačiau nebus gerai, jei kylant naujųjų ES narių ekonominiam lygiui, jų rytinių kaimynių situacija nesikeis.

F. Haug sakė, kad ES centras persikelia į Rytus. Reikia palaikyti gerus santykius su Rytų Europos valstybėmis, ką Lietuva sėkmingai ir daro. Ji buvo pirmoji valstybė, pasirašiusi sienos sutartį su Rusija. Lietuva gali padaryti gerą darbą ES ir toliau vystydama gerus santykius su naujaisiais kaimynais. Čia ji gali būti panaudota kaip tiltelis.

Po diskusijos Austrijos dienraščio “Die Presse” korespondentas Wieland Schneider kalbino Seimo narius ir 2003 m. gruodžio 13 d. dienraštis išspausdino straipsnį pavadinimu “Spaudimas Prezidentui didėja”. Straipsnyje cituojami Seimo nariai I. Degutienė ir J. Karosas.

Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Justinas Karosas

Parengė:

Loreta Raulinaitytė, Europos reikalų komiteto vyresnioji patarėja

Živilė Pavilonytė, Europos




Naujausi pakeitimai - 2003 12 29.
Eglė Lasauskaitė



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo narių komandiruotės ir kelionės  >   2000 - 2004 m. ataskaitos  >   AUSTRIJA

LR Seimas