Lietuvos Respublikos Seimas

Vytenio Povilo Andriukaičio komandiruotės į Jordanijos Hašimitų Karalystę ir Izraelio valstybę 2003 m. spalio 25-28 dienomis ATASKAITA

Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2003 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. 1759 buvau komandiruotas į Amaną (Jordanijos Hašimitų Karalystė) 2003 m. spalio 25-26 dienomis į Jeruzalę (Izraelio valstybė) spalio 27-28 dienomis dalyvauti nevyriausybinės organizacijos “Med Bridge” organizuojamame tarpparlamentiniame forume “A Moment for Peace”.

I-jame tarpparlamentiniame forume dalyvavo Europos Sąjungos valstybių-narių ir stojančių valstybių parlamentų atstovai bei Europos Parlamento nariai. Iš viso buvo atstovaujamos 25 valstybės. Forume taip pat dalyvavo parlamentarai iš Šveicarijos ir Norvegijos, kur jie atstovavo šalis, dalyvaujančias Artimųjų Rytų konflikto sprendime. Be parlamentarų forume dalyvavo nemažai žurnalistų ir atstovų iš NGO.

Pagal iš anksto sudarytą programą forumo dalyviai aplankė Jordaniją, Izraelį ir Palestiną. I-ojo tarpparlamentinio forumo tikslai buvo:

1. Susidaryti kuo pilnesnį vaizdą apie dabartinę padėtį Artimuosiuose Rytuose,

2. Užmegzti ryšius su Jordanijos, Izraelio ir Palestinos parlamentarais,

3. Ieškoti būdų kaip padidinti Europos Sąjungos šalių įtaką, sprendžiant Artimųjų Rytų problemas,

4. Mėginti ieškoti tiltų tarp Europos Sąjungos ir Artimųjų Rytų, įtakojant taikos procesą , galbūt sukuriant nuolat veikiančią tarpparlamentinę asamblėją,

5. Padėti Artimųjų Rytų gyventojams jų problemų sprendime,

6. Mėginti didinti tarpusavio supratimą ir pašalinti jausmą, kad šios tautos šiame konflikte yra vienos,

7. Perteikti gautą informaciją savo tautoms, kad būtų užkirstas kelias antimusulmoniškoms ar antiizraelietiškoms nuotaikoms mūsų visuomenėse.

Jordanija pasirinkta neatsitiktinai. Būtent šioje šalyje yra daug palestiniečių –pabėgėlių, taip pat pabėgėlių iš Irako konflikto zonos, o taip pat buvusių pabėgėlių iš Kuveito konflikto vietų. Be to, Jordanija ribojasi tiek su Iraku, tiek su Izraeliu ir Palestina, tiek ir su Sirija bei Saudo-Arabija. Jos dabartinė neutrali ir išmintinga laikysena stabilizuojančiai veikia padėtį regione. Tam įtakos turėjo ankstesnio karaliaus Huseino ir dabartinio karaliaus Abdulos labai apgalvota politika. Tai aiškiai buvo juntama 2003 m. spalio 25 dienos popietiniuose susitikimuose su Jordanijos parlamento spikeriu, parlamentarais ir užsienio reikalų ministru, bei spalio 26 dienos rytiniame susitikime su karaliumi Abdula. Karaliaus pasakyta kalba (ji pridedama) labai svarbi. Joje giliai ir blaiviai vertinama tiek Irako krizė, tiek Irako, Palestinos ir Sirijos bei Jordanijos situacija, pabrėžiamas didelis jautrumas religiniam faktoriui, etninei Irako sudėčiai. Be to, abejojama, ar karinė intervencija toliau turi likti tik JAV vadovavimo įtakoje. Karalius Abdula atvirai atsakė į labai įvairius parlamentarų klausimus. Atsakymai buvo pagrįsti ir imponuojantys, ypač pabrėžtas derybų, diplomatijos kompromisų reikalingumas ir sugyvenimo filosofijos šiame regione stiprinimas. Įtikinami ir atviri buvo tiek Jordanijos užsienio reikalų ministro, tiek ir parlamentarų pasisakymai. Visuotinai smerkiamas teroras, bet ypač pabrėžiamos socialinės jo šaknys – skurdas, neraštingumas, bedarbystė, elementarių higienos sąlygų stoka pabėgėlių tarpe. Šiame regione yra milžiniškas gėlo vandens trūkumas todėl jis yra be galo brangus. Jordanijos Karalius ir parlamento atstovai labai kritikavo Izraelio premjero A.Šarono veiksmus, sienos statybą. Jie nepalaiko ir radikaliųjų palestiniečių bei islamo fundamentalistų reikalavimų, griežtai kritikuoja pastarųjų veiksmus ir mano, kad svarbiausia – įgyvendinti švietimo programą tarp arabų. Jordanijoje tai iš tikrųjų pabrėžiama kaip šalies prioritetas. Susitikimo metu kalbėjo ir žydų, italų, arabų politologai.Jų pasisakymuose vyravo keli akcentai: a) Irako krizę būtina kuo greičiau užbaigti, pavedant Jungtinėm Tautom perimti krizės valdymą, b) labai svarbu atsižvelgti į religinį komponentą bei kurdų situaciją, c) labai svarbi Egipto, Sirijos ir Turkijos pozicija šiame regione, d) būtina siekti kuo greitesnių derybų tarp palestiniečių ir žydų.

2003 m. spalio 26 dieną popiet išvykome į Izraelį, kirtome Jordano upę (per Alenbi tiltą), važiavome pro palestiniečių ir žydų teritorijas, matėme statomą sieną, panašią kaip Berlyne šaltojo karo laikais. Visur matėsi Izraelio kariuomenė. Ir paprastu žvilgsniu galima buvo stebėti kaip skiriasi pragyvenimo lygis Izraelyje ir Palestinoje. Be to, Izraelis iš esmės valdo gėlo vandens turinčias teritorijas. Tai labai komplikuoja palestiniečių situaciją. Turėjome trumpą kultūrinę programą Jeruzalėje. O vakare išklausėme Izraelio Ministro Pirmininko A.Šarono ir Užsienio reikalų ministro Silvan Šalomo kalbų bei Izraelio gyventojų, netekusių savo vaikų per teroro išpuolius, pasisakymų (medžiaga pridedama).

Daug buvau girdėjęs apie “Likud” lyderių kalbų radikalumą, bet tai, ką išgirdau iš premjero A.Šarono, verčia susimąstyti. Tą pačią nuostatą patvirtino ir kitos dienos debatai su Kneseto pirmininku R.Rivlin bei Gynybos ir Užsienio reikalų komitetų nariais. Iš tikro, pamatinė Izraelio šių politikų nuostata, kad Izraelis kuriamas ne kaip Izraelio tautos, kurioje gali gyventi įvairių tautybių žmonės, bet kaip žydų valstybė! Net tai, kad arabų gimstamumas didesnis nei žydų, pateikiamas kaip pavojus jų valstybės doktrinai. Remiamasi sionistine XIX-XX a.a. jų valstybės koncepcija, kur žydai – pirma, o po to jau žmogaus teisės. Žinoma, būtina suprasti žydų tautos tragediją XX a., antisemitizmo atnešamą žalą, žydų pastangas sugrįžti į savo tėvynę ir čia įsitvirtinti. Visa tai – tiesa, tačiau tai taip pat tampa priežastimi pateisinti palestiniečių išstūmimą iš jų teritorijų. O tai jau priveda prie naujų konfliktų ir rimtų žmogaus teisių pažeidimų. “Likud” atstovai griežti nacionalistai ir jų taktika - išstumti palestiniečius iš pastarųjų gyvenamos teritorijos, statyti sienas ir ypač ten, kur yra gėlo vandens telkiniai, tikrai yra rimtas dabartinės įtampos židinys.

Visiškai priešingos pozicijos laikosi Kneseto opozicija – buvęs Kneseto pirmininkas Abrahamas Bergas. Izraelio darbo partijos atstovas smerkia tokią koncepciją ir yra įsitikinęs, kad tik derybos, sienos panaikinimas ir ilgalaikė taika bei laipsniškas pabėgėlių problemos sprendimas yra racionalus kelias. Priešingu atveju antroji palestiniečių ir kitų arabų šalių “intifada” tęsis. Ryškią A.Šarono strategijos kritiką išsakė Nobelio taikos premijos laureatas, buvęs Izraelio užsienio reikalų ministras Š.Peresas. Jis debatuose tiesiai įvardijo, kad žmonių balsavimas už A.Šaroną ir jo poziciją yra didžiausia Izraelio problema. Labai charakteringa detalė: kai po radikalios A.Šarono kalbos Europos parlamentarai jo paklausė, ar jis nesiruošia jėga likviduoti J.Arafato, A.Šaronas atsakė, kad J.Arafatas tik ir galvoja, kaip žudyti žydų moteris, vaikus ir senelius, bet šiuo metu jo likviduoti nesiruošiama! Ir tai sakoma viešai, nebijant, kad tokia pozicija iššauks priešingoje pusėje taip pat radikalią reakciją. Tuo tarpu paprašius Š.Pereso įvertinti J.Arafato veiksmus, jis atsakė: “Žinoma, J.Arafatas nėra Nelsonas Mandela”. Štai du skirtingi požiūriai ir iš esmės dvi skirtingos taktikos.

Labai svarbus buvo susitikimas su Palestinos Įstatymų leidybos tarybos (iš esmės parlamento) atstovais, ypač su jų teisės patarėju Michael Tarazi. Mums buvo pristatyta išsami Izraelio-Palestinos santykių ir konfliktų raidos medžiaga, detaliai nušviesta dabartinė padėtis. Galima buvo stebėti tiek radikalių, tiek ir nuosaikių jų atstovų pasisakymų. Tačiau pateikta medžiaga argumentuotai įrodo A.Šarono vyriausybės pozicijos neteisingumą, ypač vandens turinčių teritorijų okupavimo atžvilgiu (medžiaga pridedama). Izraeliečių gynybinė siena statoma visai ne ten, kur pagal sutartis eina siena tarp Palestinos ir Izraelio. Žodžiu, “Road Map” planui įgyvendinti reikėtų daug didesnių pastangų iš Izraelio vyriausybės pusės.

Susitikimuose su nevyriausybinėmis žydų ir palestiniečių organizacijomis buvo galima susidaryti keleriopą įspūdį. Yra daug pastangų tiesti tarpusavio supratimo tiltus, bet yra ir radikalių neapykanta alsuojančių organizacijų. Demonstruojamose video medžiagose galima matyti ir brutalių elgesio su palestiniečiais vaizdų ir siaubingo arabiško fundamentalizmo, kai net maži vaikai jau indoktrinuojami tam, kad jie savo krauju gali apginti tėvynę ir atkeršyti žydams, pavyzdžių.

Šis pirmasis tarpparlamentinis forumas, mano nuomone, pavyko. Tokio formato forumus būtina tęsti, gal net sukuriant pastovią Europos Sąjungos, žydų ir arabų šalių parlamentarų asamblėją. Juk rugsėjo 11-oji, “Al Quaeda”, “Hamaz” ir t.t., sprogimai Turkijoje – visa tai tampa ir Europos Sąjungos politikos sudėtine dalimi. Būtina skatinti tiek arabų, tiek žydų progresyvias jėgas, jas stiprinti, prisidėti prie to, kad jos daugiau įtakotų savo visuomenes. Būtina ir Europos Sąjungos lygiu daugiau veikti, kad neplistų antiizraelietiškos nuotaikos, kurias, mano įsitikinimu, gimdo A.Šarono vyriausybės nacionalizmas ir radikalumas.

Manau, kad šios komandiruotės medžiaga ir ataskaita turėtų būti nagrinėjama tiek Seimo Užsienio reikalų komitete, tiek ir Užsienio reikalų ministerijoje.

Seimo Pirmininko pavaduotojas Vytenis Povilas Andriukaitis




Naujausi pakeitimai - 2003 12 09.
Eglė Lasauskaitė



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo narių komandiruotės ir kelionės  >   2000 - 2004 m. ataskaitos  >   Kitos šalys

LR Seimas